2018 07 16

Augustas Kalinauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Antropologas S. Matulevičius: turime galvoti apie tapimą komercine visuomene

Saulius Matulevičius. Facebook nuotrauka

Verslas savaime nėra nieko blogo, nors Lietuvoje į verslininkus tiek visuomenė, tiek valdžia žiūri įtariai ir tai sumažina paramos galimybes, sako antropologas, verslo konsultantas, ISM lektorius SAULIUS MATULEVIČIUS.

Kultūros sritis beveik visais laikais buvo funduojama, kadangi nekuria apčiuopiamos pridėtinės vertės. Kiek verslas šiandien reflektuoja savo galią ir kartu privilegiją, palaikyti kultūros gyvenimą, kurio mecenavimas anksčiau buvo sutelktas išskirtinai aristokratijos rankose?

Taip, aristokratija anksčiau buvo ta grupė, kuri disponavo tiek materialiais, tiek galios ištekliais, tačiau jie buvo gana mažai ribojami ir galėjo visiškai laisvai rinktis ką, kaip ir kiek funduoti. Iš tikrųjų, tai buvo jų kūrybos, jų prestižo reikalas. Valstybė to nereguliavo. Dabar situacija pasikeitusi – valstybės teisinis aparatas stipriai reguliuoja panašaus pobūdžio veiklą. Iš esmės, dabar turime du konkuruojančius valstybinio aparato modelius. „Dešinėje“ politinio spektro pusėje — klasikinį liberalistinį, pasisakantį už kuo mažesnę valstybę ir jos biurokratinį aparatą, kurie kiek įmanoma mažiau kišasi į žmonių tarpasmenines „tranzakcijas“ ir konservatyvųjį – palaikantį mažos, bet labai stiprios valstybės paremtos subsidiarumo principu idėją. T.y. valstybė nesikiša iki tol ir ten kur bendruomenės pačios pajėgios susitvarkyti. Kairėje politinio spektro pusėje mes turime socialistinį modelį, kuriame vyrauja didelis centralizuotas valstybinis aparatas natūraliai linkęs reguliuoti kuo daugiau žmogiškosios realybės sričių. Postsociaistinė Lietuvos visuomenė net ir „dešinėje“ vis dar linkusi išlaikyti didelę socialinės realybės kontrolę. Turint didžiulį ir kontroliuojantį valstybės mechanizmą, nieko panašaus į tai, kas buvo aristokratijos „parama“ arba fundavimas, negalime tikėtis.

Rėmimo problema iškyla ir dėl menko Lietuvos mokestinės sistemos pritaikymo mecenavimui. Jeigu įmonė sugalvoja remti paramos gavėją, tuomet ji gauna tam tikrų mokestinių lengvatų, mažesnį pelno apmokestinimą, neapmokestinamus dividendus ir pan. Bet jeigu turtingas asmuo nori funduoti asmeniškai, tada mokestiniai „nuostoliai“ gaunasi apie 50 proc. Tad rėmimas Lietuvoje nėra sutvarkytas ir žmonės nėra skatinami remti. Aristokratija buvo visai kas kita – jie turėjo pinigų tiek, kiek turėjo ir galėjo su jais elgtis visiškai laisvai.

Kitas problemos aspektas – verslo baimė remti. Tarkime, jei paramos gavėjas yra kaip nors susijęs su politika – neišvengiamos mokesčių inspekcijos, auditai ir pan. Tai tarp verslininkų yra vieša paslaptis. Jei kažkam politikoje nepatinka, ką verslas remia, pradedama naudotis tais galios svertais, kurių remiantys žmonės labiausiai bijo. Inspekcija visada stengiasi surasti klaidų, nes jeigu jų neranda – blogai dirba. Pavyzdžiui, mano pažįstamas vienos įmonės vadovas parėmė politiko kampaniją, kuri jam buvo labai priimtina vertybiniu atžvilgiu, ir greitai sulaukė dėmesio iš atitinkamų institucijų, ko nebuvo iki politiko parėmimo.

Trečias dalykas, verslininkai yra labai pragmatiški žmonės. Kai ateini į verslą, tu arba esi pragmatiškas, arba atsilieki. Todėl tie, kurie sėkmingai dirba versle, sugebėjo sutvarkyti savo įmones – padidinti efektyvumą, taupumą. Būdami praktiški žmonės jie mato, kaip Lietuvos nevyriausybiis sektorius ir valstybinės organizacijos naudoja pinigus itin neefektyviai. Dažnai organizacijos vis dar nėra išmokusios dirbti taip, kad sukurtų realų apčiuopiamą produktą. Tarkime, jei tai projektas – dažnai trūksta aiškiai suformuluotų tikslų, uždavinių, siekinių, kurie tuo pačiu būtų ir tvarūs, ir turėtų išliekamąją vertę. Šioje vietoje sektorius labai nesutvarkytas, nes daug pinigų išleidžiama biurokratinio aparato palaikymui, o produktyvumas – itin žemas. Todėl neretai verslininkai naudoja kitą strategiją – remia ne sistemas ar struktūras, o žmones. Pavyzdžiui, konkretų žmogų išsiunčia studijuoti. Tai yra pusė, kurios nesantys versle nemato.

Nemažiau svarbus problemos aspektas – įtampa tarp valstybės, verslo ir paprastų žmonių. Verslininkams staiga pasikeisti ir imti visus funduoti labai sunku dėl dviejų priežasčių. Tiek žmonės, tiek valstybė yra tarsi savotiškoje politinėje sąjungoje, nes kartu palaiko idėją, kad visų Lietuvos problemų šaltinis yra verslas. Tai vis dar neišnykusi marksistinė mąstymo linija mūsų regione, marginalizuojanti verslumą. Tie, kas pas mus buvo vadinami spekuliantais ir sukčiais, vakaruose buvo tiesiog verslininkai. Jeigu sovietmečiu dirbdavai turguje, niekam nepasakodavai, nes tai reiškė, jog niekur nedirbi, esi bedarbis. Žmogus oficialiai dirbantis skaitėsi tik tada, kai dirbai valstybiniame sektoriuje. Iš esmės socialistinė valstybė faktiškai turėjo darbo rinkos monopolį. Ligoninė, mokykla, partinės institucijos, profsąjungos, gamyklos, kolūkiai – visa, kas buvo kontroliuojama valstybės, buvo suvokiama, kaip „darbas“. Visi darbai už valstybinio sektoriaus ribų buvo nelaikomi darbu. Antropologinės studijos tyrinėjusios laikotarpį iškart po nepriklausomybės, atskleidžia atvejus, kuomet pvz. mokytojai slapta prekiaudavo Gariūnuose ir užsidirbdavo keletą kartų daugiau, nei mokykloje, bet niekam apie tai nepasakodavo. Nes tai skaitėsi spekuliavimas, kas dar neseniai buvo vertinama kaip kriminalinė veikla, o štai tikrasis jų darbas – mokykloje.

Ir dėl to verslo sferos prestižui buvo stipriai pakenkta?

Taip, ištisa verslių žmonių karta užaugo marginalizuojama. Visi pradėjo nuo sferos, kurioje buvo laikomi spekuliantais ir aferistais, nešvariais. Jie buvo tokiais laikomi ir, iš tiesų, džnai galėjo atitikti tuos socialinius lūkesčius, kadangi mes, kaip visuomenė, nustūmėm juos į paribius. Žmogus tokia būtybė – kokius lūkesčius į jį projektuoji, tokius jis ir ima atitikti. Tad ši bendruomenė tokiomis žaidimo taisyklėmis ir žaidė, nes vyravo supratimas, jog sąžiningas darbas – valstybiniame sektoriuje, o nesąžiningas – už jo ribų.

Tačiau esminė problema yra tai, jog žmonės nelaiko verslininkų savo bendruomenių dalimi. Jei esi smulkus verslininkas – viskas gerai, bet jei stambus, kažkuria prasme, vis tiek esi blogas. Blogiausia, kad šią įtampą palaiko valstybinis sektorius. Tai jaučiasi universitetuose, valstybinėse institucijose, kur nuolat kalbama, jog verslui terūpi pelnas. Bet, iš tiesų, stambusis ir smulkusis verslai išlaiko valstybę, nes iš jų sumokėtų mokesčių valstybinis sektorius, kuris Lietuvoje vis dar labai didelis, gauna atlyginimus.

Taip, išties, kalbėdamas su žmonėmis gali dažnai išgirsti, kad verslas – pagrindinė Lietuvos politinės arenos problema.

Be abejo, niekas nesiginčytų, kad atskiri, ypač pastarojo laikotarpio, atvejai yra tikrai labai blogi. Bet ir politiniam lygmeny nuolat sukčiaujama, nesilaikoma fiskalinės drausmės, daug lemia neatsakingumas. Valdininkų aplaidumas ar piktybiškas savo misijos ignoravimas valstybei daro didelį nuostolį. Yra sričių, kuriose dėl to Lietuvai gresia milžiniškos baudos, nugulsiančios ant mokesčių mokėtojų pečių. Blogiausia, kad jie tai žino ir nieko dėl to nedaro. Bet pats valstybinis sektorius, žinoma, apie tai viešai nekalba. Kaltas dėl visų mūsų problemų dažniausiai lieka verslas. Negi jie durs pirštu patys į save… Tad toks tiek žmonių, tiek valstybės požiūris į verslą tik dar labiau susiaurina paramos galimybes. Visų pirma, turime suprasti, kad demokratinė visuomenė privalo tapti „komercine“ visuomene, kurioje tiek teisinė aplinka tiek viešasis diskursas yra palankus žmogaus asmeninei iniciatyvai dirbti, kurti ir užsidirbti. Kitu atveju alternatyva yra tik visa kontroliuojantis valstybinis aparatas tegalintis išlaikyti visuomenę ne daugiau nei arti skurdo ribos. Ir, beje, net ir tai, tik iš verslo sumokėtų mokesčių.

O dabar turime abu vienu metu?

Ne, turime tik didelį valstybinį aparatą, nuolat bandantį prispausti komercinės visuomenės raidą. Iš tiesų, aš vis geriau suprantu liberalųjį diskursą, nors pats tikrai nesu liberalas. Valstybė vis dar bando senuoju būdu suvaldyti verslą, sukontroliuoti jį pačiais blogiausiais būdais. Valstybės logikoje verslas – neišvengiamas blogis, kurį nuolatos reikia kontroliuoti.

Ši problema – grynai sovietmečio palikimas, ar yra ir kitų priežasčių?

Tik sovietmečio. Tarkime, Jungtinėse Valstijose nesuvokiama tokia mąstysena, ten žmonės žino, kad jokių išmokų valstybė tau nėra skolinga. Pavyzdžiui, kai valstybė dar tik kūrėsi, pensiją turėdavai užsidirbti pats sau, kito modelio tiesiog nebuvo. Atostogoms turėjai užsidirbti pats. Baigei mokyklą – jokio paskyrimo valstybė tau neskirdavo. Paveldėjai senelio pelkę ir neturi pinigų koledžui – tuomet galėjai išfiltruoti tą vandenį ir parduoti kaip, sakykim, gydomąjį,ar geriamąjį (juokauju). Tarkime, kažkas šiaurėje paveldėjo ežerą, tai pradėjo pjaustyt ledą ir siųsti į pietus. Tai leido plėstis gaiviųjų gėrimų rinkai iki šaldytuvo išradimo. Pas mus labai trūksta tokio savarankiško mastymo, nes vis dar yra tikimasi, kad arba valstybė kažką sugalvos, arba darbo birža, arba galbūt pasidarysiu neįgalumą ir pan. Pas mus labai daug valstybės ir tai mums kenkia. Didele dalimi patys sugalvotume, kaip užsidirbti ir ką daryti ir be verslo paramos, jeigu neturėtume to autoriteto komplekso kuris verčia mastyti, kad mums vis tiek turi kažkas padėti, kažkas viršuje sureguliuos. Ir, iš tiesų, verslas gali padėti bendruomenei, kurioje veikia. Bet jeigu pati bendruomenė sako – jūs esate blogis, todėl turite mums padėti, kad taptumėte mažesniu blogiu, tuomet neįmanomas joks dialogas.

Iš kitos pusės, verslo raida Lietuvoje vyko etapais ir ji tikrai nebuvo švari. Kai žlugo viena sistema, ištekliai atsirado pas tuos, pas ką atsirado. Ir ne visi Lietuvos verslininkai savo verslą pradėjo sąžiningai ir skaidriai. Bet tai buvo bendra valstybės situacija. Buvo toks žodis chaltūra. Tai reiškia, kad žmonės pasiima iš kolūkio išteklius ir eina toliau uždirbti realių pinigų. Tai buvo šešėlinė ekonomika, kuri negalėjo būti reguliuojama, nes pati pelno sąvoka Sovietų Sąjungoje atsirado gana vėlai, berods tik 1960—aisiais.

Ta sistema bandė užgniaužti natūralų žmogaus instinktą – verslumą. Kiek galėjo, tiek gniaužė, kol verslumas pasitraukė į šešėlį. Kai sistema žlugo, šešėlis ėmė bruzdėti, jame prasidėjo įvairūs procesai, atsirado mafijinės struktūros, bet iš to užspausto verslumo ir visų tų negatyvių santykių tarp verslininkų nustumtų į paribius išaugo mūsų dabartiniai verslai.

Dar vienas svarbus dėmuo, kurį reikia aptarti – politika. Nes politikai valstybės valdyme, iš tiesų, yra labai neefektyvūs ir dažnai jie tą žino. Todėl jiems reikia atsakomybę nukreipti nuo savęs. Ir į ką daugiau, jei ne verslą? Tokia šio konflikto anatomija – nuolat rodyti pirštu į tamsią verslo praeitį ar polinkį į šešėlį. Ir dabartinės bylos, tarkim, Mg Baltic nėra vien tik verslas. Tai yra verslas ir politika. Bet valstybei reikia antagonisto tam, kad politikai būtų renkami.

Galiausiai reikia pridėti, kad nustūmus verslumą į paribius, ten susiformavo tapatybė nepriskirianti savęs jokiai bendruomenei. Dešimtmečius formavosi suvokimas, kad aš pats uždirbu sau pinigus, o visi kiti tegu daro, ką nori. Ir tik tada, kai verslas pradėjo uždirbti didesnes sumas, buvo imta prašyti paramos. Bet verslo bendruomenė yra ne tokia, ji nesijaučia skolinga likusiai visuomenės daliai. Priešingai, jie turtingais tapo dažnai dėl to, kad elgėsi kitaip nei sako valstybės monopolizuota darbo rinkos logika ir jos darbo etika. Verslas aiškiai atsiriboja nuo tokios darbo etikos ir turi savo tapatybę. Ši nuo visuomenės atsiskyrusi tapatybė gerokai komplikuoja situaciją.

Kaip tokiu atveju reikėtų ugdyti ir burti bendruomenes? Ar kiekvienas turėtų pradėti nuo savęs ar yra kitų priemonių?

Pasaulio keitimas prasideda nuo artimos aplinkos – kiek aš dalyvauju savo laiptinės, gatvės, rajono bendruomenėj, kiek einu į rinkimus ir paraginu savo draugus. Grįžtant prie verslininkų, užaugusių su tuo, jog yra nuolatos laikomi moraliniais outsaideriai, galvodami, kad niekam nieko nėra skolingi, reikia suprasti, kad toks požiūris šioje visuomenės grupėje pasėjo nemažai hedonizmo. T.y. jie neišmoko matyti savo indėlio ir pareigos visuomenei.
Pati valstybė jiems sako, kad jie yra ne bendruomenės, bet veikiau bendruomenės problemos dalis. Todėl užtruks ir kol verslininkai supras esantys pilnateisiai visuomenės nariai ir kol mes juos tokiais priimsim.

Vis dėlto galbūt jau galima kalbėti apie sėkmingus verslo ir visuomenės bendradarbiavimo atvejus? Tarkime, į Modernaus meno centrą, šį rudenį atversiantį duris Vilniuje, buvo investuota virš 20 mln. litų.

Taip, bet tokie stambūs paramos projektai yra vienetiniai, tiksliau pirmieji atvejai po nepriklausomybės, kurių Lietuvos mastu yra tikrai labai mažai.

O kiek mecenavimo kultūra prisideda prie visuomenės tapatybės formavimo? Juk jei visos paminėtos politinės bendruomenės grupės glaudžiau bendradarbiautų, tuomet ir mūsų tapatybė ir politinė kultūra, matyt, būtų gerokai stipresnės.

Iš tiesų, paramos žmonėms Lietuvoje reikėtų mažiau, jeigu jie suprastų, kad turime sukurti komercinę, veikiančią ir skaidrią visuomenę. Tai yra jūs ir aš turime nustoti galvoti, kur aš galiu susirasti darbo, bet imti galvoti kokią vertę galiu sukurti, kad galėčiau tą vertę parduoti. Pavyzdžiui, dabar vasara ir žmonės praleidžia daug laiko prie ežerų. Net jei ir neturi pinigų, gali pasiskolinti ir investuoti – nusiperki pvz. nešiojamą šaldiklį, nuvažiuoji į pieninę, nusiperki ledų ir prekiauji jais. Milijonierium netapsi, bet vis šis tas. Bet žmonės dažnai galvoja, negi aš toks išsilavinęs prekiausiu ledais? Mūsų sąmonėje vis dar veikia stereotipas, kad tai nėra vertingas darbas. Ir nors darbas „sau“ tikrai nėra lengvas ir yra įvairių iššūkių, bet tie, kas pradeda, nustemba – jų pajamos su trupučiu pastangų staiga gali būti gerokai didesnės arba bent jau tokios pačios, kokias jie galėtų gauti bet kokiame valstybiniame darbe.

Tai reiškia jeigu pati bendruomenė būtų aktyvesnė, tuomet reikėtų ir mažiau rėmimo?

Žinoma, nes bendruomenė esame mes. Dabar neretai svarstome – kas gali išspręsti mūsų problemas? Valstybė neišspręs, nes neturi pinigų, tad lieka verslas. Jeigu mes staiga suprastume, kad nei verslas, nei valstybė neišspręs mūsų problemų, situacija keistųsi. Jeigu, tarkime, mes, kaip bendruomenė, matom, kad kažkas yra svarbu, turime imtis iniciatyvos ir tai išspręsti.

Ir tuomet reikėtų remti tik kultūrą, negeneruojančią tiesioginės pridėtinės vertės, kad visas modelis sėkmingai veiktų?

Taip, tokia būtų mano vizija, apimanti verslą, verslumą ir politinį lygmenį. Žinoma, versle gali būti ir labai neskaidrūs, korumpuoti santykiai, kaip ir visur. Bet verslas pats savaime nereiškia blogio, veikiau atvirkščiai. Jeigu mes norim turėti ateitį, turim galvoti apie tapimą komercine visuomene. Nėra kitos išeities.

Ir turbūt solidaria tuo pačiu?

Taip, bet solidarumas – ilgas projektas. Trumpesnis projektas – pradėti galvoti, kaip aš uždirbsiu pinigus? Bet čia dar yra labai paprastas galvojimas. Aukštesnio lygio galvojimas – kokią vertę aš sukuriu sau ir visuomenei, kokią idėją, kokią nišą aš užimu, kurdamas tą vertę. Tarkim, prie ežero nėra tinkamo gerti vandens arba trūksta ledų. Tada tu pasidarai mažą verslo planą, paskaičiuoji ar atsipirks, įeini į tą nišą ir išsprendi problemą. Nes kas yra verslas? Verslas pamato nišą ir išsprendžia problemą nustatydamas kaštus, sukurdamas vertę ir tą vertę parduodamas. Ar tie kaštai proporcingi ar neproporcingi – kitas klausimas. Jeigu tavo ledų vertė dviguba ir žmonės vis tiek perka, reiškia viskas gerai. Ar tu dėl to moraliai blogas? Ne. Tavo pareiga – uždirbti pinigus, kad tavo ir tavo šeimos gyvenimas augtų ir tai nėra moralinis blogis, tai moralinis gėris.

Ir tuo pačiu metu dirbdamas sau, mąstai valstybiškai?

Taip, darbas sau tikrai nėra blogai. Laimi ir tu, ir valstybė. Tai pagrindžia ir mokslinės studijos. Kai tavo sąskaitoje yra pinigų, kai nėra skurdo, ir tam tikri smegenų centrai, atsakingi už sudėtingų užduočių sprendimą veikia kiek kitaip. Grįžtant prie verslo, jie nuolat susiduria su nesibaigiančia eile žmonių, organizacijų ir nuolatiniai rėmimo prašymai jiems yra tapę rutiniškais. Bet didelė dalis problemų išsispręstų, jeigu mes suprastume, jog jei aš pardavinėju ledus ir man sekasi, dar yra dalykų, kurie yra svarbūs visuomenei, prie kurių turiu prisidėti. Ir nėra kito būdo, kaip iš savo uždirbamos sumos, tarkime, sutaupyti 5 eurus per mėnesį arba atsisakyti kavos puodelio kartą savaitėje. Tiesiog kitaip esamos problemos niekada nepajudės.

O jei trumpam pažvelgtume į Vakarų Europą, kaip reikalai klostėsi ten? Tarkim, šiandieninė Europos Sąjunga taip pat yra didelis biurokratininis mechanizmas, tačiau, atrodo, jis neblogai dera kartu su bendruomenėmis.

Iš esmės, visur, kur veikė socializmas, buvo išdraskytos bendruomenės. Jis taip ir nesukūrė kitų bendruomenių, jokio kito darinio, kuris būtų geresnis už prieš tai buvusius (dažniausiai). O ten, kur socializmo nebuvo, kur karai mažiau palietė, tarkime, tos bendruomenės, kurios gyvavo Šveicarijos alpėse išliko daugiau mažiau solidarios ir išlaikė verslumo principą. Pavyzdžiui, jei bendruomenė nori pasistatyti fontaną ar susitvarkyti miestelio gatvę, vyrauja supratimas, kad turime padaryti tai patys, nes niekas už mus to nepadarys. O pas mus laukiama pagalbos arba iš valstybės, arba iš verslo. Valstybė neduoda dėl to, kad neturi, o verslas laikomas blogu iš esmės. Toks užburtas trikampis. Dažnai įsivaizduojama, jog tokių didelių pinigų uždirbti sąžiningai tiesiog neįmanoma. Todėl manoma, kad vienintelis šansas verslui būti sociliai „išganytais“ yra fundavimas.