2020 12 19

Gytis Padegimas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Teatro šimtmečiui

Režisierius Gytis Bernardas Padegimas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Man regis, kad mūsų kultūroje teatro, jo „Lietuviškųjų vakarų“ sąjūdžio įtaka, įtvirtinant viešajame gyvenime gimtąją kalbą, formuojant modernią tautinę tapatybę, skatinant Nepriklausomybę ir už ją kovojant, dar nėra pakankamai įvertinta.

Juk dar 1920 metais net 30 procentų šalies gyventojų buvo beraščiai, tad, nenuvertinant „Aušros“, „Varpo“, kitų spaudos organų reikšmės visuomenės savimonės vystymuisi, reikia pripažinti, kad XX amžiaus pradžioje net ir atokiausiose Lietuvos vietose įsižiebę skirtingo lygio bei pajėgumo teatrinio meno židiniai buvo galinga mūsų tautinio atgimimo ir valstybingumo atkūrimo skatinimo priemonė.

Maždaug tuo pačiu metu, kai buvo steigiama Lietuvos meno kūrėjų draugijos Dramos vaidykla, vienas aktyvių jos kūrėjų dramaturgas Petras Vaičiūnas rašė: „Dramos teatro scenoj kultivuojas gimtas žodis, ugdomi tautos idealai, skleidžiamos idėjos, auklėjama visuomenė, tobulinama tautos dvasia, nustatomas viešojo gyvenimo tonas ir t. t.“ Lietuvių profesionalus teatras, iš tos prieš 100 metų sutelktomis pačių menininkų bei jaunos valstybės pastangomis Kaune atidarytos Dramos vaidyklos išsivystęs į daugiašakį, visame pasaulyje pripažintą organizmą, per visą savo veiklos šimtmetį daugiau ar mažiau sprendė tuos dar savo priešaušryje išsikeltus uždavinius. Šios kovos už geresnę visuomenę, tobulesnį žmogų kulminacija tapo paskutiniai sovietmečio dešimtmečiai, kai, vaizdžiai tariant, įkvėpti žiūrovai tiesiai iš teatrų salių patraukė į Sąjūdžio mitingus.

Iškovojus Nepriklausomybę, sparčiai kintant gyvensenai ir vis labiau įsigalint hedonistinėms vartotojų visuomenės nuostatoms, teatras, kaip ir visa kultūra, pradėtas stumti į pašalius, kuo toliau, tuo labiau visų kitų jo galimybių sąskaita iškeliant vienintelę – pramoginę – funkciją.

Teatras visais laikais, ne tik Lietuvoje, gilinosi į egzistencinius žmogaus ir visuomenės būties aspektus, buvo labai svarbi savarankiška institucija, bandanti padėti žmogui suvokti svarbiausius gyvenimo iššūkius ir ieškoti atsakymų į juos. Mūsų laikais iš savaimingos dvasinio gyvenimo vertybės teatras vis labiau ir praktiškai, ir teoriškai verčiamas taikomuoju, it kokia taikomoji dailė, kurianti utilitariniams tikslams buityje naudojamus objektus. Įsigali žalinga tendencija skatinti ir finansuoti tik tuos teatrinius „projektus“, kurie savo „produktus“ kuria ir „paslaugas teikia“, aptarnaudami šiuo metu visuomenėje madingas temas.

Globalizacijos amžiuje, beatodairiškai ir dažnai savitiksliai vystantis šiuolaikinėms technologijoms, žmogus nori nenori stumiamas į virtualią erdvę, vis labiau apribojant jo gyvybinę erdvę ir pakertant pamatinę teatro meno vertybę – tą amžinąjį žmonių gyvą bendravimą čia ir dabar.

Pandemijos sąlygomis pasiektas šios pavojingos tendencijos dugnas. Ingmaras Bergmanas yra sakęs: „Teatras yra lobynas dabar, kai išsekę žmonių jausmai. Žmonės čia gali ateiti jų pasisemti, patirti išgyvenimus, nesvarbu, verkdami ar juokdamiesi. <…> Teatras yra pats gyvenimas. Visa kita tėra postringavimai apie popiežiaus barzdą.“

Jeigu žmogus, įsispitrijęs į švytinčius ekranus, nustos žiūrėti į savo artimo akis, nustos gyventi tikrą gyvenimą, baigsis ir teatras. Bet kol egzistuos, anot Jono Pauliaus II, gyvybės kultūra, tol egzistuos ir teatras.

2020 12 19, Kaunas

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien