S. Spurga apie JAV ir Irano susitarimą: vargu ar derybos prives prie visiškos taikos

Šveicarijoje prasidėjo JAV ir Irano derybos siekiant taikos Artimuosiuose Rytuose. Irano vadovybė paskelbė, kad dėl Izraelio atakų prieš Pietų Libaną vėl uždarė Hormuzo sąsiaurį.

Prancūzijoje G7 šalių susitikime Europos lyderiai siekė įtikinti JAV prezidentą Donaldą Trumpą spausti Maskvą priimti taiką Kyjivo sąlygomis ir nereikalauti nuolaidų iš Ukrainos. JAV prezidentas ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis susitiko asmeninio pokalbio.

Vokietija ir Lenkija pasirašė naują gynybos susitarimą, kuriuo sustiprins karinį bendradarbiavimą didėjant įtampai su Rusija ir augant neapibrėžtumui dėl JAV įsipareigojimų Europoje.

Šiuos ir kitus svarbiausius pastarųjų dienų užsienio politikos įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Mykolo Romerio universiteto docentas dr. SAULIUS SPURGA.

Šveicarijoje prasidėjo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Irano derybos siekiant taikos Artimuosiuose Rytuose. Anksčiau praėjusią savaitę JAV ir Iranas susitarė dėl taikos sutarties bei neatidėliotino ir nuolatinio karinių operacijų nutraukimo visuose frontuose, įskaitant Libaną. Kaip vertinate šį susitarimą?

Tai ilgai lauktas susitarimas, tačiau jis vertinamas prieštaringai. Viena vertus, tai turėtų būti susitarimas dėl tam tikrų veiksmų ruošiantis pagrindinei sutarčiai, kuri turėtų būti sudaryta per 60 dienų. Jis numato karinių veiksmų nutraukimą, įskaitant ir Libaną, Hormuzo sąsiaurio atidarymą bei prekybos apribojimų Iranui panaikinimą.

Tuo tarpu tokie aktualūs klausimai kaip urano atsargos ir kiti esminiai branduolinės programos aspektai paliekami pagrindinei sutarčiai. Žinoma, Iranas jau šiame memorandume įsipareigoja nevykdyti branduolinės gynybos ir puolamosios programos. Tačiau jis visada teigdavo, kad tokių tikslų neturi.

Taip pat skaitykite:

D. Trumpas sako siunčiąs pasiuntinius į Maskvą ir Kyjivą su nauju planu, kaip užbaigti karą

Ministras: įtariamasis Vokietijos elektros tinklo sabotažu yra klimato aktyvistas

V. Zelenskis: Rusijos dronas Kyjive smogė SBU būstinei

D. Trumpas iš Europos šalių reikalaus grąžinti lėšas už Ukrainai suteiktą JAV karinę paramą

Vokietija skirs 250 mln. eurų Ukrainos energetikos infrastruktūrai atkurti prieš žiemą

B. Netanyahu: Irano Islamo Respublikos nuvertimas yra ranka pasiekiamas

Iranas smogė su JAV susijusiems taikiniams nepaisydamas D. Trumpo grasinimų

Tūkstančiai žmonių Ispanijoje protestavo prieš vyriausybės migracijos politiką

Šioje sutartyje Iranui žadama daug nuolaidų, pavyzdžiui, 300 milijardų vertės fondas šaliai atstatyti ir kitos priemonės, sulaukiančios kritikos. Todėl kyla klausimas – ką iš to laimi Jungtinės Amerikos Valstijos ir Izraelis?

Izraelio vyriausybės ministrai šį susitarimą kritikuoja, nes Izraelis nebuvo įtrauktas į derybas ir tinkamai informuotas. Memorandume pažymima, kad bus nutrauktos atakos prieš Libaną, tačiau karines operacijas Libane vykdė Izraelis, o nutraukti jas žada JAV. Tokios memorandumo formuluotės kelia klausimų.

Irano branduoliniai pajėgumai buvo dar kartą subombarduoti. Buvo smogta daugeliui karinių ir gynybos objektų. Šalis per visą šią sumaištį patyrė ekonominių nuostolių, todėl šiuo metu yra susilpnėjusi. Buvo tikimasi išspręsti Irano problemą taip, kad pasikeistų režimas, jo ideologija ir pagrindinė valstybės kryptis. Tačiau to neįvyko. Šis tikslas nepasiektas.

Irano centrinė karinė vadovybė paskelbė, kad dėl Izraelio atakų prieš Pietų Libaną vėl uždarė Hormuzo sąsiaurį. Kiek ilgalaikė yra pasiekta taika Artimuosiuose Rytuose? Kokios gali būti pagrindinės priežastys, dėl kurių taika būtų nutraukta?

Sunku pasakyti, kaip viskas klostysis. Matome, kad kai kuriuos klausimus galbūt ir įmanoma išspręsti. Pavyzdžiui, Gazos krizės atveju tarsi pasiektas tam tikras susitarimas, tačiau vis tiek girdime apie žūvančius žmones. Kalbant apie Iraną, situacija yra dar sudėtingesnė. Nemanau, kad Iranas rimtai vertina šį memorandumą, ir man sunku patikėti, kad vyks labai rimtos derybos ar kad po 60 dienų bus pasiektas galutinis susitarimas.

Hormuzo sąsiauris buvo atidarytas gana trumpam laikui. Šiuo metu, kadangi prasidėjo derybos, mes net nežinome, kokia yra tikroji situacija. Ją labai sunku apibūdinti ir dar sunkiau įvertinti.

Manau, Irano pusė nėra nuoširdi nei duodama pažadus, nei vesdama derybas. Tai rodo tiek retorika, tiek veiksmai. Jungtinės Valstijos į situaciją taip pat žiūri pernelyg supaprastintai ir paviršutiniškai, neįvertina Izraelio ir kitų partnerių padėties regione. Jos siekia tam tikro proveržio – galbūt artėjant rinkimams, o gal jausdamos, kad šis karas nėra populiarus. Matome, kad net paskelbus apie Hormuzo sąsiaurio uždarymą ir galimą memorandumo pažeidimą Jungtinės Valstijos į tai nereagavo. Todėl ši neapibrėžta padėtis turbūt tęsis dar ilgą laiką.

Per Rusijos raketų ir dronų ataką prieš didžiuosius Ukrainos miestus užsiliepsnojo istorinė Kyjivo Švč. Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedra, žuvo 11 žmonių. Atsakydama į smūgius Ukraina surengė didžiausią per kelerius metus bepiločių orlaivių ataką prieš Maskvą. Kaip reikėtų vertinti karo Ukrainoje situaciją? Ar gali smūgiai Maskvai priversti Putiną sėsti prie derybų stalo?

Karo Ukrainoje pobūdis neabejotinai pasikeitė. Ties fronto linija viskas vyksta panašiai kaip ir anksčiau. Žinoma, dronai ten taip pat turi didelę įtaką. Jie suformavo vadinamąją žudymo zoną, pro kurią pėstininkams labai sunku prasiskverbti, nes jie nuolat atakuojami. Dėl to tampa sudėtinga judėti į priekį ir užimti teritorijas, nes bet kokie pėstininkų daliniai ar kovinė technika iš karto tampa taikiniais.

Smūgiai Maskvai turi simbolinę reikšmę ir visam pasauliui parodo, kad Ukraina nėra bejėgė, kad ji turi savo kozirių. Kaip jau matėme, tikslingais smūgiais į naftos perdirbimo gamyklas ir kitą naftos infrastruktūrą pavyko sukelti naftos produktų ir benzino stygių Rusijoje.

Dar įdomesnė situacija yra Kryme. Ukraina pasitelkdama dronus trikdo logistikos linijas ir atakuoja vadinamąjį sausumos koridorių į Krymą. Dėl to sumažėjo judėjimas šiuo maršrutu, kuris yra labai svarbus Krymo aprūpinimui. Kitas kelias eina per Kerčės tiltą, jungiantį Krymo pusiasalį su Rusijos žemynine dalimi, tačiau ten taip pat taikomi apribojimai. Ypač ribojamas degalų transportavimas dėl rizikos, kad pataikius į transporto priemones sprogusios degalų cisternos gali padaryti didelę žalą. Aprūpinimą iš jūros apsunkina Ukrainos naudojami jūriniai dronai. Todėl Kryme formuojasi sudėtinga situacija, ir realu, kad netrukus gali kilti rimta krizė.

Įdomu, kad Putinas, atrodo, iki galo to nesupranta. Arba jau pasireiškia požymiai to, apie ką neseniai kalbėjo vienas į Vakarus pasitraukęs žurnalistas, – kad Putinui ruošiamos specialiai atrinktos ir suredaguotos naujienų apžvalgos, kuriose pateikiama tik jam palanki informacija, todėl jis neturi objektyvaus situacijos vaizdo. Tad Putinas nekomentavo smūgių Maskvai, nors jo patarėjai ir pats Sergejus Lavrovas apie juos kalbėjo gana ramiai, nesureikšmindami to.

Tačiau šiuo metu nėra jokių signalų ar požymių, kad Putinas būtų pasirengęs derėtis. Tie, kurie analizuoja Putino psichologiją ir jo aplinką, apibūdina jį kaip žmogų, kategoriškai nusiteikusį negirdėti jokios papildomos informacijos, nesiklausyti kitų nuomonių ir įtikėjusį savo misija. Žinoma, nors Rusijos ekonomika patiria sunkumų, ji vis dar atsilaiko. Todėl šiuo metu Putinas nėra pasirengęs eiti į jokias derybas.

Praėjusią savaitę pasaulio lyderiai susibūrė G7 šalių susitikime. Jo metu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kartu su kitais Europos lyderiais siekė įtikinti Trumpą spausti Maskvą priimti taiką Kyjivo sąlygomis ir nereikalauti nuolaidų iš Ukrainos. Trumpas ir Zelenskis susitiko ir pasikalbėjo asmeniškai. Kaip vertinate G7 susitikimą ir kalbas dėl didesnio Ukrainos palaikymo?

Pasiekimas yra jau vien tai, kad susitikime dalyvavo Trumpas ir jis neišvyko anksčiau laiko, kaip yra buvę. Atsižvelgiant į tai, kad Ukraina ne tik atsilaiko, bet ir geba smogti taikiniams Rusijos gilumoje, situacija pasikeitė.

Emmanuelis Macronas pareiškė, kad Trumpas keičia savo nuomonę. Anksčiau jis manė, kad Ukraina yra silpna, todėl siekė kuo greičiau prieiti prie susitarimo beveik bet kokiomis sąlygomis, tarsi bandydamas šalį išgelbėti nuo pralaimėjimo. Macronas taip pat atskleidė tai, apie ką jau seniai buvo kalbama, – kad garsiojo susitikimo Aliaskoje metu Trumpas pažadėjo Putinui teritorijas, kurių Rusija net nebuvo užėmusi. Greičiausiai kalbama apie Donbasą. Tačiau dabar situacija pasikeitė. Teigiama, kad Trumpas Ukrainą vertina kaip atkaklią, sėkmingą ir inovatyvią valstybę, kuri demonstruoja sėkmę ir kare.

Europa, žinoma, norėtų atlikti tam tikrą vaidmenį derybose. Daug diskutuojama, kas galėtų derėtis ir kokiu formatu tai turėtų vykti. Svarstoma, ar reikėtų skirti specialų atstovą, ar derybose galėtų dalyvauti trys valstybės – Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija, ar reikėtų įtraukti ir kitas šalis. Žinome, kad Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa bandė užmegzti kontaktą su Kremliumi, tačiau tai buvo įvertinta neigiamai.

Kadangi Europa remia Ukrainą, ji negali būti visiškai neutrali tarpininkė, nes akivaizdžiai yra Ukrainos pusėje. Tačiau Putinas šiaip ar taip nėra linkęs derėtis, todėl kol kas visa tai labiau lieka teoriniai svarstymai.

Vokietija ir Lenkija pasirašė naują gynybos susitarimą, kuriuo sustiprins karinį bendradarbiavimą didėjant įtampai su Rusija ir augant neapibrėžtumui dėl JAV įsipareigojimų Europoje. Susitarime numatyti Baltijos jūros regiono apsaugos planai ir bendradarbiavimas karinio mobilumo ir infrastruktūros, kibernetinės gynybos ir naujų technologijų srityse. Kuo svarbus šis susitarimas?

Šis susitarimas tam tikra prasme liečia ir Lietuvą, nes jame kalbama apie Baltijos jūros regioną, taip pat apie Vokietijos karių tranzitą per Lenkijos teritoriją, jeigu to prireiktų.

Bet kuriuo atveju Lenkija sudaro saugumo susitarimus ir su kitomis valstybėmis – tiek su Jungtine Karalyste, tiek su Prancūzija. Tai labai viltingi dalykai. Tačiau yra vienas „bet“. Šie susitarimai galėtų būti dar efektyvesni, o gynybos linija – dar tvirtesnė, tačiau tam trukdo Lenkijos dešiniųjų ir prezidento Karolio Nawrockio pozicija.

Nawrockis nuosekliai reikalauja reparacijų iš Vokietijos. Žinoma, ši dėl to nėra patenkinta ir tvirtina, kad jau pasirašyta daug įvairių Vokietijos ir Lenkijos sutarčių, numatančių taikų bendradarbiavimą bei patvirtinančių, jog šalys nebeturi viena kitai pretenzijų.

Šis susitarimas nėra tarpvalstybinė sutartis. Tai viso labo dviejų vyriausybių susitarimas. Taip yra todėl, kad iš anksto buvo aišku, jog Lenkijos prezidentas tokio tarpvalstybinio susitarimo su Vokietija, nors jis būtų nepaprastai reikalingas ir naudingas pačiai Lenkijai, nepasirašytų ir neratifikuotų. Panašiai jis neratifikavo Europos Sąjungos programos, numatančios paskolas gynybai. Taip pat Nawrockis dar nėra ratifikavęs ir Lenkijos sutarties su Jungtine Karalyste.

Manau, čia verta paminėti ir tai, kad Lenkijos vadovas atėmė Baltojo erelio ordiną iš Volodymyro Zelenskio. Tai simbolinis žingsnis. Tiesa, formaliai ordinas dar nėra atimtas, nes pagal Lenkijos įstatymus ir Konstituciją tokį sprendimą turėtų pasirašyti ir ministras pirmininkas. Kiek žinau, kol kas tai dar nepadaryta. Tačiau pats faktas iš esmės jau įvyko, nes Zelenskis nelaukė galutinio formalaus sprendimo ar oficialaus pranešimo ir pats išsiuntė ordiną atgal į Lenkiją, kaip yra pasielgę ir kai kurie kiti garbūs Ukrainos politikai.

Lenkija skiria nepaprastai didelį dėmesį savo gynybai. Tai iš tiesų pavyzdinė valstybė, rodanti, kaip reikia rūpintis savo saugumu ir gynyba. Tačiau tokia jos vidaus politika tam tikra prasme trukdo pačiai Lenkijai įgyvendinti savo tikslus. Vis dėlto reikia suprasti, kad politika atspindi visuomenės nuomonę.