Ar pakanka pagalbos su kriziniu nėštumu susiduriančioms moterims?

Ar tikrai sprendimas nutraukti nėštumą visada yra „laisvas ir privatus“? Kokios yra aborto pasekmės moters psichinei ir fizinei sveikatai? Ar moterys pakankamai informuojamos apie rizikas? Apie tai – pokalbis su B. Obeleniene.

Viešojoje erdvėje dažnai kartojama, kad moteris, kuri kreipiasi į medikus dėl nėštumo nutraukimo, jau yra visiškai apsisprendusi ir jokių papildomų konsultacijų jai nereikia. Ar taip tikrai yra?

Tokie pareiškimai yra labai neatsakingi. Taip gali kalbėti tik asmenys, neįsigilinę į šią problemą ir aklai ginantys moters seksualinės sveikatos ir reprodukcines teises.

Sprendimas rinktis abortą nėra lengvas. Moteris suvokia ir dažnai labai gerai žino, kad ji atsikratys ne nėštumo, ne jai nepatogios būsenos, bet vaiko. Esame atlikę keletą tyrimų – tiek apklausų, tiek giluminių interviu. Neteko sutikti moters, kuri būtų teigusi, jog jai buvo labai lengva nuspręsti ir pasiryžti nutraukti nėštumą.

Užsienio šalyse atlikti reprezentatyvūs tyrimai taip pat patvirtina, kad tai nėra lengvas sprendimas moteriai. Pavyzdžiui, P. Coleman ir bendraautorių atliktame tyrime „Moterų emociniai išgyvenimai po aborto: kokybinė jų patirties sintezė“ net 67,5 proc. dalyvavusių moterų teigė, kad abortas buvo vienas iš sunkiausių sprendimų jų gyvenime. V. Vanagienės „Sveikatos mokslų“ žurnale publikuotame straipsnyje „Moterų požiūris į kontraceptines priemones ir nėštumo nutraukimą“ iš tirtų moterų, atvykusių nutraukti nėštumą į sveikatos įstaigą, 36,6 proc. jų teigė, kad šis sprendimas labai sunkus, jį priimti šiek tiek sunku – 16,7 proc. ir lengva 16,7 proc. moterų. Taigi daugumai moterų tai tikrai nėra lengvas apsisprendimas.

Ieškodami atsakymo į klausimą „Ką išgyvena moterys svarstydamos apie abortą, kokios joms pagalbos labiausiai reikėjo tuo metu?“, atlikome retrospektyvų tyrimą „Pagalbos poreikis krizinio nėštumo metu“. Jame giluminio interviu metodu tirtos moterys, kurios po aborto patiriamų išgyvenimų kreipėsi pagalbos į krizinio nėštumo programą. Išanalizavus tyrimo duomenis išaiškėjo, kad nėščiųjų, svarstančių apie abortą išgyvenimai gali būti apibūdinti tokiomis kategorijomis: 1) išgąstis, 2) neturėjimas su kuo pasidalyti išgyvenimais, 3) stiprus vidinis pasipriešinimas, 4) prievartinis apsisprendimas abortui. Tiriamų moterų atsakymus į klausimą, „kokios pagalbos jos būtų norėjusios tuo metu“, suskirstėme į keturias kategorijas: 1) psichologinės pagalbos; 2) galimybės aptarti sprendimą su gydytojais; 3) objektyvios informacijos apie abortą ir žmogaus gyvybės pradžią; 4) ne skatinimo abortui, bet paskatinimo motinystei.

Čia pateikiu tik sausas išvadas, tačiau daugkartinis transkribuotų interviu skaitymas nebuvo lengvas darbas. Skaitant moterų pasakojimus jautėsi auganti įtampa, kaip jos blaškėsi, nerasdamos artimųjų nei atjautos, nei paramos. Vyrai dažniausiai tylėdavo, nusišalindavo, pareikšdami: „čia tavo reikalas“ arba dar blogiau, gąsdindavo jog paliks jas, jei moteris nuspręs pasilikti kūdikį. Moterys apibūdino savo būseną žodžiais: „Daugiau nebeištversiu, aš padarysiu tą nesąmonę.“

Teigti, jog moteriai nereikia papildomų konsultacijų, reiškia žiūrėti į šią problemą visiškai ne iš moters, ypač atsidūrusios bėdoje, pozicijos. Moteris renkasi abortą ne iš gero gyvenimo. Ji yra atsidūrusi blogoje ar labai blogoje situacijoje. Aplinkybių užspęsta dažniausiai ji nemato kitos išeities.

Prieš keletą metų teko lankytis Vokietijoje ir susipažinti su šioje šalyje įgyvendinama „Nėščiųjų konsultavimo“ valstybine programa. Vokietijoje abortus reglamentuoja Baudžiamasis kodeksas ir nuo 1995 m. priimtas įstatymas „Pagalba išvengiant ir įveikiant konfliktus nėštumo metu“. Pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 218 straipsnį abortas visiems su tuo susijusiems asmenims yra nusikalstama veika, išskyrus kelias išimtis, iš kurių pirmoji: „Jei nėščia moteris prašo nutraukti nėštumą ir pateikia gydytojui pažymą pagal 219 BK paragrafą, kad ji gavo konsultacijas ne mažiau kaip prieš tris dienas iki operacijos.“

Vokietijoje moters, siekiančios aborto, konsultavimas, kurio metu išsiaiškinamos priežastys, kodėl moteris nori nutraukti nėštumą, ir pagalbos, galinčios panaikinti šias priežastis suteikimas, laikomas privaloma sąlyga, užtikrinančia moters laisvo apsisprendimo įgyvendinimą. Nutraukti nėštumą vien dėl to, kad trūksta pinigų vaikui auginti ar stogo virš galvos, ar dar blogiau, moteris patiria smurtą, valstybės požiūriu yra nepateisinama, valstybė privalo padaryti viską, kad šias kliūtis pašalintų. Vokietijoje valstybės įsteigtų ir išlaikomų konsultacinių tarnybų tikslas išsiaiškinti tikrąsias nėštumo nutraukimo priežastis, kurioms pašalinti yra įsteigtas specialus fondas. Kalbant su viena iš konsultančių, jos prašymu pasidalijome apie nėštumo nutraukimo padėtį Lietuvoje. Ji du kartus pasitikslino, ar tikrai moterys negauna jokios pagalbos, ir, mums patikinus, kad pagalba yra tik privačios, pavienės iniciatyvos, jos verdiktas buvo neįtikėtinas: „Jūs – barbarai.“

Su kokiomis psichologinėmis ir fizinės sveikatos rizikomis susiduria moterys, kurios renkasi nėštumo nutraukimą?

Kalbant apie psichinės sveikatos sutrikimus, mokslinėje spaudoje pateikta tikrai daug duomenų, tačiau reikia pabrėžti, kad moterys nevienodai patiria šios sutrikimus. Tai priklauso nuo kelių faktorių, labiausiai nuo bendros psichinės moters sveikatos iki aborto.

Viena žymiausių JAV mokslininkių, dirbančių su šiomis problemomis, P. K. Coleman su bendraautoriais atliko sisteminę analizę „Abortai ir psichikos sveikata: kiekybinė sintezė“, (Abortion and mental health: quantitative synthesis), kurioje mokslininkai susistemino patirto aborto ir psichinių negalavimų sąsajų metaananalizes, jos publikuotos mokslinėje spaudoje nuo 1995 iki 2009 metų. Tyrimo rezultatai parodė, kad moterims, kurioms buvo atliktas abortas, iki 81 proc. padidėjusi psichikos sveikatos sutrikimų rizika, iš kurių 10 proc. susijusi su atliktu abortu.

Apibendrindama atliktą darbą P. K. Coleman ir kt. pateikia išvadą: „Šioje apžvalgoje pateikiamas didžiausias kiekybinis su abortais susijusios rizikos psichikos sveikatai įvertinimas pasaulinėje literatūroje. Abejojant tradicinių apžvalgų išvadomis, rezultatai atskleidė vidutiniškai arba labai padidėjusią psichikos sveikatos sutrikimų riziką po aborto. Vadovaujantis įrodymais pagrįstos medicinos principais, ši informacija turėtų būti naudojama teikiant aborto paslaugas.“

Amerikos psichologų asociacijos „Psichikos sveikatos ir abortų darbo grupės ataskaitoje“ (2008 m.) daroma išvada, kad „akivaizdu, jog kai kurios moterys po nėštumo nutraukimo patiria liūdesį, sielvartą ir netekties jausmą, o kai kurios patiria kliniškai reikšmingų sutrikimų, įskaitant depresiją ir nerimą“.

Mūsų atliktame tyrime, kuriame kokybiniu giluminio interviu būdu buvo apklaustos abortą išgyvenusios moterys, savo išgyvenimus po aborto įvardija kaip norą pabėgti nuo problemos, bandymą atsiriboti nuo netekties, mintis apie negimusį vaiką, aborto prisiminimus, atminties sutrikimus, susitikimo su vaikais vengimą, užsisklendimą, kančią dėl negalėjimo išsipasakoti, baimę, blogą savijautą, verksmą, neapykantą, kaltę, žemą savivertę, vėlesnį netekties suvokimą ir pokyčių pajutimą, mirties išgyvenimą, netikėjimą ir nepasitikėjimą Dievu. Dalis šių moterų pasijuto blogai ir pradėjo ieškoti pagalbos ne iš karto po nėštumo nutraukimo, o praėjus daugiau negu penkeriems metams.

Kalbant apie fizinę sveikatą, tai įrodymais pagrįsta, kad patirtas abortas yra susijęs su priešlaikinių gimdymų rizika, ypač gimdant iki 28–32 nėštumo savaitės. Priešlaikinio gimdymo rizika didėjo su abortų skaičiumi, o ryšio stiprumas didėjo mažėjant nėštumo laikui gimdymo metu. G. Saccone su bendradarbiais neseniai atliko 36 tyrimų (bendras tirtų moterų skaičius 1 047 683 moterų) metaanalizę. Visoje populiacijoje moterims, kurioms anksčiau buvo atliktas abortas, buvo gerokai didesnė priešlaikinio gimdymo rizika, palyginti su kontroline grupe. Specialistams tikrai gerai žinomos visos priešlaikinio gimdymo rizikos tiek moteriai tiek kūdikiui.

Ar moterys yra užtektinai informuojamos apie rizikas, kurias joms kelia nėštumo nutraukimas?

Lietuvoje kasmet daugiau nei pusė visų abortų atliekama pagal moters norą remiantis 1994 m. SAM įsakymu patvirtinta nėštumo nutraukimo tvarka bei Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu. Moters noro nutraukti nėštumą pareiškimui turi būti taikomi tam tikri reikalavimai, pirmiausia – asmens išreikštas sutikimas intervencijai ir informacija apie intervenciją, kurią privalo suteikti medicinos personalas. Nėštumo nutraukimo tvarkoje nustatyta, jog moters „apsisprendimas“ nutraukti nėštumą turi būti „pareikštas raštu iki nėštumo nutraukimo operacijos“, informaciją privalo suteikti „siuntimą išduodantis gydytojas akušeris-ginekologas, o pirmojo nėštumo atveju – gydytojas kartu su moterų konsultacijos vedėju“.

Minėtame teisės akte apibūdintas ir privalomai teikiamos informacijos turinys: informuoti apie „nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiem sutuoktiniams“. Kalbant apie privalomos pateikti informacijos prieš intervenciją turinį, reikia pabrėžti, jog nėra apibrėžtų kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima įvertinti, ar moteris geba suprasti pateikiamą informaciją. Formalus sutikimo aborto procedūrai formos pasirašymas etine prasme neleidžia teigti, kad moteris suprato, ką ji pasirašė. Moterų, kurios kreipėsi pagalbos į vieną krizinio nėštumo centrą Lietuvoje, buvo paprašyta užpildyti anoniminę apklausos apie LIS prieš abortą anketą. Štai moterų atsakymai į klausimą: „Jei prisimenate, po kokiu tekstu pasirašėte, gal galite trumpai aprašyti, kokia informacija dokumente buvo pateikta“:

„Neprisimenu, ar pasirašiau, buvau ištikta streso“; „Neprisimenu“; „Deja, bet tuo metu buvau stipriai emociškai susijaudinusi ir, jei atvirai, prisimenu tik dokumento pasirašymo faktą. Kas ten buvo parašyta, negaliu pasakyti. Man regis, tai buvo paciento sutikimas atlikti procedūrą. Tačiau galiu ir klysti“; „Neprisimenu, ar kažką pasirašiau. Norėjau kuo greičiau viską užbaigti, todėl nesigilinau į detales ir būčiau pasirašiusi bet ką nė neskaičius“; „Tiksliai neprisimenu, ar pasirašiau kokį nors dokumentą.“

Taigi galima daryti prielaidą, kad siekiančios nėštumo nutraukimo moterys Lietuvoje gali būti nepakankamai informuotos priimti LIS.

Tai – tik viena medalio pusė. Europos ir pasaulio šalyse atlikta nemažai tyrimų, kurie patvirtina, kad egzistuoja statistiškai reikšmingas ryšys tarp aborto ir smurto prieš moterį.

Amerikos psichologų asociacijos darbo grupės ataskaitoje „Psichinė sveikata ir abortas“ teigiama, jog yra nustatyta sąsaja tarp smurto ir aborto. Moterys, kurios patyrė smurtą vaikystėje ar prieš kurias smurtauja partneris, dažniau išgyvena nepageidaujamą nėštumą ar abortą.

PSO (2013) daugiašalis tyrimas moterų sveikatos ir smurto šeimoje klausimais nustatė, kad moterys patiria beveik tris kartus didesnę abortų riziką, jei partneris smurtauja.

2013 m. publikuotas Wokoma ir kt. tyrimas, kurio metu nustatyta, kad moterys, siekiančios aborto, palyginti su esančiomis nėštumo priežiūroje, 6 kartus dažniau patiria smurtą.

Abortą galima laikyti smurto rizikos indikatoriumi. Mokslininkai, tiriantys aborto ir smurto sąsajas, rekomenduoja atidžiai išnagrinėti, ar aborto norinti moteris nėra prievartos ar smurto auka.

Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad moteris, kuri siekia aborto, galimai patiria smurtą. Taip pat galima daryti prielaidą, jog moters sprendimą rinktis abortą negalima laikyti laisvu, jei nėra nustatyta, kad ji nepatiria prievartos ar smurto artimoje aplinkoje. Pavyzdžiui, JAV Mičigano valstijoje yra prievartinio aborto prevencijos įstatymas, kuriuo gydytojai įpareigojami prieš aborto atlikimą įsitikinti, ar moteris nebuvo verčiama jį rinktis.

Kodėl, jūsų supratimu, taip priešinamasi pasiūlymui, kad moterys gautų informaciją apie galimybę konsultuotis?

Atidžiau reikėtų pasižiūrėti, kas tam priešinasi. Jie skelbiasi esantys moterų reprodukcinių teisų gynėjais. Tačiau reprodukcinės teisės nesukuria teisių objekto ir prievolės jas įgyvendinti. 1994 m. Kairo konferencijos „Veiksmų programa“, kurioje numatytos visos reprodukcinės sveikatos įgyvendinimo priemonės, nėra konvencija, kurią ratifikavus valstybė privalėtų laikytis visų konvencijoje numatytų sąlygų. Tai tėra tik konferencijos programa.

Antra, pats reprodukcinės sveikatos ir teisių apibrėžimas prieštarauja pats sau ir prieštarauja lygių galimybių idėjai. Ilgo ir painaus reprodukcinės sveikatos apibrėžimo prasmę galima nusakyti kelias žodžiais: „Reprodukcinės sveikata – tai teisė patirti lytinį malonumą be įsipareigojimų ir pasekmių.“ Pasekmės – šiuo atveju nėštumas ir lytiškai plintančios ligos, kurių išvengti reprodukcinė sveikata siūlo kontracepciją ir abortus. Tačiau tiek hormoninės kontracepcijos, tiek abortų neišvengiamas pasekmes patiria išimtinai moterys. Taigi plika akimi matyti, kad tokia seksualinė sveikata ir reprodukcinės teisės tikrai negina moterų.

Galima teigti, jog reprodukcinės teisės yra ne kas kita kaip moters seksualumo kontrolės rūšis, moters eksploatacija, įtikinant, kad tai moters pasirinkimo laisvė. Kartoju, nėra ir negali būti pasirinkimo laisvės, jei išlieka bent menkiausia prievartinio pasirinkimo galimybė. Spaudimas moteriai rinktis abortą gali įgauti įvairiausių išraiškų, įskaitant ir neteisingą informaciją apie vaisiaus vystymąsi, melavimą apie galimas alternatyvas („turi teisę rinktis chirurginį ar medikamentinį abortą“) ar mokslinės tiesos iškraipymą, teigiant, kad embrionas yra moters kūno dalis.

Pagalbos moteriai nebuvimas taip pat yra prielaida prievartiniam abortui. Jei norima drausti suteikti pagalbą nėščiai moteriai argumentuojant, kad tai moters teisės, tokius moterų teisių gynėjus drąsiai galima vadinti antifeministais.

Kaip pastebėjau, pagalbos moteriai krizinio nėštumo metu oponentai neskiria dviejų skirtingų procesų – konsultavimo ir informavimo. Informavimas ir konsultavimas yra ne tas pat. Informuoti gali ir gydytojas prieš procedūrą, tačiau konsultuoti – tik specialiai tam parengtas asmuo. Akušeriai-ginekologai nėra rengiami teikti konsultavimo paslaugas. Abortas gali būti patiriamo smurto artimoje aplinkoje indikatorius. Tą nustatyti gali tik specialiai pasirengęs konsultantas, ir tam reikia gerokai daugiau laiko, nei prieš procedūrą vien keliais žodžiais pasakyti, kas bus atliekama ir kokios gali būti pasekmės.

Krizinio nėštumo centro informacija