Skirtingų Ortodoksų Bažnyčių reakcija į karą Ukrainoje ir geopolitika

Tad iš pradžių pažvelkime, kaip į karą reagavo kiti Ortodoksų Bažnyčios vadovai, o tada apibendrinkime visumą, kurią atskleidžia jų turinys.

Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchas Baltramiejus ir graikų Bažnyčios

Patriarchas Baltramiejus pasmerkė karą Ukrainoje jau pirmąją karo dieną, vasario 24-ąją. Patriarcho spaudos tarnyba išplatino pranešimą anglų ir graikų kalbomis:

„Jo Šventenybė smerkia šį neprovokuotą Rusijos išpuolį prieš Ukrainą, nepriklausomą ir suverenią Europos valstybę, taip pat [smerkia] žmogaus teisių pažeidimus ir žiaurų smurtą prieš žmones, visų pirma prieš civilius gyventojus. Jis meldžia meilės ir taikos Dievą apšviesti Rusijos Federacijos vadovybę, kad ši suprastų tragiškas savo sprendimų ir veiksmų, galinčių tapti net pasaulinio karinio konflikto priežastimi, pasekmes. Jis ragina visų valstybių, Europos institucijų ir tarptautinių organizacijų vadovus siekti taikaus šios krizės sureguliavimo per nuoširdų dialogą, kuris yra vienintelė priemonė bet kokiai problemai išspręsti ir bet kokiam iššūkiui įveikti.

Visuotinis patriarchas broliškai ragina vietines Ortodoksų Bažnyčias, taip pat visus krikščionis ir kiekvieną geros valios žmogų nepaliaujamai melstis už ukrainiečių tautą, už taikos ir teisingumo įsigalėjimą Ukrainoje.“

Vasario 27 d. pamoksle patriarchas jau pats kreipėsi į žmones: „Tučtuojau užbaikite karą!“ Jis apibūdino Rusijos veiksmus kaip „peržengiančius bet kokį įstatymo ar moralės supratimą“. Šį savo vertinimą bei kvietimą baigti karą patriarchas Baltramiejus pakartojo ir kovo 20 dieną:

„Brangūs krikščionys, karas negali ir niekada neturėtų būti priemonė kokiems nors nesutarimams spręsti. Ginklas skleidžia mirtį […] Deja, įsibrovusieji į Ukrainą, suverenią ir nepriklausomą valstybę, atrodo, siekia visiškai pažeminti orią, ištikimą ir brolišką ukrainiečių tautą, kuri didvyriškai ir pasiaukojančiai kovoja už savo laisvę. Tačiau tuo pat metu tie, kurie pasirinko karo kelią, taip pat veda savo jaunimą į žūtį. Jau žuvo keli tūkstančiai Rusijos karių. […] Ukrainiečių ir rusų motinos atskirtos nuo savo kariauti išvykusių vaikų, o kai kurios iš jų, deja, jau rauda dėl netekties.

Pasinaudoju savo buvimo čia proga, kad iš visų jėgų dar kartą sušukčiau: „Sustabdykite šį siaubą! Sustabdykite karą jau dabar! Užteks beprotybės!“

Visuotinis patriarchas yra pirmas pagal garbę Ortodoksų Bažnyčios vadovų eilėje. Be Konstantinopolio arkivyskupijos ir Turkijos parapijų, jo žinioje taip pat yra vyskupijos Vakarų Europoje, JAV ir Australijoje.

Gerokai žemiau autokefalinių Bažnyčių garbės eilėje esantys graikiškųjų Kipro ir Elados (Graikijos) Bažnyčių arkivyskupai išreiškė labai artimą poziciją, todėl jų čia neišskirsime.

Aleksandrijos ir Visos Afrikos patriarchas Teodoras II

Antras pagal garbę patriarchas – Teodoras II – taip pat pasmerkė karą. Kovo 1 d. patriarchas spaudos pranešime išreiškė paramą ukrainiečių tautai ir pridūrė:

„Su didžiuliu liūdesiu stebime tai, kas vyksta 2022 metais Ukrainoje. Visa tai atgaivina siaubingus prisiminimus apie Antrojo pasaulinio karo baisybes. Po to, kai apraudojome tiek daug koronaviruso aukų, dabar matome naujas beprotiško karo Ukrainoje aukas.“

Kalbėdamas graikų radijo laidoje kovo 3 dieną, patriarchas Teodoras II sakė:

„Putinas mano, kad jis yra šių laikų imperatorius. Nuo valdžios girtėjama, o neribota autoritarinė valdžia apakina, ir tu pamiršti, kad esi viso labo žmogus. Neįmanoma žegnotis, melstis Dievui ir tuo pat metu žudyti vaikus ar apskritai žmones.“

Patriarchas Teodoras II, dar būdamas diakonu, vėliau – kunigu, net dešimt metų (1985–1995 m.) tarnavo Ukrainoje, Odesoje, taigi šalį gerai pažįsta. Su Vladimiru Putinu jis taip pat pažįstamas asmeniškai, paskutinį kartą jiedu bendravo 2017 m. patriarcho Teodoro II vizito Maskvoje metu.

Antiochijos Bažnyčios sinodas, Čekijos žemių ir Slovakijos sinodas

Antiochijos ir Visų Rytų patriarchas Jonas X yra trečias pagal garbę po Konstantinopolio ir Aleksandrijos patriarchų. Jis yra vienas iš nedaugelio ortodoksų vadovų, kurio pozicija labai artima Maskvos patriarchatui.

Antiochijos patriarchato sinodas buvo susirinkęs kovo 2 dieną, priminė apie ne vienus metus dingusius, islamo radikalų pagrobtuosius Antiochijos patriarchato vyskupus ir dėl Ukrainos paskelbė tokią poziciją:

„Šiuo sunkiu ukrainiečių tautai metu [sinodo] Tėvai reiškia užuojautą Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios ganytojams, kuriems vadovauja Jo Palaimintybė metropolitas Onufrijus. Tėvai tikisi, kad dvasiniai ir istoriniai ryšiai tarp rusų ir ukrainiečių tautų, krikštytų vienoje krikštykloje, padės išspręsti konfliktą, pasiekti susitaikymą ir įtvirtinti taiką. Artėjant šventajai gavėniai sinodo tėvai ragina tikinčiuosius laikytis Dievo Žodžio ir intensyviau melstis už „taiką iš aukštybių“.“

Antiochijos patriarchato pagrindinė katedra yra Damaske, Sirijoje. Sirija – viena iš penkių valstybių (kartu su Baltarusija, Šiaurės Korėja, Eritrėja ir, žinoma, Rusija), kuri JTO Generalinėje Asamblėjoje balsavo prieš Rusijos agresijos Ukrainoje pasmerkimą („už“ balsavo 144 šalys). Taip, žinoma, buvo todėl, kad Sirijoje šiuo metu yra Rusijos kariuomenė, remianti autoritarinį Bašaro al-Asado režimą. Todėl vargu ar labai netikėta, kad Sirijos vyskupai bijo konfliktuoti su savo šalies diktatoriumi ir Rusijos vadovybe.

Beje, į Antiochijos patriarchato sinodo pranešimą labai įtartinai panašus yra autokefalinės Čekijos žemių ir Slovakijos Ortodoksų Bažnyčios sinodo pareiškimas. Tai yra nedidelė Bažnyčia Vidurio Europoje, sovietmečiu „globota“ KGB, autokefalinių Bažnyčių eilėje viena paskutiniųjų. Jos sinodas pareiškė:

„Pastarųjų dienų įvykius Ukrainoje stebime su skausmu ir sielvartu. Reiškiame gilią užuojautą nukentėjusiesiems ir užuojautą visiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai nukentėjo nuo karinės operacijos [vojenské operácie]. […] Norime tikėti, kad istoriniai ir dvasiniai Ukrainos ir Rusijos ryšiai padės šalims išspręsti kilusį konfliktą ne smurtu, koviniais siautėjimais ir beprasmėmis žmonių aukomis, bet priešingai – taikiomis derybomis, ieškant priimtinų atspirties taškų.“

Jeigu nežinotume, kad abu pareiškimus sudarė du skirtingai sinodai, kuriuos tarpusavyje skiria tūkstančiai kilometrų bei kalbos barjeras (čekai ir slovakai daugiausia sinode kalba savo gimtosiomis kalbomis, o antiochiečiai – arabiškai arba graikiškai), galėtume pagalvoti, kad juos parašė kažkas Rusijoje. O dar tas tik Rusijos žiniasklaidai būdingas įvardijimas „karinė operacija“…

Jeruzalės patriarchas Teofilis III

Ketvirtasis pagal garbę patriarchas, Teofilis III, nors nevartojo rusiškos propagandos formuluočių, panašiai kaip patriarchas Jonas X apsiribojo diplomatišku pareiškimu:

„Dėmesingai sekame pastarosiomis dienomis Ukrainoje vykstančią nerimą keliančią krizę ir esame giliai susirūpinę dėl visų mūsų brolių ir seserų Kristuje kančių.

Stipriausia krikščionio galia yra malda. Todėl kartu su kitais krikščionių vadovais visame pasaulyje raginame visus krikščionis jungtis į maldą už mūsų pasaulį ir Ukrainos žmones.“

Tokį diplomatiškumą galima paaiškinti tuo, kad Jeruzalės patriarchatas, Kristaus kapo ir kitų Izraelio šventovių sergėtojas, yra menkai politiškai susijęs su viena ar kita konflikto puse, o piligrimų ten atvyksta įvairių. Kita vertus, kritiški žmonės gali įžvelgti ir merkantilinį interesą neatstumti gausias pajamas atnešančių Rusijos piligrimų.

Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas

Patriarcho Kirilo pozicija plačiai nuskambėjo Lietuvoje ir buvo analizuojama bei kritikuojama daugelio apžvalgininkų. Visgi ją verta priminti.

Pirmąją karo dieną, vasario 24-ąją, Maskvos patriarchas kreipėsi į visus tikinčiuosius, karą vadindamas „šiais įvykiais“ ir pakvietė visas „konflikto“ puses vengti civilių aukų:

„Kaip visos Rusios patriarchas ir Bažnyčios primas, kurio dvasiniai vaikai gyvena Rusijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse, giliai užjaučiu visus nukentėjusius žmones.

Raginu visas konflikto šalis padaryti viską, kas įmanoma, kad būtų išvengta civilių aukų.“

Tame pačiame kreipimesi jis pabrėžė rusų ir ukrainiečių tautų vienybę:

„Rusų ir ukrainiečių tautas sieja šimtmečių istorija, siekianti Rusios krikštą, kurį atliko šventasis tolygus apaštalams kunigaikštis Vladimiras. Tikiu, kad ši Dievo duota bendrystė padės įveikti susiskaldymą ir prieštaravimus, dėl kurių kilo dabartinis konfliktas.“

Kovo 3 d. patriarchas paskelbė encikliką, kurioje visoms vyskupijoms buvo išsiųsta „Malda už Ukrainą“, kurioje, tarp kitko, yra ir toks tekstas:

„…iš vienos krikštyklos šventojo kunigaikščio Vladimiro laikais mes, Tavo vaikai, gavome malonę – įtvirtink mūsų širdyse broliškos meilės ir taikos dvasią per amžius!

Svetimas tautas, kurios nori karo ir apgulė šventąją Rusią, sudrausk ir sugriauk jų kėslus…“

Pastebėtina, kad nuo pat pirmosios karo dienos su patriarcho pozicija nesutiko daugelis ne Rusijoje gyvenančių ortodoksų bendruomenių vadovų, net ir priklausantys Maskvos patriarchatui.

Vasario 24 d. šiam patriarchatui priklausančios Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios vadovas, Kijevo metropolitas Onufrijus išplatino vaizdo įrašą, kuriame kalbėjo:

„Deja, Rusija pradėjo karinius veiksmus prieš Ukrainą, todėl šiuo lemtingu laikotarpiu raginu jus nepasiduoti panikai, būti drąsius ir rodyti meilę savo Tėvynei bei vieno kitam. Pirmiausia kviečiu jus karštesnei atgailos maldai už Ukrainą, už mūsų kariuomenę ir tautą, prašau pamiršti tarpusavio kivirčus ir nesusipratimus ir susivienyti meilėje Dievui bei Tėvynei.“

Po kreipimosi į tikinčiuosius ukrainiečių kalba metropolitas kreipėsi rusiškai į patį prezidentą Vladimirą Putiną:

„Norėčiau kreiptis į Rusijos prezidentą Vladimirą Vladimirovičių Putiną. Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia visada nuosekliai gynė mūsų valstybės vientisumą ir suverenumą. Šiandien mes prašome Jūsų, Vladimirai Vladimirovičiau, sustabdyti karą. Mūsų tautos – ukrainiečių ir rusų – yra tautos, kilusios iš to paties Kijevo–Dniepro krikšto. Didžiausia mūsų gėda, kad tarpusavyje kovojame. Karas tarp tokių tautų vadinamas Kaino nuodėme, nes pakartoja pirmąją žemėje padarytą žmogžudystės nuodėmę, kai Adomo sūnus Kainas nužudė savo jaunesnįjį brolį Abelį.“

Rusų tradicijos Vakarų Europoje arkivyskupijos vadovas, arkivyskupas Jonas Dubnietis kovo 11 d. parašė atvirą laišką Maskvos patriarchui Kirilui, kuriame rašo:

„Šiomis niūriomis dienomis, kai po Rusijos Federacijos karinės intervencijos Ukrainoje Europos viduryje siaučia karas, leiskite išreikšti visos arkivyskupijos susirūpinimą ir visišką solidarumą su šio konflikto aukomis. […] Visų mūsų arkivyskupijos tikinčiųjų vardu kreipiuosi į Jus kaip į Rusios Ortodoksų Bažnyčios primą prašydamas pakelti savo balsą prieš šį monstrišką ir beprasmį karą ir kreiptis į Rusijos Federacijos valdžią. […] Jūsų Šventenybe, kovo 6 d. Kristaus Išganytojo patriarchalinėje katedroje sakytame „pamoksle“, skirtame Atsiprašymų sekmadieniui, užsimenate, kad šį žiaurios ir žudikiškos agresijos karą pateisinate kaip „metafizinę kovą“ vardan „teisės būti šviesos pusėje, Dievo tiesos pusėje, to, ką mums atskleidžia Kristaus šviesa, Jo žodis, Jo Evangelija…“

Su visa jums priklausančia pagarba, kurios neatsisakau, bet ir su begaliniu skausmu turiu Jums pranešti, kad negaliu pritarti tokiam Evangelijos perskaitymui. „Gerųjų ganytojų“, kuriais privalome būti, nebebuvimo „taikos amatininkais“ neįmanoma pateisinti, kad ir kokios būtų aplinkybės.“

Kiek vėliau prisijungė ir Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus, kreipimesi į tikinčiuosius pareiškęs:

„Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje pozicija nekinta – mes ryžtingai smerkiame Rusijos karą prieš Ukrainą ir meldžiame Viešpatį kuo skubiau jį užbaigti. Kaip jau pastebėjote, mudu su Patriarchu Kirilu turime skirtingą požiūrį į Rusijos vykdomą politiką ir skirtingai interpretuojame pastaruosius įvykius. Patriarcho pasisakymai apie karą Ukrainoje – tai jo asmeninė nuomonė, tačiau mes Lietuvoje su juo nesutinkame.“

Kitaip tariant, net ir paties Maskvos patriarchato bendruomenių vadovai toli gražu ne visada sutinka su Maskvos patriarcho politinėmis pažiūromis.

Gruzijos (Sakartvelo) katolikosas-patriarchas Elijas II

Nepaisant savo garbaus 89 metų amžiaus, katolikosas patriarchas Elijas II pasirinko labai modernų ir greitą komunikacijos būdą ir pačią pirmąją karo dieną, vasario 24-ąją, savo tviterio paskyroje paskelbė:

„Kariniai veiksmai Ukrainoje turi būti kuo greičiau sustabdyti, kitaip jie virs pasauline tragedija!“

Kiek vėliau, tą pačią dieną, Gruzijos patriarchatas išplatino jau platesnį pranešimą:

„Remdamiesi karčia Gruzijos patirtimi, žinome, koks svarbus yra šalies teritorinis vientisumas. Todėl su skausmu stebime įtemptą padėtį Ukrainoje. Pastebime, kad vakarykščiai ir šiandienos įvykiai jau gresia rimtu kraujo praliejimu, nors galimybė sureguliuoti padėtį vis dar yra. Tai taip pat yra galimybė išsaugoti visuotinę taiką.

Prašome Švenčiausiąją Trejybę atnešti taiką Ukrainos žmonėms ir visam pasauliui.

Tegul taikos Dievas būna su visais. Amen!“

Pirminiame pareiškime nebuvo tiesiogiai įvardyta Rusija, tačiau katolikosas patriarchas smerkė Rusijos agresiją Ukrainoje dar 2014 m. O abejojantieji jo mintimis gali paskaityti kvietimus maldai už Ukrainą, pvz., kovo 16 d., kuriame rašoma:

„Deja, Ukrainoje ir toliau tęsiasi Rusijos vadovaujami kariniai veiksmai, dėl kurių žūsta tūkstančiai žmonių…“

Rumunijos patriarchas Danielius

Rumunijos Ortodoksų Bažnyčia – viena didžiausių ortodoksų bendrijų pasaulyje. Jos vadovybė pirmosiomis karo dienomis išplatino nedviprasmišką patriarcho Danieliaus pranešimą:

„Rumunijos Ortodoksų Bažnyčia, kaip ir kitos svarbios Rumunijos ir Europos Sąjungos institucijos, su didžiausiu susirūpinimu reagavo į karo Ukrainoje, kurį Rusija pradėjo prieš suverenią ir nepriklausomą valstybę, pradžią. Tikimės, kad euroatlantinės politinės jėgos gali rasti kelią taikiam dialogui Ukrainos ir visos Europos labui.“

Serbijos ir Bulgarijos patriarchai, Lenkijos metropolitas Saba, Albanijos arkivyskupas Anastazijas

Serbijos patriarchas Porfirijus savo kreipimesi vykstantį karą pavadino „rusų ir ukrainiečių karu“, palygino su karu Jugoslavijoje, tačiau atvirai neįvardijo Rusijos kaip agresorės. Apie rusų ir ukrainiečių tautų vienybę jis nesamprotavo, kas atskleidžia nepriklausomą jo pranešimo pobūdį.

Bulgarijos patriarchas Neofitas paragino „visus, nuo ko tai priklauso“, sustabdyti karą, tačiau pakartojo formuluotes, kurias skaitėme Antiochijos ir Čekijos–Slovakijos Bažnyčių pareiškimuose:

„Mylimi broliai ir seserys! Įžengdami į išganingosios gavėnios pasirengimo dienas, tapome karo veiksmų tarp dviejų broliškų tautų – Rusijos ir Ukrainos, kurios priėmė išganingą Kristaus tikėjimą iš vienos krikštyklos, – liudininkais. […] Raginame visus, nuo ko tai priklauso, nutraukti kraujo praliejimą ir pamiršti prieštaravimus, gerbti pagrindinę žmogaus teisę į gyvybę bei laisvę, ir diplomatinėmis priemonėmis siekti trokštamos ramybės, kurią mums paliko Išganytojas Kristus!“

Lenkijos Autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios metropolitas Saba parašė laišką patriarchui Kirilui:

„Lenkijos Ortodoksų Bažnyčios vardu kreipiuosi į Jus, prašydamas pakelti savo balsą, kad būtų sustabdytas Ukrainoje vykstantis karas, kuriam vadovauja Rusijos kariuomenė. Nesuprantama, kodėl dvi slavų ortodoksų tautos, kilusios iš vienos šventojo kunigaikščio Vladimiro krikštyklos, pradėjo brolžudišką karą. Žinodami apie Jūsų dvasinį autoritetą, tikime, kad jūsų balsas bus išgirstas.“

Nedidelės Albanijos Ortodoksų Bažnyčios arkivyskupas Anastazas, kaip ir visi, pakvietė maldai už taiką Ukrainoje ir apsiribojo diplomatišku apibūdinimu:

„Krikščionių sąžinė smerkia bet kokius smurto išpuolius, atkakliai ragindama visus pagal išgales prisidėti prie taikos kūrimo ir susitaikymo nukentėjusioje Ukrainoje ir visame pasaulyje.“

Civilizacinis lūžis Ortodoksų Bažnyčioje

Visus kreipimosi tekstus galima suskirstyti į tris grupes:

• Atvirai smerkiantys Rusijos agresiją (Konstantinopolio, Aleksandrijos, Gruzijos (Sakartvelo), Rumunijos, Kipro, Elados, Lenkijos);
• Diplomatiniai tekstai (Jeruzalės, Serbijos, Albanijos, galbūt Bulgarijos);
• Tekstai, kuriuos skaitant kyla klausimas, ar nuorodų jiems neatsiuntė Rusijos spec. tarnybos (Antiochijos, Čekijos žemių ir Slovakijos, galbūt – Bulgarijos).

Žinoma, atskira kategorija yra Maskvos pareiškimas, kuriame patriarchas neapsiriboja trumpomis formuluotėmis, o ištisai skirtinguose pamoksluose rutulioja vienos rusų ir ukrainiečių tautos bei vidinio tautos konflikto temą.

Į sąrašą taip pat neįtraukėme Konstantinopolio pripažįstamos autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios Ukrainoje, kurios vadovas metropolitas Epifanijus, žinoma, smerkia Rusijos agresiją. Taip pat tekste nebuvo paminėta Maskvos įkurta, Konstantinopolio nepripažįstama, Ortodoksų Bažnyčia Amerikoje, kurios vadovas kreipėsi į Putiną prašydamas sustabdyti „karines operacijas“. Jis pavadino konfliktą karu, bet ne Rusijos agresija.

Išnagrinėti konfliktai akivaizdžiai rodo civilizacinį lūžį Ortodoksų Bažnyčioje: provakarietiškai orientuotos 1-ojo punkto Bažnyčios ir Maskvos įtakos zonoje esančios 2–3 punktų Bažnyčios. 3-iojo punkto Bažnyčių pareiškimų panašumas kelia įtarimą, kad galėjo būti netgi spec. tarnybų nurodymai, kas turi būti pasakyta pranešime („konfliktas tarp broliškų tautų“, „remiame metropolitą Onufrijų“, „viena Kijevo krikštykla“, „kviečiame abi puses spręsti taikiai“).

Itin keistai visame šitame kontekste atrodo parama metropolitui Onufrijui. Jis – Maskvos patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios vadovas, kuri varžosi su Konstantinopolio autokefaline paskelbta Ortodoksų Bažnyčia Ukrainoje (vad. metropolitas Epifanijus). Ar tikrai dabar laikas deklaruoti savo lojalumą Maskvos patriarchato Ukrainos ortodoksams? Antiochijos Ortodoksų Bažnyčios sinodas taip įsijautė į šį lojalumo pareiškimą, kad iš viso pamiršo išreikšti užuojautą ukrainiečiams, o pareiškė tik metropolitui Onufrijui.

Taigi pačioje visuotinėje Ortodoksų Bažnyčioje vyksta kova tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų, „rusų pasaulio“ ir Vakarų vertybių. Šios kovos linijas lengva nubrėžti pagal Bažnyčių darytus pareiškimus apie Ukrainą. Ir ne veltui atkreipėme dėmesį, kad ne visi Maskvos patriarchato metropolitai ir arkivyskupai pritaria Maskvos patriarchui, nes ši kova vyksta ir pačiame Maskvos patriarchate.