2020 03 29

Kamilė Barkauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Lietuvių tautinių šokių kolektyvo Argentinoje buvęs vadovas J. I. Fourment Kalvelis: „Bendruomenę kuriame šokiu“

Pabro Cabreros / lietuvių tautinių šokių kolektyvo „Nemunas“ nuotrauka

Argentina nuo Lietuvos Respublikos nutolusi maždaug 13000 km, tačiau šis atstumas nedaro įtakos tam, ką puoselėja lietuvių bendruomenės šiame krašte, t. y. istoriją, tradicijas ir tarpusavio ryšius.

Juos sukuria bendra meilė Lietuvai. Mano pašnekovas – JUANAS IGNACIO FOURMENT KALVELIS devynerius metus vadovavo lietuvių tautinių šokių kolektyvui „Nemunas“, įsikūrusiam Beriso mieste, Argentinoje. Su juo kalbėjome apie tautinius šokius, „Nemuno“ bendruomenę, „Dainų šventę“ ir ką reiškia būti ilgamečiu vadovu.

Kiek žmonių sudaro „Nemuno“ bendruomenę? Kiek iš jų šoka tautinius šokius?

Sunku pasakyti. Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo į Argentiną iš viso atvyko 35 tūkstančiai imigrantų. Pagal statistiką, Argentinoje gyvena apie 200 000 lietuvių kilmės palikuonių. Į Beriso miestą atplaukė apie 3000 lietuvių. „Nemuno“ draugijoje aktyviai dalyvauja apie 200 žmonių. Šokių kolektyve „Nemunas“ šoka per 50 žmonių.

Rugpjūčio 17 d. minime „Nemuno“ jubiliejų. Per šventinę vakarienę dažniausiai susirenka 300–500 žmonių. Prieš 10 metų draugijos šimtmečio proga organizavome iki šiol pirmą ir vienintelį Pietų Amerikos lietuvių tautinių šokių šventę. Ji vyko Beriso mieste, susirinko beveik 1000 išeivių. 1985 m. įvyko pirmoji ir iki šiol vienintelė Argentinos lietuvių tautinių šokių šventė, kurią organizavo 4 draugijos: „Nemunas“, „Mindaugas“, „Susivienijimas“ ir lietuvių centras. Į šventę susirinko 3000 žmonių.

Lietuvių bendruomenė Argentinoje „Nemunas“ įkurta 1909 m. Ar nuo pat pradžių jame buvo puoselėjami tautiniai šokiai?

Tuo metu bendruomenės pavadinimas buvo „Vargdienis“, po dvidešimties metų jis buvo pakeistas į „Nemuną“. Anksčiau emigrantai sunkiai ir po daug valandų per dieną dirbdavo mėsos fabrikuose čia, Beriso mieste. Po darbo žmonės susirinkdavo į bufetą: bendraudavo, lietuviškai dainuodavo ir taip linksminosi po sunkios dienos. Šokiai ir dainos buvo natūrali susitikimų dalis.

Tais laikais nebuvo tokio kolektyvo, kuris rengtų šokių repeticijas, viskas daugiau vykdavo kaip improvizacija. Kaip ir sakiau, dažniausiai susibūrimai vykdavo po darbo, bet imigrantai taip pat mėgdavo savaitgaliais su visa šeima iškylauti. Žmonės grodavo akordeonu, šokdavo ir dainuodavo. Paskui sustiprėjo teatro užsiėmimai. Repeticijos vykdavo lietuvių ir ispanų kalbomis. 1971 m. buvo įkurtas „Nemuno“ lietuvių tautinių šokių kolektyvas. Alfredo Dulke įkūrė ir vadovavo šiam kolektyvui, kuris iki šiol gyvuoja su repeticijomis, koncertais, gastrolėmis po visą Argentiną. Taigi, „Nemunas“ gyvuoja 50 metų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokiomis dar veiklomis užsiima „Nemuno“ bendruomenės nariai?

Be abejo, šokis yra pagrindinė veikla, o be jos, vyksta lietuvių kalbos pamokos, kursai, kuriuos veda jaunimas, vykstantis studijuoti lietuvių kalbos į Lietuvą ir grįžtantis į Argentiną. Dar rengiame „arbatėles“. Paskutinį mėnesio penktadienį moterys, dažniausiai močiutės, susirenka gerti arbatos, kalbėtis ispaniškai ir lietuviškai apie Lietuvą, skaityti eilėraščių. Piname vytines juostas. Juosta lietuviui itin svarbi – be jos neįsivaizduojamas nei tautinis drabužis, nei senosios apeigos. Senovėje lietuviai juosta puošdavo savo namus, naudodavo jas kaip vaišių stalo dekoracijas. 

Pabro Cabreros / lietuvių tautinių šokių kolektyvo „Nemunas“ nuotrauka

Dar žiūrime filmus, pavyzdžiui, mūsų draugijoje buvo rodytas filmas „Ekskursantė“ apie tremtį į Sibirą. Rengiame Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimus, dar minime Motinos dieną, Liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, Jonines, švenčiame ir imigrantų šventę, kuri vyksta rugsėjo–spalio mėnesiais. Ji yra svarbiausias renginys Beriso mieste. Berisas yra paskelbtas ir pagal įstatymą pripažintas imigrantų provincijos sostine, nes čia gyvuoja per 26 tautų, užsienio bendruomenių. Šventės metu pastatoma didelė palapinė, ir kiekviena bendruomenė: lenkai, baltarusiai, lietuviai ir kiti pardavinėja tradicinius patiekalus. Pavyzdžiui, kugelius, virtinius, dešras su kopūstais, tinginius… Scenoje pasirodo įvairių bendruomenių šokių kolektyvai. Per visą mėnesį į šventę susirenka apie 100 000 žmonių. Svarbus renginio akcentas – imigrantų atplaukimo inscenizacija, kai bendruomenių nariai atplaukia į Argentiną su tų laikų kostiumais, lagaminais. Pažiūrėti, kaip atplaukia imigrantai, susirenka maždaug 5000 žmonių.

Jūsų tėvai priklausė „Nemuno“ bendruomenei. Kaip Jūs įsitraukėte į šios bendruomenės veiklą? Kokie pirmieji atsiminimai iškyla apie šią bendruomenę? Ar tėvai Jus vesdavosi kartu į „Nemuno“ organizuojamus susitikimus ir pan.?

Mano proseneliai yra iš Lietuvos. Jie atplaukė į Argentiną, glėbyje laikydami mano senelį, kuris tuo metu buvo kūdikis. Visi dalyvavo „Nemuno“ lietuvių draugijoje, turėjo ten draugų, proseneliai organizavo renginius, o senelis jų labai laukdavo. Mano mama yra lietuvių kilmės, o tėvas anksčiau dirbo su lietuviais. Jie taip pat turėjo nemažai draugų lietuvių, vienas iš jų – Alfredo Dulke, kuris ir įkūrė „Nemuno“ kolektyvą. Vieną dieną jis mano tėvui pasiūlė prisijungti prie lietuvių tautinių šokių kolektyvo, ir šis iškart sutiko. Tuo metu tėvui buvo aštuoniolika metų. Mano mama taip pat buvo „Nemuno“ šokėja. Prieš beveik penkiasdešimt metų jie ir susipažino „Nemuno“ lietuvių draugijoje. Aš ir mano sesuo iš pradžių pradėjome šokti tautinių šokių kolektyve „Mindaugas“, nes tuo metu „Nemunas“ buvo paskelbęs pertrauką, o paskui, 2000 m., mano visa šeima: tėvai, aš, vyresnė sesuo, jaunesnis brolis, visi priklausėm „Nemunui“ ir šokom.

Pabro Cabreros / lietuvių tautinių šokių kolektyvo „Nemunas“ nuotrauka

Prieš trylika metų, būdamas „Nemuno“ šokėjas, susipažinau su dabar jau buvusia žmona. Ji irgi buvo „Nemuno“ bendruomenės narė. Mūsų dukra Laima, kuriai dabar ketveri metai, irgi šoka lietuvių tautinius šokius vaikų kolektyve „Skaidra“ iš „Nemuno“. Šiuo metu turiu draugę, su kuria susipažinau irgi „Nemuno“ lietuvių draugijoje. Taigi, visa istorija – nuo jauno prosenelio iki mano dukters, yra su Lietuva ir su „Nemunu“.

Kodėl „Nemuno“ bendruomenėje šokami būtent tautiniai šokiai? Juk yra daugybė kitų, su lietuvių papročiais susijusių veiklų, kuriomis būtų galima drauge užsiimti. Pavyzdžiui, kokie nors rankdarbiai.

Pirmiausia, jau gimėme Pietų Amerikoje. Mes esam „šiltesni“ negu, pavyzdžiui, europiečiai. Man atrodo, kad visiems, gyvenantiems Pietų Amerikoje, patinka šokti, judėti. Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus draugijose pagrindinė veikla yra tautiniai šokiai, tai susiję su vietine kultūra. Čia žmonės mažai dainuoja, palyginti su Lietuva. Visoje Pietų Amerikoje liko tik du chorai: „Mindaugas“ ir Brazilijos Šv. Juozapo parapijos choras, o štai tautinių šokių kolektyvų yra daugiau kaip penkiolika. Antra priežastis, kodėl šokame būtent tautinius šokius, yra ta, kad „Nemuno“ kolektyvas daug dirbo ir per pastaruosius dešimt metų labai sustiprėjo. Suradome daug lietuvių palikuonių Beriso apylinkėse, La Platos mieste, tad daug žmonių prisidėjo prie „Nemuno“ veiklos ir taip jį sustiprino.

Anksčiau mes, kaip ir lietuvių bendruomenė „Susivienijimas“, „Mindaugas“, siųsdavome jaunimą studijuoti lietuvių kalbos į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Nuo 2013 m. jaunimą siunčiame tiesiai į Lietuvą, tad dauguma studijuoja lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Iš lietuvių bendruomenės „Nemunas“ apie 35 jaunuoliai, tarp kurių ir aš, nors esu vyriausias, kalba lietuviškai. 

Pabro Cabreros / lietuvių tautinių šokių kolektyvo „Nemunas“ nuotrauka

Su Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija palaikome labai glaudų ryšį. Turime programą, kuri leidžia studentams iš Lietuvos atlikti mūsų bendruomenėje praktiką. Praktikos metu studentai du mėnesius arba semestrą padeda vesti lietuvių kalbos kursus ir užsiima kita veikla. Pavyzdžiui, 2016 m. pas mus atvyko „Nemuno“ iš Kauno tautinių šokių ansamblio šokėja Indrė Mockutė. Atvykusi ji patobulino mūsų „Nemuno“ šokių techniką. Šokių kolektyvas tuo metu jau ir taip buvo didelis, turintis stiprių įgūdžių, aukštą šokio lygį, bet Indrė jį dar labiau patobulino. Mano nuomone, „Nemunas“ dabar yra tarp dviejų ar trijų stipriausių lietuvių tautinių šokių kolektyvų užsienyje. Mūsų tikslas yra išlaikyti tokį aukštą lygį.

Gal galėtumėte papasakoti, kaip dažniausiai vykdavo jūsų treniruotės?

Kai aš buvau tiesiog šokėjas, jos vykdavo vienaip, o kai buvau vadovas – dar kitaip. Man labai patinka bendrauti, informuoti, įtraukti į „Nemuno“ veiklą jaunimą. Dažniausiai prieš šokių repeticiją narius informuodavau apie artėjančius koncertus, keliones. Taip pat žiūrėdavau, ar artėja svarbi Lietuvai data, jei taip, tai informuodavau apie ją, papasakodavau, paaiškindavau, ką mes minėsime. Pavyzdžiui, Sausio 13-osios ar Vasario 16-osios minėjimai yra skirti tam, kad bendruomenės nariai būtų ne tik šokėjai, bet ir aktyvūs bendruomenės nariai. Man svarbu, kad jie žinotų, kas įvyko, vyksta Lietuvoje. „Nemunas“ yra ne tik tautinių šokių kolektyvas, bet ir bendruomenė. 

Kokia Jums labiausiai įsiminusi akimirka per visus 9 metus vadovavimo šiam šokių kolektyvui?

Pirmiausia, ką galiu pasakyti, tai, kad pasiilgstu bendravimo su jaunimu. Aišku, įsimintiniausia turbūt yra 2018 m. dalyvavimas Lietuvos šimtmečio „Dainų šventėje“, šokio dienoje. Mus gražiai pasitiko Vilniaus oro uoste, kai atvykome su „Nemuno“ delegacija. Tiesa, Argentinos delegacija buvo pirmoji, kuri atvyko į „Dainų šventę“. Atvykę visą savaitę galėjome koncertuoti po Lietuvą, pristatydami atskirą mini programą. Aplankėme Trakus, Kauną, Anykščius, Nidą, Panevėžį, Klaipėdą, Palangą, taip pat susitikome su Kauno „Nemuno“ kolektyvu. Gastrolių metu bendravome su Lietuvos žiniasklaida. 

Pabro Cabreros / lietuvių tautinių šokių kolektyvo „Nemunas“ nuotrauka

Po tos savaitės dalyvavome renginyje „Šimtas Lietuvos veidų ‒ sujunkime Lietuvą“ Vilniaus Rotušės aikštėje liepos 1 d. Šiuo renginiu Pasaulio lietuvių bendruomenė ir Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamentas siekia padėti viso pasaulio lietuviams ir čia gyvenančioms mažumoms. Trisdešimt lietuvių bendruomenių iš skirtingų pasaulio šalių ir dvidešimt penkios Lietuvos tautinės bendrijos kvietė Lietuvos gyventojus susipažinti. Ten buvome vienintelis šokių kolektyvas iš Pietų Amerikos. Ir galiausiai dalyvavom „Dainų šventėje“. Jos metu šokiu tarsi susijungėme su viso pasaulio lietuviais. 10 000 šokėjų iš viso pasaulio buvo kartu ir nebuvo svarbu, kokia kalba šnekėjome, vyravo stiprus bendrystės jausmas. Po šventės beveik visi apsikabinę verkėme, jautėme nostalgiją, kadangi prisiminėme tėvus, senelius, mūsų lietuvių bendruomenės istoriją. Dalyvavimas „Dainų šventėje“ suteikė daug jėgų, energijos tęsti savo veiklą.

Visa kelionė man paliko neišdildomų įspūdžių. Viskas pavyko taip, kaip ir planavau: apvažiavome Lietuvą, koncertavome įvairiuose miestuose su draugais ir paskui dalyvavome „Dainų šventės“ šokių dienoje. Taip pat aš dalyvavau XVI Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Seime, kuris vyksta Lietuvos Respublikos Seimo patalpose. Visa kelionė, tos trys savaitės, liko mano širdyje ir atmintyje, buvo nuostabu.

Grįžę į Argentiną toliau rengėme pasirodymus įvairiuose koncertuose ir ypatingą koncertą pristatėme Imigrantų šventėje Beriso mieste. Šventės metu parodėme dainų šventės programą Beriso žiūrovams. Įdėjome daug darbo, parengėme daug šokių, programų. Gera buvo paskui apmąstyti, kiek daug koncertavome ir kad žmonės pripažino mūsų darbą. Lietuvos nacionalinis kultūros centras pasveikino mus už aukštą šokių lygį. Tai mums didelė garbė. Aš, kaip vadovas, pasiekiau tai, ką norėjau pasiekti. Ši patirtis suteikė iš tiesų daug: tiek įspūdžių, tiek draugų ir, be abejo, buvo gera pabūti Lietuvoje.

Kokią tautinių šokių suteikiamą naudą bendruomenės nariams galėtumėte išskirti?

Bendruomenę kuriame šokiu, tad, gerindami šokių techniką, dar galime gerinti ir socialinius įgūdžius. „Nemuno“ bendruomenės nariai yra draugai, kurie kartu leidžia laiką ir po repeticijų, pavyzdžiui, vakarieniauja ar gamina lietuviškus patiekalus tose pačiose „Nemuno“ patalpose. „Nemunas“ nėra tik šokių kolektyvas, esame bendruomenės nariai, kurie atstovauja Lietuvai ne tik ant scenos, bet ir už jos ribų. Manau, jeigu bendruomenė suteikė tau galimybę išvažiuoti ir smagiai leisti laiką, tu turi „atiduoti“ savo laiką, bendradarbiauti, savanoriauti bendruomenės gerovei.

Pabro Cabreros / lietuvių tautinių šokių kolektyvo „Nemunas“ nuotrauka

Argentinoje kiekviena draugija turi savo šokių kolektyvą. Su kokių draugijų šokių kolektyvais „Nemunas“ palaiko artimus ryšius?

„Nemunas“ palaiko daug ryšių, nes norime bendrauti. Esame į svečius priėmę Nidos kolektyvą „Kalnapušė“, taip pat „Grandinėlę“ ir „Miestelėnus“ iš Panevėžio. Jie yra mūsų draugai. Mūsų kolektyvas gerai sutaria su Kauno technologijos universiteto šokių ansambliu „Nemunas“. Apskritai palaikome gerą ryšį su Lietuvos ansambliais. Bendraujam dar su „Vingio“ ir Vilniaus universiteto ansambliu. Dabartinis „Nemuno“ šokių vadovas Nicolás Cabrera Dulkė – VU ansamblio šokėjas, todėl irgi draugaujame su šiuo kolektyvu. Neseniai susidraugavom su kolektyvu „Linas“ iš Australijos. Palaikome ryšį su „Grandimi“ iš Čikagos, „Spinduliu“ iš Los Angelo ir su „Nemunu“ iš Brazilijos. Sėkmingai bendraujame su visais Argentinos lietuvių šokių kolektyvais. Lietuvybė ir tautiniai šokiai mums davė daug draugų, ir norime išlaikyti tą ryšį, nuoširdžią draugystę.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.