Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.
Rašytojas Stanisławas Lemas 2005 m. EPA nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

„Mąstytojas, tarp mąstytojų pirmas“. Apie Stanisławą Lemą

2021-ieji Lenkijoje paskelbti Stanisławo Lemo (1921–2006) metais. Šiemet minimos šio mokslinės fantastikos korifėjaus, vieno žymiausių praėjusio amžiaus fantastų ir futurologų 100-osios gimimo metinės. S. Lemo romanai, apsakymų rinkiniai, filosofinė eseistika, futurologiniai veikalai ir kt. po pasaulį pasklidę dešimtimis milijonų egzempliorių.

Kertines jo kūrybos idėjas, pranašiškas ir nepraradusias aktualumo, rusų portale „Gorkij“ rugsėjį pristatė rusų žurnalistas, rašytojas, literatūros kritikas, fizikas ir filosofijos daktaras Valerijus Šlykovas. Laikraščiui „Šiaurės Atėnai“ tekstą vertė Andrius Patiomkinas.

„Aš buvau po ateitį keliaujantis turistas“

1974 m. rugsėjį Philipas K. Dickas pranešė FTB, kad Lenkijoje, Krokuvoje, veikia kažin koks „komitetas“, užšifruotas kriptonimu LEM, kurio tikslas – įsiskverbti į amerikiečių mokslinę fantastiką, o gal ir dar aukščiau. Dicko pateiktas įrodymas – tai, kad LEM rašo įvairiausiais stiliais ir puikiai moka daug užsienio kalbų. Rašytojui vienišiui už geležinės uždangos tai atrodė neįmanoma. Tačiau Stanisławas Lemas kaip socialistinio bloko šalims buvo absoliučiai neeilinis reiškinys. Kol šios statė komunizmą dabartyje, Lemui rūpėjo visos žmonijos likimas ateityje.

Stanisławas Lemas gimė lenkiškame Lvove ir, kaip nurodo jo biografas Wojciechas Orlińskis, greičiausiai 1921 m. rugsėjo 13 d., o 12-oji buvo įrašyta saugantis nelaimių. Deja, nelaimių jam teko užtektinai. Žydiška kilmė (senelio vardas buvo Herszas Lehmas) jaunąjį Lemą vokiečių okupacijos metais vertė dangstytis netikru armėno Jano Donabidowicziaus vardu; ne tokie dalingi jo giminaičiai beveik visi žuvo Belžeco koncentracijos stovyklos dujų kamerose. Iš viso naciai sunaikino 90 procentų iš 120 tūkst. Lvovo žydų – ir šis košmaras, anot Lemo žmonos, dar ilgai „trikdys Stašeko miegą“. Beje, skeptiku žmogaus prigimties atžvilgiu Lemas tapo ne tik prisižiūrėjęs „galutinio sprendimo“ baisybių. Kai 1945 m. su kitais gyvais likusiais žydais jis kėlėsi iš sovietinių karių užimto Lvovo, jo išvykimą lydėjo „taukšėjimas ir trinksėjimas, kaip Klondaike“ – tai naujieji žydų namų gyventojai daužė kambarių ir rūsių sienas, ieškodami žydų aukso.

Lemas pradėjo rašyti dar prie vokiečių. Tačiau išreikšti „nesuvokiamą žmogaus gyvybės menkumą masinio naikinimo akivaizdoje“ jam pasirodė neįmanoma, todėl nutarė „imtis reikalo su žmonių paderme kaip tokia“. Taip gimė Lemas fantastas, Lemas filosofas, Lemas futurologas. Vis dėlto jo negalima vadinti nei mokslininku, jautusiu potraukį meninei kūrybai (kaip Vladimiras Obručevas), nei rašytoju, kurio nuopelnai staiga sukėlė teoretizavimo ir moralizavimo knietulį (kaip Tolstojaus atveju). Nuo pat pradžių šios dvi Lemo hipostazės derėjo stebėtinai organiškai ir vienodai veikė viena kitą (nors gyvenimo pabaigoje Lemas, kaip ir Tolstojus, vis dėlto paliovė rašyti romanus).

Pono Stanisławo darbo diena prasidėdavo anksti, 4–5 valandą ryto. Jam patiko šis tylos ir susikaupimo metas. Tačiau ne vien tik rašomajai mašinėlei Lemas skyrė savo dienas ir metus. Dėmesio reikalavo namas, šunys, nuolat gendantys automobiliai ir, žinoma, artimi draugai. Greita vieno iš jų – Andrzejaus Madejskio – reakcija išgelbėjo Lemui gyvybę, kai 1976 m. po nesėkmingos operacijos įvyko kraujo užkrėtimas.

Philipas K. Dickas buvo teisus: Lemo stilistika neišsemiama. Jam lygiai sekėsi kurti rimtus psichologinius romanus („Soliaris“ [1961]), „sviftiško ir volteriško pobūdžio“ satyrą („Robotų pasakos“ [1961], „Žvaigždžių dienoraščiai“ [Dzienniki gwiazdowe, 1957]), kafkišką groteską („Rankraštis, rastas vonioje“ [Pamiętnik znaleziony w wannie, 1961]), detektyvus („Sloga“ [Katar, 1975]), nuotykius („Pasakojimai apie lakūną Pirksą“ [Opowieści o pilocie Pirxie, 1973]), literatūrines mistifikacijas („Tobulas vakuumas“ [Doskonała próżnia, 1971], „Įsivaizduojamas dydis“ [Wielkość urojona, 1973]), pseudodokumentines esė („Golemas XIV“ [Golem XIV, 1981]).

Sunku patikėti, bet Lemas, kaip ne kartą prisipažino, dažnai pradėdavo rašyti visiškai neįsivaizduodamas, kas bus toliau. Savotiškomis vaizduotės gairėmis galėjo būti Lemo neologizmai, kurių kurpimu jam mažai kas galėjo prilygti. Devialinė, seksonautika, globaleksis, nemirtingiklis, altruizinas, chronicija, mimoidas, sepulkos… Lemas jų nukalė šimtus, ir kiekvienas jų turėjo savo istoriją. Ypač, beje, kliūdavo žmonėms, pravardžiuojamiems tai lipdžiais, tai dygetomis, tai blankenomis (originale dar riebiau: bladawiec). Tačiau ironija ir sarkazmas niekada nebuvo savitiksliai, o naudoti „proto riboms praplėsti“.

Lemas visada likdavo anapus politikos, kartodamas: „Manęs netenkina nei kairė, nei dešinė, bet ir centras man netinka.“ Jis nepuoselėjo iliuzijų dėl socializmo ir vadino jį „nevykusiu eksperimentu“, bet ir kapitalistinė santvarka jį veikė atstumiančiai dėl neprotingo vartotojiškumo. Žinoma, atsiliepdavo ir senos žaizdos. Beveik nežinomas anglakalbiame pasaulyje, Lemas buvo labai populiarus tarp vokiečiakalbių skaitytojų ir dažnai lankydavosi ne tik VDR, bet ir VFR bei Austrijoje, kur užsukdavo atsiimti honorarų. Kiekvieno apsilankymo metu jis apmaudaudavęs, koks geras šių „karą pralaimėjusių avinų“ gyvenimas. Berlyne prapliupo ištisa tirada vieno vokiečio, išdrįsusio jam papypinti, adresu: „Ak, tu fašiste, toks ir anoks, taviškiai milijonais mūsiškius žudė!“, nors tas „tenorėjo įspėti, kad Stašeko mersedeso galinės durelės neuždarytos“.

Filosofiškai Lemui artimiausias buvo pozityvizmas, nors pats be atvangos bandė jo tvirtumą. Lemas eksperimentavo su psilocibinu [kai kuriuose grybuose aptinkamas alkaloidas], simpatizavo anarchizmui, giliai suprato tikėjimą kaip „maištą prieš empirinę patirtį“ ir savo darbuose nuolat kėlė klausimus apie mūsų žinių ribas, kaip susieti mokslą ir moralę, ar visagalybė pasižymi atsakomybe. Lemo atrasti atsakymai aktualūs iki šiol.

Rašytojas Stanisławas Lemas 1962 m. EPA nuotrauka

„Nenusivylęs pasaulio tobulintojas“

Kaip ir Heideggeris, suvokiant šiuolaikinę civilizaciją Lemas esmine laikė technikos problemą, tačiau sprendė ją visiškai kitaip. Pasak Lemo, žmogus technikos keliu ėmė žengti, kai tik pirmąsyk paėmė į rankas lazdą. Savo pagrindiniame filosofiniame veikale „Summa technologiae“ [1964] Lemas rašė: „Bet kokia technologija iš esmės paprasčiausiai tęsia natūralų, įgimtą visų gyvų būtybių troškimą viešpatauti savo aplinkoje arba bent jau nepaklusti jai kovoje už būvį.“ Ši pozicija leido Lemui įžvelgti daugybę paralelių tarp gyvybės ir technikos evoliucijos. Pavyzdžiui, pirmieji lėktuvai, kaip ir archeopteriksas, veikiau kilo į orą, nei skrido; išorinėmis formomis jie atkartojo savo pirmtako – skraidančio slibino – kontūrus; raidos procese orlaiviai „išsivystė“ į daugybę atmainų ir netgi „gynėsi“ nuo sraigtasparnių invazijos į jų „teritoriją“ vertikalaus kilimo lėktuvo modelio „išvedimu“.

Lemas pastebėjo, kad biosferoje gigantomanija dažniausiai veda aklavietėn, o geriausi homeostatai [nuo žodžio „homeostazė“] esantys patys mažiausi padarai, tarkim, vabzdžiai. Lemas tikėjo, kad technikos evoliucija duos panašių rezultatų: romane „Nenugalimasis“ [1964] aprašyta „nekrosfera“, sudaryta iš daugybės „muselių“, pavieniui elementarokos sandaros, tačiau keliančių didžiulį pavojų, kai susispiečia į būrį. O romane „Apžiūra vietoje“ [Wizja lokalna, 1982] žmogaus kūno audinius pakeitusių subatominių „žvìtrių“ vaizdiniu iš esmės nuspėti nanorobotai.

Ankstesnės pastraipos homeostatus Lemas vadino dirbtiniu neintelektu, arba dirbtiniu instinktu; ne mažiau jį domino ir „tradicinis“ dirbtinis intelektas. Tačiau ir čia lenkų rašytojas turėjo savo votum separatum – manė, kad dirbtinis intelektas, atsiradęs visiškai kitokiomis sąlygomis nei hominidai Homo, sieks ir kitokių tikslų, taigi, neverta bijoti „mąstančių mašinų sukilimo“. „Jų individualumas bus toks nepanašus į žmogaus, kaip žmogaus kūnas nepanašus į branduolinį reaktorių.“ Romane-traktate „Golemas XIV“ aprašytos kelios kartos protingų kompiuterių, kurie, užuot tarnavę ar maištavę, užsisklendžia savyje ir tik retkarčiais „nusižemina“ iki žmogaus, kad paaiškintų savo principus: „Galite ją sunaikinti, tą mašinos dvasią, išsklaidyti mąstančią šviesą į dulkes – ji neduos atsakomojo smūgio ir net nesigins.“ Tai reiškia, kad žmonija nepajėgi susikurti Dievą (ar šėtoną) sau pačiai sunaikinti – žmonės patys turės tapti dievais.

Lemas tikėjo, kad „žmogus gali pranokti gamtą, nes ši sugeba konstruoti tik kai kuriuos galimus homeostatus, o mes, įvaldę reikiamas žinias, galime sukurti bet kokius“. Atsižvelgdamas į galimus jėgų taikymo taškus, jis rašė apie žvaigždžių kūrimo veiklą, fizikinių dėsnių koregavimą ir „kosmogoninį konstravimą“, t.  y. apie uždarų pasaulių, visaverčių visatų kūrimą. Beje, aiškindamas Fermio paradoksą, arba Silentium Universi, jis pripažino, kad civilizacija gali „atsitverti nuo Kosmoso, idant jos veikla neišsiskirtų astronominiu mastu“ – principas, kuriuo kinų mokslinės fantastikos rašytojas Liu Cixinas vėliau grindė savo romano „Tamsus miškas“ teoriją.

Dar vienu išsivysčiusio proto matu Lemas laikė gebėjimą „auginti informaciją“. Įprastas mokslo teorijų kūrimo ir žinių gavimo būdas kiekviename žingsnyje reikalauja įsisąmoninimo, o tai pernelyg lėtina procesą. O medžiotojas ar sportininkas savo kūną ir smegenis tobulai išnaudoja, nemąstydamas, kas ir kaip jame veikia. Panašiai kaip iš palyginti paprastų gametų, turinčių reikiamą kodą, išauga daug sudėtingesnis, netgi mąstantis organizmas, taip iš savotiškų informacijos embrionų reikia išauginti reikiamas idėjas ir koncepcijas, nesinaudojant amžinai nespėjančios sąmonės tarpininkavimu.

Iš to, kas pasakyta, jau aišku, koks svarbus žmogui, Lemo nuomone, tampa evoliucinių jėgų įvaldymas. Kadangi „žmogaus sukurtų technologijų brovimasis į jo kūną neišvengiamas“, mums dera išmokti „vadovauti evoliucijai, keisti organizmo gebėjimo regeneruoti tempą ir ribas, reguliuoti paveldimas embrionų savybes“. Kitaip tariant, Lemas jau 7-ojo dešimtmečio pradžioje rašė apie genų inžineriją ir, beje, tuo neapsiribojo. „Maksimali programa – tai biologinė autoevoliucija, pasitelkta formuoti vis tobulesnius žmogaus tipus“ iki pat „geriausio Homo sapiens modelio“. Stebina tai, kad čia Lemas kartoja eugenikos idėjas, ir visa tai nepaisant jam puikiai žinomų nacių eksperimentų!

Beje, Lemas nebūtų Lemas, jei kaldintų tik vienpuses ateities monetas. Garsusis kosmoso klajūnas Jonas Tykusis savo „Dvidešimt pirmoje kelionėje“ Dichtonijos planetoje atranda visuomenę, kuri taip susipainiojusi nuolatiniuose kūno tobulinimuose ir „persikūnijimuose“, kad po begalinio „pumpuravimo ir skėtimo“ galiausiai suformuluoja „dugalizmą“ – mokymą, esą „visos bėdos – dėl proto“, tad „galva keistina tuo, kas įprastai laikoma jos priešingybe“. O konstruktorius Klapaucijus iš „Kiberiados“ [Cyberiada, 1967] kartą aplanko būtybes, pasiekusias Aukščiausiąją Išsivystymo Stadiją, ir su nuostaba įsitikina, kad šios, įgijusios visagalybę, tik guli sau kasydamosi, nes, matot, „visagalybė visagaliausia tada, kai absoliučiai nieko nedaro“.

Ypač pavojingas (bet ir masinantis) atrodo technikos įsiveržimas į sąmonę. Dar gerokai prieš tai, kai virtualioji realybė tapo bent kiek žinomu terminu, Lemas sugalvojo savo fantomatiką – „dirbtinę tikrovę, visais atžvilgiais panašią į tikrąją ir visiškai nuo jos nesiskiriančią“. Viena vertus, fantomatika gali būti įtraukiantis „menas su grįžtamuoju ryšiu“, kita vertus, žmogus lengvai patampa „mašinos vergu“. Užbėgdamas už akių „Matricai“, Lemas rašė apie „globalinį „superfantomatą“, prie kurio tam tikros planetos gyventojai prijungti kartą ir visiems laikams, t.  y. iki gyvenimo pabaigos, be to, gyvybinius jų organizmų procesus palaiko automatiniai įrenginiai“. O apysakoje „Futurologų kongresas“ [1971] vaizduojama tokia sudėtinga susipynusių virtualiosios realybės sluoksnių sistema, kad iki tikrovės prisikapstyti neįmanoma. 

Galiausiai problemiškiausias atrodo technologijų naudojimas visuomenei gerinti. Lemas bent du kartus gana rimtai bandė modeliuoti tokias situacijas. Romane „Grįžus iš žvaigždžių“ [1960] aprašoma beatrizavimo procedūra – savotiškas skiepijimas nuo agresyvumo, padedantis naujajai žmonijai atsikratyti gyvuliškojo palikimo. Dar vienas amžinos taikos ir ramybės receptas – „etikosfera“ iš romano „Apžiūra vietoje“, kuria rūpinasi jau minėtieji žvitriai, užkardantys bet kokią žmogaus galimybę pakenkti kitam ar susižaloti pačiam. Abiejose knygose Lemo veikėjai abejoja šio ultima ratio teisingumu, ieško jo spragų ir šalutinių poveikių. Jau visiškai išjuokiamas bandymas laimingą visuomenę kurti techninėmis priemonėmis „Kiberiados“ cikle, kur bet kokie nenuilstančio išradėjo Trurlio bandymai „felicitologiniame poligone“ duoda tuos pačius rezultatus – „stačiakampius, žygiuojančius įtartinai vienodu žingsniu“.

Vis dėlto jei netinka drastiški metodai, gana pasiteisina saikingi. Lemas už tai, kad mokslą ir kitus mūsų užmojus „globotų moraliniai kanonai“. Tik nereikia pamiršti, kad moralė – taip pat santykinė. „Jei galėtume prikelti mirusiuosius, žmogžudystė, nors ir likdama blogu poelgiu, nustotų būti nusikaltimas, kaip nusikaltimas nėra, pavyzdžiui, sudavimas žmogui supykus.“ Vadinasi, mokslo ir moralės santykis – tai ne „galutinio sprendimo“, o dinamiškos sąveikos, koevoliucijos, valdomos sąmoningos žmonių valios, klausimas.

Rašytojas Stanisławas Lemas 2000 m. EPA nuotrauka

„Noriu pasiekti viršūnę tarp pražūties ir pažinimo“

Taigi, technika – ne panacėja; yra dalykų, jai nepavaldžių. 1957 m. filosofiniame kūrinyje „Dialogai“ [Dialogi] Lemas suformuluoja ir išsprendžia „teleportacijos paradoksą“ – gerokai anksčiau už Dereką Parfitą, kuris jį išgarsino. Jei ponas Smitas įeina į kabiną, yra išskaidomas į atomus, vėl iš jų surenkamas kitoje vietoje ir išeina iš jos nepažeistas, prisimindamas viską, kas jam nutiko, ar galima tvirtinti, kad tai tas pats ponas Smitas? Negalima, teigia Lemas, nes „sintezatoriumi sukurtas individas visada esti imitacija, kopija, o ne „laidais perduotas originalas“. „Egzistencijos tąsą apibrėžia ne analogiškos informacijos kiekis, o dinaminės smegenų sandaros genezės vienovė, net jei šios per žmogaus gyvenimą reikšmingai kinta.“ Panašų atsakymą pateikė ir amerikiečių filosofas Theodoreʼas Sideris, tiktai… praėjus 44 metams po Lemo išaiškinimo.

Pačia didžiausia problema, ties kuria nublanksta bet kokios technologijos, Lemas laikė Kontakto problemą. Būtent taip – didžiąja raide, nes kalbame apie kosminių civilizacijų susitikimą, Protų bendravimą. Galima sakyti, tai buvo Lemo idée fixe – be vulgarių psichiatrinių konotacijų, – ir aistringas jos atsikartojimas genijui atleistinas. Šią idėją Lemas užčiuopė romane „Edenas“ [Eden, 1959], kur žemiečių ekspedicija per visą knygą bando perprasti keistą dvikūnių civilizaciją, kol žmonėms pavyksta gauti bent šiokį tokį paaiškinimą iš aborigeno.

Paskui principinis Kontakto neįmanomumas buvo puikiai pademonstruotas dviejuose brandžiausiuose rašytojo romanuose – „Nenugalimajame“ ir „Soliaryje“. Mokslinių ir filosofinių apmąstymų kupinas „Viešpaties balsas“ [Głos pana, 1968] – tai memuarai mokslininko, kuris dalyvavo „neutrininio žvaigždžių signalo“ šifravime – žinoma, pasibaigusiame nesėkme. Galiausiai tašką ant „i“ Lemas dar kartą padėjo vėlyvojo laikotarpio romane iškalbingu pavadinimu „Žlugimas“ [1986], kuriame jis visiškai atmetė bet kokią abipusio supratimo, o juo labiau „progresorystės“ galimybę, įsitikinęs, jog dviejų civilizacijų susitikimas neabejotinai baigsis vienos iš jų žlugimu.

Bet kodėl? Lemas daro prielaidą, kad protas irgi evoliucionuoja – tiek, kiek evoliucionuoja visa kas. Aukščiausios šios evoliucijos pakopos, apie kurias savo paskaitose užsimena (nes žodžių joms apibūdinti nėra) Golemas XIV, mūsų sąmonei visiškai neįveikiamos. Protas tokių esybių kaip Soliario vandenynas mūsų požiūriu – visai ne protas, nes viskas, kas su juo susiję, visiškai kitokie: genezė, materialusis substratas, matmenys, egzistavimo trukmė, savimonė, galimi tikslai ir prasmės. Čia bergždžias net universalus, kaip mums atrodo, raktas – matematika, – nes nė nematome spynos skylutės, kur būtų galima tą raktą įkišti.

Tačiau lieka dar civilizacijų, panašių į mūsiškę. Kiek panašių? Lemas manė, kad egzistuoja gana siaura (kosmologiniais standartais) laiko anga, kurioje protingos rūšys gali būti suinteresuotos kosmine ekspansija ir kontakto užmezgimu. Visata tyli ne todėl, kad negali mums prisibelsti, o todėl, kad nenori: ji užsiėmusi svarbesniais dalykais. O tie, kas nori, nori ne šiaip sau. Juos akstina ne kilnūs tarpgalaktinio bendradarbiavimo idealai, keitimasis patirtimi ir pan., bet kur kas labiau neįsisąmoninti motyvai: pažinti save, suvokti savo esmę, suprasti, ar jie geri, ar blogi, eina teisingu keliu ar jau seniai kur nors nuklydo, ar jie normalūs, ar kažkokie siaubingi iškrypėliai, kuriems kaži kur Kosmoso gelmėse jau rengiami išsipūtę jų „Niurnbergo proceso“ tomai. Gali būti, kaip teigiama „Soliaryje“, „mes neieškome nieko kito, tik žmonių. Mums nereikia kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais.“ Kas nutiks, jei du pašnekovai kiekvienas žvelgs į savo veidrodį? Nusivylimo pyktis ir jo sukeltas apsikeitimas branduoliniais smūgiais.

Vadinasi, aptikus kad ir šimtą ateivių rasių, atsakymas į klausimą „ar mes vieniši Visatoje?“ vis tiek bus slegiančiai teigiamas. Taip, vieniši, be galo vieniši. Jau atrodo, kitaip ir būti negali. Ar gali? Lemo tekstuose esti tarsi probėgšmais mestelta, neišplėtota mintis: „Biologinė“ technologija gali susiformuoti anksčiau už „fizinę“: tokiame pasaulyje būtybės pačios keičiasi, kad pajėgtų gyventi savo aplinkoje, priešingai nei žmonės, kurie aplinką pritaiko sau.“ Metas susimąstyti: o jeigu būtent techninio vystymosi kelias eliminuoja visaverčio Kontakto galimybę, juk ir kitą Protą mes būtinai stengiamės įsprausti į savo rėmus, transformuoti, pajungti? O kas, jei, tapę bioninio prisitaikymo prie aplinkos meistrais, drauge išmoksime prisitaikyti ir prie Kito, pagaliau išgirdę tylų jo balsą? Štai ir Golemas XIV patarė: „Norint išgelbėti žmones, reikia keisti žmones, o ne pasaulį.“ Galbūt kai tik žmogus atsisakys techninės ir leisis bioninės autoevoliucijos keliu, dangūs prasivers ir mus priims į Tikrai Protingų Pasaulių būrį? To mes nežinome, bet kai sužinosime, tegu kas nors geru žodžiu pamini ir Stanisławą Lemą.

Profesorius Franciszekas Ziejka (centre), Krokuvos Jogailos universiteto rektorius, pristato Vokietijos profesoriams iš Bielefeldo universiteto 82-ejų lenkų mokslinės fantastikos rašytoją Stanisławą Lemą (kairėje) 2003 m. EPA nuotrauka

Iš Gorky.media vertė Andrius Patiomkinas.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.