Fondo „Donum“ įkūrėjas T. Reventas – apie gailestingumą: bet kokia parama žmogui turi būti atsakinga

Praėjusią savaitę Vilnius buvo tapęs erdve, kurioje buvo ieškoma gilesnių prasmių ir atsakymų į pamatinius visuomenės klausimus. Dažnai manoma, kad verslas ir gailestingumas veikia skirtingose barikadų pusėse: vienas orientuotas į pragmatišką pelną, kitas – į nesavanaudišką pagalbą. Tačiau ar tikrai šios dvi jėgos yra nesuderinamos?

Šiandien apie verslo ir gailestingumo sinergiją, moralinę lyderystę bei modernią filantropiją kalbamės su žmogumi, kuris šias idėjas kasdien paverčia realiais darbais. Tai žinomas verslininkas, teisininkas, krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ įkūrėjas TOMAS REVENTAS.

Jis daugiau nei du dešimtmečius aktyviai remia krikščioniškas socialines bei kultūrines iniciatyvas ir pasisako už pamatinių vertybių puoselėjimą visuomenėje.

Verslo pasaulis dažnai vadovaujasi šalta logika, skaičiais ir konkurencija. Kaip jūsų kasdienybėje dera šios dvi, atrodo, priešingos jėgos – verslo pragmatizmas ir krikščioniškas gailestingumas?

Savo praktikoje paprastai nesiremiu minimais kraštutinumais, todėl pasidalinsiu patirtimi, kokiais pagrindais aš vadovaujuosi gyvenime ir darbe. Man svarbiausia yra teisingumo principas. Tačiau, jeigu vadovausimės tik teisingumu be gailestingumo, jis gali tapti gana žiaurus. Ir atvirkščiai – jeigu vadovausimės tik gailestingumu be teisingumo, nieko gero nebus.

Tarkime, darbuotojas padarė žalą, bet aš esu gailestingas ir atleidžiu. Kitas darbuotojas galbūt viešai žemina įmonę, tačiau aš gailestingas ir taip pat jam atleidžiu.

Taip pat skaitykite:

Lietuva septynioms Ukrainos organizacijoms skyrė 600 tūkst. eurų pagrobtiems vaikams susigrąžinti

Gestų kalba viešajame sektoriuje – ką svarbu žinoti?

G. Nausėdai Kyjive įteiktas Ukrainos ordinas: apdovanojimas priklauso visiems Lietuvos žmonėms

Lietuvos vadovai pasveikino Ukrainą 35-ųjų nepriklausomybės metinių proga: remsime iki pergalės

Sostinėje surengtos eitynės prieš rasizmą ir neapykantą migrantams

K. Mišinienė apie seksualinio smurto aukas: „Teko girdėti suaugusiųjų kaltinimus prabilusiam vaikui, esą dabar jiems gėda prieš kaimynus“

Šalies vadovai sveikina Estiją Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga

„Blue / Yellow“ akcijoje „Dronatonas“ siekiama surinkti 1 mln. eurų, penktadalis bus skiriama Lietuvai

Šie du principai – teisingumas ir gailestingumas – du krikščionio vadovo ramsčiai – mano darbe pasiteisino.

Ar dažnai priimdamas sprendimus pasirinkdavote gailestingumą, o ne maksimalią finansinę naudą?

Kaip minėjau, visada remiuosi teisingumo principu, stengiuosi būti teisingas visiems žmonėms ir visose situacijose, nebandau viską vertinti vien pinigais, nes darbas yra vieta, skirta ir žmogui tobulėti. Man labiau patinka principas, kad abi pusės turi būti laimingos. Mano patirtis rodo, kad įmonė gali daugiau pasiekti ne naudodamasi verslo pragmatizmo principu, bet kai padeda laimėti abiem pusėms.

Jus kaip verslininką turėtų jaudinti verslo apsauga nuo tam tikro piktnaudžiavimo.

Socialinio piktnaudžiavimo atvejų pasitaiko nemažai, nes yra žmonių, kurie tokius įpročius yra įgiję nuo vaikystės ir toliau taip gyvena. Prisimenu popiežiaus Jono Pauliaus II encikliką, kurioje kalbama apie paramą. Pabrėžiama, kad parama turi būti atsakinga. Nėra gerai, jei žmogui nuolatos duodi – jis prie to pripranta, nesivysto, netobulėja. Popiežius kaip pavyzdį pateikė žinomą posakį: žmogui reikėtų duoti ne žuvį, bet meškerę, kad jis pats galėtų pasigauti žuvį. Savo praktikoje daug kartų susidūriau su nesąžiningais žmonėmis, bet per daugelį metų įgijau nemažai patirties – mane labai sunku apgauti.

Pirmą kartą su tuo susidūriau prieš kokius dešimt metų, kai Vilniaus „Carito“ vadovo buvau paprašytas padėti Šalčininkuose įrengti Dienos namus. Man pavyko tai padaryti. Vėliau kalbėjausi su vienos įmonės vadovu ir paprašiau pasidalyti labdaros teikimo patirtimi. Jis papasakojo atvejį, kai prašančiųjų – jų buvo labai daug – paprašė atnešti socialinės globos pažymą, rodančią, kad jiems iš tiesų reikia padėti. Tai jie visi išsivaikščiojo, ir nė vienas negrįžo.

Tuomet prisiminiau minėtus popiežiaus žodžius ir supratau, kad žmogui duoti pinigų, ypač nuo mažens, yra blogai, nes tokiu būdu ugdomas neatsakingas visuomenės elementas. Net mano dvasios tėvas prieš kokius dešimt metų kategoriškai pasakė, kad negaliu duoti pinigų gatvėje. Man buvo sunku to laikytis, nes daug lengviau yra duoti, negu neduoti. Dabar to jau išmokau.

Jeigu kas paprašo pagalbos, aš pasiūlau kartu užeiti į parduotuvę, nuperku tam žmogui reikiamų maisto produktų, išskyrus alkoholį. Tu parodai žmogui dėmesį, pakeli jo orumą – ir jis iš tikrųjų labai apsidžiaugia.

O kaip jūsų įmonėje suprantamas vadinamasis antrasis šansas? Kaip reaguojate į darbuotojų klaidas arba krizes asmeniniame gyvenime?

Dvidešimt dvejus metus vadovavau saugos tarnybai, turėjome garbės kodeksą. Jame buvo parašyta, kad už klaidas nebaudžiama. Žmonės tai žinojo ir nebijojo klysti. Manau, tai iš tikrųjų buvo labai svarbu, nes nesame tobuli, visi padarome klaidų, nereikia jų bijoti. Darbo sfera yra skirta žmogui augti. Dar vadovas turi žmogui deramai paaiškinti jo klaidą ir galbūt pasakyti, kaip elgtis toliau. Jeigu tos klaidos kartojamos, tai jau kitas dalykas.

Žinoma, tyčia daryti klaidas nereikia, tačiau jeigu įmonėje darbuotojai žinos, kad už klaidas bus baudžiami, bijos bet kokio savarankiškumo, bus kaip sraigteliai, o pati įmonė – nekūrybinga.

Ar reikia rodyti gailestingumą konkurentams?

Stengiuosi žmonių nevadinti konkurentais, nors jie iš tos pačios saugos sferos. Visus vadinu partneriais – ir tai davė naudos. Pavyzdžiui, mūsų įmonė daug metų priklausė asociacijai Apsaugos verslo grupei, aš buvau valdyboje, ir šis požiūris į konkurentą kaip į partnerį leido mums padaryti bendrų darbų. Šioje asociacijoje parengėme įstatymų projektus, ir Seimas juos patvirtino. Jeigu būtume į partnerius žiūrėję kaip į konkurentus, to niekada nebūtų įvykę.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas