Halina Kobeckaitė – ambasadorė, kuriai istorija pasiūlė vaidmenį

Lietuvos diplomatė, ambasadorė (pirmoji moteris iš Lietuvos, pradėjusi ambasadorės karjerą), karaimikos tyrėja ir saugotoja, tolerancijos ir pagarbos įvairių Lietuvoje gyvenančių tautybių žmonėms puoselėtoja, Tautybių departamento generalinė direktorė, vertėja iš azerbaidžaniečių, rusų, lenkų, kazachų, turkmėnų, uzbekų, tiurkų kalbų, Prezidento Valdo Adamkaus patarėja – kai apžvelgi dr. H. Kobeckaitės veiklų, titulų ir garbingų apdovanojimų kraitį, supranti, kad šviesaus atminimo I. Aleksaitės žodžiai apie ryškų vaidmenį istorijoje anąsyk nuskambėjo pranašingai su kaupu.

„Iš tikrųjų istorija man pasiūlė vaidmenį – ne vieną. Žinoma, tai buvo ne teatras, ir tik Irena taip tada galėjo pasakyti, nes buvo teatrologė, – svarsto neseniai 80 metų jubiliejų minėjusi dr. H. Kobeckaitė. – Bet kuris žmogus atlieka daug įvairiausių vaidmenų. Galbūt jie ne visi ryškūs istorijoje, bet man tiesiog pasisekė. O spektaklis yra visas gyvenimas.“

Prisimindama tas dienas, kai tapo pirmąja moterimi iš Lietuvos, paskirta būti ambasadore, ir kelissyk pakartodama, kad šis septyniolika metų trukęs darbas buvo nepaprastai įdomus, H. Kobeckaitė kalba niekada nesusidūrusi su jokiomis specifinėmis kliūtimis, kurių jai būtų kilę kaip moteriai. Nei Estijoje, kuri tapo pirmąja jos ambasadorystės šalimi, nei vėliau Turkijoje ar Suomijoje. Dabar mūsų ambasadorė pirmeivė tik džiaugiasi, kad šiandienėje diplomatinėje tarnyboje – keturiolika Lietuvai įvairiose šalyse atstovaujančių moterų. Ir tai darančių ne prasčiau nei vyrai.

„Man dirbant Taline, buvo atvažiavusi viena ambasadorė, kuri tuo metu dirbo Helsinkyje ir gavo paskyrimą į Egiptą. Pamenu, pajuokavome, kaip čia dabar mėtomi tie ambasadoriai – tai į Šiaurę, tai į Pietus. Paskui man atsitiko lygiai tas pat: dirbau Estijoje, iš ten mane išsiuntė į Turkiją, paskui grįžau į Vilnių, o iš ten – į Suomiją. Galima sakyti, įveikiau lygiai tokį pat kelią“, – pasakoja H. Kobeckaitė. Anot jos, gerai, kad pirmas paskyrimas buvo į Estiją – nedidelę valstybę ir savo atmosfera labai panašią į Lietuvą.

„Štai kita šalis, į kurią pakliuvau, buvo Turkija. Ten buvo visai kas kita, – tęsia. – Jeigu iš pradžių būčiau buvusi paskirta į tokią didelę valstybę kaip Turkija – manau, problemų būtų buvę kur kas daugiau. O Estijoje įgavau patirties, susipažinau su diplomatinio darbo taisyklėmis, todėl ir Turkijoje jaučiausi kur kas saugesnė.“

„Turkijos užsienio reikalų ministerijoje man labai patiko: ten visada sakydavo, kad jų diplomatinėje tarnyboje jau yra nemažai moterų. Vienas ambasadorius, tuo metu jau pensininkas, visada pabrėždavo: aš buvau pirmas užsienio reikalų ministras, kuris 1960 metais paskyrė moterį ambasadore, – prisimena dr. H. Kobeckaitė. – Jokių problemų būdama ambasadorė neturėjau. Nors kitose šalyse gal jų ir būtų buvę. Pavyzdžiui, kai mes, moterys, eidavome į Irano ambasados priėmimą, visada reikėdavo ryšėti skarelę. Jeigu ateidavai be jos – nieko baisaus, nes prie įėjimo būdavo sudėtos kelios, kuriomis prireikus buvo galima pasinaudoti.“

H. Kobeckaitė su šypsena prisimena, kaip kartą su viena ambasadore į Irano ambasados priėmimą atvyko su skrybėlaitėmis. Ir iškart pateko į spaudą, nes plaukus prisidengė, bet netradiciškai.

Ambasadorė mini, kad jai dirbant Turkijoje tuo metu šalyje buvo labai dinamiškas laikotarpis – kai Turkija buvo kviečiama į Europos Sąjungą.

„Pavyzdžiui, mums buvo aktualus švietimo klausimas. Turkai jau tuo metu turėjo apie šimtą privačių universitetų, bet norėjo, kad jų vaikai mokytųsi užsienyje. Daug jų važiavo studijuoti į Vakarų Europą, JAV, ir štai tada mes pirmą kartą pasiūlėme jiems galimybę atvažiuoti studijuoti ir į Lietuvą. Sudarėme sutartis su kai kuriomis aukštosiomis mokyklomis, Turkijos rektoriai vyko susipažinti su Lietuva, Lietuvos rektoriai – su Turkija. Tuo metu ir turizmas nebuvo taip išplitęs – 1994–1995 metais kasdien neskraidė lėktuvai – tik po dešimtmečio pradėjo. Taigi Turkija mums buvo mažai pažįstama valstybė, o juo labiau Lietuva Turkijoje“, – teigia ambasadorė.

Prisimindama, kas buvo sunkiausia, ji tvirtina, kad didelis iššūkis buvo ir pasirašyti įvairias sutartis, ir rengti bendravimą, pažintis aukščiausiame lygmenyje – prezidentų, premjerų, ministrų, politinių grupių. Taip pat – pristatyti Lietuvą ir jos kultūrą, nes turkams tai buvo visiškai nepažįstama šalis.

„Ir netgi kai su vairuotoju atvažiuodavome į parlamentą ir prie vartų paklausdavo, kokia valstybė, kai vairuotojas turkiškai ištardavo: „Litvanya“, budintis asmuo perklausdavo: „İspanya“? Nes „Litvanya“ jiems nieko nesakydavo. Taigi tam, kad „Litvanya“ taptų suprantama, reikėjo nuveikti labai daug“, – tvirtina H. Kobeckaitė.

Užtat paskui ji džiaugėsi maloniais pokyčiais Turkijoje išrinkus naująjį prezedentą: „Aš savo raštus pristatinėjau Süleymanui Demireliui, po jo prezidentu buvo išrinktas Ahmetas Necdetas Sezeras, ir kai pirmą kartą atėjau su juo susipažinti, staiga jis man tarė: „Aš jus pažįstu.“ O aš jo niekad nebuvau mačiusi. Paklausiau: „Iš kur jūs mane pažįstate?“ – „Aš klausausi jūsų Nacionalinio simfoninio orkestro koncertų. Ir iš tikrųjų tuo metu kelis kartus mūsų Nacionalinis simfoninis orkestras buvo atvažiavęs į Ankarą. Taigi, pasirodo, naujai išrinktas prezidentas ir jo žmona yra dideli klasikinės muzikos mylėtojai.“

Karaimų bendruomenė. Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Svarbesni faktai apie Lietuvos kultūrai ir visuomenei nusipelniusią H. Kobeckaitės šeimą

Karaimų poeto, dramaturgo Simono Kobecko duktė dr. Halina Kobeckaitė – žurnalistė, filologė, diplomatė – į visuomenės gyvenimą itin veikliai įsitraukė Atgimimo pradžioje. 1988–1990 m. buvo Sąjūdžio seimo, Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narė, vėliau Tautybių departamento generalinė direktorė, 1994–1997 m. – Lietuvos ambasadorė Estijoje, 1997–2007 m. – Turkijoje (nuo 2001 m. – ambasadorė ir Azerbaidžanui bei Uzbekijai, į lietuvių kalbą išvertė tų šalių rašytojų kūrinių). Daugelio straipsnių, knygos „Lietuvos karaimai“ (1997) autorė. 2008–2011 m. – ambasadorė Suomijoje.

H. Kobeckaitės duktė – Karina Firkavičiūtė – yra žymiausia karaimų tautos muzikos kultūros tyrinėtoja. H. Kobeckaitė ir K. Firkavičiūtė sudarė 2015 m. išleistą dvasininko ir kultūros veikėjo Simono Firkovičiaus (1897–1982) eilėraščių bei pjesių vertimų į lietuvių kalbą rinktinę „Buvo tokia diena…“

H. Kobeckaitės vyras, K. Firkavičiūtės tėvas Mykolas Firkovičius (1924–2000) – statybos inžinierius, dar sovietiniais laikais nelegaliai ėmęsis karaimų dvasininko pareigų. Jo rūpesčiu sutvarkytos ir bendruomenei grąžintos Trakų ir Vilniaus kenesos. Parašė karaimų kalbos vadovėlį, sudarė karaimų maldaknygių, išvertė Šv. Rašto Dovydo psalmes ir Patarlių knygą, buvo vienas Karaimų kalendoriaus 2001–2051 m. sudarytojų. Jo brolis Romualdas Firkovičius (1933–2015) buvo žymus istorikas ir archeografas, įėjo ir į čiurlionianos istoriją