Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 14

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Psichologas A. Grižas: vyrai susilaukia daug mažiau empatijos nei vaikai ir moterys

Bendruomenės organizacijos „Gentys“ feisbuko nuotrauka

„Psichinės sveikatos paslaugos, teikiamos šiuo metu, yra labiau priimtinos moterims: reikia sėdėti ir kalbėti apie savo jausmus. Toks psichologinės pagalbos formatas atsirado Freudo laikais, kai dauguma jo klientų buvo moterys. O daugeliui vyrų reikia daugiau veiksmo“, – sako psichologas, bendruomenės „Gentys“ įkūrėjas ANTANAS GRIŽAS.

Prieš kelerius metus patyręs asmeninių santykių krizę ir pastebėjęs, kad psichoterapija neduoda visų atsakymų, A. Grižas pradėjo gilintis į kitų vyrų liudijimus interneto portaluose. Kiekvieno vyro unikali patirtis ir dalijimasis ja visiškai neatitiko tos meinstryminės psichologijos, kurią A. Grižas studijavo šešerius metus. Kilo mintis suburti vyrų grupę – saugią erdvę, kurioje jie galėtų rinktis ir kalbėtis apie savo problemas. Taip atsirado „Gentys“ – kokybiško vyrų asmeninio augimo erdvė. Startavusi prieš dvejus metus bendruomenė, atsiradusi kelių vyrų iniciatyva, smarkiai plečiasi visoje Lietuvoje ir netgi užsienyje, jos nariais save laiko arti pusantro tūkstančio vyrų.

Su psichologu A. Grižu kalbamės apie tėvo ir sūnaus santykį, vyrų problemas, norą turėti savo gentį ir baimės nugalėjimą.

Psichologas Antanas Grižas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas yra negerai tai „stipriajai“ lyčiai? Kodėl vyrai vengia rodyti savo emocijas? Kas dėl to kaltas – auklėjimas ar prigimtis?

Statistika rodo, kad visame pasaulyje dominuoja vyrų savižudybės, išskyrus pavienius atvejus keliose šalyse. Tą lemia ir kultūrinės, ir biologinės priežastys. Vyrai susilaukia daug mažiau empatijos nei vaikai ir moterys. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tai lemia evoliucija: istoriškai mūsų visuomenių išlikimas priklausė nuo vyrų aukojimosi. Pavyzdžiui, skęstant „Titanikui“ pirmiausia buvo gelbėjami vaikai ir moterys. Mes pripratę aukoti vyrus, o ir jie patys su tuo susitaikę.

Šiuo metu vyriškumas išgyvena krizę, jis stipriai kritikuojamas visame pasaulyje. Yra netgi tokių teiginių, kad tradicinis vyriškumas yra žalingas ir blogas, o tai neabejotinai atsiliepia teigiamai psichinei vyrų sveikatai. Nemaža dalis vyrų išgyvena sumaištį: kaip man čia būti? Kokiam man būti? Nepaisant to, aš esu už tai, kad persvarstytume lyčių vaidmenis, tiesiog tai vyrams nėra lengva.

Šiais laikais daug vyrų problemų yra nurašomos kaip stereotipų pasekmės. Pavyzdžiui, kodėl vyrai žudosi? Nes jie įsikibę neveikiančių stereotipų. Kodėl vyrai geria? Nes įsikibę stereotipų. Kodėl berniukai prasčiau mokosi ir stoja į aukštąsias mokyklas? Vėlgi dėl tų stereotipų apie vyrus. Ir tada kaltiname pačius vyrus, nematydami kitų jų problemų, pavyzdžiui, trauminių patirčių.

Daugelis vyrų yra patyrę psichologinių traumų, jiems sunku suprasti savo emocijas, jas valdyti ir įvardinti. Yra duomenų, kad jau vienų metų amžiaus mergaičių žodynas gerokai platesnis nei berniukų. Mergaitė, kurią augina žemo išsilavinimo mama, turi platesnį žodyną nei berniukas, kurį augina aukšto išsilavinimo mama.

Aišku, kalbu apie vidurkius, bet jie atskleidžia bendrą tendenciją. Taigi moterų ir vyrų skirtumus lemia auklėjimas, bet galbūt svarbios yra ir biologinės priežastys. Fiziologiniai ir seksualiniai skirtumai veikia protą ir kitus dalykus.

Psichinės sveikatos paslaugos, teikiamos šiuo metu, yra labiau tinkamos moterims: reikia sėdėti ir kalbėti apie savo jausmus. Toks psichologinės pagalbos formatas atsirado Freudo laikais, kai dauguma jo klientų buvo moterys. O daugeliui vyrų reikia daugiau veiksmo, tad šis formatas nebūtinai tiks vyrams. Aišku, kai kuriems jų jis tinkamas, tačiau reikia galvoti apie paslaugas, kurios būtų palankios vyrams.

Bendruomenės organizacijos „Gentys“ feisbuko nuotrauka

Kokia įtaką berniuko ugdymui turi tėvas?

Klinikiniai duomenys atskleidžia, kad vaiko raidai labai svarbus tos pačios lyties asmens, su kuriuo vaikas galėtų tapatintis, pavyzdys – taip mes kuriame savo asmenybę. Tai nebūtinai turėtų būti tėtis – gali būti senelis, auklėtojas, treneris ir pan. Berniukui svarbu matyti tiesioginio kontakto metu, kaip tas asmuo tvarkosi su savo jausmais, pasirinkimais, kaip jis rūpinasi savo poreikiais, emocijoms, dėl to tėvo pavyzdys labai svarbus sūnui. Aišku, mergaitei taip pat svarbu, nes per santykį su tėvu ji mokosi megzti ryšį su priešinga lytimi.

Yra duomenų, kad tėčiai vaikus auklėja kitaip nei mamos. Tai, aišku, labiau vidurkis, nes yra visokių mamų ir visokių tėčių. Tačiau tėčiai labiau disciplinuoja, stato ribas, o mamos sukuria saugų glėbį. O tėčiai stumia vaiką į priekį: „Tu dabar esi čia, o pabandom atsidurti aukščiau…“ Vaikui grįžus namo po kokio nors konflikto, mama jį ramins ir guos, o tėtis klaus: „Tai ką darysi?“ Jam svarbu, kad vaikas savarankiškai spręstų savo problemas. Tėčiams būdingi ir gana šiurkštūs žaidimai su vaikais, tiek su berniukais, tiek su mergaitėmis – vaikai tai dievina, mokosi įgūdžių, empatijos, komunikacijos. O tėtis įgauna dar vieną auklėjimo svertą: „Paruošk pamokas, tada pažaisim…“

Šiais laikais daug tėčių yra paskendę savo problemose, todėl jiems sunkiau būti emociškai ir fiziškai artimiems savo vaikui. Jiems stinga empatijos ne tik vaikui, bet ir sau patiems. Dar sunkiau būti tėčiu, jei ir pats neturėjai santykio su savo tėvu vaikystėje. Tas tėvo stygius tęsiasi iš kartos į kartą mažiausiai du šimtus metų. Industrinė revoliucija šeimoms sukėlė esminių pokyčių: keitėsi šeimos ir bendruomenės struktūra, lyčių vaidmenys. Karai masiškai traumavo ir nužudė daug vyrų, jau nekalbant apie sovietines represijas. Dalis berniukų arba neturėjo tėčio, arba turėjo neigiamą tėčio pavyzdį.

Kai berniukas mato smurtaujantį, geriantį tėtį, jis bando susivokti, kaip jam save formuoti, koks jis turėtų būti užaugęs. Ir jis arba perims neigiamą tėčio pavyzdį, arba nueis priešinga kryptimi, sau pasakęs mintyse, kad bus visiškai kitoks nei tėtis. Ir tokiu būdu jis išsižada to tradicinio vyro, kokį jis matė, modelio. Jis susipyksta su savimi ir savo lytimi. Turiu tokių klientų: „Aš matau tėtį kaip blogą, mamą kaip vargšę, tai būsiu kitoks. Būsiu taikus, geras, paslaugus, patogus…“ Mamoms tokie sūnūs patinka, bet užaugę tokie vyrai patiria daug kančios. Nėra lengva vyrui eiti per gyvenimą, neleidžiant sau būti nepatogiam, griežtam, nemokančiam panaudoti agresijos.

Mano patirtis rodo, kad į savižudybės krizę dažniau pakliūva būtent save užslopinę ir savęs nepaisantys geriečiai. Vyrai, kurie tikisi, kad, jei jie bus geri, tai susilauks to paties ir iš kitų, yra pažeidžiamiausi.

Bendruomenės organizacijos „Gentys“ feisbuko nuotrauka

Prieš dvejus metus įkūrėte vyrų bendruomenių tinklą „Gentys“, padedantį, jei gerai supratau, vyrams, pakliuvusiems į krizines situacijas. Kodėl pasirinkote tokį pagalbos būdą?

Nes „Gentys“ yra visiems vyrams, o ne tik pakliuvusiems į krizę. Dėl to šis projektas ir turi tokį pasisekimą. Viskas prasidėjo nuo asmeninės kančios. Buvau baigęs psichologiją, kurią studijavau šešerius metus, bet, patyręs santykių krizę, pastebėjau, kad įprasta terapija man neduoda visų atsakymų. Tuomet pradėjau žiūrėti anglakalbių vyrų vaizdo jutubą, skaityti interneto forumus. Pastebėjau, kad tai, ką tie vyrai kalba, labai skiriasi nuo tos meinstryminės psichologijos, kurioje visiškai nekalbama apie unikalias vyrų patirtis. Kalbama apie porų psichologinius santykius, bet ne apie unikalią kiekvienos lyties specifiką.

O tuose jutubiniuose įrašuose kartais iš labai jaunų vyrukų išgirsdavau dalykų, kurie man rezonuodavo. Supratau, kad tai labai svarbu, nes man padėjo suvokti, jog nesu vienas. Vienam būti pabodo, brendo mintis, kad reikia savų vyrų grupės. Po metų tokia grupė susikūrė, susibūrėme šešiese ir pasivadinome „Gentimi“.

O kodėl „Gentis“?

Yra toks terminas, kurį pamačiau žiūrėdamas tuos vyrų pokalbius: Find your tribe („Susirask savo gentį“). Mes gyvename moderniame milijoniniame pasaulyje, nors esame sukurti gyventi mažoje žmonių grupėje. Didžiuliuose miestuose jaučiamės vieniši, tad svarbu rasti tą savo gentį, su kuria galėtum jaustis kaip tarp savų.

Dar po poros metų, pamatę, kokia ta gentis mums svarbi, kaip augame emociškai, mes pradėjome visiems girtis, o visi mums pavydėti. Su gentainiu Vytu prieš porą metų padėjome pirmiesiems vyrams susiburti į pilotinę gentį, o kiek vėliau keturiese įsteigėme organizaciją. Ir viskas tuomet sprogo…

Ar vyrams lengva peržengti tą slenkstį, skatinantį juos atsiverti, nebijoti būti pažeidžiamiems? Papasakokite apie „Genčių“ struktūrą ir veikimo modelį.

Kiekviena „gentis“ yra savarankiška. Apmokyti grupių vedėjai savanoriai tik veda dviejų mėnesių įvadinį kursą tai genčiai, suburia vyrus. Jie moko, kaip turėtų vykti susitikimai, kokia jų struktūra, moko pasidalinti atsakomybe, moko dirbti emocinį darbą grupėje, kad tas kartu praleistas laikas būtų kokybiškas.

Mes, motininė organizacija, palaikome ryšį su kiekviena „gentimi“, teikiame  konsultacijas, kad jos galėtų savarankiškai toliau gyvuoti. Savanorius atrenkame iš mūsų organizacijos vyrų, svarbiausia, kad jie būtų komunikabilūs, turėtų ryšį su savo pačių emocijomis, gebėtų riboti, įsipareigoti.

