Jungtinių Tautų atstovė: „Mus nustebino santūri Ukrainos delegacijos laikysena…”

Pasak prof. Dalios Leinartės, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narės, kol kas dar nėra sukaupta informacijos ir nėra pradėto galimo Tarptautinio Baudžiamojo Teismo, kuris patvirtintų, ar tokią lytinę prievartą karo Ukrainoje metu galima vadinti karo ginklu, ar nusikaltimu žmonijai.

Šių metų spalio mėnesį Ženevoje vyko Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos  panaikinimo komiteto sudarytos darbo grupės, vadovaujamos D. Leinartės, ir Ukrainos vyriausybės dialogas, į kurį atvyko 11 Ukrainos atstovų delegacija, keliavusi per Lenkiją dvi dienas.

„Ukraina prieš kelias savaites pateikė savo periodinę ataskaitą pagal visus 16 Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto konvencijos straipsnių, parengtą iki dar iki vasario 24 d., apie tai, ką ji būtų atlikusi, jei nebūtų kilęs karas, – sako D. Leinartė. – Tačiau dabar pirmą kartą mūsų komiteto istorijoje šalies, kurioje vyksta karas, vyriausybė atvyksta gintis periodinės ataskaitos. Esame turėję tokių ataskaitų, kai karas jau buvo pasibaigęs, tačiau šiuo atveju vyriausybė atvyko išskirtinėmis sąlygomis, nes lėktuvai neskraido iš Ukrainos, tad teko vykti traukiniu net dvi dienas. Dalis delegacijos atvyko, dalis liko Kyjive. Su jais kalbantis visi, buvusieji salėje, girdėjo sirenas ir sprogimus… Šiuo metu mes galime vertinti situaciją, jei įtariame, kad kažkokioje konkrečioje šalyje vyksta sisteminiai, pažeidžiantys mūsų konvenciją, diskriminacijos ir smurto prieš moteris atvejai, tad mūsų komitetas sukūrė dvi darbo grupes (tokių buvo nedaug šio komiteto istorijoje) vizitams į Afganistaną ir Ukrainą. Esu pastarosios darbo grupės narė, tariamės vykti į Ukrainą ateinančių metų sausio arba vasario mėnesį. Viena Ukrainos delegacijos narė, Lyčių lygybės politikos komisarė Jekaterina Levčenko pastebėjo, kad turėtume labai gerai apmąstyti savo būsimą vizitą, nes temperatūra patalpose jau dabar nepakyla aukščiau kaip 14–15 laipsnių šilumos, misija pavojinga kaip ir visos kitos, į kurias leidžiasi norintieji padėti Ukrainai, tačiau mes pasiryžę keliauti.“

Pasak D. Leinartės, šiuo metu Ukrainos teismus su įrodymais pasiekė tik 43 seksualinės prievartos atvejai. Vyriausybė pripažįsta prekybos moterimis ir mergaitėmis grėsmę, bet įrodymų nėra. Būsimojo vizito metu JT darbo grupė aiškinsis prekybos moterimis ir mergaitėmis situaciją. Lenkijoje prostitucija yra legali, o Ukrainos karo pabėgėlės moterys ir mergaitės nuolat atvyksta į šią šalį, tad reikia įrodymų, kad jos neužsiima savanoriška prostitucija, o yra tragiškų aplinkybių, legalios prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukos. Tačiau, jei kelias paras nemiegojusi ir nevalgiusi ukrainietė sutiks parduoti save, Lenkijos įstatymai ir pareigūnai jos negins ir neapsaugos. Ukrainos delegacijos duomenimis, 7000 Ukrainos piliečių yra laikomi dingę be žinios, tačiau tikslios statistikos nėra, veiksmų koordinavimo su kaimyninėmis šalimis regione dėl prekybos žmonėmis taip pat nėra, bet sunku iš užpultos šalies reikalauti preciziškai vykdyti visas procedūras.

Karui prasidėjus, Ukrainoje 700 vaikų namuose gyveno 104 000 tūkstančiai vaikų – didžiausias institucijose gyvenančių vaikų skaičius Europoje. 16000 našlaičių laukia įvaikinimo. Šalies viduje pabėgėlių skaičius siekia apie 6,6 milijono asmenų, tarp jų 65 proc. moterų ir vaikų. 26 proc. visų pabėgėlių gyvena atvirose, visiems prieinamose erdvėse: mokyklų salėse, gamyklose ir pan.

„Visą komitetą nustebino santūri delegacijos laikysena, – pažymi D. Leinartė. – Ukrainiečiai parengė ataskaitą dar už taikos laikotarpį. Įprastai turėtume delegacijos narių klausinėti, kokie pokyčiai lyčių lygybės srityje vyksta dabar, kaip sprendžiamos problemos, nurodytos ataskaitoje, tačiau aš savo kolegoms pasakiau, kad šito nedarysime Ukrainos atveju, nes būtų nelogiška vertinti šalį pagal ataskaitą, parengtą dar iki prasidedant karui. Pasiūliau kalbėti tik apie karą, nes tikslių duomenų apie smurtą, diskriminaciją prieš moteris ir mergaites turime mažai, nors apie Rusijos agresiją kalbų daug. Gauname informacijos, kad žmonės, likę gyventi okupuotose teritorijose, yra gavę rusiškus pasus. Prasidėjus karui, jie bėgo į Ukrainą ir prašė išduoti jiems ukrainietiškus pasus, tačiau jie jų negauna. Suprantama, kad dėl saugumo negalima suteikti visiems ukrainietiškų pasų, tačiau šiuo metu šie žmonės yra tarsi pakibę ore. Ši problema sprendžiama, yra priimti teisės aktai, bet kol kas sunkiai judama. Kyla problemų Ukrainos piliečiais pripažįstant vaikus, gimusius už Ukrainos ribų.“

Būsimojo vizito į Ukrainą metu JT darbo grupė sieks padėti Ukrainos vyriausybei įgyvendinti JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto teiktą rekomendaciją dėl seksualinės prievartos fiksavimo ir apimčių. Tai leis prisidėti prie Rusijos Federacijos ir konkrečių nusikaltėlių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir galimai padės šį konfliktą įvardyti kaip genocidinį karą bei seksualinės prievartos prieš moteris naudojimą kaip karo ginklą, kas buvo nustatyta per Bosnijos ir Hercegovinos karą 1992–1995 m. Tik surinkus faktais paremtus įrodymus apie prievartavimus galima tikėtis konstruktyvaus Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Hagoje proceso. Kelios šalys jau padavė šiam teismui prašymus prieš Rusiją, tarp jų ir Lietuva, kuri 2022 02 28 kreipėsi į Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokurorą, keldama Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos, kurie duoda įsakymus dėl karinių veiksmų Ukrainoje, atsakomybės klausimą.

„Ukrainos delegacija pateikė tik 43 konkrečių nusikaltimų atvejus su įrodymais. Man pasiteiravus, kas renka tuos įrodymus, gavau atsakymą, kad pati Ukraina koordinuoja faktų rinkimą. Tad būsimojo vizito metu vis dėlto norėčiau sužinoti, kas konkrečiai koordinuoja darbą ir renka konkrečius duomenis apie prievartavimo atvejus. Atsimenu, kuomet  2013 m. man būnant darbo grupės vadove JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto dialogui su Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybe ir analizuojant dokumentus apie seksualinę prievartą karo metu, aiškėjo, kaip buvo sunku rinkti įrodymus apie Bosnijos musulmonių masinius prievartavimus, nes tuomet nebuvo jokios tokių faktų rinkimo praktikos. Buvo surinkta įrodymų apie 20 000 atvejų, tačiau, deja, nubausta buvo labai nedaug, aukos gavo mažas kompensacijos, o daugelis net nesulaukė jokios moralinės kompensacijos“, – teigia D. Leinartė.

Lietuviams, paskendusiems savo informaciniame burbule apie karą, dažnai atrodo, kad visi mąsto panašiai kaip jie. Tačiau D. Leinartė tvirtina, jog mes neturėtume manyti, kad visas pasaulis į karą Ukrainoje žvelgia taip kaip mes. Nors JT Generalinė Asamblėja 143 balsais pritarė rezoliucijai, smerkiančiai Rusijos įvykdytą okupuotų Ukrainos sričių aneksiją, tačiau 35 šalys susilaikė ir 5 (visiems žinomos) buvo prieš. Ne visi JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto nariai, atstovaujantys 23 skirtingoms šalims, pritaria moralinei, finansinei ir karinei pagalbai, kuri šiuo metu teikiama tik Ukrainai; jie mini Sirijos pabėgėlius, kitus konfliktus, jų manymu, dėl dėmesio tik Ukrainai kenčia kitų konfliktų aukos.

„Ukrainos delegacija pirmąją dialogo dieną nebuvo linkusi kalbėti apie karo baisumus savo šalyje, tačiau, dialogui einant į pabaigą, jie pasakė, kad mes net neįsivaizduojame, kaip jie gyvena. Ukrainos delegacija norėjo išsaugoti tą normalumą, jog vyriausybė veikia, aparatas veikia, jie norėjo pabrėžti, kad nėra chaoso, bet, mano galva, jie kiek persistengė. Tuo tarpu į tą pačią sesiją atvykusi Armėnijos delegacija kalbėjo vien apie Karabacho konfliktą, nors abiejų situacijos net nepalyginsi“, – sako D. Leinartė, pasak kurios, ukrainiečiams reikėtų itin aktyviai kalbėti visam pasauliui apie nežmoniškus Rusijos Federacijos veiksmus kaimyninės valstybės atžvilgiu.

„JT Žmogaus Teisių Tarybos ir Generalinės Asamblėjos rezoliucijose įvardijami du terminai: karinis konfliktas ir RF karinė agresija prieš Ukrainą. Tačiau aš, kaip darbo grupės vadovė, įvadinėje kalboje pasakiau, kad Rusija vykdo „genocidinį karą“ prieš Ukrainą. Ne visos mano komiteto narės su tuo sutiko. Po dialogo, teikiant rekomendacijas, siekiau vartoti terminą „karas“. Nors mes kalbėdami apie Ukrainą jį vartojame nuolatos, tačiau šis terminas nėra vartojamas tarptautiniuose dokumentuose šiam konfliktui apibrėžti, tad teko padėti daug pastangų, kad JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto išvadose ir rekomendacijose būtų įvardyti visi trys terminai. Tarptautiniuose dokumentuose karas įvardijamas tik tada, kai viena šalis užpuola kitą paskelbdama jai karą. O Rusija gi nepaskelbė karo Ukrainai, ji tik vykdo „spec. operaciją… – sako JT atstovė. – Beje, Ukrainos atstovams terminas „karinis konfliktas“ nėra priimtinas, nes gali susidaryti įspūdis, jog šalys tarpusavyje konfliktavo, gal vyko kažkokie vidiniai konfliktai tarp rusų ir ukrainiečių, o taip nėra.“

Savo galutinėse išvadose JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas rekomendavo Ukrainos vyriausybei tirti nusikaltimus, įgalinant ir padedant atitinkamoms institucijoms persekioti ir teisti nusikaltėlius, vykdžiusius seksualinę ir kitokio pobūdžio prievartą prieš moteris ir mergaites, bei kartu su pilietinės visuomenės ir tarptautinėmis organizacijomis rinkti tokių atvejų liudijimus, teikiant juos tarptautiniam teismui, rūpinantis pagalba aukoms ir kompensavimu už jų patirtą smurtą. Ukrainos vyriausybei taip pat rekomenduota kreiptis dėl tarptautinės pagalbos, jei to reikėtų, pasitelkiant techninę pagalbą iš JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto.