2015 05 05

Michalina Bočiarova

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Vienos knygos istorija

Sergejaus Alimovo eskizas multiplikaciniam filmui „Meistras ir Margarita“ (1979 m.)

„Rankraščiai nedega, – pasakė vienas „Meistro ir Margaritos“ herojus. Rašytojas apie tai žinojo ne iš nuogirdų: įsikarščiavęs Michailas Bulgakovas ir pats savo kūrinį įmetė į krosnį. O paskui jį atkurį iš naujo – iš atminties.

Romano „Meistras ir Margarita“ likimas toks pat tragiškas, kaip ir jo pagrindinių herojų. Kūrinys buvo rašomas apie dvylika metų, bet taip ir liko nebaigtas – pabaigti sutrukdė autoriaus mirtis. Michailas Bulgakovas, kaip ir jo Meistras, sunaikino rankraštį, tiesa, kitaip nei jo personažas, iš atminties jį iš naujo atkūrė. O po paskutinių autoriaus pataisų, kurias jis padarė likus mažiau nei mėnesiui iki mirties, „Meistras ir Margarita“ pragulėjo ant lentynos dar 26 metus. Jei ne rašytojo našlės pastangos, romanas taip ir būtų likęs nežinomas – ji išsaugojo ir „išgelbėjo“ rankraštį, kaip kadaise tai padarė Margarita.

Pirmas bandymas

Pirmoji romano redakcija buvo visiškai nepanaši į tą „Meistro ir Margaritos“ versiją, kurią dabar žinome mes. Nei Meistro, nei Margaritos tada net mintyse nebuvo. Bulgakovas sugalvojo kūrinį kaip „romaną apie šėtoną“, pagrindiniu personažu tapo Volandas – tiesa, tuo metu jį vadino Astarotu, ir keliavo jis be savo „įvairiaplaukės“ svitos. Didelio romano sumanymas rašytojui kilo 1928-aisiais, kai jam sukako 37-eri. Prie darbo jis sėdo arba tais pačiais metais, arba kitais – tiksliai pasakyti neįmanoma, kadangi skirtingose rankraščiuose pats Bulgakovas rašė skirtingą datą. Bet žinoma, kad 1929 metų paskutinę žiemos dieną į ОGPU (Jungtinė valstybinė politinė valdyba prie TSRS Liaudies komisarų tarybos, – red. past.) atėjo anoniminis laiškas. Nežinomas informatorius pranešė: „M. Bulgakovas parašė romaną, kurį skaitė tam tikrai žmonių grupei, ten jam sakė, kad tokio jo nepraleis, nes jame labai daug aštrių išpuolių, tada jis jį perdarė ir ketina publikuoti, o pirminę redakciją paskleisti visuomenei kaip rankraštį ir tai padaryti kartu su išspausdintu jau cenzūruotu tekstu.“

1930 m. kovo viduryje Bulgakovas sunaikino rankraštį. Tai įvyko po to, kai Vyriausiasis repertuarų komitetas uždraudė statyti jo pjesę „Moljeras“ — nors dramaturgas jau buvo perskaitęs ją МХАТ‘е ir teatras priėmė tekstą. Susierzinęs rašytojas „atkeršijo“ savo nauju kūriniu, o po savaitės nusiuntė laišką vyriausybei „Aš asmeniškai, savo rankomis, išmečiau į krosnį romano apie velnią rankraštį…“

Rašytojas Michailas Bulgakovas (1891–1940 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Mane apsėdo velnias“

Praėjus metams po to, kai rankraščio lapai žuvo ugnyje, Bulgakovas grįžo prie savo siužeto. Vėliau savo draugui jis parašė: „Mane apsėdo velnias. Jau Leningrade ir dabar čia, dusdamas savo kambarėliuose, aš pradėjau rašyti iš naujo puslapį po puslapio to savo prieš trejus metus sunaikinto romano. Kodėl? Nežinau. Aš smaginuosi! Tegu krenta į Letą!“

Antrajai romano redakcijai labiau pasisekė. Bulgakovas nesiėmė jo deginti ir įvedė naujus herojus – Margaritą ir Meistrą. Darbas užsitęsė penkerius metus: autoriui teko daryti pertraukas, kad galėtų pagal užsakymą rašyti pjeses bei scenarijus ir kaip nors išsilaikyti. Kūrinys tais metais turėjo keletą pavadinimų variantų: „Didysis kancleris“, „Šėtonas“, „Štai ir aš“, „Užsieniečio pasaga“ ir kt. Ir tik 1937-ųjų antrojoje pusėje atsirado pavadinimas „Meistras ir Margarita“. Bulgakovas tada ėmėsi rašyti trečią kūrinio versiją.

Savo kūrinį literatas šlifavo iki savo gyvenimo pabaigos – nuolat taisė ir kai ką keitė. Paskutinį kartą tekstą taisė, likus keturioms dienoms iki mirties: diktavo žmonai paskutines pastabas.

Andrejaus Charšako reprodukcija Michailo Bulgakovo romanui „Meistras ir Margarita“ (1988 m.)

Meistras ir Margarita“ dviem žodžiais

Visi Bulgakovo personažai turi tam tikrų svarbių savybių. Meistras – tai kūrėjas, Margarita –pasiaukojančios meilės simbolis, Ješua paveikslas labai panašus į Jėzų Kristų, ir Volandas su savo „įvairiaplauke“ svita – „dalis tos jėgos, kuri amžinai nori blogio ir amžinai daro gėrį“.

Išskirtinė romano ypatybė – jame yra trys skirtingi erdvės ir laiko klodai. Veiksmas vyksta Bulgakovo Maskvoje ketvirtajame dešimtmetyje, senovės Jeršalaime ir mistiniame Volando pasaulyje. Be to, personažai kartais susimaišo tarp tų laiko „matmenų“.

Bet trijų laikų ir trijų erdvių Bulgakovui pasirodė maža. Jo herojus vienija tam tikri bendri bruožai, sudaro triadą. Pavyzdžiui, pasakojime apie „Jeršalaimą“ Volandą atitinka prefektas Poncijus Pilotas, o „žmogiškame“ pasaulyje – psichiatrijos klinikos direktorius Stravinskis. Visi trys personažai turi valdžią ir „vysto“ siužetą – jų pasauliuose „kaip jie pasakys, taip ir bus“. Beje, rašytojas ir pats pagarbiai žiūrėjo į skaičių 3.

Tarybinės buities satyra

Gyvenime autorius taip ir neišvydo išspausdinto savo paties svarbiausio kūrinio. Ir ne tik dėl to, kad Bulgakovas nespėjo užbaigti romano ir nuolat jį taisė. Cenzūra paprasčiausiai būtų jo nepraleidusi. Vienas iš rašytojo draugų, kuriam Bulgakovas perskaitė savo rankraštį, pasakė: „Šito spausdinti negalima.“

Romane dažnai skamba politinė satyra. Nors autorius nuolat kai ką perdarydavo, šalindavo „pavojingas“ vietas, „Meistre ir Margaritoje“ vis dėlto išjuokiamos tarybinės normos – nuo nebuvimo mineralinio ir alaus kioske „Alus ir vandenys“ iki bausmių už valiutos naudojimą.

Sergejaus Alimovo eskizas multiplikaciniam filmui „Meistras ir Margarita“ (1979 m.)

Rašytojo „testamentas“

Jausdamas mirtį, rašytojas savo kūrinį pavadino „saulėlydžio“ romanu. Jis dirbo prie knygos kiek galėjo — net kai ėmė prarasti regėjimą ir numalšinti skausmą nuo hipertoninės nefrosklerozės galėjo tik morfijus, Bulgakovas diktavo žmonai ir jos seseriai paskutinį knygos variantą. Rašytojo žmona prisimena, kad gyvenimo pabaigoje jis jau praktiškai nebegalėjo kalbėti, bet parodė į „Meistro ir Margaritos“ rankraštį ir išstenėjo: „Kad žinotų, kad žinotų…“ Ir Jelena Bulgakova padarė viską, kad „sužinotų“. Ji išsaugojo ir perspausdino visus vyro kūrinius, o praėjus 26 metams po jo laidotuvių romanas pagaliau išvydo šviesą ir padarė savo kūrėją žinomą visam pasauliui. Bet po mirties.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dešimt „Meistro ir Margaritos“ citatų

Piktų žmonių pasaulyje nėra, yra tik nelaimingi žmonės.“ (Ješua)

Nėra dokumentų, nėra ir žmogaus.“ (Коrovjovas)

Mano drauge Azazelai! Kur tu? Tu neatėjai man padėti nelygiame mūšyje. Tu palikai vargšą Begemotą, iškeisdamas jį į stiklinę — tiesa, labai gero! — konjako! Na ką gi, tegu mano mirtis slegia tavo sąžinę, o aš palieku tau savo brauningą… Vienintelis dalykas, kuris gali išgelbėti mirtinai sužeistą katiną, — tai gurkšnelis benzino…“ (Begemotas)

Atleiskite…argi aš leisčiau sau įpilti damai degtinės? Tai grynas spiritas!“ (Begemotas)

Kas sakė, kad pasaulyje nėra tikros, ištikimos, amžinos meilės? Te nupjauna melagiui jo šlykštų liežuvį!“ (pasakotojas)

Mane palaužė, man nuobodu, ir aš noriu į pusrūsį.“ (Meistras)

Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus, ir ne tik nusipirko, bet net ir išliejo. Taigi posėdis neįvyks.“ (Volandas)

Aš tau pasaką paseksiu. Gyveno kartą viena teta. Ji neturėjo vaikų ir laimės taip pat nebuvo. Ir štai ji iš pradžių ilgai verkė, o po to tapo pikta.“ (Маrgarita)

…niekada ir nieko neprašykite! Niekada ir nieko, ir ypač iš tų, kurie už jus stipresni. Patys pasiūlys ir patys viską duos!“ (Volandas)

Parengta pagal Aif.ru