2020 03 26

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

17 min

Nematomasis anesteziologas, nematomoji žuvis vandeny

Elvina Baužaitė ir anesteziologė-reanimatologė Birutė Petraitienė. Autorės asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Vaikų intensyvios terapijos skyriaus anesteziologė-reanimatologė BIRUTĖ PETRAITIENĖ sako: „Jeigu medicina, gydytojo profesija yra tavasis pašaukimas – dirbti nereikės nė vienos dienos.“ 

Gerbiama Birute, esate anesteziologė, man regis, apie šią medicinos sritį – anesteziologiją – žinoma mažai, kalbama retai, tad pasidalinkite patirtimi, atskleiskite, koks anesteziologo darbas.

Taip, iš tikrųjų apie anesteziologiją labai mažai žinoma, nes anesteziologai yra tie – nematomieji. Galvojama, kad operaciją atlieka chirurgas, o kas realiai ją prižiūri – nematoma. Anksčiau netgi sakydavo, suleidi vaistus, užmiega, ir viskas, tada jau vyksta operacija. Kartais manoma, kad vaistus – migdomuosius, suleidžia slaugytoja, ir padaroma operacija.

Iš tiesų tai yra labai atsakingas darbas. Turi turėti labai daug žinių, sugebėjimų. Dėl to anesteziologija yra dviguba specialybė – anesteziologija-reanimatologija, taip, turi mokėti reanimuoti. Anesteziologas valdo visas gyvybines funkcijas.

Kas vyksta per operaciją? Jeigu ji yra įprasta, kalbame apie kvėpavimo sustabdymą, žmogus prijungiamas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato. Taigi žmogaus kvėpavimas, jo gyvybė priklauso nuo anesteziologo. Žmonės to nežino, bet taip daroma atliekant beveik kiekvieną eilinę operaciją. Nebent ji labai trumpa, mikrooperacija, tada gali ir nereikėti. Bet, pavyzdžiui, jeigu tai pilvo operacija, šimtu procentų turime sukurti idealiais sąlygas dirbti chirurgui.

Mes suleidžiame vaistus, kurie užmigdo, nuskausmina ir atpalaiduoja raumenis, kitaip tariant, išjungia net kvėpavimą, todėl žmogus nebegali kvėpuoti pats. Tada įvedame reikiamus vamzdelius ir jungiame prie aparato. Tai rizikinga, pavojinga… Visa tai atlieka anesteziologas, tas nematomasis. Chirurgai atlieka techninį darbą, o anesteziologas kontroliuoja gyvybines funkcijas – stebi aparatus ir mato, ar žmogui skauda, ar ko trūksta, ar viskas gerai, ar kažkas ne taip operacijos metu. Mes rūpinamės, kad žmogus jaustųsi gerai, užtikriname komfortą.

Taip vyksta įprasta eilinė operacija, bet būna itin pavojingų rizikingų, tada anesteziologas tampa ir reanimatologu, gelbėja žmogaus gyvybę. Tarkime, trauma – ūmus kraujavimas, chirurgas bando jį sustabdyti, o anesteziologas turi užsakyti kraujo, pasirūpinti venų įdūrimu, visomis prieigomis, stabilizavimu, jeigu krinta kraujospūdis – vaistais. Visa tai atlieka anesteziologas, tas, kuris, kaip sakiau, nematomas. O jeigu atliekama širdies operacija, tai net ir širdies sustabdymas yra anesteziologo užduotis.

Kalbant bendrąja prasme, anesteziologas yra pirmasis, pamatantis pacientą. Jis jį nuramina, nuteikia operacijai ir pabudina, pamato žmogų jau po operacijos. Toks darbas – labai įdomus, dinamiškas, daug streso, netgi, sakyčiau, daugiau negu reanimacijoje. Vis dėlto reanimacijoje yra sunkiai sergantys ligoniai, o į operacinę gali atvažiuoti sąlyginai sveikas žmogus, ir tu sukeli tokią jo būklę, kai nesi tikras, kad viskas bus iš tiesų gerai. Todėl daug įtampos, nežinios, bet dažniausiai viskas būna tikrai gerai. Komplikacijų pasitaiko išties retai, ir, duok Dieve, kad visus gyvenime jos aplenktų.

Žuvis vandeny

Pamenate savo darbo pradžią? Jeigu palygintumėte, kaip jautėtės tada ir kaip jaučiatės dabar savo darbo srityje, atlikdama visas užduotis?

Taip, yra labai didelis skirtumas. Pirmiausia, kai pradedi dirbti, kai yra pirmosios savarankiškos operacijos, tave viskas baugina, atrodo, kad nieko nepadarysi, rankos dreba… Jeigu be aplinkinių pagalbos, tai – viskas! Vėliau ateina kita fazė, kad – viską moku! (Juokiasi.) Viską aš padarysiu! O tada pasireiškia pirmosios komplikacijos. Įvyksta kažkas, ko nesitikėjai, nenumatei, nesupranti. Situacija, kurios negali suvaldyti pats, tau reikia pagalbos, ir tada vėl sugrįžta baimė, akivaizdžiai patiri, kiek daug dar nežinai, kiek daug dar nemoki, kiek daug dalykų neišmanai… Visa tai pasireiškia rezidentūroje, tai yra tam tikros fazės: pradžioje – nežinau, paskui – žinau, vėliau ir vėl nebežinau nieko. Tada suvoki, kad turi labai daug mokytis ir puoli tai daryti, nes ir to nesuprantu, ir to nesuprantu, ir to nežinau, ir to nemoku…

Lygindama save dabar, turinčią nuolatinę darbo vietą, nuolat dirbančią su tam tikrais pacientais – vaikais, su ta, ką tik pradėjusia profesinę praktiką, tai dabar esu kaip žuvis vandeny. Savo darbe jaučiuosi gerai. Žinau, kad visko gali nutikti, nesame apdrausti, bet, kaip sakiau, dažniausiai viskas baigiasi gerai, didelių problemų nekyla, ir dabar jau tiesiog suvokiu ir jaučiu: „Kas kitas, jeigu ne aš. Jeigu tai yra mano pacientas, kas kitas atliks reikiamas procedūras, tai turiu padaryti aš, turiu atlikti viską iki galo.“ Šis jausmas – kaip žuvis vandeny, yra komfortas, tada dirbti yra labai smagu, gera.

O iššūkių visados būna. Sunkūs pacientai – patyrę rimtų traumų, kraujuojantys, mirštantys… Visos gyvybinės funkcijos priklauso nuo tavęs – anesteziologo, techninė dalis – kraujavimo stabdymas – nuo chirurgo. Chirurgas, duok Dieve, greitai sustabdo kraujavimą, o tu turi pasirūpinti visa kuo kitu.

Kokia jūsų darbo diena – koks budėjimas?

Labai dinamiška, kartais visai nebūna pacientų, o kartais – jų daug. Daugiausia dirbu dienomis, tad planinis darbas nuo ryto aštuonių iki šešioliktos valandos. Vienuolika operacijų per dieną – rekordas. Tačiau tai jau konvejeris, o aš konvejerio labai nemėgstu, nepatinka, kai laikas spaudžia. Ypač dirbant su vaikais. Esmė – skirti laiko. Kuo daugiau laiko skiri iki operacijos, kol užmigdai, tuo jam yra geriau, ir pati geriau jaučiuosi. Vaikas taip greitai visko nesupranta.

Daug žmonių vienu metu supuola, vienas sako: „dabar lipk“, kitas: „tą daryk“, trečias: „kitą daryk“, ketvirtas dar kažką aiškina, ir viskas greitai greitai. Iš tiesų reikia ir tylos pauzių. Seniai jau vaikams taip nebedarome. Jeigu paklausi, visados būna pauzė, jam reikia laiko. Vaikas atsakys, tik reikia išlaukti. Būna, kad tėvai nerimauja ir patys atsako už vaiką, o man reikia jo nuomonės, jo atsakymo.

Darbe mane jau žino, kad aš užimu tam tikrą laiką, kad jo reikės skirti. Dabar jau nebepyksta kolegos, bet pačioje pradžioje… Būdavo toks trypimas už nugaros: „Greičiau, greičiau!“ Kur mes skubame? Kur nuskubėsime? Labai svarbu skirti dėmesio jam, pasikalbėti apie jo baimes, būtent – išdrįsti paklausti, ko jis bijo, nes iš tiesų labai dažnai niekas nepaklausia, ar jis kažko bijo. Įsivaizduojama, kad tiesiog reikia, ir viskas! Ne, ne, man įdomu, ar jis bijo, gal bijo to, ko bijoti visai nereikia. Tai labai subtilūs ir be galo reikšmingi dalykai.

Žinoma, nuo amžiaus priklauso, kaip su vaiku kalbėti, su mažiukais – nukreipti dėmesį; su truputį vyresniais, darželinukais, pasitelkti vaizduotę, drauge fantazuoti, tad kartais jie man pasako, „kaip viskas bus“, „kaip įvyks ta operacija“; mokyklinio amžiaus vaikams kalbi taip, kaip yra, aiškini, jog reikia atsipalaiduoti, nurimti, skirdamas laiko nukreipi mintis, nes vis tiek viskas įvykti turės, bet dabar pravartu galvoti apie malonius dalykus. Jeigu vaikui skiri pakankamai dėmesio, jis ir užmiega greičiau, ir miega ramiau, ir vaistų reikia mažiau, nes jo vidus pats nurimsta. Didžiulė studija atlikta, kurioje akivaizdūs duomenys, kad, taupydami laiką, mes iš tiesų daug prarandam, sumokame daug didesnę kainą. Taigi reikia labai gerai pasverti.

Esminė pamoka, didžiausi iššūkiai – kokie jums kaip anesteziologei?

Pamoka… Kai mokiausi rezidentūroje, tais laikais dar buvo galima jau savarankiškai dirbti rajone, žinoma, prižiūrint vedėjui, bet jis būdavo namuose, tad realiai dirbdavai pats. Būtent tada gavau pirmą pamoką, kad negalima savimi pernelyg pasitikėti, kai dar neturi tiek daug žinių. Tada patyriau kritimą iš tos fazės, kai „aš viską žinau“, į tą – „nežinau nieko“. Kai susiduri su pirma tokia situacija, kai tau, rodos, viskas slysta iš rankų, nebesuvaldai, tave taip išgąsdina… Bet tai yra tokia vertinga pamoka, kad pirmiausia turi turėti pakankamai žinių, tada rizikuok, nes rizikuoji ne savo, o kito žmogaus sveikata, gyvybe.

O iššūkių visados būna. Sunkūs pacientai – patyrę rimtų traumų, kraujuojantys, mirštantys… Visos gyvybinės funkcijos priklauso nuo tavęs – anesteziologo, techninė dalis – kraujavimo stabdymas – nuo chirurgo. Chirurgas, duok Dieve, greitai sustabdo kraujavimą, o tu turi pasirūpinti visa kuo kitu. Paprastai budi vienas anesteziologas ir viena slaugytoja. Kartais turime šauktis pagalbos, kviestis ją iš reanimacijos. Išsaugoti tokių ligonių gyvybę, stabilizuoti būklę, sugrąžinti į gyvenimą – kas kartą iššūkis – labai didelis iššūkis. Todėl kyla labai daug streso, gauni daug adrenalino. Tuo metu, kai dirbi, negalvoji apie nieką, tiesiog dirbi, o paskui, kai visa tai pasibaigia, kai jau sugrąžintas žmogus į gyvenimą, tada užplūsta didžiulis nuovargis. Iki pat pabaigos jo nejauti, tiesiog dirbi dirb, dirbi, visos emocijos išsijungia, atlieki procedūras tarsi automatiškai, o po to jau ir kojos nebelaiko…

Tačiau tokia mūsų darbo kasdienybė. Iššūkiai yra dalykai, kuriuos darai pirmą kartą, patirtys kitame skyriuje ar tai, kas atliekama pirmą kartą pačioje ligoninėje, tai, ko niekas dar iki tol nedarė. Susidurti su tuo yra iššūkis, bet tai įdomu, tai žingsnis į priekį. Nauja, dar nebandyta, bet jau reikia pradėti taikyti, jeigu tu esi pirmasis, kuris tai atlieka, arba darai kažką pirmą kartą savo gyvenime, atlieki, ką išmokai savarankiškai, kas yra reta, jauti didžiulę atsakomybę, tai – iššūkis, kuris visados – labai įdomu.

Tačiau dažniausiai užsidaro durys, ir, kol parvažiuoju namo, aš viską užmirštu. Būna, kad grįžtu visiškai pavargusi – tiesiog mirtinai, bet žinau, kad viską padariau, tada labai gera, o kartais intensyviai dirbu, tačiau pabaiga bloga, tada yra sunkiausia, reikia atsigauti.

Reanimatologė širdy

Anesteziologija ir reanimatologija, kuo šios sritys panašios, kuo skiriasi?

Vienija gyvybinių funkcijų svarba; atliekamos tos pačios procedūros – įvedami vamzdeliai ir kt., kitaip sakant, technika – ta pati. Bet yra ir skirtumų. Vieni iš mūsų yra daugiau reanimatologai; kiti – daugiau anesteziologai. Aš esu širdy daugiau reanimatologė. Man norisi gydyti. Anesteziologas, išskyrus atvejus, kai dirba operacinėje, sukuria komfortą – numalšina skausmą ir grąžina – negydo, tai daro chirurgas, kitas gydytojas. Todėl nepatiri to jausmo, kad pagydei, kad tikrai padėjai, kad pasveiko, pagijo, ir tu prisidėjai prie to.

O reanimacijoje, ypač vaikų, tai itin ryškiai matosi. Jeigu ne taip ką padarysi, vaikų būklė labai greitai pablogės, bet taip pat vaikai ir labai greitai sveiksta. Taigi esu daugiau reanimatologė, aš noriu matyti sveikstančius vaikus, būti, dalyvauti tame procese, man svarbu prisidėti, o darbas reanimacijoje ir yra gydomasis, jis turi tęstinumą. Nors, aišku, mes dažniausiai ne į namus išleidžiame, o į kitą skyrių, kartais ir nematome, nežinome, kaip viskas klostosi toliau. Būtent pacientų būklės pagerėjimas turbūt yra pats didžiausias džiaugsmas, tai pati didžiausia padėka gyvenime. Veikiausiai todėl šis darbas yra man toks svarbus, kad matai, jog padėjai, tada tokį didelį džiaugsmą patiri. Itin geras jausmas.

Pasidalinkite, kaip po budėjimo grįžtate į savo asmeninį gyvenimą.

(Atsidūsta.) Dažniausiai, kai išeinu iš darbo, jeigu nebuvo kažkokių ypatingų įvykių, – apie juos nekalbu, – uždarau duris ir viską pamirštu. Mes dirbame komandoje, tuo skiriamės nuo kitų specialybių gydytojų – chirurgų, terapeutų, pediatrų, ginekologų ir t. t. – jie turi savo pacientus ir apie juos nuolat galvoja, savotiškai nuo jų priklauso. O mes keičiamės – vienas dirba dieną, kitas – naktį. Tas, kuris atėjo, perėmė, yra komandos narys, ir aš žinau, kad jis viską padarys, todėl galiu ramiai išeiti.

Intensyvi terapija yra labai dinamiška, viskas greitai keičiasi, atėjęs į budėjimą gali jau neberasti buvusių pacientų. Žinoma, budėjimas budėjimui nelygus. Kartais grįžti namo ir tebegalvoji, ar tikrai ta liga, ar diagnozuota teisingai, ir kyla kokia mintis, ką reikėtų dar patikrinti. Tačiau dažniausiai užsidaro durys, ir, kol parvažiuoju namo, aš viską užmirštu. Būna, kad grįžtu visiškai pavargusi – tiesiog mirtinai, bet žinau, kad viską padariau, tada labai gera, o kartais intensyviai dirbu, tačiau pabaiga bloga, tada yra sunkiausia, reikia atsigauti.

Ši specialybė yra tokia, jeigu bijai – nedirbk, nesirink šios srities, o jeigu renkiesi, jeigu dirbi, baimę turi pamiršti, negali suabejoti. Antras dalykas – turi mėgti ekstremalias situacijas, norėti adrenalino savo gyvenime, nes to visados bus. Trečias dalykas – „šalti nervai“, tai irgi labai svarbu. Tai reiškia, kad turi padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso, atlikti teisingai, tiksliai, bet visą laiką išlikti ramus, išlaikyti vidinę ramybę.

Meile, atsakomybe, drąsa spręsti lygtis

Bendrąja prasme – kas yra gydytojas? Kokios esminės, būtinosios savybės gydytojui?

Labai geras klausimas. Visiems studentams ir mokiniams, kurie galvoja rinktis medicinos studijas, sakau, pirmiausia – mylėti žmogų. Turi mylėti žmogų, nes tai darbas su žmonėmis. Taigi pagrindiniai dalykai – žmogaus meilė ir noras padėti.

Taip pat reikia nuolat klausti savęs, tikrintis, svarbu loginis mąstymas, netgi, sakyčiau, matematinis, nes visos lygtys turi būti išspręstos, lygybės – teisingos. Jeigu kažkas nesutampa, netikslu, jeigu tik apytiksliai, ir tu bandai pritaikyti, pasiekti savo norimą rezultatą, elgiesi klaidingai, vadinasi, kažko nepastebėjai, kažką praleidai, kur gali būti visa ko esmė. Taigi matematinis mąstymas labai padeda. Taip pat reikalinga intuicija, nes medicina yra ne tik mokslas, bet ir menas. Dažnai tiesiog turi nujausti, kad kažkas ne taip, turi kilti mintis – kažkas ne taip, turi tuo patikėti, pastebėti, matyti, kitaip sakant – nuolat tikrinti lygtis. Apskritai turi žinoti, kad mokysiesi visą gyvenimą. Nuolatos mokysiesi, domėsies. Gydytojas yra amžinas mokinys. Šie dalykai turi būti apgalvojami, prieš renkantis gydytojo specialybę.

Renkantis anesteziologiją-reanimatologiją labai svarbios trys savybės. Drąsa. Kaip vienas kolega pasakė, – visados prisiminsiu tuos žodžius: „Jeigu bijai – nedirbk, jeigu dirbi – nebijok.“

Ši specialybė yra tokia, jeigu bijai – nedirbk, nesirink šios srities, o jeigu renkiesi, jeigu dirbi, baimę turi pamiršti, negali suabejoti. Antras dalykas – turi mėgti ekstremalias situacijas, norėti adrenalino savo gyvenime, nes to visados bus. Trečias dalykas – „šalti nervai“, tai irgi labai svarbu. Tai reiškia, kad turi padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso, atlikti teisingai, tiksliai, bet visą laiką išlikti ramus, išlaikyti vidinę ramybę. Taip pat mokėti atsipalaiduoti ir naktimis miegoti, priešingu atveju gresia įvairios priklausomybės. Taigi padaryk viską (!) ir būk ramus.

Kada supratote, kad norite būti gydytoja? Kodėl?

Tikriausiai nuo pat vaikystės. Aš visados žmonėms norėjau padėti ir suvokiau, kaip apmaudu būti bejėgiam, kai nežinai, kaip padėti aplinkiniams susirgus, patyrus traumą. Neduok Dieve, staigi mirtis, kai galima atgaivinti žmogų, bet nežinoma, kaip tai daryti. Labai baisu. Turbūt šis noras – žinoti, mokėti, sugebėti padėti man buvo svarbiausia. Visų pirma tai labai įdomu, daugybė žinių, išmokstamų dalykų; o antra – pasididžiavimo jausmas, kai žinai, kad moki, sugebi, kad gali padėti. Kaip minėjau, medicina yra ta sritis, kur nuolatos mokomasi. Gydytojas yra amžinas mokinys. Aš nuolat trokštu sužinoti daugiau, dar ir dar…

Jeigu ko nors nežinai, nesugebi, nori atrasti, sužinoti, kad galėtum padaryti geriau, atlikti viską, kas įmanoma, ir dar daugiau. Medicinos studijos yra labai sudėtingos, tačiau nepaprastai įdomios. Studijuodamas mokaisi ištisas dienas – iki pietų universitete, o tada grįžęs namuose iki vakaro; ryte – vėl į universitetą. Ir taip šešerius metus. Toks gyvenimas, kurio realiai negyveni. Jeigu būtų neįdomu, jeigu tai ne tavo, tada – katorga, kalėjimas; bet, kai tau yra nežmoniškai įdomu, gali ištverti, priešingu atveju – neištvertum. Iš tiesų labai seniai suvokiau, kad noriu būtent į mediciną.

Aš savęs neįsivaizduoju kitokios, visados buvau gydytoja ir mama. Jeigu man reikėtų vis dėlto pasirinkti, aš rinkčiausi būti mama, nes tai yra didžiulė dovana. Esu labai dėkinga už tai, kad turiu vaikus. Šeima man yra pirmoje vietoje. 

Moteris gydytoja

Pastebėtina, kad moterys visuomenėje nuolat turi save pateisinti, įprasminti, pagrįsdama, kad pirmiausia ji – asmenybė, kuri nori, gali ir netgi turi išpildyti savąją autentišką unikalios formos saviraišką. Tai daugiau ar mažiau yra tam tikra dilema, verčianti rinktis tarp šeimos – žmonos ir motinos vaidmenų ir karjeros. Asmeninis pasirinkimas, sprendimas yra netgi viešosios diskusijos aktualija, ryški dabartyje. Dilema dažnai nėra asmenybės valios užduoties perspektyvoje, tai socialinė opinija, svarstant ir bandant nustatyti, kas ir kokia turi būti moteris.

Gerbiama Birute, kaip jūs suderinate šeimą ir gydytojo misiją? Jūsų patyrimu, būti gydytoja ir būti žmona, motina – kas tai yra, kaip tai pavyksta?

Mano šeima, galiu sakyti, visados paraleliai yra su mano darbu. Tarsi natūraliai susikūrė toks gyvenimas. Asmeniškai nepatyriau prieštaros. Mano šeimoje dėl to, kad esu gydytoja, nekyla konflikto, tai priimama.

Jeigu moteris renkasi karjerą, ko gero, šeimos turėtų atsisakyti, nes suderinti bus sunku. Tada kažkur nebūsi gera. Jeigu renkiesi karjerą – gyvensi darbe, neliks laiko šeimai, tad jos – tikros – ir nebus. Moteris tikrai gali būti gydytoja ir turėti šeimą, tik ji turi pagalvoti, kokią specialybę pasirinkti. Jeigu moteris nori šeimos, ji vargiai gali rinktis chirurgo specialybę. Visų pirma – labai sunku fiziškai, o antras dalykas – chirurgas turi tiesiog gyventi ligoninėje, nes jo darbas – ir šeštadienį, ir sekmadienį, ir naktį – visada. Tavęs reikia ir turi važiuoti, kitaip būsi prastas chirurgas. Taigi chirurgijos nesirinkčiau, jeigu kaip moteris noriu turėti šeimą, jeigu ne, tada viskas gerai, moteris gali būti puiki chirurgė.

