Kardinolas S. Tamkevičius prisimena Sausio 13-ąją: „Tomis dienomis visi supratome, kad tai, kas neįmanoma žmogui, įmanoma Dievui“

Vienas iš tokių liudininkų – dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbinamas pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas kardinolas SIGITAS TAMKEVIČIUS, kurio gyvenimas ir tarnystė glaudžiai susipynė su Lietuvos kovos už laisvę istorija.

Kardinole, kaip Jums pačiam teko išgyventi Sausio 13-ąją?

Kauno kunigų seminarijos rektoriaus pareigos ribojo mano dalyvavimą Sausio įvykiuose, tačiau tądien negalėjau nebūti su žmonėmis. Labai ankstų sausio 13-osios rytą atvykau prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, kur didelė minia žmonių visą naktį budėjo ir buvo pasiruošusi savo kūnais užtverti kelią sovietiniams tankams, negailestingai traiškantiems žmones prie Televizijos bokšto.

Tvyrojo didžiulė įtampa. Daugelis ragino kuo skubiau aukoti šv. Mišias, nes suprato, kad tik Dievas gali išgelbėti Lietuvą. Drauge su kunigu Robertu Grigu aukojome šv. Mišias prie Aukščiausiosios Tarybos pastato lango, o minia meldėsi taip karštai, kaip įmanoma tik ekstremaliais atvejais.

Vieni meldėsi, o kiti statė barikadas, nes neabejojo, kad sovietų tankai vėl pasirodys. Ačiū Dievui, jie neatriedėjo.

Po vidurdienio išvykau į Kauną, nes kiekvieną sekmadienį turėdavau seminaristams kalbėti svarbiomis temomis. Tąkart kalbėjau apie laisvės vertę ir pasiryžimą ją apginti.

Kokios nuotaikos Lietuvoje ir Bažnyčioje brendo dar prieš Sausio 13-ąją?

Anuomet visi geros valios lietuviai, net ir netikintys į Dievą, gyveno laisvės nuotaikomis. Per ilgai nešėme nelaisvės kryžių. Kaip alkanam brangus duonos kąsnis, taip anuomet mums buvo brangi laisvė.

Taip pat skaitykite:

Jau 20-ąjį kartą jaunimas leisis į piligriminį žygį iš Vilniaus į Trakus

Trakuose prasidės tradiciniai Trakinių atlaidai

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ šventė 100-metį – pirmą kartą šventė vyko visai visuomenei

Nauji kunigų paskyrimai Panevėžio vyskupijoje

Vilniuje susitiks užsienio lietuvių sielovados kunigai: dėmesys katechezei, bendruomenių telkimui ir žinių sklaidai

Šiluvoje prasideda Šilinės – dvigubo jubiliejaus ir bendrystės atlaidai

Kunigas D. A. Cabanillas IVE po 22 tarnystės metų Lietuvoje: darbas su jaunimu buvo didžiulė dovana

Nauji kunigų paskyrimai Kauno arkivyskupijoje

Kovo 11-ąją paskelbtas Nepriklausomybės Aktas pažadino žmonėms viltį, kad galime būti laisvi. Visi gyvenome šia viltimi. Tačiau širdyje ji taip pat buvo susipynusi su nerimu, kad Kremliaus valdžia neleis mums eiti laisvės keliu.

Kokią reikšmę žmonėms tomis dienomis turėjo tikėjimas ir Bažnyčia?

Tomis dienomis visi supratome, kad tai, kas neįmanoma žmogui, įmanoma Dievui. Todėl tikėjimas buvo stipriausia atrama. Visi supratome, kad, jei Dievo planuose yra mūsų kelias į laisvę, jokia pasaulietinė galia šio kelio neužtvers.

Kada pats pirmą kartą aiškiai suvokėte, kad Lietuva turi būti laisva valstybė?

Suvokimas, kad Lietuva turi būti laisva, atėjo labai anksti – su pirmaisiais kunigystės žingsniais. Būdamas jaunas kunigas, buvau valdžios ir KGB pareigūnų auklėjamas laikytis sovietinių įstatymų, kurie buvo tarsi Prokrusto lova – rėmas, į kurį per prievartą stengtasi įsprausti žmones, nepaisant jų individualių skirtumų. Įstatymų nesilaikymas grėsė net laisvės praradimu. Reikėjo apsispręsti, ko labiau klausyti – KGB pareigūnų ar Dievo.

Ačiū Viešpačiui, anuomet man abejonių nebuvo.

Kaip apibūdintumėte gyvenimą sovietmečiu iš dvasininko perspektyvos?

Sovietmečiu tik eiliniai darbininkai ir kolūkiečiai galėjo laisvai praktikuoti tikėjimą. Visi kiti religiją praktikavo slaptai. Mes, dvasininkai, turėjome du pasirinkimus: arba nepaisyti Bažnyčios veiklą ribojančios Religijų reikalų tarybos draudimų ir rizikuoti prarasti teisę atlikti kunigo pareigas, arba laikytis visų draudimų ir turėti santykinę ramybę.

Daugelis kunigų rinkosi lengvesnį kelią. Ypač apgailėtini atvejai, kai dvasininkai dėl ramybės sutikdavo būti KGB kolaborantais. Ačiū Dievui, jų buvo mažuma.

Kokiomis formomis Bažnyčioje pasireiškė pasipriešinimas sovietinei sistemai?

Paplitusi pasipriešinimo režimui forma buvo pareiškimų rašymas apie Bažnyčios persekiojimą. Labiausiai žinomas memorandumas, kurį Kremliaus valdžiai pasiuntėme per Jungtinių Tautų Organizacijos generalinį sekretorių, – jį pasirašė septyniolika tūkstančių žmonių.

Sovietų valdžia stengėsi tokius dalykus nuslėpti nuo užsienio bendruomenės. Anksti supratome, kad laisvės siekiui labiausiai padės Bažnyčios persekiojimo viešinimas. Dėl to 1972 metais pradėjome leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ ir nepertraukiamai ją leidome septyniolika metų.

Pogrindinė veikla buvo itin svarbi – pogrindžio spauda, Eucharistijos bičiulių katalikiško jaunimo judėjimas, pogrindžio vienuolynai ir slaptas kunigų rengimas ugdė žmonių ryžtą kovoti su priespauda. Viešai išpažinti tikėjimą išdrįsdavo vis daugiau žmonių.

Ar yra mintis, malda, kuri Jus lydi kiekvieną Sausio 13-ąją?

Laisvė yra didelė Dievo dovana, nes leidžia gyventi tiesoje, todėl ne tik Sausio 13-ąją, bet ir dažnai dėkoju Dievui už laisvę.

Susiję:

Vilmantas Venckūnas

2 min

J. Olekas: Sausio 13-ąją stovėjome ne su ginklais, neapykanta, o su tvirta valia ir tikėjimu

Tomas Kemzūra

3 min

Arkivyskupas G. Grušas: tegul mūsų gyvenimai tampa gyvu paminklu Sausio 13-osios didvyriams

Agnė Smolienė

6 min

VDU profesorė apie Sausio 13-osios įvykius: nebuvo net minties neiti, jei tik gali

Vakaris Vingilis

4 min

Radijuje Sausio 13-ąją dirbęs V. Markevičius: mirti nebijojau, tik mąsčiau, kad nebepamatysiu savo vaikų