Knygrišystė lietuviams svetima, nes knygos neva turi būti kuklios

pexels.com nuotr.

Lietuvoje knygrišystės tradicija silpna, nes vyrauja požiūris, kad knygai prabanga nereikalinga. Lietuviai linkę rinktis kuklias ir asketiškas knygeles, LRT RADIJUI sako Vilniaus knygrišių gildijos narė, menotyrininkė Rūta TAUKINAITYTĖ-NARBUTIENĖ. Anot jos, labiau nei lėšų trūkumas knygrišystės kultūrai plėtoti trukdo požiūris ir gražių knygų neįvertinimas.

Ar Lietuvoje egzistuoja knygrišystės kultūra?

Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės laikui, mokymasis Taline nutrūko. Nuo to laiko gretos nepasipildo naujais dailininkais, bet iškilo kita grupė – restauratoriai, 2003 m. įsteigę Vilniaus knygrišių gildiją.

Taip atsirado kita šio amato pusė, ėmė kilti istoriniai, autentiški dalykai, konstrukcijų įvairovė, galimybės ir pan. Dabar esame kryžkelėje. Kaip sako mano kolega, Lietuvoje yra plačios galimybės veikti, nes šios srities atstovų čia nėra.

Kas yra knygrišys?

Pagal lietuvišką praktiką, knygrišiais žmonės tapdavo tokiomis sąlygomis, kokias turėjo. Vieni patys ardė knygas, kiti lankė meno mokyklas. Užsienyje kitaip, tai labai platus dalykas, knygrišystės amato jie mokosi 6–10 metų. Knygrišiai turi išmanyti medžiagas, kurios labai skirtingos. Jas reikia pažinti ir mokėti suvaldyti.

Taip pat reikia išmanyti knygrišystės ir knygos istoriją, suvokti kontekstą. Reikalingas ir meninis išsilavinimas, nes tenka kurti gražų viršelį, kompoziciją. Dar vienas svarbus dalykas – reikia išmanyti literatūrą. Šiuolaikinis amatininkas dažnai yra žmogus su aukštuoju išsilavinimu.

Taip pat skaitykite:

„Miegančios rožės“ – kaip teisingai pasirinkti ir prižiūrėti

„Lituanicos“ skrydžio minėjimui – meno ir pramogų puokštė lakūnų gimtinėse

Kvietimas į nuotolinių paskaitų ciklą „Kaip žmogus suvokia architektūrinę aplinką?“

Nuotaikingas 12-asis „Naujojo teatro“ gimtadienis lapkričio 13 d.

Thomo Manno festivalis išsaugojo tęstinumą: vyks jau po mėnesio

Šiuolaikinės poezijos vaikams pristatymas „Debesėlių pily“

Renginiai Knygų mugėje, kurių turėtų nepraleisti Vilniaus gerbėjai

Poetinis spektaklis pagal Maironio kūrybą „Beauštanti“ Naujajame teatre

Ar knygrišiams svarbu, su kokiomis knygomis jie dirba?

Tai su literatūra tiesiogiai susijusi specialybė. Pagal prancūzišką tradiciją, 95 proc. gražių ir prabangių įrišimų daroma grožinės literatūros knygoms. Jie tam ir leidžia kai kuriuos leidinius, kad šie būtų gražiai įrišti. Leidiniai pardavinėjami dar neįrišti, kad žmogus nusipirktų popierinį bloką ir eitų pas knygrišį.

Prancūzai turi labai daug savo literatūros. Jie turi ką veikti, kuo didžiuotis ir grožėtis. Lietuvoje aktualiau paties spaudinio kokybė. Čia sunku rasti ne tik literatūriniu požiūriu vertingą kūrinį, bet ir kaip nors ypatingai atspausdintą – iš gero popieriaus, rankų darbo viršeliu.

Kas Lietuvoje ateina pas knygrišius? Kaip vyksta tas darbas?

Dažniausiai žmonės ateina praktiškais pageidavimais, prašo perrišti, restauruoti knygą. Gildijoje dominuoja restauratoriai. Lietuvoje kolekcionierių bibliofilų, kurie renka knygas, nėra. Retai kas ieško, įsigyja ar užsako meninius įrišimus. Tai labiau išimtis, ne taisyklė.

Kuo tokia ypatinga Prancūzijos knygrišystės tradicija ir mokykla?

Prancūzai labai saugo tradicijas. Gal 100 ar daugiau metų jie diktuoja madas knygrišystės srityje. Įvairiose šalyse knygrišystė svyruodavo – tai suklestėdavo, tai vėl smukdavo. Prancūzijoje knygrišystės lygis jau 400 metų pastovus.

Yra vadinamasis prancūziškas knygos įrišimas. Jis ne sugalvotas pačių prancūzų, o atsiradęs viduramžiais. Vėliau prancūzai jį ištobulino iki begalybės, ir, kadangi šį įrišimą jie naudoja ilgiausiai, jis prigijo tokiu terminu.

Patys prancūzai šį įrišimą vadina tradiciniu. Savo konstrukcija jis tvirtesnis, negu leidžia šiandienės technologijos. Prancūzai įrišimą išpopuliarino art deco laikais. Knygos taip rištos šimtais, iki pat Didžiosios depresijos. Vėliau tokios knygos atsidurdavo blusturgiuose.

Ar galima sakyti, kad šiai knygrišystės tradicijai būdingas ypatingas knygų puošnumas?

Taip. Tiesa, lietuviams tai kiek svetima. Pastebėjau, kad mūsų šalies žmonės linkę į kuklią, asketišką, paprastą knygelę. Dažnai girdžiu, kad knygai prabanga nereikalinga. Ir tuomet prisimenu mūsų bažnyčias. Manau, kad yra du požiūriai, kurie turi teisę egzistuoti.

Kas trukdo plėtoti rankomis įrištų knygų kultūrą? Ar tai susiję su lėšomis?

Priežasčių labai daug. Manau, tai lemia ne tik lėšos. Pirmiausia svarbus požiūris. Juk kai atsiranda tinkamas požiūris, atsiranda ir kitų dalykų. Mums trūksta kolekcionierių, kurie vertintų ne tik senas ir su Lietuva susijusias, bet ir gražias knygas. Mums trūksta gražių spaudinių, kuriems reikėtų atitinkamo įrišimo. Lietuvoje nėra nei privačios, nei viešos kolekcijos, kur sąmoningai būtų renkami meniniai įrišimai. Nėra nė vieno rinkinio, kuris atskleistų šį amatą.