Mūsų projektas tuo unikalus, kad nekritikuojame vyrų. Šiaip mūsų visuomenėje vyrai neišvengia kritikos, ypač kritikuojamas jų vyriškumas. Ir tai juos atstumia. O mes laikomės nuostatos, kad vyriškumas nėra kritikuojamas – kritikuojamas gali būti tik elgesys. Mes sakome: ateik ir sustiprėk, išdrįsk pažiūrėti į savo vidų, ateik pasiekti savo tikslų ir padėk kitam. Mes pasitelkiame pozityvias tradicinio vyriškumo vertybes ir nesame nuobodūs, veikiau žaismingi. Panašu, kad daugeliui vyrų tai patinka, turime po 30 grupių kiekvieno sezono metu.

Bendruomenės organizacijos „Gentys“ feisbuko nuotrauka

Kokio amžiaus vyrai jungiasi į „Gentis“? Kokias temas liečiate?

Daugiausia pas mus ateina trisdešimtmečių vyrų ir tų, kuriems tarp keturiasdešimt ir penkiasdešimt metų. Jaunesni vyrai, mano nuomone, irgi patiria sunkumų, bet gal dar nelabai susivokia, kad jų problemos susijusios su vyriškumu, o gal ir mažiau linkę leisti pinigus. Vyresni vyrai patiria vidurio amžiaus krizę, ir jie renkasi ateiti pas mus.

Buvome nustebę, kaip noriai vyrai jungiasi į „Gentis“, dalinasi su kitais, kviečia jungtis. Ir taip mes netgi keičiame kultūrą Lietuvoje: štai bendruomenė, kurioje vyrai rūpinasi savo emociniu pasauliu. Aišku, yra ir tokių, kurie mūsų prisibijo, atsargiai žiūri, stebi per atstumą. Kai kuriems vyrams reikia pasiruošimo, nes juos gąsdina pokytis gyvenime. Dalis vyrų bijo kitų vyrų, nes jie neturėjo pozityvių patirčių, gal kentė patyčias, smurtą.

„Gentyse“ mokomės nesmurtiškai tarpusavyje bendrauti. Mokomės išgirsti vienas kitą, mokomės nekaltinti, suvokti savo emocijas ir megzti taikų atgalinį ryšį vienas su kitu. Mokomės sveikai konfliktuoti, nes mūsų gyvenime apstu konfliktų. Kai jau atsiranda toks pagrindas, vyrai kalba apie savo problemas: apie santykius su tėvais, sūnumis, antrosiomis pusėmis. Kalba apie gyvenimo prasmę, stereotipus, vyriškumą. Kiekvienas vyras gali pasiprašyti sau laiko ir pasakoti savo istoriją, jei to nori, gali prašyti atgalinio ryšio iš gentainių.

Ar būna atvejų, kai vyrai nusivilia „Gentimis“?

Ne visiems vyrams jos tinka. Kai kam gal reikėtų individualios ar grupinės terapijos, kai kas supranta, kad jiems ne pakeliui, o kai kam netinka konkreti „gentis“, tad jie ieško kitos.

Ar pas jus ateina homoseksualių vyrų?

Taip. Asmeniškai pažįstu bent keturis, bet jų greičiausiai yra ir daugiau. Pažįstu ir vieną gentainį translytį vyrą, kuris anksčiau buvo moteris. Mes esame tam atviri, džiaugiamės, kad ateina įvairių vyrų, galinčių reflektuoti įvairiausias vyriškas patirtis. Bendraujant su homoseksualiais vyrais jau kyla klausimų: o kur ta riba? Kur tas emocinis intymumas, o kur jau prasideda seksualinis? Juk yra ir baimių, kad tas kitas vyras gali apkabinti. Kaip tai atrodys? Mes mokomės nebijoti emocinio artumo su kitu vyru, mokomės priimti ir heteroseksualius, ir homoseksualius vyrus.

Esu stebėjęs vienoje „Gentyje“ maršietį, šalia kurio sėdi progresyvus liberalas. Jie kalbasi, mokosi sugyventi, ir man tai yra nuostabu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien