Pranciškonas brolis E. Jurgutis: „Pranciškonizmas – vienas iš mano akcentų“

Šventojo Pranciškaus metai dar tęsiasi ir šioje „Rimo Piligrimo“ laidoje svečiuojasi pranciškonas brolis EDVINAS JURGUTIS.

Laidoje Rimas Šapauskas su broliu Edvinu kalbėjosi apie jo pasirinkimą priklausyti Mažesniųjų brolių ordinui, nes jis pats kilęs iš Kretingos. Netikėtai pokalbis pasisuko apie sakramentus ir jų svarbą, apie tai, ko žmonės tiesiog nesidomėdami nežino, kad Bažnyčia „neišskiria“ sutuoktinių, kad Ligonių patepimo sakramentas nėra paskutinis ir ar būtinas krikštas, jei tėvai ir krikštatėviai meluoja sau ir kitiems.

Kuo tau šie Šv. Pranciškaus metai ypatingi, kaip pajutai, kad šiemet iš tikrųjų yra Šv. Pranciškaus metai?

Pirmiausia ir svarbiausia – kartais mes tas šventes, jubiliejus, kaip ir gimtadienius, turbūt vardadienius, švęsti pavargstame. Bet yra kas užsidega, kam gimsta ta ugnelė. Kasdienybėje žmonės teiraujasi: „O ar mes darysim ką nors? Ar vyks kas nors? Ar galima? O kas ten yra? Paaiškink.“

Tada grįžtame prie „paaiškink“ – kas tie atlaidai, kodėl Pranciškaus metai, ką mes čia minime. Feisbuke žmonės pamato, kad kas nors ką nors švenčia: „O kodėl pas mus nėra? Mes irgi juk pranciškonai.“ Niekas nenori būti prastesnis.

Man smagiausia, kad šįkart pajutau pasauliečių, pasauliečių pranciškonų ir tiesiog parapijiečių susidomėjimą. Nes šiais medijų laikais jie pamato, kad kas nors kur nors ką nors gauna. Sako: „O kodėl mes – ne?“ Ir štai neseniai parapija važiavo į piligrimystę, į Kretingą, meldėsi, keliavo, ėjo procesijos.

Taip pat skaitykite:

Vikaras J. Makutas apie Trakinių atlaidus: „Norėtųsi, kad bazilikoje žmonės netilptų ir atlaidų svarba būtų suvokiama ne tik Šiluvoje“

Rugsėjo 3 d. Šiluvoje vykstanti konferencija kviečia diskutuoti: ant ko statysime Lietuvos ateitį?

Trečiadienio katechezė. Bažnyčia nėra pasyvi žmonių istorijos stebėtoja

Leonas XIV: gėrėkimės Dievo sukurtu pasauliu ir jį saugokime

Popiežiaus maldos intencija rugsėjo mėnesiui

Dvasinė sausra – Dievo tylėjimas ar tikėjimo branda?

Kunigas L. Braukyla apie studijas Romoje: „Gilesnis studijavimas mus daro nuolankesnius, o ne labiau pasipūtusius“

Petro klaida – mums pamoka sugrįžti į save

Mane turbūt daugiausia džiugina, kad tai jau nebėra iš viršaus nuleista Bažnyčiai daryti. Jie ieško, ir man belieka atsiliepti – tik parodyti, nukreipti. Daug nuoširdžiau, lengviau aiškinti ir kalbėti, kai tavęs klausia, o ne kai tu sakai: „Va, jeigu to nedarysi, prarasi išganymą, tu privalai.“ Visai to nereikia.

Tokia tikroji Evangelija, kur aš atsiliepiu, atsakau. Labai džiugina širdį, kad yra kas ieško.

Kada šv. Pranciškaus dvasia tave pagavo? Nes esi ir pranciškonas vienuolis, ir kunigas. Kiek suprantu iš kalbos, esi ne vilnietis.

Esu žemaitis. Kai pasakai, iš kur esi, visiems iš karto būna aišku: kadangi esu iš Kretingos, atrodo, ten užaugus neįmanoma netapti pranciškonu. Kretingoje baigiau Pranciškonų gimnaziją – visur buvo pranciškonai.

Ir tik šiandien, studijuodamas, daugiau suprasdamas, matau, kad net mano būdas yra labai pranciškoniškas. Daug tų dalykų jau buvo įskiepyta kasdienybėje.

Kai pradedi mokytis būti pranciškonu, daug dalykų reikia išmokti – neturto, paprastumo. Man visa tai jau buvo sava. Man atrodo: „Čia taip turi būti, o kaip kitaip gali būti?“ Supratau, kad kitiems – iš Vilniaus, Kauno – šių dalykų reikia mokytis, nes jie pirmą kartą apie juos išgirsta iš visai kitos aplinkos.

Tai turbūt tiesiog yra dalis manęs. Pranciškonizmas – vienas iš mano akcentų.

Kai mokiausi Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute, kuris yra priešais Vilniaus dailės akademiją, kur buvo įsikūręs pranciškonų vienuolynas, visą laiką mačiau uždarytą Bernardinų bažnyčią ir vis pagalvodavau: „Kaip norėčiau, kad čia vėl būtų bažnyčia.“ Ir 1996 metais prasidėjo judėjimas.

Pirmasis brolis, kurį sutikau toje bažnyčioje, buvo brolis Benediktas. Nuo tada pradėjau eiti į Šv. Mišias. Vėliau atsirado brolis Julius. Mano paties gyvenime tuo metu buvo didelių perversmų. Galbūt čia ir slypi pranciškonų sėkmė, nes tuo metu Šventoji Dvasia labai stipriai pašaukė žmones. Paskui dar prisijungė brolis Astijus su savo liepsningais pamokslais ir kiti broliai. O tu priklausai jau antrajai pranciškonų kartai.

Aš jau iš trečiosios kartos, kuriai visa tai jau padovanota: gimiau ir jau viskas buvo lietuviškai, jau buvo litas, viskas. Man irgi daug dalykų jau savaime suprantami.

Atėjau į Bernardinus Kretingoje – mūsų bažnyčios jau buvo restauruotos. O pirmieji broliai, kaip sakiau, dar nieko neturėjo. Atėję pradėjo nuo to: „Bandykim atsiimt bažnyčią, išsineškim šiukšles, išsikuopkim.“

Taigi mano situacija jau labiau privilegijuota – aš gaunu iščiustytus altorius, veikiančius mikrofonus, garsiakalbius, apšvietimą – viskas jau sutvarkyta.

Mes visi esame truputėlį kažkieno paveikti. Kuris brolis tau padarė didžiausią įtaką ir įspūdį?

Žiūrint, apie kurį gyvenimo tarpsnį kalbame. Turbūt nėra vieno, gal skirtingi broliai atskleidė ir leido pamatyti skirtingus Pranciškaus bruožus, kurie mane užkabino.

Paauglystėje turbūt didžiausią įtaką darė tuo metu Pranciškonų gimnazijoje kapelionais dirbę broliai. Buvo broliaiPaulius, Tomas, Evaldas. Šie broliai mėgo dirbti su problemiškais, judriais, labai aktyviais ir mėgstančiais prisidirbti jaunuoliais.

Jie matė didelį tokių jaunuolių potencialą ir juos palaikė. Bendroje aplinkoje įpranti, kad pirmūnus palaiko visi mokytojai, nes jų geri rezultatai, o ateidavo kapelionai ir sakydavo: „Tu judrus, veiklus, kažką nori veikti, aktyviai mąstai – panaudosim, važiuok.“ Tai turbūt labai įkvėpė. Kad ir kiek pridarydavome klaidų, jie apsimesdavo, kad nemato.

Ir iš tiesų dabar, jau išaugęs iš tų nesąmonių, žiūri, kiek daug gerų sėklų pasėta, kiek daug gerų darbų iš to išaugo. Tas noras tarnauti, melstis, rūpintis kitais, gamta, artimu – visa tai jie pasėjo savo pavyzdžiu ir darbais.

Vilniuje lygiai taip pat broliai Julius, Astijus, Algis paliko ryškias žymes. Ir brolio Arūno Peškaičio, kurio gyvenimas toks spalvingas – brandžiame amžiuje pasuko į pranciškonus ir kunigystę, irgi įdomi istorija.

Turbūt tuo ir gražūs pranciškonai – jie tokie skirtingi. Yra akademinių, kultūrinių brolių, yra ugningų, labiau prie meno, prie gamtos, yra sportininkų.

Ir Viešpats tokį žmogų pašaukia ir panaudoja, kad jis pataikytų į tą bendruomenę, į tą būrelį, į tą burbulą. Tai gražu. Mane pranciškonai patraukė tuo, kad tu gali atrodyti niekam netinkamas, bet jie vis tiek mato.

Tavęs nespraudžia į siaurus rėmus, kad turėtum būti labai akademiškas ar pamokslininkas. Tave priima tokį, koks esi, ir sako: „Varyk, tik pakeliui dar tapk šventas.“

Iš tiesų mane priėmė, palaikė. Šiandien labai daug dirbu su jaunimu, paaugliais. Mane pagauna tie, sakykime, protestuojantys prieš viską, prieštaraujantys, ieškantys, norintys iškart klausti: „O gali būti kitaip? Kodėl būtinai taip?“

Aš pats buvau toks, todėl juos labai suprantu. O kitam žmogui – sistemingam, akademiškam – labai sunku taip padrikai ar kartais net be argumentų kalbėti. Ir štai pašaukia brolį, kuriam tai patinka.

Parengė Austėja Žalalytė.