D. Naujokaitis-Naujo: „Muzika yra draugystė, ir aš groju daugiausia su draugais“

Trumpai apibūdinti šį žmogų nėra lengva užduotis: kompozitorius, performansų autorius, dirigentas, įvairių muzikos žanrų atlikėjas, garsaus menininko Jono Meko bendražygis ir sodininkas, kartu su draugais auginantis augalus ant Niujorko dangoraižių stogų.

Pokalbio metu mus skiria beveik septyni tūkstančiai kilometrų ir septynios valandos. Lietuvoje vėlyvas vakaras, o Niujorkas pamažu pradeda dieną. D. Naujokaitis-Naujo prasitaria apie vakare laukiantį koncertą, kurio metu, kaip muzikantui ir įprasta, scenoje pasirodys kartu su savo brangiais draugais.

„Muzika yra draugystė, ir aš groju daugiausia su draugais“, – sako muzikantas.

Neseniai grįžote iš Lietuvos, rengėte koncertą, kuriame grojote su trisdešimt aštuoniais muzikantais. Koks aplanko jausmas subūrus tiek žmonių?

Jokiu būdu negaliu pasakyti, kad blogos nuotaikos, tad kas ir belieka – tik geros. Su tokia muzikantų gausa groju tikrai ne pirmą kartą. Niujorke mes su kolegomis tai jau darome beveik dvidešimt metų. Surengėme koncertų ne tik su trisdešimt ar keturiasdešimt, bet su beveik šimtu ir dviem šimtais muzikantų, tad tokie įvykiai man nėra kažkas naujo. O Vilniuje vyko vienos dienos „Nojo Fest“ „Tamsta“ klube. Esu labai dėkingas visai komandai ir ypač muzikiniam vadovui Aurimui Rimeikiui, kuris mane pakvietė. Be šaunaus klubo kolektyvo indėlio tai toli gražu nebūtų pavykę.

Skiriasi jausmas, kada grojate tėvynėje ir kada – Niujorke?

Žinoma, bet taip ir turi būti. Visur viskas skiriasi: Afrikoje yra kitaip nei Aliaskoje, o Lietuvoje kitaip nei Niujorke. Net laikas čia jaučiamas kitaip, bet Niujorke ir ritmo jausmas kitoks. Garsai, natos kažkokios didesnės ir laisviau girdisi. Nežinau, kodėl, bet taip yra. Bet jokiais būdais negaliu pasakyti, kas yra geriau, o kas blogiau. Tai tiesiog yra kitaip.

Taip pat skaitykite:

Režisierių asistentė R. Garuolytė: „Galima dirbti iki mirties, pokšt – ir numirti scenoje. Bet pagalvojau, tai – nepadoru“

Prezidentas pasveikino dirigentę M. Gražinytę-Tylą jubiliejaus proga

Naujas kultūros sezonas – ką matysime koncertų salėse?

Režisierius Ž. Vingelis apie „Naująjį nuomininką“: „Tai turbūt bus vienas poetiškiausių, teatrališkiausių ir nemadingiausių mūsų spektaklių“

Kauno scenos susitinka: penki teatrai pristatė 2026–2027 m. sezono naujienas

Eidama 81-uosius metus mirė JAV kantri muzikos legenda Dolly Parton

LIMBO – performatyvus eksperimentas Vilniaus senajame teatre

„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai

Tik žinau, kad labai organiškai ir be jokių abejonių pasitikiu savo Niujorko draugais ir jaunaisiais Lietuvos muzikantais, kurie iš visos širdies prisijungia prie mano orkestro ar mažesnių grupių. Jie jau yra visai kitos kartos ir neturi KGBistiško įtarumo, perdėto ir suvaidinto rimtumo, o svarbiausia – generoliškos povyzos, ką vis dar kartais pastebiu tarp kai kuriuos vyresnės kartos žmonių Lietuvoje. Nors jie labai myli Lietuvą ir garbina partizanus, bet kažkokios sovietiškos molekulės ar ultrabangos atrodo vis dar giliai įsigėrusios į juos. Tai dažniausiai išduoda jų elgesys ir tai, ką jie kalba ar kaip tai nori pasakyti. Man svarbi šita nauja, gyva, nesusireikšminusi karta, ir aš su jais kuriu muziką.

Prieš keletą metų minėjote, kad jūsų namai yra ten, kur galite atsirakinti duris ir miegoti, o Vilniuje net sodo neturite. Ar nuo to laiko kas nors pasikeitė?

(Juokiasi.) Turiu nuostabią mamą, kuri gyvena Vilniuje, mano vaikystės namuose, kur grįžęs visada apsistoju. Ten man taip pat namai su daugybe gražių prisiminimų. Niujorke irgi turiu savo gūžtą, kuri man labai labai patinka. Bet iš tikrųjų mano namai yra ten, kur mano širdis, o tai yra muzika ir draugai. Geografinė padėtis man nėra taip svarbi.

Be muzikos, jūs taip pat užsiimate ir sodininkyste. Kaip ši veikla atsirado jūsų gyvenime?

Taip atsitiko, kad mano draugas muzikantas Nickas Gianni prieš kokius penkiolika ar šešiolika metų man pasakė: „Daliau, aš dirbu sodininkų kompanijoje. Gal ir tu norėtum prisijungti?“ Aš tuomet kaip tik neturėjau darbo, tai ir sutikau. Iki šiol dirbu sodininku kartu su savo muzikantais draugais. Dirbu daugiausia tris dienas per savaitę, todėl neužknisa, kaip liaudis kartais sako. Kadangi tai darau su labai fainais žmonėmis, mes sodindami turime apie ką pakalbėti ir pasidalinti, mus sieja ne tik augalai, bet ir muzika. Judu, būnu gryname ore, o Niujorke juk pilna visokiausio plauko ir unikalių žmonių, turinčių gerą humoro jausmą. Man tai labai įdomu. Auginame daug ką: medžius, krūmus, samanas, gėles. Niujorkas – gan brangus miestas, tai man dar ir finansiškai padeda.

Kokios buvo svarbiausios pamokos, kurias išmokote atvykęs į Niujorką? 

Niujorkas yra Niujorkas. Muzikos kultūra, ypač džiazo, eksperimentinės, modernios ar avangardinės, čia jau yra nuo gan senų laikų. Aš labai daug ko čia išmokau, o svarbiausia – vis dar tebesimokau. Viskas prasidėjo nuo Jono Meko, per jį susipažinau su originaliais filmais. Aš ir mano brolis Andrius dažnai grodavome pas Joną antologijos filmų archyve. Paskui sutikau Kenny Wollesseną, o tada pasipylė daugybė pažinčių su kitais muzikantais, taip įėjau į jų šeimą. Niujorke viskas gana stipriai ir jautriai juda, tai yra labai sunku nupasakoti, reikėtų čia pagyventi.

Geriausias patarimas yra ne kalbėti, o atvažiuoti ir pačiam įvertinti, bet tik ne per tris dienas ar savaites, o kiek ilgiau, tada tikrai suprasi. Labai juokinga ir keista girdėti, kai tie, kurie pabuvę vos kelias dienas pradeda dėstyti, kas yra gerai šiame mieste, o kas – ne.

Muzikantams yra svarbu muzika ir groti ją kartu. Jie kiekvieną ženklą interpretuoja savaip, taip, kaip patys girdi, jaučia ir įsivaizduoja būtent tuo momentu. Mes kartu konstruojame muziką. Jie nėra tik paklusnūs, algą gaunantys, nuobodžiaujantys darbininkai, nenaudojantys savo muzikinės vaizduotės ir tik bukai grojantys pagal generolo lazdelę. Jie įdeda labai daug savęs į muziką, ir tai yra fantastika.

Kalbant apie Joną Meką, esate organizavęs ne vieną festivalį, skirtą jo atminimui. Kaip kilo tokia idėja?

Buvo kadaise Vilniuje toks baras „Nauji vėjai“, ten suorganizavome pirmąjį festivalį. Negaliu tiksliai pasakyti, kas man pirmasis pasiūlė šią idėją – ar baro savininkas, ar trimitininkas Mindaugas Vadoklis, ar Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorius Gintaras Sodeika, bet sako: reikia sugalvoti kokį festivalį Jonui pagerbti. Jonas Mekas buvo visai neseniai pasitraukęs iš šio pasaulio.

Pradėjome galvoti pavadinimą, ir man šovė į galvą „Keep singing“. Jonas yra pasakęs tokį sakinį: keep dancing, keep singing, have a good drink and do not get to serious. Okay? Renginys labai gerai pavyko, jų buvo jau keli. Pirmasis „Vėjuose“, o kitas, organizuotas Jono Meko vizualiųjų menų centro komandos, vyko praeitą žiemą Signatarų rūmuose. „Vėjuose“ buvo daug žmonių, o rūmuose susirinko gal šiek tiek mažiau, bet tikrai atėjo tie, kam buvo įdomu.

Kaip apibūdintumėte savo draugystę su Jonu Meku?

Kai aš atvažiavau pirmąjį vakarą į Niujorką 1995 metais, mes susitikome su Jonu pirmą kartą. Po to su broliu atėjau pas jį į antologiją. Eidavom į barą, pradėjom kartu pas jį groti, ir taip užsimezgė ilga, graži ir stipri draugystė. Jis man net davė studijai vietą antologijos filmų archyve. Man atrodo, kad jam labiausiai patiko mano perkusijos solo, kurį atlikdavau su visokiais daiktais: grandinėmis, kopėčiomis, vamzdžiais, kibirais, lentomis. Daug metų ten grojau kartu su antologijos draugais, Jonas vis prisijungdavo su savo bajanu ar daina. Vėliau Brukline atidaryta labai gera muzikinė vieta „Zebulon“.

Mes su grupe „Himalayas“ ten grodavome kiekvieną savaitę keletą metų. Jonas kartais užsukdavo paklausyti, alaus išgerti ir prisijungdavo prie mūsų su savo poezija ar daina. Aš dažnai svečiuodavausi pas Joną ir jo sūnų Sebastianą, švęsdavome šv. Kalėdas, kitas šventes ir ne šventes. Visada klausydavomės muzikos, gerdavome vyną, šnekėdavomės, dainuodavome kartu. Nors pats Jonas nerūkydavo, visada leisdavo man rūkyti kambaryje.

Esate grojęs su daugybe muzikantų, garsių vardų. Kuris bendradarbiavimas jums labiausiai įsiminė?

Tai, žinoma, Jonas. Vėliau sutikau Kenny Wolleseną, kuris yra vienas išradingiausių muzikantų pasaulyje. Mes kartu turime Niujorko grupę, kuri vadinasi „Užupis“. Kažkada, kai juos buvau atsivežęs į Lietuvą ir kai dar gyvavo „Fluxus ministerija“, organizavome penkių dienų festivalį, be to, kelis kartus užsukome į Užupį. Jiems ten labai patiko, ypač kai pamatė Užupio Respublikos konstituciją.

Praėjus keleriems metams, Kenny pasiūlė įkurti grupę: jis pats, Williamas Shore’as ir aš. Muzikinė sudėtis: du vibrafonai ir būgnai. Jis pasiūlė pavadinimą, kuris reikštų Užupio gyventojus. Buvo sunku surasti tam tinkamą anglišką žodį, iš pradžių mes buvome uzupisians, paskui užupusians – skambėjo gan keistai. Pagaliau pakeitėme į paprastą „Užupis“ (juokiasi).

Ar turite sąrašą muzikantų, su kuriais norėtumėte pagroti?

Ne, sąrašo neturiu, Niujorke ir be jo tenka groti, tiesiog vienas kitas skambutis, ir viskas. Šiandien vakare, pavyzdžiui, grosiu su Kenny ir kitais muzikantais Harleme. Niujorkas yra kaimas, viskas labai paprasta – paskambina arba parašo: ar tu laisvas tada ir tada? Ir grojam. Tikrai nėra kažkokio labai sudėtingo reikalo.

Aš geriau karpysiu krūmus ant dangoraižių ir grosiu tai, ką noriu ir su kuo noriu, negu nuobodžiuose, gerai apmokamuose kultūriniuose renginiuose ar kvailose vestuvėse. Kaip ir nebūsiu samdomas būgnininkas grupėje, kuri visai ne man, ir gausiu penkis šimtus dolerių. Mano principas yra negroti su bet kuo, tik su žmonėmis, kuriuos pažįstu ir žinau jų energiją.

Ar vis dar jaučiate jaudulį prieš lipdamas į sceną?

Kartais jaučiu, bet tai nėra blogai, tiesiog natūrali būsena. Negali groti kaip plyta arba lenta, turi būti kažkas viduje. Nereikia drebėti, bet tas emocinis jaudulys yra gerai. Mes kartais su kolegomis, ypač Niujorke, kai susirenkame visi kartu prieš koncertą, darome pow-wow, tai yra indėnų tradicija. Kai eidavo į medžioklę ar apsiginti nuo kaubojų, jie susirinkdavo aptarti, kas ir kaip bus. Tai mes darome tą patį.

Kaip išlaikote ribą tarp muzikos ir chaoso atlikdami eksperimentinę muziką? O gal chaosas šiuo atveju nėra blogai?

Aš nežinau, kaip įvardinti tai, ką darau, – tai nebūtinai eksperimentinė muzika ar džiazas. Aš negaliu įdėti į kažkokią konkrečią lentyną, ten yra labai daug visko, ko aš išmokau, ir daug skirtingų elementų. Be to, aš dar ir diriguoju, todėl ten nėra chaoso. O jeigu to noriu kažkuriuo momentu, tai žinau, kaip jį padaryti ir nutraukti. Ir tai nėra bet koks pamosikavimas batuta ar lazdele. Tu turi jausti, kas vyksta, ką ir kaip muzikantai groja pagal, sakykime, pirmą parodytą ženklą, o nuo tada pajauti, kas turi būti toliau. Kiekviena sekundė daro įtaką kitam momentui.

Mano orkestre nėra taip, kad muzikantai daro tik tai, ką aš jiems parodau, kaip kokiame armijos orkestre. Ne. Muzikantams yra svarbu muzika ir groti ją kartu. Jie kiekvieną ženklą interpretuoja savaip, taip, kaip patys girdi, jaučia ir įsivaizduoja būtent tuo momentu. Mes kartu konstruojame muziką. Jie nėra tik paklusnūs, algą gaunantys, nuobodžiaujantys darbininkai, nenaudojantys savo muzikinės vaizduotės ir tik bukai grojantys pagal generolo lazdelę. Jie įdeda labai daug savęs į muziką, ir tai yra fantastika.

Ar esate kada pasiekęs tokį kritinį tašką, kai norėjosi palikti muzikinį pasaulį?

Gal ir buvo tokių momentėlių, bet jie greitai išgaruodavo. Kai susitinku su draugais, tie sunkūs momentai iš karto dingsta. Man labai emociškai svarbu būti su man brangiais žmonėmis, jausti jų energiją. Aš muzikos negaliu mesti, nes ji mane palaiko taip kaip niekas kitas. Negalvoju, kaip išsilaikyti ar neišsilaikyti, aš savaime tą noriu daryti. Muzika man padeda gyventi, o iš grojimo aš išmokstu daug kitų dalykų. Būtų labai sunku, jei negalėčiau groti ar dalyvauti tame pasaulyje. Būtų tikrai labai liūdna.

Ar būna nepavykusių pasirodymų, po kurių grįžtate namo ir galvojate, kad galėjote geriau?

Jeigu groji su gerais muzikantais, tai greitai įsijungi į bendrą bangą, negali vilktis iš paskos. Kai esi kartu tuo momentu, iš karto dingsta visokie galvojimai. O galvoti yra labai nesveika. Kai pradedi mąstyti, muzika ima ir sustoja arba praskrenda pro šalį, ir tu jos nebepagauni. Tai kaip ženklas važiuojant automobiliu – stop, o muzika jau už dviejų kilometrų, nors tu dar vis toje pačioje vietoje. Todėl aš negalvoju, tik jaučiu ir būnu tuo momentu.

Kaip atrodo jūsų pasiruošimas prieš didžiuosius pasirodymus? Kiek laiko skiriate repeticijoms ir kaip jos atrodo? 

Žiūrint, kokie koncertai. „Nojo fest“ pasiruošti užtruko daug laiko, nes turi išmedituoti, pajusti, kas ir kaip. Man užtruko sudėlioti koncerto struktūrą, kokia aparatūra, kas ir kur turi stovėti, kad nieko neužgožtume. Tai tokie profesionalūs dalykai. Tu nujauti, kaip yra geriau. Jeigu išmedituoji ir pasiruoši koncertui kaip skrydžiui, tada viskas gerai pavyksta. Negali sukišti lakūnus į lėktuvą, greitai užvesti, sugrūsti žmones, nors neaišku, ar ten yra kuro, ar sparnai veikia, ir tiesiog skristi.

Kai rengiame didesnius projektus, man dažnai padeda geras draugas Jonathonas Haffneris, kuris labai gerai supranta techninius dalykus. Muzika yra draugystė, aš dirbu daugiausia su draugais. Aš geriau karpysiu krūmus ant dangoraižių ir grosiu tai, ką noriu ir su kuo noriu, negu nuobodžiuose, gerai apmokamuose kultūriniuose renginiuose ar kvailose vestuvėse. Kaip ir nebūsiu samdomas būgnininkas grupėje, kuri visai ne man, ir gausiu penkis šimtus dolerių. Mano principas yra negroti su bet kuo, tik su žmonėmis, kuriuos pažįstu ir žinau jų energiją. Tada labai gerai viskas pavyksta ir daug smagiau.

Muzika jums labiau pomėgis ar darbas?

Tu vis tiek dirbi, ruošiesi, dėlioji, bet man tai įdomu, nežinau, ar tai darbas. Žmonės galvoja, kad darbas yra tai, kai ateini į įstaigą, dirbi nuo devynių iki penkių ir bijai savo boso, kad nepamatytų, jog kavą geri, o po daugybės metų gauni pensiją. Tokie darbai labai kenkia sveikatai ir žmones išvaro iš proto. O mano darbas visai kitoks.

Straipsnis parengtas Vilniaus universiteto Jaunųjų žurnalistų draugijos (VU JŽD) – moksleivius ir studentus vienijančios iniciatyvos, kurios tikslas – suburti įvairių žurnalistinių interesų turinčius jaunuolius iš visos Lietuvos ir leisti jiems išreikšti savo kūrybinį potencialą praktiškai.

Susiję:

Kristina Noreikienė

12 min

Būgnininkas, kompozitorius D. Naujokaitis-Naujo: „Nežinau, kas ta laisvė yra, bet mėgstu viską daryti taip, kaip noriu“

Bernardinai.lt

7 min

Dalius Naujokaitis-Naujo: „Neprisirišu prie jokių garsų“

Vakaris Vingilis

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

16 min

Muzikantas A. Šlipavičius: aš niekada nebuvau žvaigždė, bet esu legenda

Vilniaus universitetas

7 min

BIX lyderis S. Urbonavičius-Samas: „Universitete išmokau, kad kūryba nėra tik idėjos sugalvojimas“