Dvasios diduomenė kaip idėjų, požiūrių, kultūrų sąveika

Prezidento Valdo Adamkaus pranešimas, skaitytas Thomo Manno festivalyje Nidoje 2010 m. Tekstas perpublikuojamas iš „Nidos sąsiuvinių“ (Nr. 11/6).  

Galbūt dvasios diduomenei priklausytų visų laikų didieji kūrėjai: neretai genijumi pavadinamas Čiurlionis ar rusų poetas Josifas Brodskis, atvirai teigęs meilę šiai Baltijos pakrantei, ir gyvenęs imperijoje – turiu galvoje Sovietų Sąjungą – taip, tarsi ta imperija neegzistuotų. Priklausytų ištikimas Lietuvos bičiulis popiežius Jonas Paulius II , kurį prisiminus, iš atminties iškyla svarbiausias jo pasakytas žodis: „Nebijokite.“ Ir, žinoma, priklausytų Thomas Mannas, savo kūryba ir mąstymu, savo elegancija ir nuostatomis apgynęs xx amžiaus pirmosios pusės vokiečio, žmogaus įvaizdį.

Vis dėlto, kad ir kokie gražūs ir taurūs didžios dvasios pavyzdžiai iškiltų iš atminties, greičiausiai dvasios diduomenė yra nesuasmeninama. Juk diduomenė, kaip ir bet kuri bendruomenė, yra ne pavienių žmonių ir jų pastangų suma, o sąveika. Požiūrių, idėjų, kultūrų sąveika, gimdanti naujas kultūras, reiškinius ir požiūrius, naujas idėjas ir naują žmonių bendravimo lygmenį – pažangesnį, kūrybiškesnį, bet pirmiausia – laisvesnį. Būtent laisvė yra pagrindinė dvasios dimensija, neatsiejama nuo bet kokio laisvų žmonių buvimo kartu, neatsiejama nuo Nidos dialogų, Thomo Manno kūrybos. Laisvė, kaip būdas veikti, ir laisvė, kaip pareigų ir atsakomybės derinys.

Vienoje savo esė Thomas Mannas parašė tokius žodžius: „Mums nebūtų jokio pasiteisinimo, jeigu mes nevykdytume epochos reikalavimų, neatliktume dvasinės pareigos; jeigu mes, kiekvienas savo tautoje ir padėdami savo tautai, sąžiningai neieškotume teisingo minties kelio.“ Kokia trumpa mintis ir kiek svarbių akcentų: epochos reikalavimai, buvimas tautoje, pareiga padėti tautai, teisingas minties kelias. Manau, čia didysis humanistas kalbėjo ne tik apie kūrybos mintį. Rašytojui mintis reiškė laisvės autonomiją, nesuderinamą su autoritarine realybe, prievarta ir melu, atvirą tikrosioms vertybėms.

Kūrėjo laisvės susiaurinimas iki išskirtinai meno pasaulio daro blogą paslaugą ir jam, ir visuomenei, kurioje jis gyvena, kuria ir įsiamžina savo darbais. Deja, šiandien tai aktualu ir Lietuvai, ir Europai, ir visam pasauliui. Jeigu menininkai, sąžiningi bažnyčios tarnai ir savęs ieškantys žmonės vis dažniau nori atsiskirti, reiškia, visuomenė prarado kažką labai svarbaus ir vertingo. Galbūt prarado dvasią – ne bažnytine, o bendrakultūrine prasme.

Didis mūsų dienų rašytojas Umberto Eco – jis daug diskutavo šiomis temomis su popiežiumi Jonu Pauliumi II – ir kiti humanistai diagnozuoja grėsmingą technologijų įsigalėjimą kultūroje, viešajame gyvenime, politikoje, žmonių bendravime. Tačiau kartu didieji mąstytojai prognozuoja neišvengiamą žmogaus sugrįžimą prie žaidimo, prie laisvės kurti ir laisvės klysti, prie dvasios. Tai paguodžia. Labai noriu tikėti šia prognoze. Noriu, kad į ją įsiklausytų ne tik menininkai, bet ir visuomenininkai.

Labai noriu, kad mano pacituoti Thomo Manno žodžiai būtų suprasti kaip perspėjimas nekartoti XX amžiaus vidurio klaidų. Kalbu ne tik apie karus. Žmonės gali būti žiaurūs ne tik karais ir okupacijomis, žudynėmis ir trėmimais. Jie gali būti žiaurūs abejingumu dvasiai ir vienas kitam, tyliu pritarimu vulgariam pragmatizmui, technologijų kultui, visoms kitoms žmogaus ir žmogiškumo atsisakymo formoms.

Taip pat skaitykite:

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Mirė rašytoja Violeta Palčinskaitė

„MO lauke“ poezijos skaitymų rengėjas Z. Pakštaitis: „Galbūt kai kam tai yra vienintelis sąlytis su šiuolaikine poezija“

Klausimas vasarai

Tikriausiai metas paklausti: o ką daryti? Ką apskritai gali padaryti keletas entuziastų palyginti su reitingus formuojančia minia, viešųjų ryšių specialistų valdomu elektoratu? Mano įsitikinimu, pirmiausia jie gali ir privalo garsiai kelti klausimus. Tai – senas, dar iš senovės graikų laikų mus pasiekęs, bet kone vienintelis metodas siekti tiesos. Ir, žinoma, jie turi pamiršti vidutinybės statuso teikiamą saugumą ir ramybę. „Dvasios diduomenė“ gali būti suvokiama kaip žodžio „aristokratija“ sinonimas. Aristokratiją dažnai suprantame ne tik kaip „geriausiųjų valdžią“ – taip ją aiškina žodynai. Ji siejama su pastanga iškilti virš minios. Pritarčiau tokiam aiškinimui patikslindamas – iškilti virš minios ne ambicijomis valdyti ir galimybėmis patikti ir įtikti, o iškilti galimybėmis geriau suprasti, giliau pajausti, talentingiau sukurti, nuoširdžiau pasitarnauti. Atlikti tai savo laikui ir savo tautai arba visiems laikams ir visoms tautoms, kaip Thomo Manno atveju.

Šio didžio žmogaus vardu pavadinto festivalio kontekstas tarsi įpareigotų daugiau kalbėti apie literatūros, kūrybos, meno pasaulį. Tačiau politikoje, kuri kartais vadinama valstybės valdymo menu, galioja panašūs ar netgi tie patys dėsniai ir tie patys reikalavimai. Bent jau einant Thomo Manno nužymėta dvasios diduomenės kryptimi.

Susiję:

Giedrius Tamaševičius

3 min

Ambasadorė G. Damušytė: „Prezidento Valdo Adamkaus atvirumas yra labai šarmingas“

Bernardinai.lt

< 1 min

Prezidentui Valdui Adamkui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas

Bernardinai.lt

3 min

Jubiliejinis Thomo Manno festivalis kvies žvelgti kitapus laikinų iššūkių  

Jurgita Jačėnaitė

5 min

Profesorius, intelektualias viršukalnes priartinęs prie žemės. Umberto Eco ir jo knygos