Anesteziologija-reanimatologija – suderinama su šeima, mes po budėjimo uždarome duris ir einame namo. Žinoma, jeigu dar yra papildomų darbų, siekiama platesnės karjeros, daugiau įsipareigojimų, atsakomybių, tai kuo daugiau prisiimsi, kuo daugiau užsikrausi, tuo daugiau kažkas kitas nukentės. Tai yra pyrago dalinimas. Turi žinoti, į kiek dalių jį esi pasiryžęs dalinti. Nuolatos peržiūrėti, pasitikrinti, kam ir kiek skiri savo laiko. Jeigu turi kokių pomėgių, ar galėsi jų atsisakyti. Nors iš tiesų jų savaime nebelieka, nes tiesiog nepakanka laiko. Taigi, jeigu jų nėra, iš ko dar gali atimti dalį to pyrago? Visados turi labai gerai apsvarstyti priimamus sprendimus gyvenime. 

Ar tai, kad esate motina, padeda ar trukdo jums kaip gydytojai?

Manau, kad padeda. Aš savęs neįsivaizduoju kitokios, visados buvau gydytoja ir mama. Jeigu man reikėtų vis dėlto pasirinkti, aš rinkčiausi būti mama, nes tai yra didžiulė dovana. Esu labai dėkinga už tai, kad turiu vaikus. Šeima man yra pirmoje vietoje. Taip, puiku, kad šeima, motinystė ir gydytojos darbas dera mano gyvenime. Būdama mama aš suprantu vaikų kalbą. Jeigu pati neturėčiau vaikų, man reikėtų bendravimo patirčių, kad išmokčiau jų kalbos. 

Mano patarimas, kaip ir minėjau, gydytojas turi spręsti lygtis, visados žvelgti atviromis akimis. Jeigu nėra lygybės, geriau pasakyk, kad nežinai, o ne pateik klaidingą atsakymą kaip teisingą.

Mokymasis

Kokią matote jaunąją gydytojų kartą? Ką jai patartumėte?

Iš tiesų nemanau, kad jaunoji gydytojų karta labai skiriasi nuo mūsų, tikriausiai jie tokie patys. Mes irgi atėjome daug ko nemokėdami, jie taip pat daug ko nemoka ir nori išmokti. Taip, jie skirtingi, saviti. Vienų akys dega, jie nori viską imti ir bandyti atlikti; kiti mažiau domisi. Su antraisiais yra sudėtingiau. Tačiau kada nors jie bus gydytojai, todėl reikia ir juos mokyti, ruošti. Jiems reikia daugiau dėmesio, privalu stengtis uždegti jų akis. Žinoma, daug lengviau, kada ateina žmogus degančiomis akimis, jis visko nori, jam viskas įdomu, atrodo, ir tu pats duodi daugiau, papasakoji plačiau, giliau, lengviau daliniesi, tarsi žmogus iš tavęs paima pats.

Vis dėlto šie išmoks patys, jiems viskas bus gerai, o mažiau besidomintieji turi patirti daugiau mūsų atidos, atsidavimo. Galbūt ir niekados jų akys neužsidegs, galbūt jie per gyvenimą eis nelabai besidomėdami tuo, ką daro. Yra visokių žmonių visose kartose. Taigi iš principo jie tokie patys. Galbūt jaunoji karta yra drąsesnė, mes buvome labai nedrąsūs. Jie turi mažiau kompleksų. Jaunimas yra labai gražus. Tikrai bus puikių gydytojų.

Mano patarimas, kaip ir minėjau, gydytojas turi spręsti lygtis, visados žvelgti atviromis akimis. Jeigu nėra lygybės, geriau pasakyk, kad nežinai, o ne pateik klaidingą atsakymą kaip teisingą. Būna, kad žmogus suvokia, jog kažko nesupranta, nežino, bet vis tiek sako – „žinau“, tai yra klaida, viena didžiausių. Daug geriau sakyti „nežinau“ ir ieškoti. Kartais ligos yra labai klastingos, jos dažnai netipiškos. Nežinojimas ir ieškojimas atveria kelią teisingam sprendimui. Jeigu algoritmas šiam atvejui netinka, turi galvoti, kas ne taip, ką praleidai, ko nepastebėjai, ko nežinai. To visados mokome rezidentus. Svarbiausia nuosekliai tikrintis ir pastebėti.

Rezidentai, būsimieji gydytojai, jie viską turi. Jeigu jau atėjo į mediciną, tai jiems žmogus yra svarbus, tuo tikiu. Tad siekti žinių, nuolatos domėtis. Jau karjerą pasiekusiems yra pavojinga patikėti, kad viską žinai ir užmigti. Ne, ne viską žinai, visados yra ko išmokti, kur tobulėti, tad reikia žvalgytis, stebėti pasaulį, naujoves, jų mokytis, perimti, nes svarbiausia padėti ir padaryti maksimumą. 

Kokios didžiausios pagundos gydytojams šiandien?

Įvairių pagundų yra. Viena jų – korupcija, tie pinigėliai iš šono – kyšiai. Tai jau, ačiū Dievui, nunykstanti, praeitos eros yda. Mano karjeros pradžioje ji buvo labai paplitusi, visados šalia. Tai buvo tokia didžiulė pagunda, kuriai atsilaikyti iš tiesų nepaprastai sunku jaunam rezidentui, kurio atlyginimas buvo labai mažas, kuris gyveno ant skurdo ribos, galvodamas, ką pirkti valgyti, kad pakaktų lėšų minimaliai buičiai. Staiga – imk! – galėsi gyventi daug geriau, štai, prašom! Žmonės ateina ir įvairiais būdais duoda pinigų, vieni nedrąsiai, kiti netgi agresyviai, treti gudriai įvynioja, slapčia palieka. Viso to atsisakyti… Pradžioje turi išmokti atsilaikyti, būtent – išmokti. Tai yra, ko gero, didžiausia pagunda, kuri augina godumą. Jeigu paimi kartą, paimi antrą, paimi trečią, tada jau pradedi žiūrėti į žmogaus kišenę. Užsiaugini demoną savyje, tampi godus.

Savo kelyje reikia saugotis ir išvengti pinigų godumo demonų. Juk už savo darbą gauni atlyginimą, tad papildomų pinigų paprasčiausiai nereikia. Yra sakoma, kad tai kaip auka, kad pinigai nėra kažkas ypatingo, kad tai nieko blogo. Ne, imti juos yra nesąžininga, nedora. Be to, tai ir savotiškai žemina. Jaunoji karta jau mažiau taip gundoma. Svarbiausia būti švariam, tada būsi laimingas.

Kitas demonas yra puikybė. Gydytojus visuomenėje gerbia, kreipiamasi: „Jūs, daktare, gydytojau.“ Taip suteikiama tam tikro statuso galia. Iš tikrųjų gali užriesti nosį, pamiršti, kad esi ne ponas, o tarnas. Visados turi prisiminti tai, kad gydytojo misija – tarnauti. Tai primena klaidos, nesėkmės, kada gyvenimas tau duoda per nosį, kai patiri, jog kažko nemoki, kažko nepadarei, nepastebėjai, praleidai, nesugebėjai ir štai dabar… Tau pagraso, kad nepasiduotum puikybei, jog esi labai geras specialistas, primena, kad turi mokytis, parodo, kiek daug dar turi mokytis.

Kartais pati net vengiu pasakyti, kad esu gydytoja, kad nežiūrėtų į mane kažkaip ypatingai. Man nereikia jokios karūnos. Aš esu tiesiog Birutė, ne gydytoja – Birutė.

Trečia, ko gero, yra atjautos praradimas. Darbe susiduri su daugybę pacientų, jie visi turi savų problemų, kiekvienam kai kas yra negerai, ir tu gali paprasčiausiai pavargti, nebegirdėti, numoti ranka, pamiršti kiekvieno žmogaus svarbą. Tai susiję su pervargimu. Jeigu poliklinikoje priimi keturiasdešimt pacientų, mažiausiai įdomus bus keturiasdešimtas. Tai lemia ir laiko stoka, per didelis krūvis neleidžia susitelkti į kiekvieno žmogaus atvejį.

Kada pradedi dirbti, esi degantis, tau įdomu, atsiduodi, o vėliau gali panirti į darbo rutiną, paskęsti kasdienybėje. Kad to išvengtum, turi nuolat atsinaujinti, visados stebėti save, peržvelgti, ar sąžiningai su kiekvienu pasielgei, ar atidžiai išklausei, įsigilinai, apmąstei ir paskyrei reikiamą gydymą, ar tikrai viską padarei. Turi save atnaujinti kaip kompiuterį, kad būtum jautrus. Taigi dar vienas pavojus – prarasti jautrumą, nebeatjausti žmogaus.

Dar vienas demonas – pavydas, jis būdingas daugiau vyresniems gydytojams. Aš irgi jau prie tų vyresnių. Kas dešimt metų turi atsinaujinti kolektyvas, ateina nauja karta, jauni žmonės galbūt net ir dažniau turi papildyti gretas. Jie būna itin gudrūs, žino daug naujovių, nes per dešimtmetį viskas smarkiai pasikeitė. Jie tai moka, o tu – ne. Natūralu, kad kyla pavydas, tačiau jis nepadeda, jis iš karto užkerta kelią tobulėti. Gydytojas, jau turintis patirties, įsivaizduoja, kad jis pats geriausias ir nenori priimti to, ką siūlo jaunasis kolega, rezidentas, būsimasis gydytojas, nes baisu, kad šis jaunas žmogus pranoks, bus geresnis ir užims tavo vietą. Požiūris turėtų būti kitoks. Reikia suvokti, kad šis jaunas žmogus gydys tave, tavo vaikus, tai yra tavo pamaina, tad kaip tik turi dalintis, perduoti visą geriausią savo patirtį. Jeigu kažko nemoki – mokykis, domėkis, skaityk, galų gale ir tas žmogus – tavo kolega gali tave išmokyti. Tu duodi jam, jis – tau, tai lygiavertė partnerystė, kuri užkerta kelią pavydui ir skatina tobulėti. Iš tiesų labai svarbu būti atviram kitų nuomonei. Kad ir kiek daug žinotum ir kaip gerai išmanytum savo sritį, dešimt galvų yra geriau nei viena. Todėl pravartu klausti, tartis, diskutuoti. Idėjos sklando erdvėje, ir nežinia, į kurią galvą nusileisti gali. Kartais studentas, kartais rezidentas ją pagauna ir ištransliuoja, tad būtina atvirai priimti, patikrinti ir išnaudoti. 

Kokia sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje? Ką pakeistumėte, ką norėtumėte įdiegti, regėdama pasaulio naujoves?

Galiu kalbėti tik apie sritį, kurioje dirbu, ir remdamasi patirtimi LSMUKK Vaikų intensyvios terapijos skyriuje, kuriame aš, galiu sakyti, gyvenu, jį labai myliu. Čia dirba ekspertai profesionalai, suteikiama aukščiausio pasaulinio lygio pagalba, išnaudojamos visos galimybės, vyksta tarptautiniai mokymai, dalinamasi patirtimi su užsienio valstybių medikais. Iš tiesų medicininė priežiūra labai panaši su pasaulyje lyderiaujančiomis valstybėmis. Vienoje šalyje kažkuri sritis yra labiau išvystyta, kitoje – kita, tad svarbu bendradarbiauti ir susirinkti tai, kas geriausia.

Labai džiaugiuosi, kad mūsų valstybėje nėra visiško kapitalizmo. Tai mūsų stiprybė – mes neįvertiname žmogaus gyvybės kainos, jos neskaičiuojame, nes ji – nesuskaičiuojama – neįkainojama. Kapitalistinėse šalyse įvertina, įkainoja žmogaus gyvybę, tada atsiranda skaičiavimai apsimoka–neapsimoka. Lietuvoje to nėra, dėl to man patinka, gera čia dirbti. Kiekviena gyvybė yra svarbi – vertybė besąlygiška. Jai skiriama lėšų tiek, kiek reikia. Vaikų intensyvios terapijos skyriaus, klinikos, visos ligoninės politika yra tokia – reikia, ir viskas. Kartą reikėjo itin brangaus vaisto, ligoninės vadovybė pasakė: „Jeigu ligonių kasos neapmokės, apmokėsime mes.“ Man labai svarbu, brangi ta pozicija, kad bus pinigų, rasim lėšų, nes reikia. Kalbu dalindamasi savo asmenine gydytojos patirtimi.

Iš tiesų taikome pasaulines naujoves. Taip, yra turtingesnių valstybių, bet mes sutaupome mažiau išlaidaudami ten, kur nebūtina. Jeigu yra du identiški vaistai, mes rinksimės pigesnį, tačiau jeigu yra vienintelis, kad ir koks brangus jis būtų, jeigu reikia, jis bus gautas, pinigų jam nebus pagailėta. Tokia politinė ekonomija, man atrodo, labai logiška ir žmogiška.

Ką norėčiau pakeisti? Nežinau, kaip yra kitur, įtariu, kad ne visur taip gerai, kaip skyriuje, klinikoje, ligoninėje, kur dirbu aš. Norėčiau, kad visur būtų taip, kaip LSMUKK Vaikų intensyvios terapijos skyriuje, kad žmogus būtų pirmoje vietoje. Politikai to neišspręs, nežinau, kas gali įdiegti šį suvokimą. Galbūt pasėta sėkla sudygs jaunojoje kartoje. Tačiau žmonių yra įvairių, gyvenime visko nutinka, daug pagundų, kurioms nežinia ar kiekvienas pajėgus atsilaikyti. Kelių daug, ir kiekvienas renkasi, kuriuo ir kaip eiti. Aš labai džiaugiuosi savuoju, man labai gera ten, kur dirbu. 

Tai, kad mirtis yra visados šalia, leidžia suprasti, kaip reikia vertinti gyvenimą, žinai, koks jis yra trapus. Gali būti visiškai sveikas, bet nežinai, kada į kurį pirštu parodys, kiek kuriam skirta – prognozių nėra – jokių. Tai šviesioji mirties pusė. Žmonės, kurie yra šalia mirties, su ja akivaizdžiai susiduria, jie labai vertina, myli gyvenimą. Tai paradoksalu, bet mirties alsavimas, realumas išmoko vertinti gyvenimą, paskatina daryti tai, ką mėgsti, kiekviena diena džiaugtis, rūpintis, puoselėti savo aplinką, sakyti gerus žodžius, būti dosniam atida savo artimam.

Vertybinis gyvenimo baigtinumo žavesys

Gerbiama Birute, kaip nusakytumėte ligą, kas tai yra? Kokia jos prasmė, galbūt kartais tai yra dovana?

O koks sudėtingas klausimas… Nežinau, turiu pagalvoti. Kokia yra ligos prasmė? Aš nežinau jos prasmės. Žinau tik, kad esame keleiviai ir išeisime iš čia. Tai viena. Žinau, kad gyvenimai – nevienodi, likimai – skirtingi. Taip pat ir ligos, kurias turi patirti, išgyventi. Nežinau, už ką gyvenimas skriaudžia vaikus. Labai sunku čia įžvelgti prasmę. Jeigu liga yra dovana, tada neturėtume gydyti. Ką mes darome? Atimame dovaną?! Nemanau, kad liga yra dovana.

Bet jeigu gyventume amžinai, būtume nemirtingi, tada netektume daugelio vertybių, tokių kaip pasiaukojimas dėl kito, dėl Tėvynės, ištikimybė, kai tavo artimą, tavo draugą ištinka liga, atjauta. Tada viso to nebereikia. Žmogiškosios ypatybės išsibrauktų iš gyvenimo, jeigu nebebūtų ligų. Visi gyventume vienodai laimingi, nereikėtų aukoti nieko vienam dėl kito. Neliktų daugybės labai gražių prasmių, sukrečiančių gyvenimo momentų. Tad galbūt specialiai taip yra sudėliota, kad galėtume išreikšti atsidavimą vienas kitam? Nežinau… Daug yra paslapčių. Kartais kas pradžioje atrodo neteisinga, paskui, pažvelgęs atgal, atrandi visa to prasmę. Tačiau vaikų mirtis labai sunku prasmingai paaiškinti, pateisinti.

Ligos prasminės priežasties nežinau, labai sunku tai nusakyti. Tiktai aišku, kad gyvenimo baigtinumas suteikia žavesio. Sunkumai, nesėkmės, ligos, netektys parodo, kad esi ne vienas, kad su tavimi yra kitų žmonių. Sudėtingas klausimas, apie jį dar mąstysiu…

Ištarėte, kad gyvenimo baigtinumas suteikia žavesio. Pasidalinkite savosiomis įžvalgomis mirties patirčių akivaizdoje. Kaip susidūrimą su mirtimi išgyvena gydytojas?

Labai geras klausimas. Iš tiesų mes visi labai skirtingi ir labai skirtingai mirtį priimame. Yra tokių mirčių, kada žmogus kenčia, liga jį jau „suėdusi“, ir jis išeina, kada gyvenimas jam yra kančia ir daugiau nieko. Tada mirtis yra palengvėjimas tam žmogui, o kartu ir mums. Tačiau yra mirčių, kurios tarsi beprasmės, kurios neteisingos, kada žmogus dar tikrai galėjo gyventi, tai neturėjo įvykti. Tokios mirtys yra skaudžiausios. Su jomis susidūrę patiriame didelį stresą. Labai sudėtinga pranešti artimiesiems – tėvams. Turbūt yra sunkiausia, kai turi paimti telefono ragelį, vis atidėlioji, bet žinai, tai turi padaryti. Tada eini ratais ir galų gale paskambini. Kartais akivaizdžiai turi pasakyti ir priimti visas jų emocijas… Tai be galo sunku. Tėvų išgyvenimus išgyveni kartu.

Nėra recepto, kaip. Kažkaip viskas dėliojasi, eina laikas ir užsimiršta. Vieniems greičiau, kitiems atsigavimas trunka ilgiau. Tiesiog turi laikas praeiti. Kaip ir atsisveikinant su kažkuo. Reanimacijoje ypatingas ryšys su tuo pacientu, kurį tu priimi, paguldai, tai – „mano pacientas“. Mirties atveju iš tiesų labai gaila, sunku, tada nėra žodžių, kurie nuramintų. Tik laikas gali išgydyti. Yra pacientų, kurių nepamiršti niekados.

Tai, kad mirtis yra visados šalia, leidžia suprasti, kaip reikia vertinti gyvenimą, žinai, koks jis yra trapus. Gali būti visiškai sveikas, bet nežinai, kada į kurį pirštu parodys, kiek kuriam skirta – prognozių nėra – jokių. Tai šviesioji mirties pusė. Žmonės, kurie yra šalia mirties, su ja akivaizdžiai susiduria, jie labai vertina, myli gyvenimą. Tai paradoksalu, bet mirties alsavimas, realumas išmoko vertinti gyvenimą, paskatina daryti tai, ką mėgsti, kiekviena diena džiaugtis, rūpintis, puoselėti savo aplinką, sakyti gerus žodžius, būti dosniam atida savo artimam. Mirties diena ateis. Mums tai yra natūralu, galbūt labiau negu kitiems. Jokio stebuklo nėra – visi mirsime. Tačiau kada – nežinia, kai tai supranti, tada imi džiaugtis – „Esu gyvas, galiu padaryti ir tai, ir tai!” Tad ir džiaukimės gyvenimu. Pasirinkę mediko profesiją, kur mirtis yra labai arti, išmokstama su ja susitaikyti ir labai atsakingai atsisveikinti su įvairiais žmonėmis. Toks yra gyvenimas… 

Ką galvojate apie eutanaziją?

Asmeniškai aš esu prieš eutanaziją. Ji ir negalima Lietuvoje; kitose šalyse – taip, įmanoma. Mano suvokimu, tai yra rankos pakėlimas prieš žmogų.

Iš tiesų eutanazija gali būti aktyvi ir pasyvi. Aktyvi, kai atliekamas veiksmas. Neįsivaizduoju, kas realiai galėtų tai padaryti, nes tai yra nužudymas, tai laikau nužudymu. Veikiausiai niekas nenorėtų to atlikti, imtis šio veiksmo. Jeigu tas žmogus tai atliktų sau – kitas dalykas. Betgi tai – savižudybė.

Pasyvi eutanazija, kai nesuteikiama pagalba, leidžiama mirti. Šiuo atveju vėlgi itin sudėtinga, jeigu žmogus tikrai galėjo dar gyventi, jis turėjo šansų išlikti gyvas, o tu nesuteiki pagalbos laiku – tai nepateisinama; bet yra kitas dalykas – natūrali mirtis, ori mirtis, kada reikia nepersistengti. Kaip kalbėjau apie kančią, kada žmogus agonijoje, jis išeina, nebeturi šansų, ką medicina gali padėti? – tik dar prailginti kančią. Tai jau yra kita blogybė, kai perlenkiama lazda, tai vadinama užsispyrėlišku gydymu. Taigi eutanazija yra blogybė, ir tas užsispyrėliškas gydymas irgi blogybė.

Suteikti komfortą, nuskausminti, maitinti, jeigu žmogus dar gali pasisavinti maistą, ir nestabdyti, negaivinti, leisti oriai išeiti. Mes visi turime teisę į orią mirtį. Aš už ją. Jeigu yra galimybė, manyčiau, jog geriausia, kad tai įvyktų ne ligoninėje, o namuose tarp artimųjų. Tokios situacijos daugiausia būna išeinant garbaus amžiaus žmonėms. Jau nieko nepakeisi, tai geriau ramiai, šalia artimųjų, gražiai išeiti – baltai. Kaip sakau, balta ori mirtis. Tai, manau, teisinga, tokia mano nuomonė. Visados yra riba, kai reikia rinktis. Sprendimas turi būti priimtas viduje, klausantis sąžinės. Jeigu jautiesi ramus, vadinasi, pasielgei teisingai. Tokiose situacijose spendžia artimieji – vaikai ar tėvai. Kai kuriose šalyse yra toks vadinamasis dvasinis testamentas, kada paliekama teisė spręsti dėl tavo gyvybės konkrečiam žmogui, kuriuo pasitiki.

Taigi iš medicininės pusės padaroma viskas – suteikiamas komfortas, o tada sprendžia artimoji aplinka. Atviras pokalbis, aptariant visas galimybes, būdus, kaip, kuo dar įmanoma padėti, suteikiamas privatumas artimiesiems pasitarti, nusiraminti, jeigu pageidaujama, pakviečiamas kunigas ir priimamas sprendimas – paleisti žmogų. Tai nėra eutanazija. Tai – ori mirtis.