Apie Lietuvą, kurios nebuvo

Atsivertęs politinę antologiją „Lietuva, kurios nebuvo. Pilnutinės demokratijos svarstymai ir vertinimai“, prisiminiau seną anekdotą, pasakojantį apie tai, kaip ekonomistas, tikintis tik skaičiais ir statistika, plaukia valtimi su kunigu, pastoriumi ir rabinu. Valtis buvo gana maža, tad keliauninkai greitai pavargo ir, pasiūlius kunigui, nusprendė prasimankštinti. Kunigas išlipo iš valties ir vandeniu nužingsniavo į krantą. Paskui jį pasekė ir pastorius bei rabinas. Ekonomistas nenorėjo likti valtyje vienas. Jis pirmą kartą gyvenime nusprendė suteikti galimybę tikėjimui, pirmą kartą nusprendė, kad gal stebuklai vis dėlto yra įmanomi. Žengė jis iš valties ir netrukus ėmė skęsti. Ištraukus jį į krantą, rabinas tepratarė: „Gal mes tiesiog turėjome parodyti tam kvaileliui atspirties taškus, kad jis pasiektų krantą?“

Manau, kad šis anekdotas puikiai iliustruoja kalbėjimus apie mūsų valstybės viziją. Viena vertus, galime prikurti įvairiausių rožinių vizijų, pasakojančių apie mūsų laukiantį šviesų rytojų. Tačiau visa tai liks tik graži svajonė, tik literatūrinis kūrinys ant popieriaus lapo, jei neturėsime konkrečių žingsnių, konkrečių atspirties taškų, nurodančių, kaip galime žengti tos vizijos link. Kita vertus, neretai regime ir situacijas, kai viršų ima kasdienės, rodos, neatidėliotinos problemos, tad visos jėgos yra metamos joms spręsti. Neturėdami vizijos, kur link turime žengti, galiausiai suvokiame, kad tiesiog daug energijos išeikvojome trypčiodami vietoje ar sukdami ratus aplink ir vis lipdami ant to paties grėblio.

Knygoje „Lietuva, kurios nebuvo“ yra surinkti tekstai, kuriuose katalikiško krypties mąstytojai siūlė Lietuvai konkretų politinį projektą – pilnutinę demokratiją. Ši knyga, į vieną sutelkusi tokių autorių kaip Juozas Girnius, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Kazys Pakštas tekstus, yra svarbi keliais aspektais.

Visų pirma ji užkerta kelią teiginiams, kad tarpukariu neturėjome gyvybingos politinės minties. Priešingai, veikiau derėtų teigti, jog kol kas dar nesame pasiekę to būto lygio. Svarbu yra akcentuoti, kad į knygą surinkti svarstymai nėra tik abstraktūs pamintijimai ar vienišų idealistų svajonės. Ne, tai yra labai konkretūs siūlymai, gimę iš asmeninio įsipareigojimo konkrečiam politiniam projektui pavadinimu Lietuva ir to meto opiausių politinių ir socialinių problemų pajautimo – nusivylimo to meto demokratijos veikimu, nerimo dėl populiarėjančių autoritarinių alternatyvų, visoje Europoje intensyvių kultūrinių karų, sudėtingos mūsų geopolitinės padėties. Politinius svarstymus skatino labai opūs klausimai, kaip įgalinti piliečius viešojoje erdvėje, kaip sutvarkyti šalies ūkį, kaip užtikrinti pasaulėžiūrinę laisvę ir neleisti politinėmis priemonėmis primesti kokios nors vienos konkrečios pasaulėžiūros.

Kita vertus, svarbu pabrėžti tai, kad įsipareigojimas konkrečiam politiniam projektui jokiu būdu nereiškia provincialumo, siekio užsisklęsti, atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio. Svarbus čia katalikybės dėmuo, kuris skatina peržengti tautinės valstybės ribas, kuris suteikia labai aiškius kriterijus reflektuoti ir įvertinti konkretaus projekto pamatinius principus. Esi ne tik lietuvis, tačiau ir katalikas. Įsipareigoji ne tik Lietuvos politiniam projektui, tačiau kartu ir Bažnyčios socialinio mokymo pamatinėms normoms.

Svarbu ir tai, tie politiniai svarstymai apie pilnutinės demokratijos idėją nebuvo tik vienkartiniai šūviai – sukėlę momentinę nuostabą, tačiau užmiršti vos nutilus garsui. Priešingai, jie provokavo diskusijas, kritiką, papildymus, deklaracijas. Kitaip tariant, politinės minties gyvybingumą geriausiai liudija užsimezgęs polilogas. Ar šiandien mes tą turime? Ar apskritai turime gyvybingų Lietuvos politinio projekto vizijų ir ar jos randa platesnį atgarsį, o ne tik tampa trumpalaikiu reklaminiu triuku ar nuobodžiu neperskaitomu tekstu, padedamu dulkėjimui lentynoje?

Tikiu, kad ši knyga „Lietuva, kurios nebuvo“, bus įdomi ne tik kaip priemonė tyrinėti idėjų istoriją, o kaip įkvėpimas sudabartinti ir aktualizuoti tuose tekstuose ir deklaracijos išdėliotas mintis. Manau, kad šiandien diskusijos apie pasaulėžiūrų kovas, nepasaulėžiūrinės politikos galimumą yra lygiai taip pat svarbios kaip kad ir tarpukariu. Tarpukario mąstytojai, plėtoję pilnutinės demokratijos idėją, akcentavo, jog nusivylimas demokratija dažniausiai išauga iš to, kad piliečiai iš tiesų nesijaučia galintys spręsti jiems svarbių klausimų. Iš siekio įgalinti piliečius ir kilo jų svarstymai apie kultūrinę autonomiją, politinio dalyvavimo per partijas skatinimą, tarpinių organizacijų – profesinių sąjungų, savitarpio pagalbos draugijų, kooperatyvų – kūrimą siekiant padidinti piliečių galią tvarkant šalies ūkį.

Taip pat skaitykite:

Po G. Nausėdos kritikos R. Popovienė teigia dar negavusi kvietimo susitikti su šalies vadovu

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į Seimo etikos sargus dėl I. Vėgėlės ir R. Jankūno vizito Briuselyje

Valstybinė kalbos inspekcija galutinai pralaimėjo kovą teisme dėl dvikalbių užrašų Vilniaus rajone

G. Nausėda: realistiška iki pirmininkavimo ES pasiekti pažangą santykių su Kinija normalizavimo srityje

Atnaujinta Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija

L. Kukuraitis: 2029–2030 m. iš sistemos gali pasitraukti daugiau slaugytojų nei prisijungti

Ruošiamasi pokyčiams ilgalaikės priežiūros sistemoje: paslaugos žmonėms – vieno langelio principu

K. Budrys ES ragina diskutuoti dėl įšaldyto Rusijos turto panaudojimo Ukrainai finansuoti

Tarpukario mąstytojas krikdemas Leonas Bistras yra taręs, kad padarinys niekada negali būti tobulesnis nei jo priežastis. Kitaip tariant, valstybė niekada nebus tobulesnė nei ją sudarantys piliečiai. Demokratija kaip politinė sistema lygiai taip pat nėra savaime funkcionuojantis mechanizmas, kuriam reikalingas tik geras institucinis sudarymas. Ne, demokratijos veikimas priklauso nuo piliečių išpažįstamų vertybių, nuostatų, jų aktyvumo. Taigi, remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu, yra atkuriama teisinga dalykų hierarchija į pirmą svarbiausią vietą iškeliant žmogaus asmenį. Visi svarstymai apie politinę santvarką, ekonominę sistemą kaip svarbiausią kriterijų privalo laikyti klausimus, ar visa tai padės įtvirtinti kiekvieno žmogaus asmens nelygtsamą vertę, įtvirtinti jo pamatines teises ir laisves.

„Lietuva, kurios nebuvo“ – sunku sugalvoti tinkamesnį pavadinimą šiai knygai. Svarstymus apie pilnutinės demokratijos įgyvendinimą nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir po to sekusios okupacijos. Didžioji dalis į knygą atrinktų mąstytojų savo mintis toliau plėtoti buvo priversti emigracijoje puikiai suvokdami, kad jie kuria projektą ateičiai, kuri galbūt ir neateis arba ateis jau kažkada po jų mirties.

Kita vertus, argi tai nėra kiekvieno idealisto likimas – suvokti, kad užmojai yra didesni už galimybes juos įgyvendinti. Ne tik dėl to, jog darbų daug, o darbininkų maža, o ir dėl visų nenumatytų kliūčių, atsirandančių kelyje užmojams palaipsniui virstant tikrove. Paėmęs šią knygą į rankas, pajuokavau, kad ir mes kuriame Bernardinus, kurių niekada nebus, nes užmojai visada bus didesni, nei mūsų pajėgos juos įgyvendinti. Tiesiog svarbu nesustoti ir kantriai žingsnis po žingsnio keliauti išsvajoto kranto, tikslo link.