Saulius Macaitis. Europos masto kritikas

Apsigyvenęs su mama Pabiržėje, S. Macaitis mokėsi Pabiržės vidurinėje mokykloje. Tais tolimais pokario metais didžiausia pramoga ir džiaugsmas buvo sulaukti atvažiuojančio kino. Apstodavom Pabiržės mokyklos pasienyje motoriuką bandantį paleisti kino mechaniką ir nedrąsiai spėliodavom: pavyks ar ne. Būdavo, kad kaprizingo mechanizmo taip ir neprižadindavo. Išsiskirstydavome į namus kaip musę kandę. Šį kartą motoriukas sučiaudėjęs suūžia. Skubam prie salės durų, barškindami saujoje kapeikas. Priėjęs Saulius, kuriam gal dvylika metų, sako: „Algi, užrašyk“, – ir duoda man popieriaus lapelį, kuriame yra žodis „hudožnik“.

Šį kartą užrašysiu, kas filmo, kurį netrukus žiūrėsim, dailininkas. Kiti būsimojo kino kritiko bičiuliai patamsyje skubės užrašyti režisieriaus, operatoriaus, kompozitoriaus ar scenarijaus autoriaus pavardes. Kad neužmirštų iki filmo, kuris bus entuziastingai aptarinėjamas iki pat namų, pabaigos. Nes šito reikia Sauliui. Tik ne visuomet būdavo ką užrašinėti, nes tais metais rodydavo daug vadinamųjų „trofėjinių“, po karo iš Vokietijos atvežtų kino filmų, kuriuose titrai būdavo iškirpti. Tarp jų populiariausias buvo kelių serijų filmas apie Tarzaną. Žinojom, kad Saulius jau ne pirmi metai renka viską apie kiną. Kartą, pasivadinęs į savo mamos, rusų kalbos bei piešimo mokytojos, Tamaros Macaitytės nuomojamą butą, parodė albumą su kino aktorių nuotraukomis, tarsi filmo juostos suvyniotus ilgų popieriaus juostelių ritinėlius, kuriuose buvo jo nupiešti vaikiškų scenarijų piešinukai. Jau tais metais meistriškai piešdavo žmonių veidų siluetus ir kates. Vėliau šį jo polinkį pastebės kartu su Sauliumi Maskvos kinematografijos institutą lankęs žymus lietuvių režisierius Almantas Grikevičius.

Buvo kuklus. Save mėgo vadinti ne kino kritiku, o tik kino apžvalgininku. Mūsų nedažnų susitikimų metu būdavo nuoširdus, jautrus, taktiškas, veik nostalgiškai pasiilgęs Pabiržės apylinkių, buvusių bendramokslių, čia prabėgusių dienų.

Kinu domėtis Saulių skatino jo mama. Tiesa, Saulius iki pat mokyklos baigimo nežinojo, kad mokytoja Tamara yra jo mama. Saulius vaikystėje augo močiutės prižiūrimas, o Tamara namuose buvo lyg jo vyresnioji sesuo. Jo bendraklasis astronomas Gunaras Kakaras pasakojo, kad Saulius labai išgyveno išgirdęs tiesą, supratęs, jog jam nelemta išvysti užsienyje gyvenančio savo tėvo. Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, rašydama apie Saulių, prisimena, kad jo bute, virš Sauliaus rašomojo stalo, ilgą laiką kabėjo nemažas juodbruvo vyriškio kone visu ūgiu nutapytas portretas. Paklaustas, kas čia pavaizduotas, Saulius atsakęs, kad tai jo tėvas, o portretą nupiešusi mama. Šiandien jau žinoma, kad Sauliaus tėvas buvo kompozitorius Juozas Strolis, per karą ar jau po jo pasitraukęs į JAV, rašęs Tamarai laiškus, o mirė nugriuvęs nuo kopėtėlių savo bibliotekoje, siekdamas knygos…

Tamara Macaitytė buvo neeilinė asmenybė. Ji puikiai tapė, režisuodavo moksleivių spektaklius, piešė dekoracijas, įdomius pasakojimus apie žymiausius pasaulio dailininkus, rusų rašytojus iliustruodavo diafilmais, kurių žiūrėti į mokyklą vakarais ateidavome keletą kilometrų. Ji stengėsi mus lavinti, siekė, kad kaimuose be elektros ir radijo gyvenę pokario vaikai išsiveržtų iš provincialios būties, pajustų pasaulio įvairovę ir spalvas, įgyvendintų savo svajones. Visada mokėjo pasidžiaugti savo buvusių auklėtinių kad ir kukliais pasiekimais.

Prisimenu 1989-ųjų vasarą, kai Užušilių kaime buvo atidengtas mano sukurtas koplytstulpis, skirtas Sibiro tremtyje nukankintiems Biržų krašto mokytojams. Netrukus gavau mielą mokytojos Tamaros Macaitytės laišką, kuriame ji džiaugėsi ir žavėjosi šiuo poelgiu, skatino naujiems darbams. Atsakyti nesuspėjau, o gal ir neskubėjau, nes mokytoja netikėtai Sauliaus bute mirė. Palaidojo ją ankstyvą tų metų rudenį Rokantiškių kapinėse. Ten, šalia mamos, 2007 metų vasarą atgulė ir Saulius.

Po daugelio metų Saulius knygose ir straipsniuose ne kartą dėkingumo žodžius paskirs savo mamai, skatinusiai pamilti kiną. 1954 metais Biržų rajono laikraštyje „Raudonasis artojas“ pasirodė A. Lauskio slapyvardžiu pasirašyta pirmoji Sauliaus Macaičio recenzija apie Biržų kino teatre demonstruojamą tais metais itin populiarų indų kino filmą „Valkata“. Recenzijos autoriui tuomet buvo keturiolika metų.

Sauliaus bičiulis astronomas Gunaras Kakaras man yra pasakojęs, kad mokykloje jie abu mėgę žaisti tokį žaidimą. Nueidavę į biblioteką, išsitraukdavo iš lentynos knygą ir, kitam nematant, paskaitydavo iš jos ištrauką. Reikėdavo pasakyti, koks rašytojas yra to teksto autorius. Dažniausiai ir Saulius (jis ir buvo šio intelektualaus žaidimo sumanytojas bei iniciatorius), ir Gunaras autorius nurodydavo teisingai, nes buvo perskaitę beveik visas tais metais bibliotekoje buvusias knygas.

Baigęs vidurinę ir padirbėjęs Pabiržės bibliotekoje, Saulius išvažiavo studijuoti bibliotekininkystės į tais metais Lietuvoje vienintelį Vilniaus universitetą. Ar ne 1960-ųjų saulėtą rudens dieną, išėjęs iš universiteto skaityklos, Filologijos fakulteto kieme sutikau Saulių. Tada ir sužinojau, kad jis taip pat studijuoja universitete. Nustebau, nes žinojau, kad jis svajoja apie Maskvos kinematografijos institutą. Besikalbant prie mūsų priėjo mano bendrakursis Skirmantas. Pristačiau jam savo kraštietį Saulių. Taip pirmą kartą susitiko du būsimi kino kritikai Saulius Macaitis ir Skirmantas Valiulis, kuriems ateityje bus lemta kartu dalyvauti tarptautiniuose kino festivaliuose, iki vėlyvos nakties diskutuoti apie geriausius, tik kino kritikams rodomus užsienio filmus.

Krimsdamas bibliotekininkystės mokslus, Saulius rašė recenzijas apie kino filmus, Klausučių, Legailių ir buvusio „Tarybinio artojo“ kolūkio dramos mėgėjų spektaklius, savo rašinius spausdino „Biržiečių žodyje“. Baigęs pirmąjį bibliotekininkystės kursą, išvyksta į Maskvą. Kinematografijos institute, kuris, paties Sauliaus žodžiais, buvo didžiausias pasaulyje (jame mokėsi 700 studentų iš 32 pasaulio šalių) ir vienintelis, kalbant apie jo plačią kompleksinę mokymo sistemą, mokosi kinotyros. Čia studijuoja ir būsimasis kino režisierius Almantas Grikevičius, kuris taps artimu Sauliaus bičiuliu, ir kilęs nuo Biržų, save laikantis tikru biržiečiu, kino dramaturgiją neakivaizdiniu būdu studijuojantis Eustachijus Aukštikalnis, su kuriuo Sauliui vėliau teks kartu dirbti „Literatūros ir meno“ redakcijoje, ir kiti lietuviai, kuriuos Saulius straipsnyje „Septyni šimtai draugų“ pavadins „lietuviška grupe“.

Studijų metai Maskvoje Saulių formavo kaip kompetentingą, kino pasaulyje enciklopedinį žinių bagažą sukaupusį kino kritiką. Jau Sauliui išėjus į Anapilį, Skirmantas Valiulis „Lietuvos žiniose“ rašys, kad „didžiausias Sauliaus pranašumas – puikus profesinis pasirengimas Valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje. Mes, kiti jo kartos rašantieji apie kiną, jautėmės lyg saviveiklininkai, atėję iš kitų profesijų. Saulius mokėjo įvertinti visus kino komponentus ir taip viską išdėstyti recenzijoje, kad nedingtų jos intriga.“

Tačiau kalbantis apie literatūros, teatro ar kitokias kultūrines aktualijas pajusdavai Sauliui būdingos kandžios ironijos blykstelėjimus. Turėdamas puikų skonį, galimybes pažinti užsienio kultūrinį gyvenimą, jis galėjo tiksliai ir taikliai, o kartais gal ir aštrokai, vertinti mūsų menininkų (kuriuos kartais vadindavo „meninykais“) kūrybinius pasiekimus.

Studijuodamas daug rašė apie kiną Biržų krašto žmonėms. 1971 metų rudenį, pradėjęs dirbti „Biržiečių žodžio“ redakcijoje, aptikau storą segtuvą su Sauliaus rašytomis filmų recenzijomis. Deja, tuomet nekilo mintis jas išsaugoti. Iki pat savo dėdės, dirbusio Likėnų sanatorijoje, mirties Saulius kasmet aplankydavo Pabiržę, Biržus, susitikdavo su buvusiais bendramoksliais. Prisimenu, kaip lankydamasis pas mane nustebo knygų lentynoje išvydęs knygą apie animacijos pradininką Waltą Disney‘ų. Žinojo, kad nesu itin didelis kino gerbėjas, todėl apie kiną ir lietuviškus filmus kalbėdavomės nedaug. Daugiau apie bendrus pažįstamus, gyvenimo pokyčius, prisimindavome įvairius moksleiviškų dienų nutikimus Pabiržėje.

Kartą užsukęs į redakciją paklausė, ar negaliu jam padėti gauti pasą. Saulius pasakojo, kad jau keliolika metų gyvena be paso, o dabar jis jam labai reikalingas. Gal tai buvo tie metai, kai jam pagaliau Žirmūnuose paskyrė vieno kambario butą ir sutvarkyti formalumams reikėjo paso. Vargu ar būčiau sugebėjęs jam padėti. Pagelbėjo tuo metu pas mane buvęs Rygoje gyvenantis žurnalistas ir literatas Vilius Mizaras, senas Sauliaus pažįstamas. Vilius paskambino tuometiniam pasų stalo viršininkui Stasiui Kubiliūnui, ir dar tos pačios dienos popietę Saulius jau galėjo džiaugtis naujuoju pasu.

Po dėdės mirties Saulių matydavau tik televizoriaus ekrane, jo kino recenzijas skaitydavau „Kino“ žurnale (jį Saulius keletą metų ir redagavo), „Kultūros baruose“, „Literatūroje ir mene“, „Lietuvos ryte“. Tuomet nežinojau, kad straipsnius apie kiną jis pasirašinėdavo ir Juozo Valainio, Stasio Kovo, A. Guobos, Edvardo Meškio, Stepono Strolios, Vandos Šakytės, S. M. ir tikriausiai dar kitokiais slapyvardžiais. O pasirašydavo įvairiais slapyvardžiais todėl, kad tame pačiame žurnalo ar laikraščio numeryje būdavo net keli jo straipsniai. Turėdamas stulbinamą atmintį rašydavo lengvai ir greitai, kaip pastebi kino kritikas Vaidotas Jauniškis, per akimirką pagaudavo filmo esmę ir dar susiedavo jį su kino istorijos faktais.

Jo rašiniai, rašomi platesnei publikai, o ne iškiliems asmenims ar menininkams, skaitomi lengvai. Malonu buvo matyti pasirodžiusias jo knygas „25 seansai“, „100 žymiųjų pasaulio filmų“, „Šviesos sukurti. Profesija: kino aktorius“. Parašė brošiūras apie Henriką Šablevičių, Arūną Žebriūną, Raimondą Vabalą, Algimantą Mickų, Almantą Grikevičių, Gediminą Skvarnavičių, vedė laidas televizijoje, vaidino filmų epizoduose. Buvo kuklus. Save mėgo vadinti ne kino kritiku, o tik kino apžvalgininku. Mūsų nedažnų susitikimų metu būdavo nuoširdus, jautrus, taktiškas, veik nostalgiškai pasiilgęs Pabiržės apylinkių, buvusių bendramokslių, čia prabėgusių dienų.

Tačiau kalbantis apie literatūros, teatro ar kitokias kultūrines aktualijas pajusdavai Sauliui būdingos kandžios ironijos blykstelėjimus. Turėdamas puikų skonį, galimybes pažinti užsienio kultūrinį gyvenimą, jis galėjo tiksliai ir taikliai, o kartais gal ir aštrokai, vertinti mūsų menininkų (kuriuos kartais vadindavo „meninykais“) kūrybinius pasiekimus. Taip atsirasdavo įsižeidusių, jo kritika nepatenkintų teatro ar kino žmonių. O „Lietuvos rytas“, kurio kultūros priede „Mūzų malūnas“ Saulius kino apžvalgininku dirbo nuo 1993 metų, jį pavadino kino šventuoju.

Nes Saulius visą gyvenimą buvo tarsi apsėstas kino: rūpestingai kaupė filmoteką (joje apie puspenkto tūkstančio filmų su kaligrafišku S. Macaičio braižu užrašytais filmų pavadinimais), dosniai dalijosi savo įrašytomis juostomis su bičiuliais (Biržuose gimusi menotyrininkė Ingrida Korsakaitė prisimena, kad jos dukrai rašytojai Jurgai Ivanauskaitei didžiulį įspūdį padaręs iki tol nematytas iš Sauliaus Macaičio filmotekos paskolintas Visconti filmas „Mirtis Venecijoje“), bendradarbiais ir pažįstamais, negailėjo patarimų, rinko knygas lietuvių, anglų, rusų, lenkų, vokiečių, italų, čekų, estų kalbomis apie kiną, kinematografinę techniką, kino personalijas, kritiką, filosofiją. Vos tik širdis leisdavo pasijusti geriau – sėsdavo rašyti.

Tikriausiai jo darbų kraitis galėjo būti dar didesnis. Kenkė bohemiški polinkiai. Kartais dingdavo iš akiračio su draugais ar sugėrovais. Audronė Girdzijauskaitė rašo, kad, ne kartą gausiai ir dosniai vaišinami, jie nesivaržydavo Saulių apšvarinti, yra išnešę odinį paltą, švarką, dar kažką. Saulius buvęs labai pareigingas, bet po rimtesnių užgėrimų vengdavo eiti į darbą, taip dar labiau komplikuodamas padėtį. Mirė dirbdamas – žiūrėdamas filmą ir rinkdamas medžiagą naujam straipsniui. Tai buvo skaudi netektis tūkstančiams žmonių, kurie daug metų, skaitydami S. Macaičio filmų recenzijas, žavėjosi jo erudicija ir atsidavimu kinui.

„Klasikos“ radijo laidoje „Ryto allegro“ Sigita Inčiūrienė sakė: „Ačiū Dievui, mano supratimą apie kiną nuo studentiškų laikų formavo šviesaus atminimo Saulius Macaitis. Žmogus, kurio gyvenime kinas užėmė ne trečiaeilę, o svarbiausią vietą. Intelektualas ir eruditas, įsimylėjęs kiną, gyvenęs kinu ir kinui. Griežtas kritikas ir tolerantiškas kino žiūrovų Mokytojas. Rašęs ir kalbėjęs su aistra apie kiną, kurį reikia žiūrėti, kuriuo reikia žavėtis, ir be gailesčio kritikavęs tai, kas, jo manymu, kine yra neverta dėmesio, pirmiausia – didžiąją dalį Holivudo produkcijos. Jo subtiliu skoniu galėjai pasikliauti užsimerkęs, jo rekomendacijos, kokius filmus verta pamatyti, visada buvo taiklios. Deja, tokių kantrių švietėjų, mokytojų, autoritetų niekada nebūna daug.“

Iš spaudai parengtos knygos „Biržų krašto siluetai“