Partizanų dainos

Partizanų dainos

Beveik prieš aštuoniasdešimt metų Antrojo pasaulinio karo pabaigoje prasidėjo ir net dvylika metų truko vienas svarbiausių ir lemtingiausių Lietuvos istorijos etapų – Lietuvos partizaninis karas. Patriotiškumo idėja, meilė tėvynei ir viltis drąsino jaunuolius stoti į kovą su puikiai ginkluota okupantų Raudonąją armiją ir kęsti alkį, troškulį, šaltį ar karštį ir aplink nuolat sekantį mirties šešėlį, tačiau būtent vienas ypatingas partizanų kasdienybės aspektas padėjo išlaikyti vienybę ir stiprinti dvasinę ištvermę – partizanų dainos.

Daugiau

Niekam ne paslaptis, jog lietuviai pasižymi šiaurietišku charakteriu ir retai tiesiogiai išreiškia savo jausmus, tad viduje kunkuliuojančios emocijos galiausiai išsiveržti rado kitą, būtent meninę formą – dainą. Liaudies dainų gausa ir įvairove pasižyminti lietuvių tauta ir partizaninės kovos laikotarpiu savo tikėjimą, pergalės džiaugsmą ar kasdienį skausmą ir siaubą, matant artimo krauju laistomą žemę, reiškė per istorijos šaltiniais tapusius dainų tekstus ir paprastas, bet jausmingas romanso melodijas.

Ginkluotos rezistencijos pradžioje partizanų dainų repertuaras neturėjo kovos kasdienybės atspindžių. Pirmosios miškuose skambėjusios dainos buvo atsinešamos iš namų – tai buvo dainos, kurias jie mėgo, mokėjo ir dainavo. Vėliau mėgiama medžiaga dainoms tapo ir garsių lietuvių poetų – Bernardo Brazdžionio, Vinco Mykolaičio-Putino, Maironio ir daugelio kitų – tekstai. Bėgant laikui miškų prieglobstyje tūnantys partizanai galiausiai dainas pradėjo kurti ir patys. Pogrindyje kuriamų dainų pirminis pavidalas neretai būdavo eilių forma. Kuriant ne visada būdavo svarbu ar eilutės pavirs į eilėraštį, ar į dainą, o jo galutinis pavidalas buvo atrandamas netikėtai, jausmingos improvizacijos metu. Visgi, atsižvelgiant į tai, jog būtent daina to meto aplinkybėmis galėjo sklisti ir žmones veikti lengviau, kuriant orientuotasi į dainingumą, taigi, daugelis poetų kūrė ir eiles, ir dainas.

Didelę dainų svarbą partizanams įrodo išlikęs epizodas iš Dzūkijos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dienoraščio. Žinoma, jog aplankytus rinktinių vadus ir eilinius partizanus Vanagas apibūdindavo paminėdamas ir jų pomėgį dainoms. Jo dienoraštyje yra kelios tai įrodančios ištraukos: „Kazimieraitis visuomet būdavo optimistiškai nusiteikęs, laisvalaikiu mėgdavo dainuoti kartu su kitais. Kiekvieną dieną bunkeryje skambėdavo partizaniška daina.“, „Jūrininkas labai mėgdavo dainuoti. Jis turėjo gražų tenorą, buvo plačiai žinomas kaip partizaniškų dainų platintojas. Perlojiečiai taip pat mėgo dainuoti, kaip ir jų vadas Merkys.“ Simboliška, jog ir Vanago vadovaujama apygarda buvo pavadinta Dainava.

Partizanų dainų tipai

Partizanų dainas galima išskirti į tam tikrus pagrindinius tipus. Populiariausiu tipu išlieka patriotinio pobūdžio dainos. Jos skatina meilę tėvynei, įkvepia tikėjimu jos laisve. Neretai tokiose dainose gėrimasi Lietuvos gamta, atskleidžiamas lietuvio ryšys su ja bei prisimenama didinga šalies istorija.

DAINA

Tu esi Tėvynė man,
Miela Lietuva,
Visada tavim didžiuojuos,
Nes tu man sava.

Upių nėr tavy plačių,
Nėr aukštų kalnų,
Bet už ką, už ką, Tėvyne,
Taip tave myliu?

Čia gimiau ir augau aš,
Čia šiandien esu,
Čia kiekvienas medis kalba
Man žmogaus balsu.

Daug yra kraštų, žinau,
Daug aš jų mačiau,
Bet iš jų visų gražiausias —
Tai, Tėvyne, tu.

Tat mylėk, lietuvi, ją
Širdimi visa,
Ar jai skaisčiai saulė šviestų,
Ar gili tamsa.

Antras, gan populiarus tipas – kariškos dainos. Šios dainos skirtos kovos ryžtui stiprinti, skatina narsą ir pasiryžimą verčiau mirti, negailint savo gyvybės dėl tėvynės laisvės, nei vergauti ir tarnauti užgrobėjams:

ŽAIBUI

Iš krašto, kur Dzūkija visi vadina,
Palikęs senuosius tėvus, išėjai —
Kovoti už Laisvę, mieląją Tėvynę,
Aukoti save vien tik jai.

Naikindamas priešus, globodams draugus,
Ne kartą tu mirčiai žvelgei į akis.
Sužeistąjį draugą nešei per miškus,
Atimdamas priešui viltis.

Kuklus tu buvai ir didžiuotis nemėgai,
Nors vardą kovon Žaibo pasirinkai.
Į kovą ėjai drąsiai ir ryžtingai —
Mirties nebijojai visai.

Tu, sniegui antrajam iškritus, išėjai,
Palikęs gyvent tris draugus pamiškėj,
Bet Dievas taip leido, neilgai viešėjai —
Žuvai bekovodams tenai.

Tikėjais, vėl dieną praleidęs laimingai,
Sugrįžti atgal, pas savuosius draugus,
Bet, priešui apsupus, kovojai garbingai,
Užmušdamas jųjų vadus.

Iš degančio namo laimingai išbėgai,
Sunaikinęs keturis priešus staiga,
Vėl kautis turėjai, slapukus sutikęs —
Sušvitęs, Žaibeli, dingai.

Lietuvos žemelėj ilsėkis, drąsuoli —
Mes, likę gyvi, vis kovosim toliau,
Išnaikinsim priešus, išvysim grobuonis.
Ir laisvė sušvis mums tuojau.

Daugelis humoristinių partizanų dainų pasižymi priešų pašiepimu, ironiškai žvelgiama į okupantų valdžią, su grotesko prieskoniu užuominomis pasakoja apie esamą politinę padėtį:

DVI ŠVILPYNĖS

Dvi švilpynės vienas tonas
Čia- Berlynas, ten – Maskva.
Kas negroja, kaip jo ponas
Tam nusirita galva.

Koks čia draugas, toks ten ponas
Toks ir būdas, kaip spalva-
Viens raudonas, kaip šėtonas,
Kitas rudas, kaip šuva.

Nuo šunies tai buvo lazdos,
Nuo šėtono nėr rodos.
Taip ir naikina mūs kraštą –
Žudo brolius Lietuvos.

Sentimentalūs romansai tapo daugelio rezistencijos dalyvių kasdienybe. Tuometinė dvasinė žmonių būsena prašyte prašė ilgesingų, lyriškų ir nerimu perpildytų dainų, kurios, primindamos šviesią praeitį, išreikštų kasdienės buities bei aplinkos gūdumą, bet kartu ir teiktų bent kokią viltį, jog padėtis krašte pasikeis, jog kaip ir anksčiau jame švies saulė, kad ir kovos broliai ir seserys galbūt jos nebeišvys.

TĖVIŠKĖS LAUKUOS

Tėviškės laukuos saulutė leidžiasi,
Vakaro šešėliuos tavęs nerandu,
Galbūt ir nerasiu niekad, niekada,
Tik švelnumas rūko tave primena.

Rausvos lūpos rožių žiedais juokiasi,
Aukso garbanos vėjely supasi,
Ateini svajone taip švelniai graži,
Kad vėl man paliestumei žaizdas širdyje.

Baltas šydas dengė veidą, galvą tau,
Balto šydo klostus kaip šiandien matau,
Gera tau miegoti sapnuos angelų,
Nieko nežinoti, kad čia taip klaiku.

Kryžius, kapas, raudos, viskas taip arti,
Tu šypsais rami ir nieko negirdi,
Kad išplėšt galėčiau iš mirties nagų,
Eiti į pasaulį mums nebūt klaiku.

Gęsta žvaigždės, aušta aušra rytuose,
Aš plaukiu paskendęs savo svajose,
Pasakyki, kodėl mane palikai, –
Leidi tik svajoti, kai paliks rytai.

Daugeliui partizaninių dainų būdingas pesimizmas, nerimas ir nostalgija, kai kurios dainos skirtos apverkti žuvusius kovos draugus, kitos – tiesiog atsisveikinti su draugais, šeima ar gyvenimu. Vis dėlto, rinkiniuose būta ir pozityvių, tikėjimu, jog visa pasibaigs laimingai, šviesios ateities vizija paremtų dainų.

DAINA

Ir gyveno jaunas partizanas,
Jis valdovas žaliųjų miškų.
Per miškus, per girias šiandieną čia, rytoju ten,
Per girias, girias, girias, girias.
Šiandieną čia, rytoju ten,
Per girias, girias, girias, girias.

Cit neverki, miela mergužėle,
Aš iš miško greit sugrįšiu.
Per miškus ir t.t…

Kai sugrįšiu jaunas nepražuvęs,
Tai tave, gražuole, paimsiu.
Per miškus ir t. t…

Dar vienas pavyzdys – partizanų daina Atėjo šiltas pavasarėlis.

Kaip partizanų dainos išliko iki šiandien?

Iki šiandien yra daugybė išlikusių partizanų dainų. Vienos buvo atsitiktinai rastos laike užkonservuotos miškų bunkeriuose, kitos išliko užrašytos jas dar prisimenančių žmonių. Daugelis partizanų dainų rinkinių buvo leidžiami pogrindyje. SSRS okupacijos laikotarpiu, norint viešai publikuoti tokias dainas tekdavo nemenkai paplušėti siekiant užmaskuoti tokių dainų kilmę, jas priskiriant „bendrajai liaudies kūrybai“, taip išvengiant raudonojo pieštuko cenzūros. Visą sovietmetį partizanų kūryba buvo neginčijamai draudžiama, o partizanai laikomi liaudies priešais. Laisvės kovotojų dainos nebuvo oficialiai užrašinėjamos, o archyvuose jų buvo ypač mažai, jei ir būdavo kas nors užrašoma, toks kūrinys ar visas rinkinys nuguldavo specialiuosiuose fonduose, į kuriuos patekti galėjo tik ypatingai svarbūs tyrėjai.

Naujaisiais laisvos Lietuvos Respublikos laikais partizanų dainos tapo ypač svarbiu tautinės savimonės ir istorinio palikimo reliktu, įamžinamu ne vien popieriuje, bet ir skaitmeninėje erdvėje. Vos atgavus nepriklausomybę siekta surinkti kuo daugiau kūrinių. Išleista daugybė spausdintų partizanų dainų rinkinių, o aštuoniolika gražiausių Lietuvos partizanų dainų buvo sudėtos į kompaktinę plokštelę „Už Laisvę, Tėvynę ir Tave“.

Nors partizanų dainos kurtos ir dainuotos praeito amžiaus viduryje, tačiau jos vis dar skamba iki šių dienų. 2018 m. vykusiame ir bernardinai.lt aprašytame festivalyje „Purpurinis vakaras“, prisimenant Lietuvos kelią į nepriklausomybę, susirinkusieji galėjo pasimėgauti gražiausiomis lietuvių partizanų dainomis, o praeitais metais vykusioje knygos „Aš esu Vanagas“ pristatyme partizanų dainos buvo atliekamos I. Narkutės.

Partizanų dainos tapo išskirtiniu lietuvių folkloro ir kultūrinės istorijos reiškiniu. Nors aktyviausiais kūrybos ir sklaidos laikotarpis buvo ypač trumpas (vos dvylika metų), šių dainų įvairovė ir gausa parodo savitą lietuvių tendenciją būtent dainomis atsiliepti į unikalias istorines patirtis. Lietuvių partizanų dainų vertė išauga ne vien kaip išlikęs istorijos artefaktas, tai tampa laisvės dvasios simboliu, kuris vienija ir stiprina.