2020 02 25

Kristina Sabaliauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min
Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė – Vilniaus dailės akademijos Garbės daktarė. VDA archyvo nuotrauka

2020 02 25

Kristina Sabaliauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Žodžių kalba, vaizdų kalba: dailės ir literatūros svarba šiandienos pasaulio kisme (I)

Vasario 19-ąją iškilmingo Vilniaus dailės akademijos Senato posėdžio metu VDA atidavė pagarbą menui ir mokslui, suteikdama Garbės daktarės vardą rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei už menotyros žinių sklaidą ir naujų spalvų suteikimą lietuvių istoriniam romanui.

Garbės profesorės vardas buvo suteiktas dailininkei Birutei Žilytei-Steponavičienei už nuopelnus vizualinei kultūrai.

VDA absolventė, dailės istorikė dr. K. Sabaliauskaitė – vienas stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje. Debiutavusi istoriniu romanu „Silva rerum“ (išleido „Baltos lankos“), kritikų oficialiai įvardytu viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų, K. Sabaliauskaitė yra apdovanota Šv. Kristoforo statulėle (2011 m.) ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu (2017 m.).

Priėmusi regalijas, VDA Garbės daktarė K. Sabaliauskaitė dėkojo savo akademinei šeimai – Vilniaus dailės akademijai, akcentuodama minties laisvę ir kūrybinę atmosferą. Jauniausia VDA Garbės daktarė kalbėjo: „Ačiū už doctor honoris causa vardą, kurį suteikiate šiandien – tai didžiulė garbė ir įpareigojimas ateičiai, ir tuo pat metu didelė moralinė paspirtis mano nelengvame kelyje. Man nuo pat pirmųjų dienų buvo garbė ir laimė būti studente, vėliau absolvente Akademijos, kurioje pirmą kartą Europoje ir pasaulyje pradėta dėstyti meno istorija. Man garbė būti alumna greta didžiųjų, kuriuos Akademija davė pasauliui, ir stoti greta garbės daktarų.“

Po iškilmingo Senato posėdžio Garbės daktarė K. Sabaliauskaitė skaitė viešą paskaitą „Žodžių kalba, vaizdų kalba: dailės ir literatūros svarba šiandienos pasaulio kisme“ apie žodžių ir vaizdų reikšmę ir raiškos būdus besikeičiančiame pasaulyje, dailės ir literatūros svarbą šiandieninei visuomenei. Paskaitos metu rašytoja apžvelgė dabarties pokyčius, jų įtaką žmogiškajai intymumo ir asmens privatumo sampratai, istoriškumo suvokimui, atminties kultūrinėms steigtims.

***

Vienas mano ankstyviausių sąmoningų estetinių vaikystės prisiminimų yra žvilgsnis iš apačios į viršų: vasaros ar vėlyvo pavasario dangus, su plaukiančiais kamuoliniais debesimis, ir kairėje atminties paveikslo pusėje – du milžiniški, liekni bažnyčios bokštai, smingantys į dangų. Neabejotinai tai buvo dangus virš Vilniaus, o tiedu aukšti bažnyčios bokštai, spėju, veikiausiai priklausė Šventosios Kotrynos bažnyčiai. Anuomet ji atrodė kitaip: buvo ne rausva, o išblyškusiai gelsva, nusilupusio tinko pleiskanomis, kurios lipdiniams ir nišų kriauklėms pridėjo dar daugiau smulkių formų; langų ertmės, jei teisingai pamenu, buvo užkaltos papilkusiomis lentomis, bokštų kiaurymės ir skardos buvo suodžių juodumo, o ažūriniai surūdiję kryžiai atrodė tarsi sukrešėjusio kraujo snaigės. Prieš akis tebestovi vaizdas – tie lengvi, gelsvi, o kartui ir keistai trikdantys, agresyvūs, grėsminga juoduma įrėminti bokštai, smingantys į mėlyną dangų, kuriuo labai lėtai, bet nenumaldomai juda kamuoliniai debesys, nuolat keičiantys savo fantasmagoriškas formas. Kultūra ir natūra. Žmogaus kūrinys ir gamta. Gamta pačia gryniausia savo forma – dangaus skliautu. Metafizinis firmamentas, į kurį sminga tie bokštai – žmogaus šauktukas, bandymas atsiplėšti nuo žemės, aukštyn – suprasti, tikėti.

To vaizdo, kuris įstrigo atmintyje kūdikystėj, to, prie kurio dažnai grįžtu mintimis ir randu jame kaskart kažką naujo, negali atkartoti jokia fotografija. Kažką vos panašaus aptinku vienoje Jano Bułhako ikikarinių nuotraukų, užfiksavusių Šv. Kotrynos bažnyčią: tačiau joje nėra judesio, nėra grėsmės ir nėra nerimo. O būtent nerimo ir baimės, savo mažumo ir menkumo suvokimo jausmą, o kartu ir atgaivos, netgi palaimos, kurią suteikė grožio sukelta nuostaba, geriausiai atsimenu. Tai prieštaringi jausmai, bet kartais skausmas ir malonumas, nerimas ir palaima susilieja į viena. Ypač susidūrus su dalyku, daug didesniu už tave. Vis dar bandau atsakyti į klausimą, kas tai buvo: laiko, laikinumo, mirtingumo suvokimas? Ar tiesiog akimirkoje atsiskleidęs gan abstraktus, pirmasis ir vaikiškas, metafizikos išgyvenimas?

Ferdynando Ruszczyco „Auksinis kambarys“ (1913 m.). Europeana.eu archyvo nuotrauka

Kitas vaizdas iš vaikystės atminties: įbėgu į namų didįjį kambarį ir sustoju ant slenksčio, apimta nuostabos. Pro langus, kuriuose saulė reta viešnia, nes jie atsiveria į pilkšvą gretimo pastato sieną, sklinda auksinė pavasario šviesa. Šviesa kaip iš pasakos, šviesa kaip stebuklas, nors kambaryje, žinoma, niekas nepasikeitę – tie patys baldai, daiktai, kiek dulkių. Bet toji šviesa… Ji irgi švytėjo iš kažkur kitur. Šį atsiminimą man visada įkūnija paveikslas, kurį išvydusi pradedu šypsotis. Tai – Ferdynando Ruszczyco bene septyniasdešimčia metų ankstesnė nei mano patirtis ir atsiminimas pastelė „Auksinis kambarys“, sukurta 1913 m. Ji vaizduoja, žinoma, kitą kambarį nei mano vaikystės namuose, bet joje – tas pats Vilnius, ta pati šviesa, kuri nesikeičia, bet kuri galbūt dabar sušvyti daug rečiau, nes pasikeitė daug kas: parketai ir langų rėmai, kurie nebeatsidaro į išorę ir nebeturi barškančių fortkių, ir užuolaidų audiniai, ir daiktai, ir žmonės, ir jų papročiai, ir jų kalbos, ir pats kalbėjimo būdas, intonacijos, ir laikas, kurio vis pristingame tam, kad sustotume kasdienybėje ir tiesiog netekę žado (ir neištraukdami telefono nufotografuoti) kartais žiūrėtume į sklindančią šviesą.

Mano sovietinės vaikystės laikais visada jaučiau, kad vaizdų kalba yra patikimesnė nei žodžių. Žodžiai, kurie liejosi iš televizijos, juodomis antraštėmis skelbė iš laikraščių, smulkiomis raidžių vinimis kalė į galvas jokių abejonių ar klausimų neprileidžiančias tiesas mokykliniuose istorijos ir literatūros vadovėliuose ir raudonais lozungais plyšavo nuo namų stogų – dauguma žmonių žinojome ar bent nutuokėme, kad tie žodžiai – melas, į kurį nereikia kreipti dėmesio. Vėlyvojo sovietmečio marazmatinėje, Brežnevo ir Černenkos senatvinį letargą primenančioje epochoje daugelis jais pernelyg ir netikėjome. Kaip netikėjome ir sovietiniu menu: pagal vieną „balvankę“ nutašytais ir nupaišytais kareiviais, darbininkais ir kolūkiečiais, suvirintojais, melžėjomis ir mokytojomis, kurių visi buvo kresni, drūtoki, storomis blauzdomis, plačiais delnais ir plačiais veidais, kuriuose privalomai buvo sustingusi vienoda arba kretiniško optimizmo, arba – daug dažniau – neva „ryžto“ išraiška: būtinai suraukta kakta ir tuščias akių žvilgsnis. Žvilgsnis, kuriame stigo to, kas žmogų paverčia žmogumi: skausmo, kančios, abejonės, nuovargio, ironijos, klausimo, kartais – galbūt pašaipos, juoko ar galų gale – emocijos, intelekto, individualumo. To, ką Vakarų kultūroje sugebėdavo pavaizduoti jau senovės romėnai, net savo imperatorių biustus kaldinę su visomis jų raukšlėmis, karpomis, kliaudomis, grimasomis ir individualybe. Kai šių dalykų nėra, telieka į tolį įsmeigtas ryžtingo fanatiko tuščias žvilgsnis. Atvaizdas be žmogiškumo, iki funkcijos – komunizmo ar kitos ideologijos statytojo, darbinio gyvulio – sudaiktintas žmogaus pavidalas. Įamžintus bronzoje ir akmenyje, šiandien tuos veidus ir tuos žvilgsnius galite pasižiūrėti Grūto parke. Mačiau juos, tuos žvilgsnius bei išraiškas ir gyvai – bene ryškiausiai akmeniniuose omonininkų veiduose prieš trisdešimtį metų. Ir prieš kelerius, lankydamasi Baltarusijoje, Nesvyžiuje – ten, kaip sykis, vyko visuotinis milicijos pajėgų sąskrydis.

Bet anuomet mano vaikystėje gyvenimas buvo pilnas ir kitokių vaizdų, kurių kiekvienas bylojo daugiau už tūkstančius žodžių. Yrančios senamiesčio architektūros, kuri nežadėjo jokios šviesios ateities, bet buvo paslaptingas daugiakonfesinio Vilniaus palimpsestas. Gražus ir su visokiom keistenybėm. Su nuolat uždažomom religinėm freskom, nuo kurių per porą metų nusilupdavo net kibiausi sovietiniai dažai – apie tai šiek tiek rašiau „Juoduosiuose Franko perluose“, bet šitai pamenu iš vaikystės – kaip beregint nusilupdavo dažai nuo Bonifratrų Dievo Motinos ir nuo Bernardinų bažnyčios Nukryžiuotojo. Abraomas, aukojantis Izaoką Katedros frontone, man bylojo daugiau apie tai, iš kur aš kilusi, nei puslapių puslapiai klasių kovos istorijos vadovėliuose. Katedros fasade esantis Mozė su ragučiais, išdygusiais ne visai tiksliai beverčiant Bibliją, turėjo savo – žmogišką išraišką. Kaip ir Pietro Peretti Madonos šypsena Šv. Kazimiero koplyčioje, kaip ir ironiški angelų žvilgsniai, puikybės kupinas Danieliaus Schultzo vyskupas Pacas ar muziejuje besijuokiantis Kanuto Rusecko italas, kuris, regis, juokėsi iš taiklaus antisovietinio anekdoto, ir Vincento Slendzinskio „Senutė, verianti adatą“, rimta ir negailestinga tarsi Moira, pati sau siuvanti įkapes. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje galėdavau klaidžioti valandų valandas. Nuo Vilniaus namų dekoro žvelgė maskaronai ir veidai – ne visada aukšto meninio lygio, mąslūs, pašaipūs, visokie. Tačiau tai buvo gyvi žmonių ir pabaisų veidai, o ne vienodos sovietinių skulptūrų fizionomijos. Senoji architektūra, kad ir aptriušusi, apsilaupiusi ir sutrūkinėjusi, buvo graži. Sovietinė – brutali, pilka ir betoninė, su pompastiškomis freskomis ar vitražais – bjauri ir nejauki, nepritaikyta žmogui. 

Tik po daugelio metų, perskaičiusi vieną eilėraštį, kuris įvardino neįvardinama, aš supratau, kad atmetimo reakcija, kurią nuo vaikystės jutau sovietinei sistemai, buvo iš esmės ir pirmiausia estetinė. Tąja, giliąja skonio prasme, kuriame driekiasi sielos pluoštai ir sąžinės kremzlės ir kurį atpažįstu garsiajame Zbigniewo Herberto eilėraštyje „Skonio galia“:

Todėl estetika gali praversti
nevertėtų nepaisyti šio grožio mokslo
Prieš skelbiant kovinę parengtį dera budriai ištirti
architektūros pavidalus ir ritmus būgnų beigi švilpynių
oficialiąsias spalvas niekingą laidojimo ritualą

Mūsų akys ir ausys atsisakė paklusti
Orią tremtį pasirinko mūsų juslių valdovai 

Visam tam neprireikė tvirto charakterio
Teturėjom truputį būtiniausios drąsos
Bet iš esmės tai buvo skonio dalykas

Taip, skonio
liepiančio eiti ir išsiviepti iškošiant pašaipą
nors dėl to ir nukristų vertingasis kūno kapitelis
galva

Todėl aš akimis pradėjau ieškoti ženklų, požymių ir pėdsakų vaizduose, kad gal kas nors jaučia panašiai kaip aš. Panieką ir pašaipą tam menui, kurio prastumo suvokimas buvo intuityvus, kylantis iš nepakantumo falšui, kurį jaučia ir atpažįsta plika nesugadinta akimi net vaikai. Pradėjau ieškoti gyvasties paveikslų ir skulptūrų veiduose. Gyvesnių veidų galima būdavo pamatyti Parodų rūmų salėse. Ten tylusis lietuvių dailės nonkonformizmas liudijo, kad tuo metu, kol Lietuvos rašytojai savo sąjungoje vienas kitam rengė literatūrinius teismus, smerkdami už menkiausią dekadentiškų Vakarų įtakos dvelksmą ar buržuazines tendencijas, dailininkai godžiai gaudė „dekadansą“ iš už geležinės uždangos. Kad tapatinosi su tąja laisvojo pasaulio tradicija, kartu ieškodami savojo kelio. Kazimiero Žoromskio darbai, Stasio Eidrigevičiaus vaikiškų knygų iliustracijos, Birutės Žilytės beprotiškų spalvų maištas freskose ir, svarbiausia, maištingoji Grupė 24 su savo ironija, kuri man, paauglei, buvo kaip gaivus oro gurkšnis – visa tai bylojo apie laisvės ilgesį ir būsenas, kurių žodžiais negalėjome išreikšti. To meto – priminsiu, kalbu apie vėlyvus aštuoniasdešimtuosius, lietuvių literatūroje iki Ivanauskaitės ir Gavelio neradau nieko panašaus. Lietuviškos prozos puslapiuose nebuvo su kuo tapatintis. Laimei, buvo Vakarų literatūros vertimų trupiniai. Didieji prancūzų ir rusų romanistai, Camus Maras, Hemingway’us. Ir klasika, Shakespeare’as, pirmiausia. Tam, kuris galėjo atpažinti save ironiškajame Žake, siurbiančiame melancholiją iš stanzos, tarsi žebenkštis kiaušinius. Ir žavėtis Kordelija, nepakentusia šūdmalystės. Ir justi šiurpą perskaičius Isaaco Bashevis Singerio „Plunksnų karūną“ – tokį šiurpą, kuris apima susidūrus su kažkuo tikrai didžiu.

Janas Bułhakas. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šoninės navos fragmentas (1937  m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus archyvo nuotrauka

To meto lietuviška žodžių kalba mokė mylėti beržą, žemę, duoną, akmenį, tėviškę, kaimą ir kaimiečius, bet negalėjo atsakyti į mano klausimus. Ten nebuvo to maišto prieš sistemą, kurį mačiau dailėje. Tenkintasi aptakiais „ezopinės kalbos“ pasiteisinimais, kuri vis dėlto buvo pernelyg sekli ir nekirsdavo sovietinės lietuvybės rėmų, buvo daugiausiai susijusi su šiomis tokiomis tautinės tapatybės paieškomis. Drąsesnieji, vakarietiškesnieji, tokie kaip Icchokas Meras ar Saulius Tomas Kondrotas, buvo sistemos tiesiog išstumti iš šalies. Sistemos buvo paliktas instrumentas, įrankis – lietuvių kalba. Tačiau turinį juo galima buvo kurti tik pagal griežtai kontroliuojamas instrukcijas. O ir pati sistema – leidyba – pačia savo sąranga turėjo eilę sunkiai įveikiamų cenzūros filtrų: redaktorius, redkolegijas, komisijas, privalomus leidimus publikuoti. Nenuostabu, kad vengta užgriebti ribines, egzistencines to meto sistemos triuškinamų žmonių būsenas, tą gniuždančią sielos inžineriją, visuotinio skundimo ir šnipinėjimo sukeliamą nevilties jausmą, o kartu ir bandymus išsaugoti etinį stuburą ar elementarų žmogiškąjį padorumą. Dailininkui nutapyti paveikslą ir parodyti jį dirbtuvėje ar nelegalioje parodoje buvo, manau, lengviau. Literatūroje kalbėti tiesą buvo sunku ar net neįmanoma. Šitai sakydama iš dabarties perspektyvos, kartu labai aiškiai suprantu, jog priklausydama jaunesnei, lūžio, kartai negaliu priekaištauti pirmtakams už tai, kad jie nesukūrė visavertės disidentinės prozos ar išplėtotos pogrindinės leidybos, kokia buvo kaimyniniuose kraštuose ar lietuvių išeivijoje. Labai aiškiai suprantu, jog iš kitų žmonių negalima reikalauti, kad jie būtų didvyriais – tokį reikalavimą žmogus gali kelti vien tik pats sau. Bet taip pat manau, būtina ir pripažinti, kad iškart po nepriklausomybės atėjusios kartos daugeliui žmonių šiandien būtų buvę daug mažiau vilties ir pasididžiavimo, jei nebūtų buvę Ričardo Gavelio, pasakiusio tiesą apie tuos laikus, kuriuos dar prisimenu.

Gavelis, „Vilniaus pokeryje“ pateikęs vieną negailestingiausių sovietinės sistemos ekspozė, tiesiog homo sovieticus vivisekciją, išsprogdinęs tuometiniais socrealizmo ir ideologiniais reikalavimais užbetonuotą pilkšvoką literatūrinį peizažą, vis dėlto buvo veikiau išimtis iš taisyklės. Nenuostabu, jog tebeveikiančių senosios konjunktūros kritikų jis tebėra nemėgstamas. Dar neseniai yra tekę skaityti nuomonių, jog „jo kūryba neturės didesnės išliekamosios vertės“, „yra pervertinta“. Kritikų – kad ir Apučio, ar Zalatoriaus atsiliepimai apie „Pokerį“ šiam pasirodžius, šiandien skaitant kelia ironišką šypseną. Apie amžininkų prėskas reakcijas, neslėptą panieką šio išskirtinio autoriaus intelektui, erudicijai ne kartą kalbėta. Doktorantai aktyviai atkalbinėti imtis jo kūrybos tyrimų, ir tik pastaraisiais metais kartu su užsienio kalbų vertimų puikiomis recenzijomis jam nenoriai atrandama vieta oficialiajame kanone. Lygiai taip pat skeptiškai niekinta VDA absolventė Jurga Ivanauskaitė, į literatūrą įnešusi neabejotiną laisvės ir vizualumo gūsį bei suteikusi balsą manajai X kartai. Tapę kultinėmis figūromis skaitytojų tarpe, literatūrinio isteblišmento tarpe jie tapo svetimkūniais, į kuriuos buvo patogu projektuoti dėl laikmečio įtampų, baimės dėl vykstančių virsmų ar nevisavertiškumo kompleksų kylančias chimeras ir bausti juos už nepaklusimą nerašytoms taisyklėms, kokia privalo būti lietuvių literatūra.

Dailės kalboje – netiesioginėje, nežodinėje – galima sakyti, šis laisvėjimo procesas vyko lengviau, nors vaizdų kalbai irgi reikėjo narsos. Mintimis grįždama į aną laiką, prisimenu ekspoziciją Parodų rūmuose ir, galima sakyti, šiek tiek Gavelio ekvivalentą tapyboje. Oficialiųjų valdžių, beje, lygiai taip pat nemėgtą. Galbūt klystu, bet man Arvydo Šaltenio tapyba galėtų būti „Vilniaus pokerio“ vaizdinis tekstas. Atmintyje iškyla jo 1987 metų darbas „Diena mieste“: plikai skustas vyras su sovietine karine uniforma, nežinia – ar „dembelis“, ar paleistas atostogų – Žaliojo tilto skulptūrų fone; vienoje pusėje – Šv. Rapolo bažnyčia, kitoje – „Lietuvos“ viešbutis, kurio 21-ojo aukšto bare, kaip žinojo vilniečiai, knibždėjo intermergaitės – sovietinės valiutinės prostitutės. Sovietinio ryžto pilni dabar jau nukeltųjų skulptūrų veidai menkai nutapyti, išskydę, telikusi tamsi dėmė ir tuščia kresnablauzdė bravūriška poza be turinio. Tikra vėlyvojo sovietmečio alegorija. Dešinėje – Vilniaus „bažnytinė“ praeitis, kairėje – valiutinė internacionalinė ateitis. Pirmame plane esantis veidas, kaip suprantu, galimai autoportretinis. Tačiau jis yra viso paveikslo alfa ir omega. Nes jis – gyvo, kenčiančio, abejojančio, negailestingos autoironijos ir egzistencinio absurdo suvokimo nestokojančio, sužeisto, pažeidžiamo ir kartu nemirtingą sielą turinčio žmogaus veidas. Remarko romanų kario veidas. Prieš dvejus metus Courtauld instituto parodoje tą pačią veido išraišką atpažinau kito Vilniaus dailės akademijos absolvento, Chaimo Soutine’o, portretuose. Ypač viename, užguito berniuko pyragėlių kepėjo iš Clagny, kuriame matyti ta pati keista, trikdanti rezignacijos ir kartu nepalaužiamumo išraiška, išsprūdusi iš po negailestingų, skausmingų potėpių, bet priverčianti įtikėti žmogaus sielos egzistavimu. Kas tai? Vilniaus tapybos gelminis DNR, jungiantis Chaimą Soutine’ą ir neklusniuosius lietuvių ekspresionistus? O gal tai kažkas panašaus į tą Vilniaus šviesą, apie kurią jau kalbėjau: nepagaunamas metafizinis dalykas, akimirka, įspūdis, kurį Ruszczycas pavaizdavo, kurį mačiau vaikystėje ir atpažinau būdama suaugęs žmogus? Meno humanizmas, jugiantis Soutine’o nutapytą amžiaus pradžios Clagny pyragaičių kepėją ir Šaltenio kareivį?

Galbūt jums šios mano impresijos pasirodys pernelyg asmeniškos, nepakankamai moksliškos, stokojančios kritiškumo. Tačiau kuo ilgiau gyvenu, kuo daugiau skaitau knygų ir kuo įdėmiau žiūriu į meną, tuo dažniau prisimenu Josifo Brodskio Nobelio premijos paskaitos žodžius. Jis rašė: 

Jei menas ko nors ir moko (o pirmiausia – patį menininką), tai būtent žmogiškosios būties asmeniškumo. Būdamas seniausia – ir betarpiškiausia – asmeninės veiklos forma jis valingai ar nevalingai skatina žmoguje būtent jo žmogiškojo individualumo, unikalumo, atskirumo suvokimą – paversdamas jį iš visuomeninio gyvūno į asmenybę. Daug kuo galima dalintis: duona, guoliu, įsitikinimais, mylimąja – tačiau ne, tarkime, Rainerio Marijos Rilkės eilėraščiu. Meno kūrinys, ypač – literatūra ir ypatingai – eilėraštis, prabyla į žmogų tête-à-tête, užmegzdamas su juo tiesioginį, be jokių tarpininkų, ryšį. Būtent už tai ne itin meną, literatūrą ir ypač eilėraštį mėgsta kovotojai už visuotinę gerovę, masių valdytojai, istorinės būtinybės skelbėjai. Nes ten, kur prisilietė menas, kur perskaitytas eilėraštis, vietoje laukiamos santarvės ir vienmintiškumo juos netikėtai pasitinka abejingumas ir daugiabalsiškumas, vietoje ryžto veikti – neįdėmumas ir pasidygėjimas. Kitaip tariant, tarp nuliukų, kuriais kovotojai už visuotinę gerovę ir masių valdytojai taip norėtų operuoti, menas įrašo tašką, tašką ir kablelį su minusu, taip kiekvieną nuliuką paversdamas kad ir ne visuomet patraukliu, tačiau neabejotinai žmogišku snukučiu.

Šaltenio paveikslo veidas man yra tokio, meno ir mąstymo kableliais iš sovietinės ir socrealizmo ikonografijos plačiaveidžių nulių masės išplėšto, žmogiškojo veido asmenybės pavyzdys. Įtrūkis – pasiskolinsiu Nerijos Putinaitės terminą – skambančiame molyje, per kurį prabyla jei ne metafizinė tyla, tai – bent jau tam tikra ano laikmečio gyvenimo tiesa.

Ričardas Gavelis už norą nebūti saugiu, intelektualinės grėsmės nekeliančiu nuliuku savo meto literatūros pasaulyje sumokėjo skaudžią kainą – atstūmimo, paniekos, neįvertinimo, galiausiai kuriam laikui, kaip taikliai įvardino Leonidas Donskis: valingos užmaršties, valingos tylos. Ne tik naujos literatūrinės kalbos, bet ir naujo bei autentiško literatūrinio turinio vardan jis stojo prieš literatūros kanoną, kritikų lūkesčius, konjunktūrą. Donskio žodžiais tariant – ir jie taikyti Gaveliui:

Intelektualas gali būti iš principo kitamanystę, t. y. neoficialią ir neįteisintą poziciją, ginantis žmogus, atsisakantis kalbėti galią turinčiųjų kalba ir pasiryžęs kalbėti tik apie savo paties protu ir gyvenimu patirtus bei patikrintus dalykus. Tai pasirinkimas žmogaus, nesutinkančio, kad kontroliuojančios struktūros per jį įteisintų savo politinį ir moralinį žodyną – veikiau jis jį stabdo ir kritiškai revizuoja.

Prisipažinsiu, ši kūrybos prielaida man labai artima. Manau, kad menininko išeities pozicija visuomet yra vienišas maištas contra mundum. Jis nebūtinai turi būti koks nors labai garsus, reikštis žanro taisyklių laužymu, tyčiniu épater la bourgeoisie, buržuazijos šiurpinimu, ar opozicija egzistuojančiam kanonui. Ne, nebūtinai. Tačiau jis visuomet turi remtis kalbėjimu tik apie savo protu ir gyvenimu patirtus bei patikrintus, asmeniškai jaudinančius dalykus, atsisakant pataikauti bet kokiems išorės lūkesčiams. Vienintelis kibirkštį įžiebiantis lūkestis turbūt tegali būti vidinis, asmeniškas, slaptas ir paaugliškai, begėdiškai naivus – individualus gėrio, grožio ir tiesos paieškos lūkestis, kartu suvokiant savo neišvengiamą ribotumą. Laisvės tą daryti kaina, manau, visiems akivaizdi. Vienose srityse labiau, kitose mažiau, tačiau, manau, ji visuomet egzistuoja.

Mūsų, Lietuvos dailės, pasaulyje, sakyčiau, mums paradoksaliai pasisekė. Būtent menotyrinis ir meninis totalitarinės valstybės aparatčikų neišprusimas, negebėjimas iki galo skaityti ikonografijos, alegorijos ir vaizdų kalbos, galimybė menininkui kurti pačiam sau, regis, nulėmė, kad ji nebuvo taip kontroliuojama ir taip indoktrinuota, taip suvaržyta cenzūros, ir kas dar blogiau – įdiegtos savicenzūros, kaip nutiko literatūros sričiai. Pastarosios reglamentai vis dar dažnai inertiškai važiuoja ant sovietinių mechanizmų ir klišių, tematinių tabu, žvilgsnio vos ne per klasių kovos prizmę, alergijos bet kokioms vakarietiškoms įtakoms, dar anais laikais įtvirtintų galios ryšių. Iš čia, matyt, ir kyla įtampos, desperatiškos pastangos drastiškais veiksmais įteigti savo autoritetą, reikalingą palaikyti uždaro ir savipakankamo „literatūrinio lauko“ gyvasčiai, bijomasi „atėjūnų“ ir „atskalūnų“, vengiama patikrinimo objektyviais išorės veiksniais, vertinimų pliuralizmu, kaip kad įprasta laisvajame pasaulyje. Bėda tik, kad žmonių pagarbos ir autoriteto neįmanoma rėksmingai išsireikalauti. Pagarba ir autoritetas arba yra, arba jų nėra. Be to, mano įsitikinimu, pagarba yra dvipusis judėjimas – neįmanoma jos reikalauti sau, pagal nutylėjimą bent minimaliai negerbiant kitų, net jei jie ir yra oponentai. Todėl paprastai kuo garsiau teigiamas savo paties reikšmingumas ir nepamainomumas, kuo isteriškiau reikalaujama pagarbos ar klusnumo „autoritetui“ bei jo sprendimams, kuo labiau įsivaizduojama, kad turi neklystančią ir galutinę galią formuoti nuomonę masių, įsivaizduojamų kaip nieko neišmanančių nuliukų planktonas, tuo didesnė juoko ir atmetimo reakcija kyla laisvojo miesto agoroje. Nes, Brodskio žodžiais tariant, autentiškame santykyje su meno kūriniu toji nuliukų masė neišvengiamai praranda savo homogeniškumą, įgydama kad ir ne visuomet patinkančius, ne visuomet malonius, bet individualius ir kontrolei nepasiduodančius snukučius. Sutinku – tai ne visuomet malonu. Sutinku, norėtųsi, kad vyrautų harmoningas dvipusis pagarbos judėjimas. Tačiau kai jo nėra, spontaniškas juokas, juokas ne pagal užsakymą ar manipuliaciją, ne davus sargybiniui ar ceremonmeisteriui ženklą, liudija vieną guodžiantį ir gerą dalyką – laisvę.

Paskaitos tęsinį skaitykite rytoj.