Aštuntinio takto šachmatai, arba Šiek tiek apie „Nuožmiai artėjančius“

Naujausioje ir jau penktoje poeto Alvydo Valentos knygoje „Nuožmiai artėjantis“ eilėraščių yra daugiau nei paprastai šachmatų lentoje būna figūrų. Galbūt autorius jau įsižaidęs ir pusę savo pėstininkų nuvedęs iki priešininko lentos bei šitaip prikėlęs nukautuotą savo kariauną. Tai ne viena partija.

Knygą skaičiau kelis kartus, bandydama suprasti, kokią strategiją autorius naudoja. Džiaugiuosi, kad net ir po trečiojo karto perprasti nepavyko. Tiesiog keliavau kartu su poeto atliekamais ėjimais ir mėgavausi. Kartais žingsniai tapdavo itin spartūs, eilučių ritmas priversdavo bėgti.

Alvydas Valenta keliauja laiku ir erdve. Į jo šachmatų kovą stoja Beresnevičius su visa mitologijos amunicija, Basanavičius, Aistis, stoja dvylika cezarių, gražios baisiais vardais mergelės, paukščiai ir netgi dievai. Visa knyga – tai gyvenimo medžioklė, žaidimas, pokalbis su savimi apie tai, kas praėjo ir apie tai, kas dar tik bus. Galų gale – tai pulsas, nenutrūkstantis, nuožmus ir vis artėjantis pulsas, bet prie nieko taip ir nepriartėjantis.

Poetas renkasi naratyvinį kalbėjimą, jo kiekvienas žodis – kaip bokštas, kuris kartais vos išlaiko tai, kas virš jo. Aplinka išvardijama, ir tai skamba kaip užkalbėjimas, lyg praėjusio laiko iškvietimo apeiga. Kiekvienas žodis turi nepaaiškinamos magijos, jis užuostas, paliestas ar kitaip pajaustas paties autoriaus.

A. Valenta savo naujausioje poezijos knygoje nevengia svarstymų, palyginimų ir klausimų, kurie greitai keliaujant tekstu sustabdo ir duoda skaitytojui pailsėti, kadangi retas skaitytojas, o galbūt ir pats autorius ištvertų tokį spartų kalbos tempą, kur koja kojon žengia daugybė priešybių, žengia būtis ir buitis.

Dar vienas ginklas šioje poezijos šachmatų kovoje– nors ir griežtesnės formos nei kiti tekstai, bet fonetiškai labai žaismingi trioletai, kurie tik dar labiau paįvairina ir taip gana įvairią knygą.

Pasaulis patirtas, nestebinantis, poetas kartoja tai sau, „jame neliko nieko/ tikrai nauja ir įdomaus/ ir viskas nuo šiol tik kartosis“ bet dažnai vis vien lieka nustebintas, priblokštas.

Prieš nemigos figūrą savo kovoje autorius ginasi skaičiuodamas iki šimto, taip skaičiuojant prieš akis ima vertis gyvenimas, menininkas ima skaičiuoti ne šiaip skaičius, o gyvenimo minutes.

Neretai atrodo, jog autorius ištroškęs gyvenimo, godus tam, kas sukrečia. Poetas savo tekstuose laukia audros, visaip ją šaukia, provokuoja, bet nepastebi, jog audra jau siaučia.

Šios Alvydo Valentos knyga nustebins ir užklups skaitytoją šalia užrašytais motyvais, kurie, atrodo, visai nedera, nenuspėjamomis temomis. Šios šachmatų partijos poetinė kalba tradicinė ir moderni. Knygoje nerasime ir nusistovėjusios intonacijos. Su kiekvienu įvykiu, vaizdu ir emocija ji keičiasi ir dėl to knyga darosi tik dar įdomesnė.

Ir vis dėlto tegu „visi didieji karai/ prasideda ir baigiasi tik medinės lentos langeliuose“ arba poezijos knygose.