Sugrįžimas po šimtmečio: atrasta Petro Skargos akademinė apranga

Daugiau nei 400 metų įvairių istorinių negandų akivaizdoje išsaugotos relikvijos pastarąjį kartą vienoje vietoje buvo matytos 1936-aisiais, o paskui ilgam dingo iš akiračio. Nors trečiosios komplekto dalies – togos – saugojimo vieta toliau lieka paslaptis, atrastas dalis vėl parodyti visuomenei planuojama jau šį pavasarį.

Stulbinamus atradimus pateikusį tyrimą atliko Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos skyriaus vadovė dr. MIGLĖ LEBEDNYKAITĖ. Jis ne tik liudija Lietuvos mokslininkų profesionalumą, bet ir primena apie nepaisant istorinių iššūkių išsaugotas neįkainojamas Lietuvos kultūros vertybes.

Prabangus ir iškilmingas rektoriaus rūbas

Iškilminga rektoriaus apranga susideda iš trijų dalių. P. Skargai priklausiusi toga (ilgas apsiaustas) siūta iš raudonos spalvos aksomo. Pečius iki alkūnių gaubusi pelerina (ant togos dėvėtas apsiaustas su gobtuvu), apsiūta auksiniais galionais, susegama auksinėmis sąsagomis su kilpelėmis, siūta iš tokios pat spalvos medžiagos kaip toga, o pamušta baltu šilku. Aprangą vainikuodavo rektoriaus galvos apdangalas – maža karūnuota kepurė – biretas. Jis yra aksominis, šviesiai raudonas, apsiūtas auksiniu galionu, su šilkiniu tokios pat spalvos kutu ant viršaus.

„Kiekviena rektoriaus drabužių detalė, medžiaga ir spalva buvo reikšminga ir pabrėžė rektoriaus statusą – kad tinkamai tęstų garbingas savo pirmtakų tradicijas. Pelerina – kad stropiai ir rūpestingai globotų visą universiteto bendruomenę, biretas – kad išmintingai vykdytų visas savo pareigas ir garbingai atstovautų universiteto bendruomenei“, – pasakoja tyrimo autorė M. Lebednykaitė.

Akademinėse šventėse tokia apranga simbolizavo universiteto vidinę sandarą ir jo bendruomenės narius – rektorių, profesorius ir mokslų daktarus. Iškilminga rektoriaus apranga taip pat buvo dėvima ypatingomis progomis, pavyzdžiui, priimant universitete karalius ir jų šeimos narius, pradedant naujus mokslo metus arba dalyvaujant daktaro laipsnio teikimo iškilmėse.

Šiuos drabužius galima išvysti Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomame nežinomo dailininko XVII a. pirmojoje pusėje tapytame Petro Skargos portrete. Tarp daugybės kitų pavaizduotų insignijų, kaip antai universiteto teises ir laisves simbolizuojančio skeptro, signeto bei atverstos Statutų knygos, ant taburetės matome padėtas rektoriaus iškilmingos akademinės aprangos komplekto dalis – peleriną ir keturbriaunį biretą.

Taip pat skaitykite:

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Laisvės šauklė, nepritapusi laisvėje. Knygos „Atminties karai“ autorius A. Bitautas apie Kazimirą Prunskienę

„Niekas, išskyrus mirtį“. Kotrynos Jogailaitės pasirinkimas

Armėnija ir Lietuva: kas vienija pirmus pasaulio krikščionis ir paskutinius Europos pagonis?

„Tai vienas ankstyviausių mus pasiekusių Vilniaus universiteto insignijų ikonografinių atvaizdų. Dėmesį atkreipia tai, kad pelerina ištapyta itin preciziškai – matyti susegimo, galionų apvadų detalės. Akivaizdus dekoro ir proporcijų panašumas su atrasta Skargos autentiška pelerina leidžia manyti, jog buvo tapyta iš natūros“, – sako M. Lebednykaitė.

Darytina prielaida, kad suteikti universitetui skeptrą ir pirmajam rektoriui dovanoti togą su pelerina galėjo valdovas Steponas Batoras, tačiau istorinių šaltinių, liudijančių šią donaciją, nėra. Anot tyrėjos, tokia pirmojo rektoriaus togos istorija buvo perimta ir tarpukariu atkurto Vilniaus Stepono Batoro universiteto akademinės bendruomenės, o kartu su išlikusiu artefaktu ji pasiekė ir mūsų dienas.

Slėpė nuo išvežimo į Maskvą

P. Skargos iškilmingos akademinės aprangos likimas uždarius universitetą iki šiol nebuvo nuodugniau tyrinėtas. M. Lebednykaitės atliktas tyrimas leido atsekti neramiais laikais nutrūkusius galus ir surasti dingusias, bet nepradangintas rektoriaus apdaro dalis.

„Iškilminga akademinė apranga pagal tradiciją buvo perduodama vieno rektoriaus kitam, tačiau, nuslopinus porą metų trukusį sukilimą, 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, prasidėjo jo bibliotekos, archyvo, muziejų ir kabinetų rinkinių vertybių išdraskymas. Vis dėlto surinktų duomenų analizė rodo, kad Skargos iškilminga akademinė apranga, kitaip nei į Peterburgą išvežtas skeptras ir signetas, liko Vilniuje ir kaip relikvijos buvo paslėptos saugoti Vilniaus arkikatedros lobyne“, – teigia M. Lebednykaitė.

Uždarytas universitetas neveikė iki 1919 metų, tada Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą jis buvo atkurtas Stepono Batoro vardu (Uniwersytet Stefana Batorego). Iškilminga akademinė P. Skargos apranga buvo vėl prisiminta. Tarpukariu ji buvo eksponuojama didžiųjų universiteto švenčių proga – 1919, 1929 ir 1936 metais.

Nagrinėjant ikonografiją ir istorinius šaltinius pavyko atsekti šių relikvijų kelią iki 1936 metų, kai jos buvo matytos vienoje vietoje paskutinį kartą.

Anot mokslininkės, pėdsakai dingo, tikėtina, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, o vykstant bažnyčių turto nusavinimui jos pateko į muziejus, kur jų kilmė nebuvo tiksliai įvardyta: „Buvo neramus laikas, daug kas pasimetė, tačiau šiandien jau galima užtikrintai nustatyti dvi iš trijų Skargos iškilmingos akademinės aprangos dalių. Suradus nemažai naujos ikonografinės medžiagos ir šių eksponatų detalių aprašymų istoriniuose šaltiniuose, akivaizdu, kad jie atitinka tai, ką dabar turime. Iki šiol to neturėjome.“

Iš gobtuvo – į peleriną, iš „konfederatkės“ – į biretą

Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui tyrėja nusiuntė 1912 m. Vilniuje leistame periodiniame leidinyje Litwa i Ruś publikuotą ankstyviausią žinomą P. Skargos togos, pelerinos ir bireto nuotrauką. Taip buvo atpažintas vienas eksponatas, labai panašus į puošniausią rektoriaus akademinės aprangos komplekto dalį – peleriną.

Tyrinėjant atidžiau nustatyta, kad minimas eksponatas į tuometinio Vilniaus valstybinio dailės muziejaus rinkinius pateko kartu su liturginiais rūbais dar 1953 m., kai buvo perduodamos Vilniaus arkikatedros lobyno vertybės. Pirminės apskaitos knygoje eksponatas buvo įrašytas kaip „uždangalas ant galvos – kaptūras“.

„Apžiūrėjus eksponatą tapo aišku, jog tai iš tikrųjų išlikusi Skargos iškilmingos akademinės aprangos dalis – pelerina, datuojama XVI aamžiaus pabaiga. Remiantis rasta ikonografine medžiaga pavyko patvirtinti praktiškai šimtaprocentinį atitikimą pagal audinius, puošybą. Netgi viena dingusi sagutė yra ta pati, kurios nematome ir 1912 metais padarytoje nuotraukoje, kai šis rūbas buvo saugotas Vilniaus arkikatedros lobyne“, – sako M. Lebednykaitė.

Kitas eksponatas, kurio kilmę tyrimo metu pavyko patvirtinti, yra rektoriaus biretas. Ilgą laiką Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas biretas buvo eksponuojamas Naujajame arsenale prie jau minėto Petro Skargos portreto.

„Į muziejų ši kepurėlė pateko „konfederatkės“ pavadinimu ir ilgą laiką buvo eksponuojama kaip „Vilniaus universiteto rektoriaus biretas“. Visada buvo nujaučiama, jog tai galėtų būti būtent Skargos kepurėlė, bet tik dabar galime tvirtai tą teigti, nes buvo atlikta detali istorinių šaltinių ir ikonografijos analizė“, – sako M. Lebednykaitė.

Tyrimas taip pat leido galutinai paneigti Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomo ir XX a. 6–7 dešimtmečiais Vilniaus universiteto rektoriaus toga laikyto drabužio kilmę. Nustatyta, kad tai yra japonizmo stiliaus moteriškas drabužis, taigi dabartinė P. Skargos togos saugojimo vieta ir toliau lieka nežinoma.

M. Lebednykaitė pripažįsta, kad tyrimo metu nepavyko rasti užuominų, kodėl eksponatų pėdsakai nutrūksta patekę į muziejus: „Atsakymų neturime. Gal jie vis dar kažkur laukia, kad būtų rasti, bet neatmesčiau, jog šių daiktų tikroji kilmė galėjo būti ir specialiai nutylima. Tas, kas perdavė, galėjo nutylėti, taip siekdamas slopinti nacionalinę tapatybę. O gal eksponatą priėmę muziejininkai patys nusprendė neaprašyti jo smulkiai, taip slaptumu užtikrindami jam didesnę apsaugą neramiais laikais. Sunku pasakyti, kas tuo metu vyko.“

Muziejų vaidmuo moksliniuose tyrimuose

Anot Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinės direktorės dr. RŪTOS KAČKUTĖS, P. Skargos akademinės aprangos atradimas ir grąžinimas į visuomenės akiratį yra reikšmingas įvykis, liudijantis mūsų kultūros tęstinumą ir atsparumą istorinių negandų akivaizdoje: „Šis atradimas ne tik primena apie muziejų vaidmenį saugant ir tyrinėjant mūsų kultūros istoriją, bet ir parodo institucijų bendradarbiavimo  svarbą. Keturi Lietuvoje veikiantys nacionaliniai muziejai kartu saugo apie 2,3 milijono eksponatų, o vien Lietuvos nacionalinis muziejus beveik 1,5 milijono. Tai ne tik mūsų visų istorija, bet tam tikra dalimi ir neištirtų paslapčių šaltinis. Tyrinėjant juos atrandama vis naujų faktų apie mūsų praeitį.

Deja, atminimo institucijos, turinčios šiuos neįkainojamus šaltinius, nepatenka į mokslinių institucijų sąrašą. Atlikdami tyrimus, bandydami gauti finansavimą, turime ieškoti universitetų, akademijų užnugario, nors turime visus išteklius ir privalumus: muziejuose dirba daug mokslininkų, kuriems prieinami šie eksponatai, o šiuolaikiniai tyrimo metodai leidžia identifikuoti ir atskleisti net pačius subtiliausius aspektus.“

Ji priduria, kad paprastesnės sąlygos leistų siekti ir kitų atradimų, o ateityje tęsti ir P. Skargos togos paiešką.

„Muziejų privalumas yra ir tas, kad jie geba ne tik atlikti mokslinius tyrimus, bet ir paveikiai skelbti jų rezultatus bei pristatyti juos visuomenei patrauklia forma. Tą įrodėme jau ne vienu projektu: praėjusiais metais visuomenei pristatėme paviljoną „Vilnius prieš 200 metų“, kuris buvo grįstas penkerius metus trukusio tyrimo rezultatais, o P. Skargos akademinės aprangos dalių atradimą taip pat ruošiamės pristatyti visuomenei“, – žada R. Kačkutė.

Vėl bus eksponuojami

Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Vilniaus universitetas sutarė, kad šis atradimas abiejų muziejų fonduose galėtų tapti puikia proga sugrąžinti rektoriaus aprangos eksponavimo tradiciją.

P. Skargos iškilminga akademinė apranga anksčiau eksponuota 1929 m., kai spalį buvo iškilmingai paminėtos Vilniaus universiteto įkūrimo 350-osios ir atkūrimo 10-osios metinės. Tada pirmą kartą visuomenei buvo pristatyta rekonstruota Pranciškaus Smuglevičiaus salė. 1936 m. Vilniaus Stepono Batoro universiteto auloje vyko pirmojo rektoriaus Petro Skargos 400-ųjų gimimo metinių minėjimas, jo metu P. Skargos iškilminga akademinė apranga vėl rodyta P. Smuglevičiaus salėje.

„Dėl įvairių istorinių kataklizmų ir juos lydėjusių praradimų Vilniaus universiteto paveldas yra labai išblaškytas. Dedame pastangas kiek įmanoma geriau jį pažinti ir bent jau tokiu būdu susigrąžinti mūsų atminimui. Tokio pobūdžio atradimai, žinoma, yra didžiulės vertės, nes iš ankstyviausio Vilniaus universiteto istorinio laikotarpio artefaktų turime labai nedaug. Pirmojo rektoriaus autentiškos aprangos atradimas ir eksponavimas yra Vilniaus universiteto istorinės tradicijos liudijimas, ypač aktualus artėjant universiteto 450 metų jubiliejui“, – sako Vilniaus universiteto rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas.

Atrasti eksponatai bus restauruojami Lietuvos nacionalinio dailės muziejus Prano Gudyno restauravimo centre ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centre.

„Nors šis svarbus atradimas yra nepaprastai džiugus įvykis Lietuvos kultūros ir aukštojo mokslo istorijai ir, žinoma, muziejininkystei, sykiu jis primena apie skaudžius mūsų valstybę ištikusius įvykius, ragina su didžiule atsakomybe žvelgti į mūsų turimų kultūros turtų apsaugojimą ir šių dienų neramiame pasaulyje. Dar kartą įsitikiname ir svarbiu vaidmeniu mūsų profesionaliųjų restauratorių, grąžinančių kultūros mylėtojams laiko ir okupacijų nuniokotą kultūros paveldą“, – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.

Išvysti pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus akademinės aprangos dalis – peleriną ir biretą – visuomenė galės 2025 metų balandį, kai bus inauguruojamas Vilniaus universiteto rektorius.

Susiję:

Irena Petraitienė

5 min

P. Skargos „Seimo pamokslai“: įspėjimai dėl korupcijos, vidinių rietenų ir vargšų išnaudojimo

Libertas Klimka

3 min

Pirmasis rektorius P. Skarga Krokuvoje ir Vilniuje

Bernardinai.lt

2 min

Arkikatedros požemiuose rastos insignijos bus įrašytos į Kultūros vertybių registrą

Tomas Kemzūra

Vytautas Markevičius

9 min

„Poderio balsas į dangų neina.“ Rastų valdovų insignijų mįslė: skylės sienose, pažeistos procedūros ir radybų autorystės dilema