2015 01 09

Birutė Grašytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Alvydas Valenta. Apie kūrybą, gyvenimą ir šachmatus

Poetas Alvydas Valenta. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Neseniai pasirodė naujas poeto ALVYDO VALENTOS poezijos rinkinys „Nuožmiai artėjantis“. Tai jau penktoji autoriaus knyga, kurioje skaitytoją vienu metu užklumpa tradicinis ir modernus kalbėjimas apie gyvenimą ir įvairias patirtis.

Neseniai pasirodė nauja, penktoji Jūsų poezijos knyga „Nuožmiai artėjantis“, kuo ji skiriasi nuo ankstesnių?

Objektyviai žiūrint man pačiam ne taip lengva pasakyti, kuo ta knyga skiriasi nuo anksčiau išėjusiųjų ir kas tarp jų bendra. Bendra tikriausiai pasaulėjauta, kalbėjimo būdas, intonacijos. Kultūrinė erdvė, iš kurios ir kurioje tie tekstai skleidžiasi. Kas skirtinga – matyt, pati laikysena pasaulio ir savo paties atžvilgiu Šitoje knygoje kalbu ar bent norėjau kalbėti apie tai, kad, išbėgus į finišo tiesiąją, artėjant prie lemtingosios linijos, viskas tampa labai aišku, suprantama ir perregima (nebelieka apsimestinio tragizmo, retorikos ir kitų dažnai gyvenime neišvengiamų fantomų).

Šiaip ar taip, į klausimą, kuo „Nuožmiai artėjantis“ skiriasi nuo kitų mano knygų, matyt, geriausiai galėtų atsakyti „balsas iš šalies“. Kas skaitė, sakė, kad skiriasi.

Ką Jums reiškia nauja knyga, ar ją galima palyginti su nauju gyvenimo etapu?

Su nauju gyvenimo etapu tikrai nelyginčiau, nes tai būtų pernelyg skambu. Žinoma, tam tikras kelio galas būna nueitas, tam tikra gyvenimo druskos porcija – suvalgyta, šito nepaneigsi. Bet man kaip tai žirafai „prašviesėjimas“ ateina dažniausiai vėliau. Sumanai leisti knygą – neišvengiamai įsisuki į atrankos, redagavimo paskui leidybos ar lėšų ieškojimo karuselę – nebelieka laiko galvoti, kokį čia kelio galą nuėjai ir ką juo eidamas gera ar bloga pridirbai. Patirtis dažniausiai pradeda sluoksniuotis vėliau, jau knygai išėjus: kažkas ją priima, kažkas nepriima, vieniems atrodo stipresni vieni dalykai, antriems – kiti. Bandai ieškoti atsakymų, kodėl. pamatai, ką galėjai padaryti kitaip, kur buvai nesąžiningas ar ne visai sąžiningas sau pačiam.

A. J. Greimas vienoje iš savo knygų, kalbėdamas apie Prancūziją ir prancūzus, yra teigęs, kad jie visada rengiasi paskutiniam praėjusiam karui. Perfrazuojant šią mintį, kiekviena išėjusi mano knyga man pačiam yra lyg ir netiesioginis pasirengimas naujam būsimam karui…

Rašote ir poeziją, ir prozą, įdomu, kuo Jums skiriasi šios kalbos formos?

Pirmiausia turbūt negalėčiau savęs laikyti grynu poetu jau vien todėl, kad rašymas (publicistika) yra kasdienė mano gyvenimo duona. Kažkada žavėjausi grynąja poetine kalba, sakyti, kad ja tiesiog svaigdavau, gal būtų pernelyg skambu, bet patirdavau kažin ką panašaus. Anaiptol neteigiu, kad ta kalba dabar manęs nežavi – metaforos, simboliai, taiklūs, išradingi ir netikėti rimai – visa tai labai gražu, bet man vis labiau tampa artimesnis prozos rupumas, gal ne visada toks kaip poezijoje, grakštus, bet turintis savo svorį sakinys. Gal primityvu taip lyginti, bet poezija man labiau panaši į iš baltų kvietinių miltų iškeptą šventinį pyragą, o proza labiau primena rupią kasdienę duoną. Pyragas – skanu ir kas jo nenori ypač vaikystėje ar jaunystėje, bet kasdienės duonos rupumas irgi turi savo grožį, ir savo poetiką.

Antra vertus, mane visada žavi prozos tekstai, kurie savo sutelktumu, skaidrumu, žodžio ir minties laisvumu priartėja prie poezijos. Dabar jau taip nebeveikia, bet kai skaičiau pirmą kartą – tai buvo daugiau nei prieš dvidešimt metų – mane tiesiog pritrenkė Antano Maceinos „Jobo dramos“ ir kai kurių kitų jo tekstų krištolinis kalbos skaidrumas ir lengvumas. Daug poezijos randu Arvydo Šliogero tekstuose. Abu minėti autoriai – labai skirtingi, bet jų kalba man yra gražiausia poezija. Dažnu atveju gali su skaitomu autoriumi vienu ar kitu klausimu nesutikti, bet jo tekstas, jo minčių dėstymo būdas tave hipnotizuoja.

Ne tik Jūsų naujausios knygos „Nuožmiai artėjantis“ pirmuosiuose viršeliuose, bet ir pačioje knygoje galima aptikti šachmatų įvaizdį. Ar žaidžiate šachmatais? Kokią spalvą renkatės ir ką ji jums reiškia?

Šachmatais išmokau žaisti bene pirmoje ar antroje klasėje. Mokykloje žaidžiau gana dažnai, vėliau porai dešimtmečių buvau užmetęs visiškai. Dabar vėl šiek tiek žaidžiu. Objektyviai vertinant niekada nebuvau stiprus šachmatininkas, nors kartais pavyksta sužaisti vieną kitą ir visai neblogą partiją.

Ar galėjau tapti tikru šachmatininku – dabar tegalima tik spėlioti arba burti iš kavos tirščių. Gal nepakako intelekto, o gal teko bręsti tokiu laiku, kai asmeniniai žmogaus sugebėjimai nebuvo itin vertinami. Pažaidi, tarkime, šiek tiek šachmatais, jau ir gerai, sugebi šiek tiek daugiau nei kiti, kurie nieko nesugeba, ir jau esi vaikščiojanti talentų skrynia. O jeigu iš tikrųjų nori būti talentas, turi nuolat augti, dirbti tiek su savo „instrumentu“, tiek su savimi – šitas pasakėles papasakokite kaimo bobutėms. Toks sovietinės ideologijos ir išsigaravusio romantizmo kokteilis!

Na, ir dar Jeseninas poezijoje – poetas turi būti nevykėlis ar bent jau nepritapėlis, nuolat triukšmauti, kentėti, vartoti alkoholį, būti šiek tiek nelaimingas ir t. t. Kur jau ten šachmatai, visokios indiškos gynybos ir logiškai iki mažiausios smulkmenos apskaičiuoti endšpiliai?.. Vieno poetinio Druskininkų rudens metu berods Sigitas Geda net atitinkamą terminą buvo nukalęs „Jeseninščina“. Taigi tiesiogiai su šachmatais ta „Jeseninščina“ lyg ir neturėjo nieko bendra, bet vienaip ar kitaip ji veikė tiek mano kultūrinę, tiek ir egzistencinę patirtį.

B. Pasternakas yra pasakęs: „Šachmatai nepanašūs į tikrą gyvenimą… Šachmatai turi taisykles.“ Ar sutiktumėte su šia mintimi, kadangi savo kūryboje dažnai minite gyvenimą, daug ką į jį suvedate? Ar kūryba ir kuria ryšį su gyvenimu?

Na taip, turbūt sutikčiau, bet savo ruožtu paklausčiau pats: o kas iš to teiginio seka? Kas juo norėta pasakyti? Teatro taisyklės, operos pastatymai irgi labai skiriasi nuo realaus gyvenimo. Kaip juokais yra sakęs vienas mano dėstytojas, raskite jūs sąlygiškesnį ir nenatūralesnį meną už operą: du įsimylėjėliai savo meilę prisipažįsta dainuodami ir dar taip, kad girdėtų visa salė… Kur ir kada taip būna realiame gyvenime?

Bet nuo to opera kaip menas netampa nė kiek prastesnis. Dabar neišsiplėsiu, bet apie šachmatų kitoniškumą, nepanašumą į tikrą sportą ar tikrą gyvenimą dažnai mėgsta samprotauti tie, kas nėra praleidęs prie vienos partijos keturių ar penkių valandų ir turėjęs pripažinti priešininko pranašumą. Paprastai po pirmo tokio „šalto dušo“ panašūs „giliamintiški“ samprotavimai baigiasi.

Baigėte lietuvių kalbos ir literatūros studijų programą. Ar lituanistui rašyti paprasčiau?

Nežinau, bet esu šventai įsitikinęs, kad sunkiau. Pirmiausia daug skaitai (lituanistinės studijos be intensyvaus skaitymo turbūt sunkiai įsivaizduojamos), todėl nori nenori tave veikia svetimi tekstai. Būtina išmokti nuo jų atsiriboti, o tai dažnu atveju prilygsta aukštajam pilotažui. Na, ir šiaip pernelyg daug apie kalbą, apie rašymą žinai, kad sėstum taip lyg niekur nieko ir pradėtum rašyti. Tuo anaiptol nenoriu pasakyti, kad nežinantiems lengviau ar paprasčiau, bet ne vienas savo srities profesionalas turbūt patvirtins, kad žinojimas kai kada labiau kliudo nei padeda: varžo vaizduotę, kūrybos spontaniškumą.

Įdomu ir patys paprasčiausi techniniai dalykai. Kaip užrašote savo tekstus? Gal turite kokį nors rašymo ritualą?

Kažkada užrašinėjau Brailio raštu, dabar tai darau kompiuteriu naudodamas specialią programą, ekrane esantį tekstą verčiančią balsu. Apie kokį nors rašymo ritualą kalbėti būtų pernelyg skambu. Iš esmės galiu rašyti bet kuriuo paros metu, bet darbingiausias būnu anksti ryte, ką tik išgėręs dinamitinio stiprumo kavos arba vakare, maždaug tada, kai baigiasi „Panorama“.

Neproduktyviausias laikas man yra apytikriai nuo ketvirtos valandos po pietų iki kokios aštuntos vakaro. Žiemą tuo metu temsta, vasarą – leidžiasi saulė, diena dar nepasibaigusi, vakaras – neprasidėjęs, jauti, kad netelpi savo kailyje, bet ko nori, irgi nežinai. Na, bent jau viena gal ir žinai: rašyti tuo metu tikrai nenori!

Jus dažnai galima sutikti įvairiuose Rašytojų sąjungos renginiuose, Jūsų kūryboje gausu intertekstų, polemikos su įvairaus laikotarpio klasikos kūriniais. Ką mėgstate skaityti?

Be skaitymo sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą, bet imti taip iš karto pasakyti, ką skaitau, užduotis ne iš lengvųjų. Vienu metu paprastai skaitau kokias penkias ar net daugiau knygų. Tiksliau sakant, knyga man nėra tai, ką perskaitai iš karto, nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Paskaitai, sustoji, padarai pertrauką, imi kitą knygą, tada vėl grįžti prie pirmosios,o po jos ateina eilė trečiai ar ketvirtai. Stengiuosi skaityti taip, kad knyga netaptų vien informacijos šaltiniu ar jos srautu, kad perskaityti dalykai virstų tam tikra kokybe.

Vis dažniau patiriu malonumą grįžti prie anksčiau skaitytų tekstų. Skaitydamas antrą ar trečią kartą paprastai nuo pradžios iki galo jų niekada neperskaitau.  Šiuo metu skaitau J. Ivanauskaitės „Kelionę į Šambalą“, J. Keruako „Pabusk. Budos gyvenimas“, neseniai pabaigiau J. Saramago „Kai mirtis nusišalina“, M. Šagalo „Mano gyvenimas“. Na, dar kultūrinė spauda, tekstai.lt ir šūsnis kitų knygų, kurių gal niekada neperskaitysiu iki galo ir kurių nuoseklus išvardijimas turbūt nieko nebylotų, išskyrus šio teksto autoriaus polinkį pasipuikuoti prieš tuos, kurie tų knygų neperskaitė ar apskritai skaito mažiau.

Viename iš eilėraščių rašote: „Tik filosofų dievas klastingas,/ žmogų išmokęs klausti,/ jis niekada neatsakė/ nė į vieną jo klausimą.“ Ar ir Jūsų dievas toks pats? Ką jis Jums reiškia?

Sutikite, šios eilutės paimtos iš konteksto, todėl vien jas komentuoti gana nelengva. Apie teiginį „mano dievas“. Taip krikščionys (berods ir minėtas A. Maceina) kalba apie Dievą kaip apie mano Dievą akcentuodami asmenišką ir autentišką santykį su Dievu. Bet šituose dviejuose žodžiuose „mano Dievas“ aš matau ir daug pavojų. Štai įdomi, inteligentiška universiteto dėstytoja vienoje radijo laidoje kalba: „Aš tikiu į Dievą, bet aš tikiu kitaip, nei moko Katalikų Bažnyčia. Mano Dievas yra toks ir toks…“ Ką tai reiškia? Ogi faktą, kad žmogus susilipdo ar susikonstruoja Dievą pagal savo supratimą, intelektą, perskaitytų knygų skaičių, o paskui sako: „Mano Dievas yra kitoks, ypatingas, Jis gali arba negali reinkarnuotis, tik bausti arba tik atleisti. Be jokios abejonės, kada nors toks Dievas tikrai apgaus arba apvils. Dievo tema galima kalbėti ir diskutuoti iki begalybės, bet akivaizdu viena: jeigu Dievas iš tikrųjų yra, tai jį sukūrė tikrai ne žmogus. Taigi frazė „Mano Dievas“ poezijoje ar teologijoje galbūt ir galima, bet kituose kontekstuose ji, manyčiau, skamba mažų mažiausiai kaip nesusipratimas.

Jūsų kūryba labai juslinga, vaizdi, neretai lyg nutapyta ne šio pasaulio teptuku. Ar skiriasi neregio kūrėjo pasaulis nuo reginčio kūrėjo pasaulio?

Nuomonių galima rasti įvairių. Paprastai žmonės, kurie tuo dalyku domėjosi nuosekliau, vos ne vienu balsu tvirtina, jog tie pasauliai skiriasi ir kad vizualinių vaizdų ir vizualinės patirties neturintis rašytojas ar kitos srities menininkas brandžių meno kūrinių sukurti negali. Čia dažnai prisimenamas Homero atvejis. Daugelis tyrinėtojų daro išvadą, kad net jeigu Homeras iš tikrųjų yra kada nors gyvenęs, jaunystėje jis turėjęs matyti, kitaip nebūtų galėjęs tokiomis sodriomis spalvomis piešti gamtovaizdžio, kuriame skleidžiasi „Iliados“ ir „Odisėjos“ veiksmas.

O kur dar Arvydo Šliogerio nuolatiniai pamąstymai apie fotosofiją, jo tvirtinimas, kad tikrasis meno šaltinis yra vizualinis suvokimas, o visa kita – tik mūsų mąstymo ir mūsų kalbos fantomai…

Taigi argumentų, kad neregio ir reginčio žmogaus, juo labiau kūrėjo, pasauliai skiriasi, daugiau negu reikia. Bet šioje vietoje sau užduodu vieną klausimą: net jeigu tie, kas taip tvirtina, sako gryniausią teisybę, jeigu tie pasauliai tikrai skiriasi, kas iš to seka? Ar tai reiškia, kad pasaulio nematantis žmogus apskritai neturėtų norėti kažko pažinti, ieškoti ir kurti? Pavyzdys apie plaštakę tikriausiai jau labai banalus, bet man jis vis tiek patinka ir dažnai vadovaujuosi būtent juo. Priminsiu, kad pagal visus aerodinamikos dėsnius plaštakė negalėtų skristi, bet ji pati šito nežino ir todėl skrenda! Aš irgi nežinau to, ką tik sakiau, ir todėl vis dar bandau rašyti.

Ar išduosite, koks bus kitas ėjimas?

Tikrai nežinau. Kiekvieną knygą rašau tarytum paskutinę. Draugai iš tų mano „šita jau tikrai paskutinė“ kai kada smagiai pasišaipo, bet kiekviena knyga man ir yra egzistenciškai paskutinė. Jeigu atsiras naujos egzistencinės patirties, jeigu pajusiu, kad ji į kažką transformuojasi, kad apie pasaulį ir gyvenimą galiu pasakyti daugiau, nei pasakyčiau privačiame pokalbyje gerdamas kavą ar žiaumodamas sumuštinį, tada gal ir bandysiu dar ką nors rašyti ar leisti naują knygą. Kitu atveju sąžiningiau būtų patylėti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien