Išlaisvintas Chersonas – viltis, neturinti virsti naivumu

Tikėkimės netikėtumų

Po ypač sėkmingų ukrainiečių operacijų rugsėjį žinios apie Chersono kampaniją buvo gerokai kuklesnės. Viena vertus, buvo skelbiama, kad Ukrainos karinė vadovybė sąmoningai susilaiko nuo aktyvios komunikacijos, kita vertus – buvo justi, jog Chersono kryptimi kontrataka vyksta gerokai sunkiau nei į pietryčius nuo Charkivo. Tad Ukrainos kariuomenės veiksmų efektyvumas dar kartą nustebino ir dar sykį paneigė daugumą karo analitikų, kur kas atsargiau vertinusių greitos ukrainiečių sėkmės Chersone galimybes.

Volodymyrui Zelenskiui apsilankius išlaisvintame Chersone, Rusijai teko dar kartą perbraižyti ką tik riebiai raudonai brėžtas linijas. Rusija pakartotinai trimitavo, kad Chersonas yra ir bus Rusija, o jos pajėgos visomis priemonėmis gins Rusijos teritoriją. Staiga situacija apsivertė, atsitraukimas iš Chersono tapo strategišku ėjimu, o Rusijos karinė vadovybė suorganizavo tikrą teatrą, kuriame generolai Rusijos karo ministrui pristatė atsitraukimo iš Chersono faktą ir motyvus. Vienas pagrindinių motyvų, pakartotas kelis sykius – tai Rusijos karių gyvybių saugojimas.

Rusijos oficiozai taip pat sugebėjo pasitraukimą iš Chersono palyginti su maršalo Kutuzovo pasitraukimu iš Maskvos 1812 m. rugsėjį, kai Maskvon įžengęs Napoleonas galiausiai buvo išsekintas ir Rusija pasiekė pergalę.

Iš Maskvos girdint tokius tikrovės kūrimo ir perdarymo piruetus, atmintyje išsyk iškyla puikios Peterio Pomerantsevo knygos apie šiuolaikinę Rusiją pavadinimas – „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“ (Nothing is True and Everything is Possible).

Ukrainos karinių pajėgų sėkmė Chersone eilinį sykį pamokė, kad kare reikia tikėtis netikėtumų. Šiandien atrodo, kad fronte gali sekti nemenka pauzė, nes artėja žiema, o ukrainiečiams prieš akis Dniepro riba. Tačiau galbūt ukrainiečiai ir vėl mus privers džiugiai stebėtis.

Politikos sugrįžimas

Paradoksalu, bet ukrainiečių karinė sėkmė gali turėti ir neigiamą poveikį diplomatinėje arenoje. Praėjus vos kelioms dienoms po miesto išlaisvinimo, dalis aukštų pareigūnų Vakaruose jau kalba, kad dabar atsiveria erdvė paliauboms, deryboms tarp Ukrainos ir Rusijos. Pasitelkus nelabai vykusias istorines analogijas teigiama, kad tolesni kariniai veiksniai gali grėsti didesne eskalacija.

Kol kas aiškių didžiųjų sostinių raginimų Kyjivui tartis su Maskva nėra, tačiau, artėjant žiemai, o frontui nusistovint, tokių pasiūlymų veikiausiai išgirsime. Ko gero, pavojingiausia Ukrainai primestos ankstyvos taikos išdava būtų tai, kad į pačią Ukrainą išsyk sugrįžtų politiniai nesutarimai dėl to, kokios pozicijos reikėtų laikytis Kyjivui. Taip kaip 2014 ir 2015 m. Minsko susitarimai įvarė milžinišką pleištą Ukrainos vidaus politikoje, kuris stabdė reformas, taip ir šiandien skubotos Kyjivui primestos taikos galimybė yra pavojinga.

Labai nuvalkiota, bet šiam kontekstui tinkanti Tacito laikų išmintis sako, kad bloga taika prasčiau nei karas.

Optimizmo sutramdymas

Numanomas Vakarų partnerių spaudimas Ukrainai neišvengiamai kontrastuoja su Lietuvos viešąja erdve, kurioje paplitęs visa apimantis optimizmas dėl neišvengiamos Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo. Tai, kad mes palaikome ukrainiečius, džiaugiamės kiekviena smulkia ir stambia pergale fronte, yra natūralu ir teisinga. Mūsų atminties kultūroje karas prieš Rusiją yra gyvas, suprantame, kad Rusijos nesėkmė Ukrainoje sąlygos dar didesnį Lietuvos saugumą, todėl taip stipriai išjaučiame kiekvieną palankią naujieną iš fronto.

Ypač po tokios ryškios pergalės Chersone girdėti ir matyti skambios antraštės ir tezės apie čia pat būsimą triuškinančią ukrainiečių pergalę. Visgi būtų neišmintinga galvoti, kad šiandien kito kelio kaip tik į visuotinę Ukrainos pergalę nėra. Bet kas, susipažinęs su bent kelių XIX–XX a. karų istorija, turėtų prieiti prie išvados, kad atsitiktinumai yra neatskiriama bet kokio modernaus karo savybė.

Netgi jei, regis, objektyvūs faktoriai rodo ką kita – Rusijos resursai senka, esprit de corps menksta ir karinės vadovybės pasiryžimas tęsti karą mąžta, bent tiek, kiek galime spręsti iš mus pasiekiančios informacijos. Tačiau net patys ukrainiečiai apie būsimas sėkmes kalba gerokai kukliau ir nuosaikiau, nes, ko gero, iš arti kur kas objektyviau mato tikrą karo dinamiką.

Vienintelis tikrai teisingas kelias mums, saugiai ir ramiai laukiantiems žiemos, yra toliau padėti ukrainiečiams, o diplomatijoje – toliau raginti mūsų partnerius Ukrainai tiekti ginkluotę.