Psichologė R. Morkūnienė: „Pagalba ligoniui moko atjautos, žmogiškumo ir leidžia patirti Dievo gailestingumą“

„Liga siunčia ženklus, kad žmogus nėra visagalis, amžinas, galintis visiškai kontroliuoti savo gyvenimą. Kartu ji primena apie gyvenimo laikinumą ir motyvuoja jį įprasminti“, – sako psichologė REGINA MORKŪNIENĖ, VI Pasauliniame apaštaliniame gailestingumo kongrese skaičiusi paskaitą apie sunkaus ligonio buvimą šeimoje.

Liga – neišvengiama gyvenimo dalis

R. Morkūnienė jau beveik du dešimtmečius yra šalia nepagydomai sergančių žmonių ir jų artimųjų. Anot psichologės, savo gyvenimo misiją – padėti sunkiausiai sergantiems – ji priima kaip didelę Dievo dovaną.

Žinojimas, kaip būti šalia ir ką kalbėti sunkiausią valandą, atėjo iš asmeninės patirties – slaugant šviesaus atminimo vyrą: „Kai žmogus sužino, kad ir psichologas yra išgyvenęs panašių dalykų, iš karto atsiranda ryšys. Matyt, tokia žmogiška prigimtis – patirtis yra labai svarbi.“

Liga – neišvengiama mūsų gyvenimo dalis, teigia psichologė. Sveikatos praradimas sukrečia žmogų, ypač jei liga užklumpa netikėtai ir yra sunki. „Liga siunčia ženklus, kad žmogus nėra visagalis, amžinas, galintis visiškai kontroliuoti savo gyvenimą. Kartu ji primena apie gyvenimo laikinumą, motyvuoja jį įprasminti, geriau suprasti ir atjausti sunkiai sergančius“, – sako R. Morkūnienė.

Psichologė pastebi, kad visuomenėje vyrauja ydinga nuostata – idealizuojamas jaunas, stiprus, sėkmingas žmogus, todėl vyresni, sergantys ir silpni asmenys tarsi nebeturi sau vietos. Dėl to sunkią ligos diagnozę žmonės neretai stengiasi slėpti ir vengia apie ją kalbėti.

„Kaip sakė popiežius Leonas XIV, gyvename kultūroje, kuriai būdingas greitis, momentinis ryšys, skubėjimas, kartu ir atmetimas bei abejingumas. Tai neleidžia mums priartėti prie kito, stabtelėti ir pažvelgti į šalia esančio žmogaus poreikius bei kančias“, – įžvelgia ji.

Penkios stadijos susitaikant su liga

Nepagydoma ir pavojų gyvybei kelianti liga žmogų veikia kaip stiprus stresorius. Anot R. Morkūnienės, mirštantis žmogus gali patirti penkias emocines reakcijas į ligą ir artėjančią mirtį, aprašytas psichiatrės Elisabeth Kübler-Ross.

Taip pat skaitykite:

Kūno nuovargis ir sielos nuovargis: ar mokame juos atskirti?

Vėžiu sergančioms moterims kompensuojami du nauji vaistai nuo vėžio

Paramos vaikams centro atstovė: suaugusiesiems skaudu galvoti apie smurtą – ypač seksualinį – prieš vaikus

Skandalas po skandalo… Apie moralę po fakto

Kai klasėje nesaugu: kaip emocinė aplinka lemia mokinių ir mokytojų sėkmę?

Nutylimi ženklai: kodėl ankstyvoji psichozė dažnai nepastebima?

Psichologė V. Ivanauskaitė: kai kurie vieniši žmonės priverčia juoktis visą kambarį

Jūrinis ir galvijų kolagenas: kuo jie skiriasi?

„Pirma reakcija – ligos neigimas. Pradžioje sunku patikėti, norima galvoti, kad įvyko diagnostinė klaida, ypač jeigu ligos simptomai dar nėra ryškūs. Jokiu būdu negalima griauti šio neigimo. Neigimas yra vidinė gynyba, kuri saugo žmogų nuo nepalankios informacijos, padeda išlaikyti viltį“, – aiškina psichologė.

Kitas etapas – pyktis, kai kyla klausimai: kodėl liga pasirinko mane? Kodėl dabar? Kas kaltas dėl ligos ir už ką tokia Dievo bausmė? Jausti pyktį yra normalu: sergantis žmogus jaučiasi ribojamas, varžomas, negali gyventi kaip anksčiau. Todėl pykstama ant savęs, artimųjų, medikų ir Dievo.

„Leiskime ligoniui išreikšti pyktį, netildykime jo ir nepamirškime, kad taip kalba ne blogas žmogus, o tas, kuriam skauda. Būdami šalia pykstančio pirmiausia parodykime, kad jį girdime. Kartu būtina ir pačiam apsisaugoti. Paprasčiausias būdas – nesustoti kvėpuoti ir išlaikyti save ribinėje situacijoje“, – pasakoja lektorė.

Po neigimo ir pykčio ateina derybų stadija, kai ligonis tarsi derasi su Dievu ar likimu. Pavyzdžiui, žmogus gali galvoti: jeigu padarysiu gerą darbą – paaukosiu bažnyčiai ar stokojantiems, galbūt pasveiksiu.

Vėlesnė jausmų stadija kartais vadinama depresija. „Ligonis jaučia apmaudą, abejones, dvasinį skausmą, liūdesį dėl prarastos sveikatos, savarankiškumo, įprasto gyvenimo būdo. Jį gąsdina nežinomybė, neaiški ateitis, apima bejėgiškumas, skausmo baimė. Tokių jausmų jokiu būdu nereikia slopinti, kitaip emocinė būsena tik blogės, gali pereiti į depresiją“, – pabrėžia psichologė.

Teoriškai po visų šių stadijų ateina emocinis priėmimas – susitaikymas su liga, nauja realybe. „Liga nepasitraukia, dažniausiai net pasunkėja, bet vidinis ligonio gyvenimas pasikeičia. Jis nebešvaisto laiko, geba atskirti svarbius dalykus nuo nereikšmingų. Susitaikęs su savo liga žmogus tampa išmintingas ir stiprus vidumi, net jeigu fiziškai silpsta. Galbūt todėl sveikieji gana dažnai kreipiasi į sunkiai sergančiuosius patarimo, palaikymo“, – kalba specialistė ir priduria, kad susitaikymo su liga procesas retai būna nuoseklus: galimi strigimai, pasikartojimai, kai kurių etapų, pavyzdžiui, derybų, gali ir nebūti. Lengviau pereiti šį laikotarpį gali padėti psichologinė pagalba.

Antrieji pacientai

Kai sunkiai sergantis žmogus nebegali savarankiškai tvarkytis kasdienybėje, liga paliečia ir visą šeimą. Didelis krūvis tenka artimiesiems, kurie rūpinasi ligoniu: jie patys tampa pažeidžiamesni, todėl, pasak psichologės, kartais vadinami antraisiais pacientais.

„Tyrimai rodo, kad tokie žmonės dažniau patiria tiek fizinės, tiek emocinės sveikatos problemų. Iš savo praktikos žinau atvejų, kai slaugantieji suserga ar net miršta anksčiau už slaugomus artimuosius. Dažnesni įvairūs somatiniai sutrikimai – virškinimo, nervų, kraujotakos sistemos, taip pat nuotaikos sutrikimai, dažniau piktnaudžiaujama alkoholiu, nikotinu“, – vardija R. Morkūnienė.

Artimojo liga yra ypatinga patirtis, skatinanti gyvenimo prasmės paieškas, kančios įprasminimą, bet kartu kelianti grėsmę asmenybės tapatybei. Kad slaugantysis išliktų sveikas, svarbu pasirūpinti ne tik ligoniu, bet ir savimi.

„Slaugančiajam būtina išmokti bent trumpai atsitraukti, pailsėti, nukreipti mintis kitur. Tai gali būti bendravimas, įdomiai leidžiamas laisvalaikis, profesinė veikla, rankdarbiai, rašymas – kiekvienam savaip. Gali atrodyti, kad nėra laiko, bet kartais užtenka penkių minučių, kad pasijustumėte geriau. Pasijusti geriau padeda ir panaši patirtis. Palaikymą galima gauti savigalbos, maldos grupelėse ar kitose bendruomenėse“, – priduria lektorė.

Noras paslėpti mirties tikrovę

Nepagydomai sergantis žmogus pamažu artėja prie žemiškos egzistencijos pabaigos – mirties. Psichologė R. Morkūnienė pastebi, kad žmonės neretai vengia mirties temos.

„Žodį „mirė“ vis dažniau keičiame žodžiais „išėjo“, „paliko“. Tai dažnai slepia kalbančiųjų baimes ir įvairių jausmų vengimą. Tą patvirtina ir naujos laidotuvių tradicijos: vis rečiau galime atsisveikinti su mirusiu artimu žmogumi matydami jo kūną, dažniausiai atsisveikinama prie urnos. Vis dėlto, jeigu esame atviri ir norime priimti viską, ką Dievas mums siunčia, turime kalbėtis. Juk gyvenimas ir mirtis yra susiję“, – pabrėžia lektorė.

Kada ir kaip kalbėtis apie mirtį, priklauso nuo ligonio poreikių. „Patarčiau vengti paviršutiniško optimizmo: „Viskas bus gerai“, „Pasveiksi“, „Dabartinė medicina daro stebuklus“. Tada žmogus jaučiasi nesuprastas. Labai svarbu leisti kalbėti ir klausyti. Kai negalime padėti vaistais, galime tiesiog būti šalia, dovanoti savo laiką“, – aiškina psichologė.

Anot R. Morkūnienės, kiekviena liga primena apie gyvenimo trapumą ir laikinumą. O baigtinumo ir mirties suvokimas leidžia labiau branginti gyvenimą.

„Kiekviena sunki situacija gali žmogų palaužti, bet taip pat ir auginti, brandinti, stiprinti. Ligonio slaugymas ir pagalba jam moko atjautos, leidžia skleistis žmogiškumui, patirti Dievo gailestingumą“, – apibendrina ji.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas