Genocidinis Putino mitas

Pasak T. Snyderio, vadovaujantis Putino logika, lyderiai bet kur gali reikšti begalines pretenzijas į teritorijas, remdamiesi įvairiomis praeities interpretacijomis. Tai griauna visą tarptautinę tvarką, pagrįstą teisėtomis sienomis tarp suverenių valstybių.

Pokalbyje su T. Carlsonu Putinas daugiausia dėmesio skyrė IX, X ir XI amžiams, kai dar nebuvo Maskvos, o į didžiules Sibiro teritorijas nebuvo įžengusi europiečio koja. Vadovaujantis Putino interpretacijomis, šiandien Rusija negalėtų turėti jokių pretenzijų į teritorijas, iš kurių išgauna gamtines dujas ir naftą, tačiau kitos šalys jų turėtų, Rusijos tautinės mažumos – taip pat.

T. Snyderio pastebėjimu, savo teiginiams paremti Putinas iš istorijos išrankioja įvairias datas. Viskas gali būti užgrobta, nes nėra jokių teisėtų sienų, taip pat ir pačios Rusijos.

Antroji problema yra genocidas. Anot Putino, nusprendus, kad šalis gilioje praeityje kažkokiu būdu tapo jūsų dabartinės šalies dalimi, galima primygtinai reikalauti pripažinti jūsiškį istorijos naratyvą, tvirtinant, kad žmonių, kurie iš tikrųjų gyveno praeityje ir gyvena dabar, patirtis yra „dirbtinė“. O „natūralios“ tautos turi teisę egzistuoti, „dirbtinės“ – ne. „Dirbtinės“ tautos atžvilgiu vykdomas genocidas yra pateisinamas. Tačiau natūralių tautų nėra. Visos tautos yra sukurtos, o ir rytdienos Rusiją kuria dabartiniai rusų veiksmai.

Istoriko teigimu, jei rusai kariauja neteisėtą naikinantį karą Ukrainoje, jie tampa kitokia tauta, nei galėtų tapti. Ir tai yra svarbiau už bet ką, kas vyko prieš šimtmečius. Neatitinkantieji Putino sukurtos istorijos (Rusija yra amžina, todėl rusai gali daryti ką nori) turi būti pašalinti. Žmonės, teigiantys, kad Ukraina yra tikra, turi būti sunaikinti. Tokia buvo Rusijos masinių žudynių logika nuo pat pradžių.

Trečioji problema – fašizmas, save pateikiantis kaip auką. Rusija yra auka, nes rusai gali papasakoti istoriją apie tai, kaip jiems būtina kariauti genocidinį karą, su kuo ne visi sutinka. Ukrainiečiai yra agresoriai, nes priešinasi tvirtinimui, kad jų ir jų šalies nėra.

Putino nuomone, ukrainiečiai yra „naciai“. T. Snyderis pastebi, kad tai aukos teiginys: jei ukrainiečiai yra „naciai“, tai rusai – nors jie pradėjo karą, nužudė dešimtis tūkstančių žmonių, pagrobė dešimtis tūkstančių vaikų ir kiekvieną dieną vykdo karo nusikaltimus – turi būti teisūs nukentėjusieji. Rusija visada teisi, kiti visada neteisūs. Rusai gali elgtis kaip naciai, kitus vadindami naciais.

Daugiau nei tris šimtus metų Kyjivas priklausė Lenkijos ir Lietuvos valstybei – ilgiau, nei jis priklausė Kyjivo Rusiai ar Rusijos imperijai. Taigi, remiantis paties Putino logika, į dabartinės Ukrainos žemes turėtų pretenduoti dabartinė Lietuva arba dabartinė Lenkija.

Tai, ką Putinas sako apie Ukrainos praeitį, yra pavojinga ir klaidinga. Jis nutyli svarbius dalykus apie dabartinės Ukrainos žemių istoriją. Gali būti, kad dabartinės Ukrainos žemėse apsigyveno pirmieji europiečiai. Jei iš tiesų šiandien būtų galima pretenduoti į teritoriją pagal tai, kas pirmiau joje apsigyveno, Rusijos pretenzijos būtų itin menkos.

Taip pat skaitykite:

KAM siūlo be viešųjų pirkimų reikalavimų leisti įsigyti radarų ir dronų perėmėjų

CŽV direktoriaus mįslė: apie regima ir neregima geopolitikoje

Šalies vadovai sveikina Mokslo ir žinių dienos proga: linki smalsumo ir bendrystės

Prezidentas atmeta galimybę, kad JAV kariai nebegrįš į Lietuvą

Migracijos departamento vadovė: užsieniečių įdarbinimo kvota – proporcinga

Ministras: ESO kompensacijoms dėl audros – 7 mln., elektros atkūrimui – dar 10 mln. eurų

G. Nausėda apie L. Meškauskaitės skyrimą: noriu, kad LRT tarybą sudarytų savarankiški žmonės

G. Nausėda: švietimo ministrės noriu paklausti, ar ji spręs problemas, ar tik imituos tai

Jei Putinas rimtai vadovautųsi nuostata, kad praeitis lemia dabartį, jis turėtų pripažinti, kad didžioji dalis Ukrainos, visa Baltarusija, dalis šiaurės rytų Rusijos (pagal dabartines ribas) turėtų priklausyti Švedijai, Danijai, Norvegijai ar galbūt Suomijai. Kyjivo Rusią, kuriai prieš tūkstantį metų priklausė minėtos teritorijos, sukūrė Skandinavijos karalystes valdę vikingai, nukariavę Normandiją, Siciliją, ne kartą įsiveržę ir į Angliją.

1240 m. į Kyjivą įsiveržė mongolai. Jei mongolai Kyjivo Rusią sunaikino apie 1240 m., kodėl Mongolija negalėtų turėti pretenzijų į Kyjivą, o kartu ir į Rusiją? Putinas skubiai peršoka per šį nepatogumą, melagingai teigdamas, kad „šiauriniai miestai išsaugojo dalį savo suvereniteto“, turėdamas omenyje, kad būtent Maskva išsaugojo Kyjivo Rusios suverenitetą mongolų valdymo laikais. Bet Maskvos nebuvo. Mongolų įsiveržimo metu toje vietoje buvo gyvenvietė, kurią mongolai sudegino. Atstatyta Maskva buvo paversta duoklės rinkimo vieta mongolų valdovams. Kodėl tuomet šiandieninė Maskva dabar nepriklauso Mongolijai?

Kaip pastebi T. Snyderis, Rusijos Federacijos prezidento kanceliarijos pateiktoje angliškoje interviu stenogramoje Putinas nuolat kartoja „rusų“. Tačiau Kyjivo Rusia nebuvo jokia „Rusija“, ją taip pavadino vikingų valdovai. „Rusija“, apie kurią kalba Putinas, yra imperija, 1721 m. įkurta Sankt Peterburge (mieste, kurio nebuvo Kyjivo Rusios laikais). Ta imperija buvo pavadinta „Rusija“, įtvirtinant jos pretenzijas į žemes ir istoriją. Tačiau tai dar nereiškia, kad Rusija egzistavo įsiveržus mongolams. Jos nebuvo.

Putinas labai trumpai užsimena apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkijos ir Lietuvos valstybę, didžiausias to meto Europos valstybes. Būtent Lietuva paveldėjo didžiąją dalį senosios Rusios žemių maždaug tuo metu, kai jos valdovai tapo Lenkijos karaliais. Daugiau nei tris šimtus metų Kyjivas priklausė Lenkijos ir Lietuvos valstybei – ilgiau, nei jis priklausė Kyjivo Rusiai ar Rusijos imperijai. Taigi, remiantis paties Putino logika, į dabartinės Ukrainos žemes turėtų pretenduoti dabartinė Lietuva arba dabartinė Lenkija.

Putino mintis, kad nėra ukrainiečių kalbos, kaip ir jo mintis, kad nėra ukrainiečių šalies ar ukrainiečių tautos, yra genocidinė. Tiesa ją gali paversti tik masinės žudynės.

Tie trys šimtai metų pakeitė Ukrainą. Europoje įsigalėjusios Renesanso, Reformacijos, o vėliau ir Kontrreformacijos tendencijos Ukrainoje paliko pėdsaką, tačiau Maskvos valstybės jos beveik nepalietė. Sukilę prieš lenkų valdžią Ukrainos kazokai rėmėsi supratimu apie valdovų pareigas pavaldiniams. Toks supratimas egzistavo Lenkijoje ir Lietuvoje, bet ne Maskvoje. Putinas klaidina teigdamas, kad 1654 m. pasirašyta sutartis tarp kazokų ir Maskvos amžiams suliejo ukrainiečių ir rusų sielas. Jis tik kartoja sovietinę propagandą, kuria vadovavosi Nikitos Chruščiovo režimas, siekdamas paaiškinti, kodėl Ukraina, kurią visi pripažino tautine respublika, buvo susieta amžiams su Rusija SSRS viduje.

Putino mintis, kad nėra ukrainiečių kalbos, kaip ir mintis, kad nėra ukrainiečių šalies ar ukrainiečių tautos, yra genocidinė. Tiesa ją gali paversti tik masinės žudynės. Geriausiai savo problemą Putinas suvokia, kai kalba apie XX amžių ir Sovietų Sąjungos bei Ukrainos Respublikos joje sukūrimą. Teigdamas, kad niekada nebuvo jokios Ukrainos, Leniną ir Staliną jis parodo kaip kvailius, nes jie elgėsi taip, tarsi Ukraina būtų buvusi tikra. Putino nuomone, kurdami Ukrainos Respubliką jie veikė dėl „nepaaiškinamų“ arba „nežinomų“ priežasčių. Tačiau Leninas ir Stalinas puikiai žinojo apie ukrainiečius ir jų nacionalinį judėjimą.

Stalinas bijojo prarasti Ukrainą ir negalvojo, kad ji neegzistuoja. Kartu su kitais politbiuro nariais politinėmis priemonėmis sukonstravęs badą Ukrainoje, jis baudė ukrainiečius už savo paties politikos nesėkmes. Ukrainiečiai atsimena šiuos įvykius, nors Putinas juos ignoruoja.

T. Snyderis pastebi, kad Molotovo–Ribbentropo paktą – 1939-ųjų Stalino ir Hitlerio sąjungą, dėl kurios prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Putinas teisina jau gerą dešimtmetį. Iš pradžių jis teigė, kad sovietų prisijungimas prie nacistinės Vokietijos invazijos į Lenkiją buvo tiesiog įprastas veiksmas, nes taip elgėsi visi. Tačiau lieka neaišku, ar Hitleris būtų galėjęs pradėti karą, jei sovietai būtų laikęsi su Lenkija anksčiau pasirašyto nepuolimo pakto.

Dabar Putinas žengė dar vieną žingsnį ir pareiškė, kad Lenkija (kažkokiu būdu) per daug bendradarbiavo su Vokietija, tuo pačiu metu nepakankamai bendradarbiaudama, todėl pati ir buvo užpulta. Taip teigdamas jis nori atitraukti dėmesį nuo esminio fakto, kad Sovietų Sąjunga į Antrąjį pasaulinį karą įsitraukė kaip Vokietijos sąjungininkė. Varšuva 1939 m. atsisakė kariauti Berlyno pusėje, o Maskva sutiko. Putinas kaltina Lenkiją dėl karo sukėlimo, nes jo paties požiūris į sienas ir istoriją 2024 m. panašus į Hitlerio požiūrį 1939-aisiais. Putino „istorinis“ argumentas apie Ukrainą atitinka nacių propagandą apie Lenkiją – tai yra kalbos apie „dirbtines“ valstybes ir tautas, neturinčias istorinės teisės egzistuoti.

T. Snyderio pastebėjimu, Ukraina turi daug mažiau problemų su kraštutiniais dešiniaisiais nei Rusija, Jungtinės Valstijos ar bet kuri kita Europos šalis. Ukrainiečiai išsirinko žydų tautybės prezidentą, kurio žydiška kilmė rinkėjams nesukėlė didelių problemų. Kitur tai būtų iššūkis. Ukrainos gynybos ministras yra Krymo totorius (ir musulmonas). Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas gimė sovietų Rusijoje rusų šeimoje. Ukraina net karo metu pasižymi tam tikra įvairove, atspindinčia jos įdomią istoriją.

Putino istorija atneša karą, genocidą ir fašizmą. Kai tokios istorijos sulaukia sėkmės, kitų šalių žmonės galvoja, kad jiems taip pat reikia pasakojimo apie amžiną jų nekaltybę, siekiant pateisinti baisumus, vykdomus kasdien.

Parengė Rasa Baškienė.

Susiję:

Timothy Snyder

6 min

Manipuliuodama rusofobijos korta agresorė bando apsimesti auka

Timothy Snyder

13 min

T. Snyderis: fašizmas grįžta į žemyną, kurį jis kadaise sugriovė

Bernardinai.lt

4 min

Istorikas T. Snyderis: Rusija yra fašistinė valstybė ir privalo pralaimėti

Bernardinai.lt

3 min

Istorikas T. Snyderis: kodėl pasauliui reikia Ukrainos pergalės?