Mekų giminės ištakos ir archeologija

Lietuvos ir užsienio spaudoje gana plačiai aptarta Jono ir Adolfo Mekų kūrybinė veikla, jų biografija, kiek mažiau – archeologo Karolio Meko kultūrinė ir mokslinė veikla, Mekų giminės kilmė.

Šiame straipsnyje remiamasi Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre turima archyvine medžiaga, archeologiniais radiniais iš senosios Mekų tėviškės aplinkos Semeniškiuose. Pastarieji atradimai suteikė galimybę papildyti žinias apie Mekų giminės gyvenimą ir jos kilmę.

Šakos – Semeniškiuose ir Aukštelkuose

Apie Mekų giminės kilmę pirmasis prabilo archeologas, etnologas K. Mekas. Biržų bibliotekos J. ir A. Mekų palikimo studijų centre saugomas K. Meko 1970 m. rugsėjo 10 d. laiškas J. Mekui pateikia Mekų giminės kilmės versiją. K. Mekas (1), domėdamasis Lietuvos archeologija bei etnologija, ir smalsaudamas, iš kur kilusi jo giminė, minėtame laiške nurodė, kad „Tavo artimai pažįstamo pono P. Jašinsko (2) teigimu, visų Lietuvos Mekų kilmės lopšys esąs Semeniškiai.

Panašiai pasakojo ir mano tėtis, kuris amžiumi buvo gerokai vyresnis už P. Jašinską. Pasak jo, Biržų grafas Tiškevičius nukeldino vieną savo Semeniškiuose gyvenusio baudžiauninko Meko sūnų į Aukštelkiuose (prie didž. Radviliškio) [turimas omenyje Aukštelkų k. – aut.] buvusį apleistą valaką. Ir taip iš jo per 4–5 kartas Aukštelkiuose prisiveisė geras būrys Mekų. Vienas nukeltojo ainis, šiuo metu gyvenantis Kaune, įpusėjantis 7-ą dešimtmetį Karolis Mekas, mėgstantis žaisti senienomis, daugiausiai senosiomis lietuvių pilimis, atseit – archeologas ir rašo šį laišką <…>.“ 

Kiek šis teiginys teisingas ir kiek čia esama istorinės tiesos? 1811 m. kunigaikštis Dominykas Radvila pardavė Biržų žemes grafui Mykolui Tiškevičiui, tačiau tik 1844 m. po ilgų teisminių ginčų tarp Juozo Tiškevičiaus ir Dominyko Radvilos dukters Stefanijos caro Nikolajaus I įsakymu pirkinys buvo įteisintas Tiškevičiams. Pastarieji sugriautos Biržų tvirtovės nebeatstatė, o kitoje Širvėnos ežero pusėje Astrave įkūrė savo rezidenciją. Visiškai disponuoti savo žemėmis ir turtu Tiškevičiai galėjo tik po 1844-ųjų. Todėl grafai Tiškevičiai ir savo baudžiauninkus mainyti, kilnoti iš vienos vietos į kitą galėjo tik 1844–1861 m., kai Tiškevičius nukeldino vieną savo Semeniškiuose gyvenusio baudžiauninko Meko sūnų į Aukštelkus Radviliškio rajone, kur šalia jų tuo metu jau būta Kalnelio Gražionių dvaro, kurį valdė Konstantinas Jasinskis, turėjęs apie 330 ha žemės (3). 

Tuo metu, matyt, ir susiformavo antroji – Aukštelkų – Mekų giminės linija, kurios palikuonis buvo K. Mekas (4).

Pilių tyrinėjimai aktualūs iki šiol

K. Meko biografijoje labai daug dar mažai nušviestų kultūrinės ir mokslinės veiklos aspektų. Šešiolikametis Karolis 1922 m. konfirmuotas Biržuose, ir iš to matyti, kad Aukštelkų Mekų giminės šaka išlaikė evangelikų reformatų tikybą (5). 1926 m. baigęs Kėdainių gimnaziją, jis įstojo į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyrių, 1931 m. pradėjo dirbti Kauno miesto muziejuje kartu su prof. Eduardu Volteriu (1856–1941).

E. Volteris turėjo didelę įtaką tolesnei K. Meko mokslinių interesų sričiai. Jis sudomino K. Meką Lietuvos etnologija bei archeologija – E. Volteris skatino jaunimą domėtis savo krašto praeitimi. Nors dauguma Lietuvos archeologų labai kritiškai vertino E. Volterio nuopelnus Lietuvos archeologijai (6). O K. Mekas ne tik studijavo šiuos mokslus Švedijoje, bet ir rado istoriografinės medžiagos apie su Lietuva susijusius archeologinius rinkinius, esančius Švedijoje (7). Apie tai K. Mekas pasakojo šio straipsnio bendraautoriui A. Girininkui, kai jis, dar studentas, dirbo pas archeologą, tyrinėjusį Trakų pusiasalio pilį. 

K. Mekas, 1939–1941 m. dirbdamas Švietimo ministerijoje, rūpinosi liaudies buities muziejaus steigimu, 1941–1944 m. ėjo Etnografijos muziejaus Vilniuje vedėjo pareigas. 1944–1954 m. tarpsnis buvo tarsi tremties metai, nes nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu K. Mekas buvo šaulys, gyvenęs ir mokęsis Švedijoje, be to, kilęs iš pasiturinčių ūkininkų šeimos. Taigi sovietų saugumui jis užkliuvo ir buvo laikomas liaudies priešu. K. Mekas pasitraukė į Šilutės rajoną ir dirbdamas „mėtė pėdas“ tai Natkiškiuose, tai Usėnuose ar Pagėgiuose. 

Tik pasikeitus politinei situacijai, K. Mekas 1954-aisiais sugrįžo į Kauną ir iki pat pensijos 1984 m. dirbo Specialiųjų restauracinių dirbtuvių (vėliau – Paminklų konservavimo instituto) archeologu. Šis laikotarpis jam, kaip archeologui, buvo produktyviausias. K. Mekas tyrinėjo Kauno pilį, Kauno senamiestį, Liškiavos, Medininkų, Biržų, Trakų pusiasalio pilis (8). Ataskaitose yra išlikusi pagrindinė K. Meko pilių ir senamiesčių archeologinių tyrinėjimų dalis.

Net dabar, praėjus daugeliui metų po Liškiavos, Kauno, Medininkų ir kitų pilių tyrinėjimų, K. Meko užfiksuoti duomenys neprarado mokslinės vertės. Šie duomenys ir paskelbti moksliniai straipsniai suformavo dabartinį požiūrį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies pirmųjų mūrinių pilių istorinę raidą.

Mekų gimtinė – archeologinis paminklas

Grįžkime į Mekų giminės lopšį Semeniškius. Su šiuo kaimu susijusi Mekų giminės istorija siekia XVIII a. pradžią. Atsekamos penkios Mekų giminės kartos iki Povilo ir Elžbietos Mekų šeimos, gyvenusios senojoje Semeniškių kaimo vietoje iki 1928 metų. Kuo ypatinga Semeniškių kaime iki XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigos stovėjusios Mekų giminės sodybos aplinka? 

Tai labai graži prie vienos iš Rovėjos upės vingių ir Jevynės bei Rovėjos santakos įsikūrusi sodybvietė, kurios aplinką puošė upių tėkmė ir paupyje žaliuojanti augalija. Ši tėviškės aplinka, „tie Semeniškiai yra tie, kuriuos aš vaikas mačiau“, įsiliejo į J. Meko „Semeniškių idilių“ posmus ir išliko jo mintyse „nebeiškrentamai“: „Nieko išvažiuodamas neišsinešiau. O ir atminimai – skurdūs, vargani mano gyvenimo metai. Bet ag gi, kai dabar pagalvoji, kai staiga sopulingoj prisiminimų raudotinėj susopi – tada išvysti, kad vis tik išsinešta viskas. Lipte prilipo, įsiėdė, nebeiškrentamai…“(9)

Šiuo metu ten, kur stovėjo Mekų sodyba, yra dirbamasis laukas. Jame aptinkama XIII–XVII a. datuojamos keramikos: puodų, dubenėlių. Gali būti, kad šiuos puodus naudojo penktos ar dar ankstesnių kartų Mekų giminės žmonės ir jų kaimynai, nes kaimas buvo gatvinis, išsidėstęs palei Rovėjos upę (10).

Aptinkami puodai plokščiadugniai su išryškintu priedugniu, žiesti arba tik apžiesti, jų molio masėje yra daug grūsto akmens, vidutinio išdegimo. Puodų sienelės profiliuotos, pūstais šonais ir į išorę nusklembtomis angų briaunomis, kurios labai įmantriai profiliuotos. Puodai petelių srityje puošti smulkių bangelių eilutėmis, o šonai – horizontaliomis linijomis, rečiau ant puodo šonų štampiniu įspaudu įspaustos horizontalios eilutės sudarytos iš sudvejintų duobučių. Tokią keramiką naudojo net vėlyvųjų piliakalnių (Žiobų, Biržų r.; Strobuki, Latvijos ir Lietuvos pasienis) sėlių genties gyventojai.

K. Mekas, 1963–1965 m. tyrinėdamas Biržų pilį, lankėsi ir Semeniškiuose. Tačiau tuo metu negalėjo nujausti, kad jo protėvių gimtoji vieta taip pat reikšminga kultūriniu-archeologiniu požiūriu. Archyviniai šaltiniai ir archeologiniai Semeniškiuose aptikti duomenys rodo, kad Mekų giminė čia gyveno jau Šiaurės karo laikotarpiu, taigi Mykolo Meko (1725–1801) protėviai galėjo naudotis šalia senosios Mekų Semeniškių sodybos šiuo metu aptinkama amžių senumo keramika.

(1) Karolis Mekas, gimęs Aukštelkų kaime, 1931 ir 1934–1939 m. gyveno Švedijoje: 1931 ir 1934 m. Švedijos baltų archeologijos instituto jis buvo pakviestas į kursus paminklų registracijos ir apsaugos klausimais, o 1934–1939 m. studijavo Upsalos ir Stokholmo universitetuose. Stokholmo universitete apgynė darbą apie lietuvių gyvenamą namą, jam buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis.

(2) Povilas Jašinskas (1889–1982) – Švobiškio, Aukštelkų, Kėdainių, Šiaulių, Biržų parapijų Lietuvos evangelikų reformatų kunigas. Jo sesuo Elžbieta Jašinskaitė (1887–1983) – Jono ir Adolfo Mekų motina.

(3) „Radviliškio kraštas“, 2021, Nr. 1 (34), p. 6.

(4) K. Meko tėvas Mykolas Mekas ir motina Margarita Brinkytė-Mekienė turėjo 26 ha ūkį, išaugino keturis sūnus, Karolis buvo vyriausias.

(5) Lansbergienė, Edita. „Metų kraitis: kuo 2021-aisiais pasipildė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondai (I)“. „Šiaurės rytai“, 2021, gruod. 28 d., p. 8.

(6) Kulikauskas, P.; Zabiela G. „Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 т.).“ Vilnius, 1999,  p. 221; Zabiela, G. Volterio archeologinė veikla Žemaitijoje. „Žemaičių praeitis 2“, 1993, p. 71–77; Tautavičius, A. „Ar kasinėjo prof. Volteris Apuolės piliakalnį 1930 metais?“ „Baltų archeologija 3“, 1995, p. 29.

(7) Lammas, J.-P. 1994. „Carlas von Schmithas ir jo „Necrolithuanica“. „Baltų archeologija 3“, p. 8–9; 78; Lamm, J.-P., 1997. „Carl von Schmith and His Necrolithuanica“. „Archaeologia Baltica 2“, p. 11–22.

(8) Mekas, K. Kauno pilis. In „Lietuvos pilys“, Vilnius, 1971, p. 153–168; Mekas, K. „Liškiavos pilis“. In „Lietuvos pilys“, p. 241–244: Mekas, K. „Medininkai“. „Mokslas ir gyvenimas“, 1964, Nr. 11, p. 29–32; Mekas, K., „Biržai“. „Mokslas ir gyvenimas“, 1966, Nr. 7, p. 30–33; Mekas, K. „Ar Trakų ežerai nuseko?“ „Mokslas ir gyvenimas“, 1968, Nr. 4, p. 42–43; Mekas, K., Oksas, J. „Kauno miesto ištakos“. „Lietuvos TSR architektūros klausimai“, 1980, Nr. 6(2), p. 129–141; Mekas, K. „Kauno pilies archeologiniai tyrinėjimai jos architektūros raidai nušviesti“. „Architektūros paminklai“, 1993, t. 13, p. 2–12.

(9) Mekas, J. „Aš, lietuviškas žemdirbys“. „Varsnos“, 1971, Nr. 1–2 (lapkritis–gruodis).

(10) Mekai, Jonas ir Adolfas. „Gyvenimo lai(š)kai“. Sud. K. Pikūnas. Vilnius, 2020, p. 20, 23.