„Praktinės bendrinės lietuvių kalbos gramatikos“ autoriai tikisi padėsiantys kalbos vartotojams: tokio pobūdžio leidinių išleista seniai

Panašaus pobūdžio gramatikų seniai nebuvo parašyta, tad kintant kalbos reiškiniams reikėjo peržiūrėti ir seniau nusistovėjusias normas. Kaip teigia autoriai, gramatika sudarys galimybę kalbos normų taikytojams įvertinti aptariamo kalbos vieneto vietą gramatinėje kalbos sistemoje, geriau suprasti konkrečių atvejų normos apibūdinimą, taikyti normą nepaminėtiems, bet panašiems kalbos vartosenos atvejams.

Dienraštis „Bernardinai.lt“ pakalbino kelerius metus kruopščiai dirbusius mokslininkus, ir jie papasakojo apie naujo leidinio išskirtinumą bei sunkumus jį rengiant.

Leidinys – taikomojo pobūdžio

Projekto vadovas Klaipėdos universiteto profesorius dr. ALBINAS DRUKTEINIS pabrėžė, kad leidinys yra taikomojo pobūdžio. „Taikomųjų kalbos aprašų būna įvairių: kalbai kaip negimtajai mokyti; glaustų gramatikos aprašų, padedančių gimtakalbiams suprasti pagrindinius gramatikos dalykus; gramatinių vienetų vartojimo taisyklių sąvadų.

Bet, lyginant su teorinėmis gramatikomis, aprašančiomis gramatikos kategorijas gretinant įvairias kalbas, mūsų akademinės gramatikos laikytinos labiau praktinėmis – jose pateikiamos smulkios įvairių kalbos lygmenų kalbos vienetų klasifikacijos, daug iliustracinių pavyzdžių ir tokiu būdu padedama kalbėtojui suprasti ir vartoti kalbos vienetus“, – pasakojo profesorius.

Pasak prof. A. Drukteinio, panašaus pobūdžio leidinių išleista seniai. „Tęsiant sisteminio kalbos aprašo tradicijas ir manant, kad toks aprašas turi praktinės naudos, buvo pasirinkta aprašyti keturių kalbos lygmenų sistemą – suskirstyti vienetus į tam tikras grupes, paaiškinti skirstymo pagrindą, atpažinimo požymius. Tas aprašo aspektas nėra kažin kiek nutolęs nuo ankstesnių „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikų“. Bet tokia gramatika buvo parašyta beveik prieš 30 metų (ir keli šiek tiek vėlesni leidimai).

Per šį laiką atlikta įvairių tyrimų, atsirado naujų tam tikrų kalbos reiškinių interpretacijų, naujų tam tikrų požymių pateikimo būdų, todėl buvo naudinga visa tai suvienyti, sudėti į tam tikras sisteminio aprašo vietas. Antra, kalbos reiškiniai ne visada mokslininkų aiškinami vienodai, tad šioje gramatikoje pateikiama jos autorių samprata, galinti būti įdomi gretinant su kitų autorių ar sudarytojų panašiomis gramatikomis“, – aiškino A. Drukteinis.

Taip pat skaitykite:

Ruošiantis naujiems mokslo metams, mokykloms trūksta beveik 300 pedagogų

Seimas pritarė prezidento veto: kartelė dešimtokams įgyti pagrindinį išsilavinimą – nuo 2029-ųjų

M. Sinkevičius: manau, kad mūsų švietimo sistema yra pajėgi susidoroti su visais iššūkiais

J. Olekas apie PUPP kartelę: nuo 2022 m. jos įgyvendinimui nebuvo pasirengta

R. Popovienė: šiuo metu šalyje trūksta 250 mokytojų, perpus mažiau nei pernai

Prezidento patarėja: aktyviai dalyvausime ruošiantis kartelės dešimtokams įvedimui po trejų metų

Per sekundę išspręsta lygtis ir sugeneruotas eilėraštis: ar dirbtinis intelektas gali atstoti korepetitorių?

ŠMSM: į profesines mokyklas šiemet pakviesta 18,2 tūkst. stojančiųjų

Tikslas – padėti kalbos vartotojams

Profesorius pabrėžė, kad pagrindinis gramatikos tikslas – daugiau padėti kalbos vartotojams, nei tik parodyti sistemos ribas.

„Todėl čia įvairiais būdais komentuojamas, aptariamas aprašomo kalbos reiškinio santykis su norma. Norminamųjų šaltinių yra nemažai – skaitmeninti kalbos patarimai, konsultacijų bankas VLKK svetainėje, įvairūs mokomiesiems tikslams parengti kalbos normų aprašai. Tačiau kokio nors kalbos reiškinio sisteminis apibūdinimas ir po jo einantis vartosenos keblumų, normos ribų paaiškinimas, neretai ir platesnė probleminio atvejo analizė bei pateikti sprendiniai yra paveikesni, turi didesnę edukacinę galią, o kai kada gali pasitarnauti kalbos normintojams apibrėžiant normos ribas“, – teigė gramatikos bendraautoris ir pridūrė, kad kalbos sistemos santykio su norma komentarai yra kita svarbi gramatikos ypatybė.

Paklaustas, kas buvo sunkiausia rengiant tokį leidinį, pašnekovas akcentavo, jog sudėtingiausia rasti santykį tarp sisteminio aprašo ir normos komentarų. „Tai neturėjo būti nei dar vienas sisteminis aprašas, nei dar vienas norminamasis šaltinis. Parodyti ir pakomentuoti kalbos sisteminių ypatybių svarbą ir įvertinti santykį su norma yra nelengva, nes ne visada nustatyta norma atitinka kalbos sistemą, ir tada prireikia kruopštaus išaiškinimo, kad norma nustatyta ne dėl vieneto sisteminių ypatybių, o dėl kitų priežasčių – vartosenos polinkių, tradicijos, patogumo, todėl ne itin perspektyvi. Tad gramatika yra ir teorinių nuostatų vartosenos atžvilgiu aprašas“, – sakė profesorius.

Mokslininkas leidinyje rengė sintaksės dalį ir džiaugiasi, kad skyrius – gana platus. „Išsamiai, atskirais skyreliais aptariami probleminiai žodžių ryšių, formų parinkimo atvejai, įtvirtintos, o kai kur ir patikslintos „Lietuvių kalbos skyrybos“ leidinyje (2020) pateiktos sintaksinės tam tikrų kalbos vienetų interpretacijos“, – pristatė prof. A. Drukteinis.

Stengtasi užpildyti senesniuose leidiniuose trūkstamas vietas

Praktinės gramatikos fonetikos dalį rengusi Vilniaus universiteto (VU) Šiaulių akademijos docentė dr. RŪTA KAZLAUSKAITĖ pasakodama apie leidinio svarbą atkreipė dėmesį, kad kai kurie fonetikos dalykai anksčiau parengtuose aprašuose pristatyti fragmentiškai arba visai apeiti.

„Fonetika tiria fizinę objekto pusę: kalbos padargų veiklą, akustines sakytinės kalbos srauto elementų (balsių, priebalsių, dvigarsių, skiemenų, kirčio, priegaidžių, intonacijos) ypatybes, jų derinimo dėsnius, tai, kaip garsinę kalbos sandarą suvokia kalbos vartotojai ir kaip garsiniai elementai funkcionuoja kalboje. Visa tai detaliai ir sistemiškai, taikantis prie visų kalbinės visuomenės narių kalbos vartotojų (ne tik mokslininkų), aptariama fonetikos skyriuje“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sakė mokslininkė.

Anot R. Kazlauskaitės, rengiant leidinį stengtasi užpildyti senesniuose leidiniuose trūkstamas vietas. „Pavyzdžiui, nė vienos gramatikos fonetikos skyriuje plačiau nebuvo kalbėta apie prasminį-intonacinį teksto vienetą, frazę: jos ypatybes, frazių tipus, skiriamus pagal funkciją ir turinio reikšmingumą (aktualiąją skaidą), nenagrinėtas frazėje funkcionuojantis loginio ir frazės kirčio santykis.

Kitas pavyzdys – fonetikos specialistai tradiciškai vengia aptarti diachroninius (įvykusius praeityje) fonetinius reiškinius. Šioje gramatikoje nuspręsta juos įvardyti ir apibūdinti, nes kitaip sunku paaiškinti sinchroninius (kalbėjimo momentu vykstančius) procesus. Praeityje susidūrus dviem vienodiems priebalsiams pirmasis supanašėdavo – virsdavo artikuliaciškai panašiu garsu, pavyzdžiui, metti (plg. metė) virto mesti, o šiais laikais pirmasis priebalsis netariamas, nors rašomas, pavyzdžiui, iššoko; anksčiau du vienodi balsiai galėjo būti sutraukiami į vieną: nėra (ne + yra), nesti (ne + esti), dabar juos reikia ištarti abu: neerzina“, – pasakojo ji.

Anot mokslininkės, skyrius praktinei vartosenai bus naudingas ne tik dėl išsamaus lietuvių kalbos balsyno, priebalsyno, dvigarsyno apibūdinimo bei supažindinimo su skiemenimis, kirčiu, priegaidėmis, intonacija, garsų derinimo dėsniais, bet ir dėl detalaus tarimo dalykų, tarimo santykio su rašyba aptarimo, naujos transkripcijos paaiškinimo.

„Prieš kurį laiką Valstybinės lietuvių kalbos komisija priėmė du nutarimus, kuriais patvirtintos atnaujintos bendrinės kalbos tarties rekomendacijos. Jas derėjo kuo skubiau pristatyti visuomenei. Fonetikos skyriuje tai ir padaryta. Patvirtinus įvairius kalbos dėsniams neprieštaraujančius tarties variantus, įteisintas daiktavardžių bebras, stepė šaknies balsio e ir pasiskolintų daiktavardžių makaronai, motyvas balsio o dvejopas tarimas: ilgasis įtemptasis ir trumpasis neįtemptasis. Bet populiarią santrumpą JAV vis dar reikia tarti paraidžiui: jot a vė – dažniau girdime tariant kaip skiemenį. Dar geriau sakytinėje kalboje žodžių netrumpinti, šiuo atveju tarti visą pavadinimą: Jungtinės Amerikos Valstijos“, – nurodė R. Kazlauskaitė.

„Kelrodis, galintis nurodyti žiūros kryptį“

Morfologijos dalį leidiniui rašiusi Klaipėdos universiteto docentė dr. ASTA BALČIŪNIENĖ dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigė pradžioje dvejojusi, ar sugebės tai padaryti. „Morfologijos reiškiniai kinta gana lėtai, gramatikos darbuose jie išsamiai aprašyti, todėl neįsivaizdavau, kokia galėtų būti šio leidinio koncepcija, aktualumas, naujumas, į kokį adresatą orientuotis“, – pasakojo ji ir prisipažino, kad darbo ėmėsi padrąsinta prof. A. Drukteinio.

Pasak pašnekovės, praktinė gramatika yra tik tam tikras kelrodis, galintis nurodyti žiūros kryptį. „Pasirinktas tradicinis morfologijos aprašas padėjo išryškinti ir detalizuoti svarbiausius morfemikos, formų kaitybos ir darybos, kalbos dalių skyrimo, gramatinių kategorijų raiškos aspektus, tačiau ir apribojo galimybę išvengti klasifikacijos, apibrėžčių kartojimo, daugiau dėmesio skirti netipiškiems reiškiniams.

Kita vertus, pirmiausia šie reiškiniai turėtų būti kalbininkų išsamiai ištirti ir tik tada patekti į PG. Rašydama morfologijos dalį, stengiausi nepamiršti, kad tai praktinė, o ne teorinė gramatika, norėjau, kad šis aprašas būtų naudingas ir suprantamas kuo didesnei skaitytojų daliai – tiek mokytojams, studentams lituanistams, tiek mokiniams, net ir užsieniečiams, besimokantiems lietuvių kalbos. Tačiau akivaizdu, kad šiuos tikslus pavyko įgyvendinti tik iš dalies, nes visiškai atsiriboti nuo teorinių svarstymų ar atliepti visų skaitytojų lūkesčius neįmanoma“, – mintimis dalijosi A. Balčiūnienė.

Kalbėdama apie morfologijos dalį ji teigė, kad pasirinktas tradicinis aprašas turi nemažai panašumų į kitas lietuvių kalbos gramatikas, tačiau yra ir skirtumų. „Pirmiausia daug dėmesio skiriama morfemikos aprašui, siekiant orientuotis į praktinės morfeminės analizės aspektus. Taip pat aptariamas sintaksinės (funkcinės) darybos reiškinys, siekiant atskleisti jo nustatymo kriterijus. Juk kalbos vartotojams gali kilti klausimų, kokiai kalbos daliai skirti žodį vienas šiame sakinyje: Vieną vakarą vaikinas jai padovanojo vieną rožę.

Kiek kitaip interpretuojami kai kurie formų darybos, gramatinių formų traktavimo dalykai. Pavyzdžiui, į lietuvių bendrinės kalbos vardažodžio sistemą įtraukiami du vietininko linksniai, iš kurių vienas reiškia vietą (vienoje rankoje), kitas – kryptį (vienon rankon). Arba daugelyje gramatikų veiksmažodžių trečiojo asmens baigmuo nelaikomas galūne, teigiant, kad „trečiojo asmens formos specialių galūnių neturi“. Gramatikoje laikomasi pozicijos, kad veiksmažodžių trečiojo asmens kamiengalis dabartinėje lietuvių kalboje yra sutapęs su galūne, todėl jis skirtinas galūnei, pavyzdžiui: šok-u, šok-i, šok-a.

Žinoma, tokie sprendimai gali sulaukti kritikos, tačiau tikiuosi, kad tai paskatins morfologija besidominčius lietuvių kalbos vartotojus ir tyrėjus labiau įsigilinti į kalbos struktūros subtilybes. Taigi kviečiu skaitytojus, pasitelkus PG, mėginti įminti lietuvių kalbos struktūros mįsles“, – apibendrino morfologijos dalies autorė.

Leksika kinta greičiausiai

VU Šiaulių akademijos docentė dr. JOLANTA VASKELIENĖ, leidinyje išdėsčiusi žodžių darybos dalykus, teigė, kad ši kalbos dalis kinta greičiausiai. „Tai natūralu – mums naujo žodžio reikia iškart, vos atsiranda naujas dalykas, kai mes apie ką nors norime pasakyti kitaip, naujai. Ne kiekvienas gal ir žinome, kad didžiąją mūsų kalbos dalį sudaro dariniai, tai yra iš kokio nors žodžio ar žodžių padaryti žodžiai.

Pirminių, nepadarytų žodžių yra kur kas mažiau. Taigi kiekvienas žmogus, kuris kalba, rašo lietuviškai, nuolat vartoja galybę darinių, be to, kone kiekvienas pasidaro ir naujų, kartais tai daroma sąmoningai, kartais nesąmoningai“, – pasakojo ji ir pridūrė, kad tai, jog nuolat atsiranda naujų žodžių, galime matyti iš Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyno.

„Jau dabar galiu pasakyti, kad reto kurio lietuvių rašytojo knygoje nėra į pagrindinius žodynus neįtrauktų darinių. Taigi suprasti morfologinės žodžių darybos principus, procesą yra tikrai svarbu. Žodžių daryba domiuosi seniai, šį kursą daug metų dėstau studentams, taigi ir rašydama žodžių darybos dalį „Praktinei bendrinės lietuvių kalbos gramatikai“ pirmiausia mąsčiau apie adresatą, stengiausi rašyti taip, kad suprastų kiekvienas, kuris nori įgyti žodžių darybos pagrindus“, – pabrėžė mokslininkė.

Žodžių darybos turinio išdėstymą leidinyje lėmė nuoseklus ėjimas nuo pagrindinių dalykų, tokių kaip darinio samprata, iki to, kas būdinga konkrečioms kalbos dalims. „Maniau esant naudinga pateikti kuo daugiau ir įvairių pavyzdžių, todėl šioje gramatikoje apstu iliustracinių pavyzdžių. Tiesa, nors reikėjo orientuotis į bendrinę kalbą, kartais, norėdama, kad skaitytojui būtų pateiktas išsamesnis žodžių darybos vaizdas, pateikiau ir bendrinei kalbai nebūdingų darinių pavyzdžių“, – pasakojo J. Vaskelienė.

„Ši gramatika buvo gera proga parodyti, kad lietuvių kalba turtinga darybinių variantų (pavyzdžiui, pakrūmė / pakrūmis, storpilvis / storapilvis) ir darybinių sinonimų (pavyzdžiui, čiuožėjas, -a – čiuožikas, -ė; apypiktis, -ė – popiktis, -ė – piktokas, -a). Stengiausi kuo paprasčiau paaiškinti darybinių variantų ir sinonimų skirtybes, parodyti jų pavyzdžių, kad tas, kuriam įdomus variantiškumas, sinonimija, suvoktų, kas yra kas“, – teigė pašnekovė.

Dėl dalies dalykų nėra vienos nuomonės

Rengdama žodžių darybos dalį autorė daug konsultavosi su ekspertais, nes kai kuriais klausimais nėra vienos nuomonės. „Man, kaip žodžių darybos dalies autorei, reikėjo apsispręsti dėl kelių dalykų: pirmiausia, rašyti ar nerašyti apie vadinamuosius koreliacinius darinius (svetimos kilmės žodžius, kuriuos vieni laiko dariniais, kiti nelaiko, pavyzdžiui, adaptacija, egzaminatorius ir kt.). Yra dvi priešingos nuomonės, todėl mėginau rasti kompromisinį būdą. Skaitytojams nurodžiau abi traktavimo galimybes, bet vieno recepto nepateikiau“, – aiškino J. Vaskelienė.

Kitas iššūkis kilo rašant apie sangrąžinių žodžių darybos būdą. „Čia irgi egzistuoja du požiūriai – vieni tokį būdą laiko atskiru, kiti mano, kad sangrąžos dalelytė yra tik pagalbinė darybos priemonė. Aš laikausi pastarosios pozicijos, remdamasi kalbininku Vincu Urbučiu rašau, kad mūsų kalboje yra keturi pagrindiniai žodžių darybos būdai (ir mišrusis), bet nurodau ir kitokį požiūrį, literatūrą, kad norintys galėtų pastudijuoti ir pasirinkti sau priimtiną poziciją. Deja, taip jau yra, kad ne dėl visko žodžių darybos specialistai sutaria“, – kalbėjo žodžių darybos dalies autorė.

Anot pašnekovės, gramatikoje pateikta teorinė medžiaga ir pavyzdžiai skaitytojams leis suprasti, kaip iš turimų žodžių padaromi nauji žodžiai, padės suvokti žodžių darymo būdų ir tipų sistemą, atskleis lietuvių kalbos žodžių darybos išgales, taip pat suteiks galimybę tuo pasinaudoti praktiniais tikslais – vertinant naujai daromų darinių taisyklingumą ar patiems kuriant bendrinei kalbai tinkamą darinį.

„Praktinė bendrinės lietuvių kalbos gramatika“ parengta pagal VLKK inicijuotą projektą „Leidinio „Praktinė bendrinės lietuvių kalbos gramatika“ rengimas“ (vad. Albinas Drukteinis), finansuotą iš programos „Valstybinės kalbos norminimas, vartojimas, ugdymas ir sklaida“ lėšų. Leidinį išleido Vilniaus universiteto leidykla. Gramatika prieinama visiems nemokamai VLKK svetainėje, skyriuje „Aktualūs leidiniai“.

Straipsnis parengtas iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.

Susiję:

Vakaris Vingilis

6 min

Lituanistinį ugdymą diasporoje puoselėjanti D. Simonaitienė: „Lituanistinės mokyklos šiuo metu išgyvena aukso amžių“

Andrius Tinteris

15 min

Kaip gimsta žodynai? Minime K. Būgos pirmojo sąsiuvinio 100-metį

Austėja Zovytė

8 min

Sklandi vaiko kalba ir turtingas žodynas – tėvų ar logopedo atsakomybė?

Andrius Tinteris

9 min

Mūsų kalbos kūrybos DNR. Ar esame kūrybinga tauta?