Kaip tamsą pasiėmė Dangus – Lietuva išsilaikė ant kunigų stuburo

Visus šiuos duomenis nesunkiai rasite Valstybės duomenų agentūros interneto svetainėje. Norėjau pabrėžti ir išryškinti ne tai, bet kaip mes tapome savo šalies, savo tautos niekintojais, naikintojais, kaip tapome išmainomi į beverčius dominuojančių pasaulio jėgų blizgučius. Kodėl taip nutolome nuo laisvės idealų, dėl kurių sovietinės okupacijos laikais kovojo vyrai, moterys, jaunimas?

Labai viliuosi, kad čia papasakota istorija atgaivins ir atnaujins atmintį apie tyliuosius mūsų tautos didvyrius, sutelkusius tautą į Baltijos kelią, atvedusius Lietuvą iki Kovo 11-osios ir apgynusius laisvę Sausio 13-osios naktį. Apie tai, kaip tamsą pasiėmė Dangus.

Pirmosios Komunijos rožinis ir kunigo žodis

Komunijos priėjau vienuolikos – turiu nuotrauką: kunigas Albinas Deltuva, mano tėvai, seserys ir brolis. Matau vieną ryškų paveikslą – kai jau buvau baigęs pasirengimo Pirmajai Komunijai pamokėles, kunigas A. Deltuva mums, vaikams, dovanojo po rožinį. Jam ant ištiesto delno buvo sukabinti įvairių spalvų ryškūs stikliniai, perlamutro blizgesio ir tradiciniai mediniai rožiniai. Jis siūlė mums išsirinkti atminimui Pirmosios Komunijos rožinį. Pasirinkau medinį. „Kodėl pasiėmei šitą?“ – paklausė kunigas A. Deltuva. Nelabai galėdamas ką pasakyti, pamenu, paaiškinau, kad tokius medinius turi tėvai ir močiutė. „Teisingai pasirinkai, vaikeli“, – pasakė kunigas.

Nuo to laiko pradėjau suvokti šio kunigo buvimo mano gyvenime prasmę – mane paskatino ir mano pasirinkimui pritarė autoritetas. Tokie septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atrodė visi kunigai. Nežinau, kurio žmogaus paskatintas nuėjau patarnauti Mišioms. Mano tėvai nebuvo įtakingi Veisiejų parapijos žmonės, nors buvo gerbiami ir vertinami už gerai išauklėtus vaikus. Kiekvieną sekmadienį dalyvaudavome šv. Mišiose, kiekvieną vakarą eidavome į gegužines pamaldas.

Bet į Mišių patarnautojus mane pastūmėjo ne tėvai. Klasiokų mamos, mano mamos pažįstamos miestelio moterys buvo arčiau Bažnyčios. Galėjo jos mamai patarti. Gal dėl simpatiškų miestelio mergaičių, klasiokių ir jų draugių norėjau dažniau būti bendrame būryje, eiti procesijoje, stovėti prie altoriaus šalia kunigų. Labai anksti pradėjau skirtis nuo savo kaimo vienmečių: aš ėjau į bažnyčią, o jie ant kalnelio prie tuberkuliozės dispanserio gėrė vyną, rūkė, apgaudinėjo ir tyčiojosi iš bažnyčion arkliais važiuojančių gretimų kaimų žmonių. Į sviestinį popierių suvyniodavo plytą, padėdavo ant kelio ir juokdavosi, kai žmogus sustodavo paimti pamesto daikto.

Ne tarybų valdžia mumis rūpinasi, o Veisiejų parapijos žmonės, kunigas A. Deltuva.

Kai trečioje klasėje buvau Valkininkų sanatorijoje „Pušelė“, sudegė mūsų ūkio pastatai su visais galvijais, kiaulėmis ir kitu geru, kas leido mūsų šeimai išgyventi kolchoze. Kitą rytą po gaisro mama ir tėtė atvažiavo pas mane į sanatoriją. Kaimynų vyrai buvo patarę tėvams bent porai dienų išvažiuoti kur nors iš namų. Per tą laiką jie išvežė ir užkasė miške sudegusius gyvulius, aptvarkė gaisravietę. Mama verkė, o aš nežinojau, kas manęs laukia – ar paims, ar paliks toliau gydytis. Bet noriu pasakyti ne tai.

Taip pat skaitykite:

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

„Mylėk ir daryk, ką nori“ – bet yra viena sąlyga

Kas yra Jėzus iš Nazareto?

Kieno galia?

Kaip išlikti Bažnyčioje, kai ji mus nuvilia?

Menininkė D. Gudačiauskaitė: „Kiekvienas etapas gražus, kiekvienas reikalingas, bet tas kančios slėpinys tuo metu tave veda“

Kai pavasarį, pasibaigus mokslo metams sanatorijoje, mama mane parsivežė namo, o ankstyvą vasarą tėčio svainis, atvažiavęs iš Klaipėdos, iš naujo statė tvartą ir pašiūres, prie keliuko į mūsų kiemą sustojo kunigo A. Deltuvos motoroleris. Jis pasikvietė arčiau mano tėvą, įdavė pinigų – parapijiečiai surinko, nusipirksite paršelių.

Tada tėvas nuėjo į tarybinio ūkio kontorą, pasiėmė savo dokumentus ir išėjo iš tarybinio ūkio. Liko be pusės mums skirtos dirbamos žemės ir pusės pievų. Mama verkė: kaip išlaikyti karvę, iš ko leisti vaikus į mokslus? Tėvas gal būtų taip aštriai nepasielgęs, jeigu tarybinio ūkio valdžia būtų jautriau reagavusi į mūsų nelaimę. Kai tėvas nuėjo prašyti medienos tvorai, tvartui atstatyti, ūkio valdžia tepasakė – mūsų karvidės kluonas irgi sudegė, nueik pažiūrėti, gal ką iš degėsių pasirinksi.

Gal tada supratau, kad ne tarybų valdžia mumis rūpinasi, o Veisiejų parapijos žmonės, kunigas A. Deltuva.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ darbininkai

Mes tuomet nieko dorai nenutuokėme apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, nežinojome, kad kunigas A. Deltuva šešerius metus buvo kalinamas lageryje. Kad jo šeimininkės Bronės Šalnaitės brolis Antanas slapyvardžiu Žaibas buvo pasipriešinimo sovietų režimui aktyvus kovotojas, Vytauto apygardos partizanas, 1945 metais su ginklu rankose žuvęs mūšyje su MGB / NKVD smogikais savo gimtojo Grybėnų kaimo apylinkėse.

Nenumanėme, kad Bronelė buvo aktyvi partizanų ryšininkė, kad jos ir mūšyje žuvusio Antano brolis Jonas Šalna yra iškilus JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, žymus gydytojas ir poetas. Jo eilėraštis „Partizanas“ buvo spausdinamas pogrindžio leidiniuose ir stiprino patriotinę kovotojų dvasią.

Manau, kad niekas tokių dalykų nežinojo ir neturėjo žinoti. Bet neabejoju, kad visa tai tuomet padėjo vikarui Sigitui Tamkevičiui Simne, politiniam kaliniui kunigui Alfonsui Svarinskui – Igliaukoje, politiniam kaliniui kunigui A. Deltuvai – Veisiejuose, KGB persekiotam ir, galimas dalykas, saugumo nužudytam kunigui Juozui Zdebskiui – Šlavantuose, Leipalingio parapijos klebonui Konstantinui Ambrasui – nuosaikesnės laikysenos kunigui, manytina, dėl jo brolio lituanisto Kazimiero Jono Ambraso dalyvavimo redaguojant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ ir „Aušrą“, Gerdašių klebonui Lionginui Kunevičiui, netrukus po 1976 metų Vasario 16-osios įvykių iškeltam į Būdvietį. Kapčiamiesčio klebonui, aktyviam „Kronikos“ talkininkui ir platintojui Ignui Plioraičiui. Bronelės drąsa, jos patirtis ir ryšiai su broliu JAV teikė jėgų, pasitikėjimo ir vilties, kad pradėtas darbas apginti tikėjimo ir sąžinės laisvę tarybinėje Lietuvoje nenueis veltui.

Kunigai A. Deltuva ir J. Zdebskis – dvasiniai jaunimo vadovai

Skaitydamas kardinolo S. Tamkevičiaus prisiminimus, dažnai sutinku jį su kunigu J. Zdebskiu. Ir tada dažnai savęs klausiu: tame devintajame dešimtmetyje kunigas J. Zdebskis buvo artimesnis kunigui S. Tamkevičiui ar man – eiliniam kaimo vaikui? Nors mūsų Veisiejų parapijos klebonas buvo A. Deltuva, bet kunigą J. Zdebskį savo prisiminimuose matau ryškiau. Jau tada žinojome, kad jis yra persekiojamas KGB, tardomas, mušamas, žalojamas. Girdėjau tai per „Amerikos balsą“ ir Vatikano radiją. Bet mums jis buvo herojus ne iš Amerikos radijo stočių: kunigas J. Zdebskis dažnai vadovaudavo rekolekcijoms mūsų bažnyčioje, per didžiuosius Kristaus Atsimainymo atlaidus sakydavo pamokslus.

Žinote, aš susiradau jo rekolekcijų apmąstymų garso įrašus. Dabartiniam jaunimui sunkiai suvokiamos tiesos: merginos turi saugoti savo skaistumą, vyrai – būti atsakingi už moterų gerovę, sveikatą ir gyvenimo pilnatvę. Tėvai privalo gerbti vaikų pasirinkimą, vaikai – gerbti ir globoti tėvus. Vaikams tėvai turi būti atidūs ir padėti augti dvasioje.

Įsimylėjėliai, tik susituokusios poros, ant skyrybų slenksčio esančios šeimos, mes, jaunuoliai – visi susimąstę klausėsi kunigo J. Zdebskio komentarų jo rekolekcijoms parinkta tema. Parėję namo būdavome tėvų klausinėjami, apie ką buvo kalbama, ką pasakojo J. Zdebskis. Pamenu, gėda būdavo pasakyti, kad J. Zdebskis kalbėjo tą patį, ką mums į galvą kaldavo mama ir tėvas, o mes sakydavome – tu, tėvai, kvailas, už lango kiti laikai – tuoj pastatysim komunizmą! Kartų konfliktai – juos esame išgyvenę ir mes.

Kunigai A. Deltuva ir J. Zdebskis mano brendimo metais buvo ne vien dvasiniai vadovai. Jie lėmė mūsų pasirinkimus ir apsisprendimus. Neseniai rengiau rašinį apie kunigą jėzuitą tėvą Antaną Šeškevičių, daug metų kunigavusį Gargžduose ir buvusį atokios Mikoliškių parapijos kleboną. Tremtinį, politinį kalinį, kurį visą jo kunigystės laiką sekė KGB. Prisimindama Tėvelio įtaką žmonių likimui, netoli Mikoliškių gyvenusi sesuo vienuolė pasakojo, kad dėl dažno lankymosi pas Tėvelį ją, šešiolikmetę, iškvietė į rajono KGB. Įkalbinėjo, grasino, baugino, žadėjo. Tas KGB bandymas įsibrauti į Tėvelio jaunai merginai sukurtą tikėjimo ir sąžinės pasaulį tik dar labiau sustiprino jos pasiryžimą. Ji atsiribojo nuo sovietinės santvarkos ir pasirinko vienuolės kelią.

Panašiai nutiko ir man bei kitiems kunigo A. Deltuvos ugdytiems paaugliams. 1976 metų vasario 16 dieną nuvykome į Šlavantus ir dalyvavome J. Zdebskio aukojamose Mišiose. Tebuvome keturiolikos–šešiolikos. Matėme nuolat mus lydintį KGB „viliuką“, žinojome, kad mus seka. Grįžusius pavakare autobusu į Veisiejus stotyje mus išlaipino Veisiejų vidurinės mokyklos direktorius Stabingis, jo pavaduotojas Dikčius ir mokytojas Klimčiauskas. Mokyklos pionierių kambaryje mūsų laukė KGB tardytojai. Vienas jų – Gylys – prieš tai mūsų mokykloje buvo dirbęs fizinio lavinimo mokytoju.

Vasario 16-osios šv. Mišios Šlavantuose ir KGB patirtis

Iškvotę mane gal po trijų valandų paleido, bet Gintą Soroką – nežinau, dėl kokių priežasčių, – jie mušė. Kai jo atėjo pasiimti mama (matyt, ši žinia pasiekė miestelio žmones), jis išsiveržė iš jos rankų ir bėgo skandintis. „Kronikos“ 23-iajame numeryje yra mano vaikystės draugo Ginto tėvo Petro Sorokos pareiškimas LTSR generaliniam prokurorui dėl neteisėtų KGB veiksmų jo sūnaus atžvilgiu.

Panašų pareiškimą tuomet pasirašė ir generaliniam prokurorui išsiuntė Leipalingio ir Veisiejų tikintieji. Jie gynė ne vien savo parapijos vaikus, tarp jų – ir vėliau kunigu tapusį Robertą Grigą, jo tėvą Antaną, dėl sūnaus poelgių atleistą iš Leipalingio vidurinės mokyklos mokytojo darbo. Jie gynė savo parapijų kunigus – nuolat persekiojamus ir terorizuojamus KGB ir sovietinės valdžios.

Po 1976-ųjų vasario 16 dienos ir vėlesnių įvykių man iki nepatenkinamo balo buvo sumažintas elgesio pažymys – „už elgesį, nesuderinimą su tarybinio moksleivio vardu“. Kai būdami šešiolikos mes, klasės vaikinai, nuvažiavome į rajono karinį komisariatą registruotis į karinę įskaitą (tokia buvo sovietų nustatyta tvarka), toks geraširdis pulkininkas lietuvis Domaševičius, perskaitęs mano charakteristiką, atsivežtą iš Veisiejų vidurinės mokyklos, man rimtai pasakė: nežinau, vaikeli, ką esi prisidirbęs, bet visaip stenkis įstoti į aukštąją mokyklą, kitaip tavęs laukia atominis povandeninis laivynas ir ankstyva mirtis.

Mano brolis, vyresnis už mane dešimčia metų, taip pat parašė skundą LTSR generaliniam prokurorui, nurodydamas, kad KGB pažeidė TSRS įstatymus tardydamas nepilnametį be suaugusiųjų dalyvavimo. Gal po mėnesio mane kvotė iš naujo, dalyvaujant klasės auklėtojai. Mokykloje apie mus jau žinojo, todėl pribėgę prie pionierių kambario durų klasiokai man šaukė: „Česka, nieko nesakyk!“ „Ahaaa, vadinasi, žinai“, – džiaugėsi KGB hienos.

Kunigai – bebaimiai kovotojai už tikėjimo ir sąžinės laisvę

Tokie ir panašūs dalykai, manau, dėjosi beveik visose sovietinės santvarkos mokyklose. Nebūtume išskirtiniai ir mes, jeigu ne mūsų kunigai – bebaimiai kovotojai už tikėjimo ir sąžinės laisvę. A. Deltuvos, J. Zdebskio, S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko iniciatyva Lietuvos parapijose buvo renkami Komiteto Lietuvos katalikų tikinčiųjų teisėms ginti parašai, vėliau pasiekę JAV kongresą ir pasaulio žiniasklaidą. Šio Pietų Lietuvos pakraščio parapijų kunigai, palaiminti kardinolo Vincento Sladkevičiaus, pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Medžiagą pogrindiniam leidiniui rinko, redagavo ir nuo KGB slėpė mūsų gretimos Simno parapijos vikaras S. Tamkevičius. Jos platinimu ir dauginimu rūpinosi, be kitų, taip pat ir mūsų parapijos kunigo A. Deltuvos šeimininkė minėta B. Šalnaitė.

Jūs, be abejo, žinote, kad Vatikane šiuo metu svarstoma kunigo J. Zdebskio beatifikacijos byla. Jai sėkmingai pasibaigus, turėtume dar vieną Katalikų Bažnyčios palaimintąjį. Po mūsų išvykos paminėti Vasario 16-osios pas kunigą J. Zdebskį į Šlavantus mūsų klebonas A. Deltuva buvo perkeltas į Sasnavą, ten ir paliko gyvųjų pasaulį būdamas monsinjoru. Žinote, kas yra A. Svarinskas ar S. Tamkevičius. Tai tik keletas iškilių žmonių, Dievui leidus, mano sutiktų augimo, brendimo ir apsisprendimo laiku.

Po pakartotinės KGB kvotos mokykloje tų 1976-ųjų ankstyvą pavasarį užėjau į mažytę kleboniją pas kunigą A. Deltuvą. Norėjau pasakyti, ko tardytojai manęs klausinėjo. Kai šeimininkės Bronelės kažko klausiamas pasakiau, kad aš jiems sumelavau, kunigas A. Deltuva, kaip visada švytėdamas geraširdiška šypsena, man pasakė: „Česiuk, meluoti negalima.“

Šiandien

Nuo tų dienų praėjo 50 metų. Iš jų daugiau kaip trisdešimt dirbau radijo žurnalistu. Ačiū Dievui, kad pradėjau Michailo Gorbačiovo perestroikos metu, tačiau visada prisiminiau kunigo A. Deltuvos žodžius – meluoti negalima. Netgi jiems – mano tikėjimo ir Tėvynės priešams.

Neretai pasvarstau: ar šiais laikais mes dar turime tokių gyvenimo kelrodžių, dvasios milžinų, galinčių tautai ir kiekvienam mūsų parodyti kelią tamsoje ir uždegti tikėjimą, viltį ir meilę? Kas nebijotų netekti laisvės ir gyvybės dėl savo tautos laisvės? Kas atiduotų visą savo gyvenimą ir jėgas, kad Tėvynę užgulusią tamsą pasiimtų Dangus?

Susiję:

Česlovas Burba

7 min

Nežinomas stebuklas Vilniaus arkivyskupijoje – Monkų Čenstakavos Dievo Motinos ir šv. Kazimiero bažnyčia

Rasa Baškienė

4 min

Juozas Zdebskis – šąlančių sielų ledlaužis

Irena Petraitienė

6 min

Kun. Juozas Zdebskis – gyvas širdies magnetas

Faustina Elena Andrulytė

9 min

Konspiracija kaip gyvenimo būdas. Šventosios Šeimos seserys ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“