Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Apie pipirus ir poetinę lemtį. Pokalbis su poetu A. Valenta

Poetas Alvydas Valenta. Roko Lukoševičiaus / „BNS Foto“ nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2021 m. Nr. 6)

ALVYDAS VALENTA nemato pasaulio taip, kaip mes, tačiau tai netrukdo nei intensyviam žurnalisto darbui, nei kūrybai, išsiskiriančiai ypatinga erudicija. 2020 m. pabaigoje pasirodęs poezijos rinkinys „Prierašai neegzistuojančioms Iliados ir Odisėjos iliustracijoms“ buvo pastebėtas knygų apžvalgininkų ir literatūrologų, o autorius už jį nominuotas ne vienai literatūros premijai (Maironio, Salomėjos Nėries, rinkinys įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų kasmet renkamų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką).

Ir nors premijų ąžuolai ir laurai atiteko kitiems pretendentams, tačiau pašaukimas bei kūryba ir toliau liks pagrindiniu Alvydo gyvenimo varikliu. Gal dar ir Homeras, neišvengiamai tapęs mūsų pokalbio apie kuriantį žmogų ašimi.

Vaikystėje jūsų, kaip ir daugumos, tikriausiai vis paklausdavo – kuo būsi užaugęs? Ar tuomet galvoje jau sukosi žodis „poetas“, ar buvo minčių apie rašymą? O vėliau – ar požiūris į rašymą, kūrybą bėgant metams kito?

Antroj klasėj sakiau, kad noriu būti zoologijos sodo direktoriumi. Vėliau buvo ir kitokių norų, bet žodžio poetas tarp jų nebuvo. Nors rašyti norėjau, tuomet maniau, kad gebėti eiliuoti – tai jau ir būti poetu, bet paaiškėjo, kad „kepti eilėraščius kaip plikytus pyragaičius – tai dar ne poezija“. Dabar sakyčiau, kad su rašymu susiję du dalykai. Pirmasis: esu šventai įsitikinęs, kad kiekviena knyga, kurią išleidžiu, bus paskutinė, nes viską, ką norėjau, jau pasakiau. Tačiau kažkaip netyčia atsiranda dar viena ir dar viena.

Antrasis dalykas (kalbu labai rimtai): jeigu gyvenime būtų leista ko nors atsisakyti, tai tikriausiai atsisakyčiau rašymo. Kodėl? Daugelis mano tekstų, eilėraščiai silpnąja šio žodžio prasme, ilgą laiką buvo simuliakrai – jūra, kalnai, kuriuose nebuvau buvęs, meilė, kurios nebuvau nei uostęs, nei ragavęs. Tokių simuliakrinių dalykų galima prieiliuoti labai daug. Jie, žinoma, turės kažkiek ryšio su gyvenimu, su tavimi pačiu, bet kartu bus ir labai atitrūkę nuo tikrovės. O jeigu dar pats pradedi tikėti tuo, ką taip sklandžiai eiliuoji, tampa visai nebegerai.

Jei rašai, kuri rimtai iš savęs, tai kainuoja daug pastangų, egzistencinio nerimo. Vis tiek esi šiek tiek „atšokęs“ nuo realaus gyvenimo, tik jau dėl kitų priežasčių. Man iki šiol neaišku (tai vienaip ar kitaip yra paliudijęs ne vienas kuriantis žmogus), ar kūryba žmogui yra Dievo malonė, ar jo bausmė.

O kaip su skaitymu? Kaip suprantu, knygos jus traukė nuo vaikystės, savo antspaudą paliko ir studijos Vilniaus universitete su visu privalomos grožinės ir akademinės literatūros svoriu. Kokie autoriai traukė / tebetraukia ar darė įtaką?

Mokykloje aš mokiausi tada, kai nei apie išeivijos poeziją, nei apie Mačernį, nei apie Niliūną nebuvo garsiai kalbama. Tuomet pirmą vietą, be abejo, užėmė Marcinkevičius. Nesakau, kad dabar jis nuo anuometinio Olimpo smarkiai nupuolė, bet mano kitokia pasaulėjauta. Ilgą laiką imponavo ir tebeimponuoja žemininkai ir apskritai ta karta. Kaip ir daugelis, žavėjausi Mačerniu, ir dabar juo žaviuosi. Kai kurios eilutės tokios išgrynintos, kad nors ant paminklo kalk. „Dieve, neatimki iš manęs klydimo teisės, / noriu pats surasti tavo kelią…“, „Praeinančiam pasaulyje praeisiu / kasdien suduždamas, bet išdidus, / mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių / ir moteris, ir saulę, ir sapnus.“ 

Tiesa, dabar visokių vaisių daug ir tikrąja, ir perkeltine prasme, ir šių dienų žmogui suprasti, kas yra skurdžiosios žemės vaisius, nėra lengva. Ir vis dėlto, mylėti tai, ką tau žemė ar gyvenimas duoda, tegu ir skurdžiai, mylėti iliuziją suprantant, kad tai tik iliuzija – jau yra daug! Labai panašiai galėčiau pasakyti ir apie Krivicko, Indriliūno eilėraščius. Net atsiribojant nuo abiejų tragiškos lemties, jų kūryba alsuote alsuoja rūsčiu egzistencializmu ir kartu yra tiesiog gera poezija savo rimų sąskambiais, metaforomis, žodžiais piešiamais vaizdais. Ilgą laiką imponavo ir tebeimponuoja tos kartos atsivėrimas Vakarų kultūrai ir kartu supratimas, kad esi savo žemės, savo tautos žmogus.

Tuo anaiptol nenoriu pasakyti, kad be žemininkų ar egzistencializmo daugiau niekas nedomina. Tik kažin ar žinomų praeities ir dabarties poetų vardijimas ką nors daugiau pasakytų apie juos vardijantįjį. Esu labiau intravertas nei ekstravertas tiek gyvenime, tiek knygose.

Užsienio autorius studijų metais skaitėm pagal programą. Vertimų, lyginant su šiais laikais, buvo daug mažiau, užsienio kalbomis neskaičiau, tad vieno kurio negalėčiau išskirti. Be abejo, tam tikrais gyvenimo laikotarpiais buvo ir yra vieni, tam tikrais – kiti. Juokaudamas kažkada sakydavau: jeigu būčiau ne pats savimi, o reikėtų būti kuo nors kitu, tai, ko gero, norėčiau būti Albert’u Camus. Jo gyvenimas ir kūryba įkvėpė ne vieną mano tekstą. Bet dabar žavėjimasis egzistencialistais gerokai atvėso, ir nežinau, ar norėčiau būti Camus. Labiausiai, aišku, savimi.

Tiek su mano skaitymu, tiek su rašymu susijęs epizodas iš Friedricho Nietzsche’s knygos „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, kurio ilgą laiką visiškai nesupratau. Zaratustra aiškina, kad pirmiausia reikia pasiversti kupranugariu, paskui – liūtu, pagaliau – vaiku. Kodėl? Kupranugaris yra nepaklusnus gyvūnas, jį reikia prisijaukinti, išmokyti paklusnumo, tačiau prijaukintas jis tampa nešuliniu gyvuliu. Kantriai neša visą kultūros konvencijų, perskaitytų knygų svorį. Neša nesipriešindamas, nemurmėdamas. Vėliau kupranugaris virsta liūtu. Liūtui reikalinga laisvė, todėl jis pasirengęs suėsti ir kupranugarį, ir savo šeimininką. Tad jis jau nebepaklūsta literatūrinėms ar kultūrinėms konvencijoms, bet pats dar nieko nekuria.

Ir tik liūtas, virtęs vaiku, matydamas pasaulį jo akimis, gali kažką sukurti. Matyti pasaulį vaiko akimis, atsiriboti nuo to, ką esi per gyvenimą perskaitęs, nuo visų kultūrinių įtakų, yra beveik „misija neįmanoma“. Aš ilgą laiką buvau pats tikriausias kupranugaris, tempiantis visą kultūrinę naštą, kiek kada nors perskaičiau, dabar gal esu pusė kupranugario, pusė liūto. Vaiko stadija man šitam gyvenime turbūt neįmanoma. Gal retsykiais pavyksta pažvelgti į pasaulį jo akimis, bet retai.

Ar svarbi jums šių dienų Lietuvos poetų ir rašytojų kūryba? 

Taip, skaitau, seku lietuvių poeziją. Tik, kaip juokauju, skaitant literatūrinę spaudą, gali pamesti bet kokį kriterijų, kas iš tikrųjų yra gerai, kas – blogai, kas stipru, o kas silpna. Kitaip sakant, pasakyti, kas yra poezija šiais laikais – labai nelengva, daug kas priklauso nuo konteksto: skaitai tekstą – ir jis tau nieko nesako, skaito pats autorius – tas tekstas ima kažką byloti. Apskritai dabartinis menas ir poezija dažnai esti performatyvaus pobūdžio, kiekvienąkart su ja susitinkant atsiranda vis kitoks santykis.

Iš tikrųjų yra labai mažai autorių, kurie man nepatiktų, kuriuos nė kiek neabejodamas atmesčiau. Na, gal keletas dėl visiškai priešingos pasaulėžiūros, pavyzdžiui, Williamso S. Burroughso knyga „Narkašas“ arba Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivas“. Negaliu skaityti kūrinių, iš kurių veržiasi pati juodžiausia neviltis ir destrukcija. Tiems kūriniams priešinuosi ne aš, priešinasi kažkas manyje. Šiaip skaitau daug, intensyviai. Tik skaitydamas sau vis užduodu klausimą, kur yra riba, už kurios skaitymas virsta gryna informacija ir tam tikros rūšies smegenų dirginimu? Kol kas atsakymo neradau ir netikiu, kad kada nors rasiu.

Man labai svarbu dinamika ir gyvenimo skonis tikrąja ir perkeltine prasme. Amžinojo sugrįžimo mitas ne man. Aš turiu turėti ir matyti perspektyvą. Tai nereiškia, kad visą laiką tik į priekį ir jokios refleksijos, kas buvo vakar, bet stovintis vanduo virsta pelke, o pelkė – ne man.

Neišvengiamai klausiu apie Homerą. Atmenu, kai mes, klasikinės filologijos studentai, antrame kurse ėmėme skaityti Homerą graikiškai, iš pradžių norėjosi tik verkti. Tuomet graikų kalbos dėstytoja, tikriausiai norėdama mus padrąsinti, sakė, kad tikrai ateis tokia diena, kai atsiversime Homerą ir skaitysime jį savo malonumui. Nežinau, kaip mano kurso ar kitiems studentams, bet man tas laikas vis dar neatėjo. O štai jūs jau tiek metų vis skaitote didįjį Antikos epiką. Kada ir kaip jis atsirado jūsų gyvenime?

Homeras atsirado jau vaikystėje. „Iliada“ ir „Odisėja“ buvo išspausdintos brailio raštu. Brailio knygos didelės, storos – vieną reginčiųjų knygą gali sudaryti kelios ar keliolika brailio knygų. „Iliada“ brailio raštu turėjo bene dvylika knygų. Pirmą tomą pasiėmiau kokioje penktoje ar šeštoje klasėje. Jame buvo tik pirmoji giesmė ir „Iliados“ vardų žodynėlis: vietovardžiai, dievai, miestai, tvirtovės, salos – tos realijos ir buvo pirmasis sąlytis su Homeru. Na, o pirmoji giesmė „Maras stovykloje, Achilo pyktis“ nebuvo visai aiški: nesupranti, iš kur tas maras, stovykla ir visa kita, bet kaip vaikui tai buvo įdomu, žadino vaizduotę. Ne Tomas Sojeris, bet vis tiek tarsi nuotykių romanas.

Toliau viskas buvo gerokai nuobodžiau, bet „Iliadą“ šiaip ne taip perskaičiau, o „Odisėjos“ neįveikiau ir visiškai nesupratau, atrodė lyg kokie kliedesiai: pasakoja apie vieną, paskui peršoka prie kito, tada vėl prie pirmojo. O ir tie nuotykiai, išbandymai arba kažkokie makabriški, arba žmogui, nesusipažinusiam su graikų mitologija, jų gyvenimo būdu, visiškai nieko nesakantys. Būtų fantastika, bet ne fantastika, pasaka, bet ne pasaka.

Studijuodamas tuos epus vėl skaičiau, bet vien todėl, kad reikėjo egzaminui. Turėjau įprotį – tai, ko nesupratau ir neperskaičiau studijų metais, vėliau vis pasiimdavau, skaitydavau, bandžiau suprasti. Iš pradžių kelerius metus, nedidelėmis porcijomis, atskiromis giesmėmis skaičiau „Iliadą“, paskui atėjo eilė ir „Odisėjai“. O štai maždaug nuo 2006 m. ėmiau rašyti eilėraščius-komentarus atskiroms giesmėms, nes vis suskambėdavo kokia tų kūrinių eilutė.

Buvo nelengva: trims keturioms giesmėms parašai, o penktai – nėra, nerandi temos, niekas galvoje nesuskamba. Tada vėl imi, skaitai ir skaitai, kol pačiame kažkas suvirpa, atsiliepia. Homero neskaitau nei kasdien, nei kas savaitę, bet kokius 20 metų tiesiog jaučiu poreikį prie jo sugrįžti. Racionaliai negaliu paaiškinti, kodėl aš prie jo sugrįžtu ir negaliu išsiskirti. Galbūt už mane nusprendė pirmasis, vaikiškas sąlytis su „Iliados“ vardų žodynu ir pirmąja giesme.

Ir tas vaikiškas sąlytis po daugybės metų virto eilėraščių knyga. Kadangi jūs pats ne kartą esate prasitaręs, kad aiškinti savo kūrinius – tai lyg chirurgui darytis pačiam sau rimtą operaciją, palikime tą precizišką darbą savo srities profesionalams. 

Viskas labai paprasta. Galima aiškinti, galima komentuoti kodėl, prisiminti, kaip atsirado vienas ar kitas kūrinys. Kai kurie dalykai galėtų būti įdomūs ir skaitytojui, bet tos detalės vis dėlto yra šalia kūrinio. Galima prišnekėti, pripasakoti apie bet kurį tekstą, kūrinį daugiau negu kūrinys pats yra vertas.

Kaip šiandienos pasaulyje, kai humanitarika vis stumiama į paribius, eliminuojama iš prestižinių mokslų sąrašo, jaučiasi poetas? Ar jums svarbus humanitarinių mokslų prestižas ir likimas? 

Humanitarika iš tiesų yra svarbi, bet keliais žodžiais pasakyti, kodėl ji svarbi, yra gana nelengva. Apie humanitarinių mokslų svarbą vienoje paskaitoje įtikinamai aiškino Leonidas Donskis. Štai gamtos mokslai labai greitai keičiasi, o humanitariniai – ne. Mat vienintelis dalykas, kurį mes tikrai galime stengtis ir bandyti pažinti – tai žmogus, jo veikimas.

Humanitariniai mokslai duoda tam tikrą pagrindą, kurį labai sunku apibūdinti žodžiais. Kitaip sakant, šiame pasauly supranti šį tą daugiau negu tada, jei humanitarinių mokslų nebūtų. Žinai, kad žmogaus prigimtis nesikeičia, toleruoji jo silpnybes, kitaip priimi jo stiprybes. Net tais laikais, kai nebuvo kalbama apie įvairovę, toleranciją ir empatiją, menininkų ir humanitarų pasaulyje kitoniškumas buvo priimamas laisviau negu ne humanitarų bendruomenėje. Žmogus su visa savo įvairove atsiskleidžia labiau ir išmoksti jį priimti kitaip nei tada, jeigu nebūtum prisilietęs prie antikinės išminties ar klasikos autorių ieškojimų. Ne paslaptis, kad humanitarai ar meniškos prigimties žmonės intensyviau analizuoja save, savo buvimą pasaulyje. Ar tai jiems į naudą, tai jau atskiras klausimas. Kažkodėl esu įsitikinęs, kad „narcizų“ tarp humanitarų mažiau nei tarp nehumanitarų.

2018 m. išleistame rinkinyje Hormonai visi išsislapstė skambėjo ne vienas kiek pesimistinis pabaigos motyvas. Kad ir toks: „Graikų ir romėnų išmintis, / nemirtingi indų epai / ir visas begalinis kultūros vertybių panteonas – / kas daugiau belieka? / Jaunystė praėjo, / siautulingi kriokliai pasirodė besą seklūs / užutekiai, / hormonai – visi išsislapstė, / ir pasaulis tapo baigtinis“. Kas šiam baigtiniam pasauliui teikia prasmę ir viltį? „Gyvenimo nuėjus pusę kelio“ kas atrodo svarbiausia?

Etinės pamatinės vertybės labai svarbios, bet turbūt neužtenka pasakyti, kad svarbu 10 Dievo įsakymų. Esu parašęs tokį tekstą, kuris nusako mano būseną, kurioje buvau iš tikrųjų nuėjęs pusę kelio. Jis skirtas poetui François Villonui:

O, nelaimingas valkata, keikūne ir girtuokli,
nei aš žinojau, nei girdėjau,
nei numanyt kada galėjau,
kad šiam gražiam pasauly gyvenai,
kad vos atverdavai begėdišką srėbtuvę,
iš jos tuoj lįsti imdavo
gyvatės, rupūžės ir paleistuvės!
Kad prieš bažnyčią ir prieš vyskupus burnojai,
kaip žemė šventinta tokius nešioja?
Bet štai nuėjęs pusę kelio,
kaip dieviškasis Dantės genijus mums sako,
savy aš pragarą netyčia aptikau,
dabar tyliu –
tyliu ir nieko nesakau.

Tas tylėjimas ir nieko nesakymas, tylėjimas gyvenimo, pasaulio bylojimo tau akivaizdoje vienu metu buvo ir dabar yra tam tikra mano laikysena, nes kažką teigdamas ar neigdamas labai smarkiai gali prašauti, gali manyti, kad tu vienoks ar kitoks, kad vieni ar kiti dalykai tau svarbūs, bet ištinka kokia nors situacija ir tu supranti, kad yra kiek kitaip, nei pats deklaravai.

Bet esu parašęs ir kitą tekstą, kuris vadinasi „Aukojimas“. Jo esmė tokia: aukuro dūmai nekilo į viršų, draikėsi pažemiu, paukščiai skrido vangiai, aukojamų gyvulių kepenys irgi nieko gera nežadėjo, apskritai aukojimas nenusisekė, viskas buvo labai labai blogai – reikėjo pradėti gyventi. Supaprastinant, moralas būtų maždaug toks: kuo blogiau, tuo intensyviau reikia pradėti gyventi. Leidžiu sau išglebti, išsitaškyti dažniausiai tada, kai viskas gerai ir stengiuosi maksimaliai koncentruotis tada, kai blogai. Žinoma, tai tik maksimos, gyvenime yra buvę visko. Buvo laikotarpių, kai buvo viskas vis tiek. Visiška valios atrofija, gyvenimas iš inercijos. Lygiai kaip atsileidžia gitaros stygos ar lanko temp­lė, lygiai taip pat gali atsileisti ir styga, kuri pagal Arthurą Schopenhauerį vadinasi „valia gyventi“. Apie valią gyventi, tik kitaip nei Schopenhaueris, kalba ir Nietzsche. Nelaikau savęs Nietzsche’s sekėju, bet man patinka būsena, kai ta styga skamba it gerai įtemptas lankas.

Man labai svarbu dinamika ir gyvenimo skonis tikrąja ir perkeltine prasme. Amžinojo sugrįžimo mitas ne man. Aš turiu turėti ir matyti perspektyvą. Tai nereiškia, kad visą laiką tik į priekį ir jokios refleksijos, kas buvo vakar, bet stovintis vanduo virsta pelke, o pelkė – ne man, nors tyrinėtojai sako, kad pelkėje irgi visko galima rasti. Mano įvaizdis greičiau būtų upė, gal ne kalnų, bet ir ne lygumų. Kažkada Sigitas Geda viename interviu kalbėjo apie tai, kad prancūzai turi gerą sąvoką – gyvenimo skonis, šarmas. Nesvarbu, ar jis rūgštus, ar kartus, bet kai gyvenimas netenka skonio, tai jau blogai.

Man gyvenimas turi turėti skonį. Ir kuo ilgiau gyvenu, tuo tai svarbiau. Manau, kad kai reikia, galiu dirbti daug ir intensyviai, bet jeigu belieka vien darbas, vien veikla, nukreipta tikslui siekti, jeigu visame tame nebelieka žaismės, laisvės improvizuoti, tai jau nebegerai.

Ir koks gi tas Jūsų gyvenimo skonis?

Kalbant gastronominėmis kategorijomis, nemėgstu visokių tradiciškai saldžių tortų, pyragų. Patinka itališkos ir prancūziškos technologijos. Kaneles valgau, nors pernelyg jomis nesižaviu, labiausiai patinka tiramisu. Šio deserto pavadinimas galėtų būti mano kredo: truputį nuo žemės, truputį virš žemės! Dar labai mėgstu pipirus ir tikrąja, ir perkeltine prasme. Kuo daugiau ugnies, kuo daugiau pipirų, tuo geriau. Mėgstu stiprią kavą be cukraus ir juodąjį šokoladą. Ko nemėgstu – turbūt labiausiai riebalų ir vangumo. Žinoma, šie gastronominiai apibūdinimai apie tikrąjį gyvenimo skonį sako nedaug. Vis dėlto, tikiuosi, šį tą sako.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien