Jonas Mekas: „Gražiausi momentai mūsų gyvenimuose yra subtilūs ir nepastebimi“

Parodoje išsamiai pristatomas septintajame dešimtmetyje Jurgio Mačiūno inicijuotas SoHo kvartalo Niujorke atgimimas. Būtent J. Mačiūnas sėkmingai suorganizavo pirmąjį Fluxnamio kooperatyvą – tuščiose, buvusių gamyklų patalpose įsikūrė menininkai bei galerijos ir vaiduoklišką miesto kvartalą pavertė nuolatine kūrybinio vyksmo erdve.

Parodoje pristatyti reti dokumentai, struktūriniai žemėlapiai ir korespondencija tarp Jurgio Mačiūno bei Niujorko valdžios pareigūnų, atskleidžianti SoHo kūrimo aplinkybes. Ekspoziciją papildo tarptautiniu mastu pripažintų „Fluxus“ menininkų Shigeko Kubotos ir Larry Millerio videodarbai, rodomi filmininko Jeffrey Perkinso bei fotografo Peterio Moore’o kūriniai, istorinė filmuota medžiaga, interviu bei SoHo kvartalo kasdienybė šiandien.

Renginyje taip pat pristatyta ir autorių Roz Bernstein bei Shaelio Shapiro Lietuvoje anglų kalba išleista knyga „Illegal Living: 80 Wooster Street and the Evolution of SoHo“, skirta apžvelgti šį nepakartojamą kūrybinį vyksmą, kuriame dalyvavo šimtai menininkų, įskaitant Trishą Brown, Richardą Foremaną, Alleną Ginsbergą, Philipą Glassą, Johną Lennoną, Yoko Ono, Namą June Paiką ir Andy Warholą, kurie septintajame–aštuntajame dešimtmečiais pristatė savo darbus Wooster g. 80 bei SoHo rajone.

Šios parodos atidaryme dalyvavo ir poetas bei filmų kūrėjas Jonas Mekas. Jis pabrėžė, kad Jurgiui Mačiūnui „Fluxus“ buvo svarbu, tačiau jam kur kas labiau rūpėjo miestas ir jo urbanistinė aplinka. Būtent todėl Fluxnamių kooperatyvams bei SoHo rajono kūrimui jis atidavė visas savo jėgas ir laiką.

Po parodos atidarymo Bernardinai.lt pakalbino Joną Meką apie apsilankymą Lietuvoje, „Fluxus“ reikšmę šiandien, Jurgio Mačiūno šypseną ir kasdienybės poeziją.

Lietuvoje lankotės po kelerių metų pertraukos. Kokie įspūdžiai šioje kelionėje?

Viskas keičiasi. Prieš penkerius metus apie Biržus žmonės dar darė naminį alų, o dabar jau visi perka iš krautuvės. Paklausiau, kodėl nedarote savo alaus, sako, kad taip pigiau. „O ar iš krautuvės alus geresnis?“ Ne, sako, bet pigesnis… Vadinasi, kokybė nebesvarbu, kuo pigiau – tuo geriau. Nežinau, kaip toli galima nueiti taip galvojant… Ir taip, aš manau, yra visose srityse.

Aš apie viską sprendžiu iš to, ką žmonės valgo ir ką geria, nes visi jų galvojimai atsispindi gyvenimo būde ir stiliuje?

Norite pasakyti, kad mes tampame panašūs į kitus? Vienodėjam?

Taip, darotės kaip visi. Tai tikrai ne pliusas.

Jūs, nors ir gyvenate Niujorke, tačiau visada pabrėžiate, kad esate kaimo vaikas, ir būtent tai yra Jūsų tapatybė. Kaip atrasti savo tapatybę?

Reikia būti užsispyrusiam ir laikytis savo nuomonės, jei ji yra gera, ir visiškai nesvarbu, kas ką sako. Jei ateinu į restoraną ir užsisakau šilto maisto, aš ir tikiuosi, kad man atneš šiltą maistą. Ir jei man atneša tik pusiau šiltą ar šaltą, aš siunčiu atgal arba išeinu iš tokio restorano. Karštas maistas turi būti karštas, šaltas – šaltas. Tai principo dalykai.

Ar dabar keliaudamas po Lietuvą buvote užsukęs į Orvidų sodybą, kurią atkakliai gynėte nuo nykimo dar prieš gerą dešimtmetį?

Ne, nebuvau. Ir beveik bijau. Buvau ten beveik prieš dvidešimt metų, ir esu girdėjęs, kad daug kas buvo išnešiota, išparduota. Ar Orvidų sodyba įtraukta į valstybės saugumų paminklų sąrašus?

Kiek žinau, ne.

Tai yra klaiku. Už tokius darbus, o tiksliau – nedarymą, nuėjęs į Kultūros ministeriją kažkam duočiau į nosį. Nesuprantu, kaip galima šitaip nieko nedaryti, norint išsaugoti šią unikalią sodybą. Jei Kultūros ministerija per tiek laiko nesugebėjo įtraukti Orvidų sodybos į valstybės saugomų meno paminklų sąrašą, tai ji yra ne kultūros, bet chaltūros ministerija.

Prieš penkiolika metų savo „Laiškuose iš Niekur“ lietuvius kvietėte suprasti ir įsisąmoninti tai, ką mes turime ir atrasti, vertinti bei tausoti M. K. Čiurlionį, Jurgį Mačiūną, Vilių Orvidą ir kitus meno žmones, kurių darbai garsina Lietuvą.

Jei Orvido sodybos vis dar nesaugo valstybė, tai per penkiolika metų Lietuvoje niekas nepasikeitė. Pasikeitė tik tai, kad yra daugiau pigesnio ir blogesnio maisto, visokių mišrainių… Viskas sumakaluota. Tai pasikeitė ir dar keičiasi.

Per šiuos metus gimė mūsų pažintis su Jurgiu Mačiūnu ir „Fluxus“ – buvo išleista knygų, surengta ne viena paroda. Ko mes šiandien galime pasimokyti iš J. Mačiūno ir „Fluxus“? Ar tai dar nėra pasenę?

Menas niekada nesensta. Tiesą sakant, metams bėgant, menas tik jaunėja, visiškai kitaip nei žmonės. Menas priklauso nuo žmonių – į kurią pusę jie nori eiti. Jei tau įdomus yra menas, iš „Fluxus“ gali pasimokyti lygiai tiek pat kiek iš futurizmo, dadaizmo, siurrealizmo. „Fluxus“ – mūsų pasaulinės kultūros dalis, kuri išreiškia tai, kas mes esame. Jei nebūtų vidinio poreikio, mes neturėtume šių meno stilių ir tokios jų įvairovės. Kas ateina į pasaulį per menus, skirtingus stilius, viskas turi savo vietą, viskas turėjo būti, nes to reikėjo.

Menas buvo tapęs labai akademiškas, labai rimtas, todėl Jurgis atėjo su šypsena. Jis ne kvatojo, – tai visada pabrėžiu, – nes kvatojimas turi kažką negatyvaus, tai kito pažeminimas. Jurgis tik šypsojosi, lengvai žvelgdamas į gyvenimą ir pasaulį. Jis buvo labai pozityvus. Futuristai, siurrealistai protestavo, svaidėsi akmenimis ir dirbtiniais kardais, o Jurgis tik žaidė ir šypsojosi. To reikėjo anuomet, to reikia ir dabar.

Kiekvienas menininkas, kiekvienas meno judėjimas į pasaulį įneša tai, ko nebuvo iki tol. Jurgis savo mintimis ir žaidimais ne tik keitė meną ir suvokimą apie tai, kas yra menas, bet jis pakeitė ir Niujorką – tai jo pradėtas įgyvendinti SoHo kvartalo apgyvendinimas išsaugojo šią unikalią urbanistinę miesto erdvę.

Sakote, kad „Fluxus“ gimė kaip tam tikras protestas prieš meno rimtumą…

Ne, tai ne protestas… Šitaip – ūkininkas augina keletą avių, kiaulių bei karvę, ir jos tarpusavyje niekaip nekonkuruoja, ėda tą pačią žolę. Vieną dieną ūkininkas sako – nusipirksiu arklį. Ir nusipirko. Dabar yra keturi gyvuliai. Tai juk ne protestas, tai kažkas naujo atsirado šiame ūkyje. Taip ir su Jurgiu Mačiūnu – jis atėjo ir į kultūrą atnešė kai ką naujo.

Dažnai ir avangardistams pasakoma, kad jie – maištininkai, protestuoja prieš Holivudą. Ne, poezija neprotestuoja prieš prozą. Proza yra proza, poezija turi savo stilių, intenciją, savo kalbą ir savo kelią. Jie nekovoja vienas su kitu, o yra kitokie. Tas pat su Holivudu ir avagardistais, tas pat ir su „Fluxus“ bei kitais meno judėjimais.

Jūsų paties gyvenime kasdienybė tampa kūryba. Rodos, Jūs nelinkęs sureikšminti savo kūrybos, nes tiek savo filmuose, tiek poezijoje fiksuojate tai, kas vyksta čia ir dabar, ir tai Jums svarbiausia?

Taip, dažnai mane pavadina kasdienybės poetu. Gyvenimas pilnas poezijos. Aš tik užfiksuoju tuos gabaliukus, kurie praeina nepastebėti, ir juose atrandu stebuklų. Kažkam reikia dramų, rimtų sukrėtimų ir įvykių. Tačiau gražiausi momentai mūsų gyvenimuose dažniausiai yra labai subtilūs ir nepastebimi.