Bronius Krivickas, Vilnius (1919-1952 m.) viduryje tarp bendražygių

Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios baisios vergijos jungu ne tik nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji, kurie geriau pasirinko kankinio vainiką negu išdavystę. Ir, ieškodamas atsakymo į tuos klausimus, jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.“ Šiuos dabartinį žmogų, nebūtinai tik lietuvį, sukrečiančius žodžius kaip citatą radau naujausiame (lapkričio mėnesio) žurnalo „Valstybė“ numeryje. Ir parašas po ta citata: „Iš partizanų laikraščio Prie rymančio Rūpintojėlio, 1952“.

Buvo mįslė, kas, koks partizanas parašė tuos apnuogintos tiesos žodžius, jais išreikšdamas dvasinę būseną būtent ano meto tautos herojų, pasirinkusių mirtį, o ne vergiją? Atsakymą radau netikėtai, bet ir dėsningai – vartydama 1993 m. išleistus (Virginijaus Gasiliūno parengtus) Broniaus Krivicko Raštus. Knygos pabaigoje, tarp publicistinių tekstų, poeto-partizano rašytų 1952–1953 m. ėjusiam Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio leidiniui „Prie rymančio Rūpintojėlio“, radau esė „Apie laisvės kovą ir didvyriškumą“. Jis  ir prasidėjo aukščiau minėtais Broniaus Krivicko žodžiais.

Šių metų lapkričio 17 dieną Broniui Krivickui – ateitininkui, mokytojui, prozininkui ir dramaturgui, literatūros kritikui ir poetui, vertėjui ir literatūrologui, partizanui, 1952 m. rugsėjo 21 d. žuvusiam (susprogdintame) bunkeryje, būtų sukakę 90 metų. Po mirties jis apdovanotas II laipsnio Laisvės kovos kryžiumi, 1996 m. prezidentas V. Adamkus jį apdovanojo Vyčio kryžiumi (apdovanojimą priėmė sesuo Veronika).

*

Broniaus Krivicko biografija būdinga kaip viena iš tam metui įprastų jaunuolio gyvenimo atkarpų. Krivickas mokėsi Biržų gimnazijoje, kurioje, nepaisant tautininkų režimo nustatytos tvarkos, veikė daug visuomeninių būrelių, tarp jų ir Broniaus pamėgtoji ateitininkija, patraukli savo principais ir šūkiu „Visa atnaujinti Kristuje!“. Tai reiškė atnaujinti viską savyje ir visuomenėje: pažiūras į šeimą, tautą, inteligentiją, visuomenę, religiją. Ir veikimą  – perkeisti save pagal Kristaus mokslą, kuris yra nekintamas dydis jau du tūkstančius metų. Šūkis patrauklus ir jaunam žmogui, ir tam, kuriam saulė jau krypsta vakarop. Atsinaujinimo ir atnaujinimo rūpestis aktualus kiekviename žmogaus gyvenimo etape.

Bronius Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Pervalkų kaime, netoli Pasvalio. Jis priklauso tai ypatingai prieškario Lietuvos kaimo jaunuolių kartai, kuri grūdinosi valstybingumo ir patriotizmo idealų ugnyje. Jau gimnazijoje išryškėjo jo polinkis į literatūrą: 1935 m. „Ateities“ žurnalo kronikoje buvo paminėta, kad Biržų gimnazijos moksleivis skaitė savo kūrybą. 1938 m. baigęs gimnaziją ir įstojęs į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, jau pirmame kurse redaguoja „Ateitį‘ vietoj ją palikusio Eugenijaus Matuzevičiaus. To meto amžininkai jį prisimena kaip greitos orientacijos, korektišką, džentelmenišką jaunuolį. 1939 m. B. Krivickas – „Studentų dienų“ redaktorius. Tai liudija jį buvus organizuotą ir aktyvų ano meto literatūrinio proceso dalyvį. Dalyvauja „Šatrijos“ meno kuopoje, rašo noveles, pjeses, kritikos straipsnius ne tik „Ateityje“ ar „Studentų dienose“, bet ir „Naujojoje Romuvoje“, „XX amžiuje“. Reiškiasi ir kaip teatro kritikas.

Bendraamžius ir dėstytojus nustebino jo diplominis darbas apie Jono Aisčio-Aleksandriškio idėjų pasaulį. Tai buvo paraiška ateičiai – rimtam literatūros mokslininko darbui. Svarstymuose apie Aistį ryškėjo šiam poetui artima Broniaus dvasia, maištinga prieš pasaulio banalybę ir apsirūpinusio, tingaus miesčioniško egzistavimo tvarką. Ypač jį jaudino Aisčio kūryboje nuolat šmėsčiojantis kančios motyvas, ne šiaip sau kančios, o vadinamojo weltschmerzo, t.y. pasaulinio sielvarto, kurį taip mėgo apdainuoti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vokiečių romantikai. Gal ir jaunuolis Krivickas pajuto virš savo galvos praslenkantį kančios, kurią suteikia pasiaukojimo pasauliui prasmė, šešėlį. Praeis dešimtmetis, ir jis, klampodamas miškų plotais, slėpdamasis lyg užspeistas vilkas nuo persekiotojų, pajus visą kančios svorį, lyg nepakeliamą, bet įbūtintą, įprasmintą naštą ant savo pečių. O diplomantas studentas Bronius, kuriam vos daugiau kaip dvidešimt metų, jau samprotauja: „Didžiausioje savo įtampoje kančia, prisiimama su patvariu nuolankumu, virsta didžiulio džiaugsmo palaima. Ir kankinys, mirtinos kančios ištiktas, tary­tum nugali ją, peržengdamas jos ribą ir patekdamas džiaugsmingos ekstazės sritin. Svaigdamas toje ekstazėje, jis junta ateinant artyn Atpirkėją ir jaučia iš skliautų atplūstant dangišką šviesą ir nežemiškus skambėjimus.“

Ar Bronius Krivickas tada nujautė, kad po kelerių metų pakils į žygį atpirkti tautą? Vargu. Jam buvo įdomu gilintis į kito žmogaus, kūrėjo, dvasios slėpinius. Jam įdomi Aleksandriškio poezija per įsijautimą į kančią, kai poetas „ rodo, kaip nežmoniška kančia, nugalėta žmogaus dvasinės jėgos, jo kantrybės, tikėjimo ir vilties, užplūsta kenčiantįjį nepaprastu džiaugsmu, tikru svaiguliu ir ekstaze, kurios šviesoje nublanksta mirties baimė ir agonijos kentėjimai. Bet vis dėlto ir šitame džiaugsme jaučiasi savotiška ir gili klaikuma.“ Ne, Bronius Krivickas tada dar negalėjo nujausti, kad kančios, mirties baimės ir jos nugalėjimo dalią teks patirti visomis savo dvasios ir kūno skaidulomis. Jis tik kontempliavo sau artimo poeto poetinius-filosofinius  išgyvenimus ir stengėsi išmąstyti juos teorinėje plotmėje, kad „ tam, kuris pažino visą gyvenimo ir kan­čios gelmę, kito kelio į džiaugsmą nėra, tik kaip per herojiškai nuolankų jos, kai­po žmogaus gyvenimo būtinybės, priėmimą ir per galutinį jos iškentėjimą, nes žmogus turi iškentėti savo gyvenimą ir savo kančią. Tai neišvengiama ir prasminga.“

Šitoje studijoje apie J. Aistį Bronius Krivickas atsiveria ir kaip skausmingai reaguojantis į atsiritančią politinės pasaulinės krizės bangą, pasitelkdamas kitą savo amžininką, jauną filosofą, taip pat ateitininką Juozą Girnių, kalbantį apie vertybių žlugimą (beje, apie tai kalba kiekviena laisvojo pasaulio karta, o J. Girniaus mintys tarsi pranašišku teptuku nutapo ir mūsų dienų paveikslą:  „Nūnai gyvenamą laiką valdo netikrybės arba žlugimo ethos. Mus šian­dien niūriai žavi nebe pažangos, o žlugimo mintis. Mes linkstame į katastrofinį daiktų ir istorijos supratimą.“ Tas negatyvizmas, nevilties gaidos reiškiasi ir XXI amžiaus Lietuvos mąstytojų raštuose, plinta per spaudą ir internetą, visuomenę nuodydamos panikos, netikėjimo, hedonizmo ar alkoholizmo bei narkomanijos bacilomis. Šios bacilos, kaip ir gripo sukėlėjai, dažniausiai plinta iš Vakarų, klastingai pakurstomos mūsų nedraugų iš Rytų pusės, iškreipdamos Lietuvos paveikslą iki nežmoniškai deformuotų fantazijų. Turbūt vėl reikia didelio sukrėtimo, kad į minkštus materialaus gyvenimo patalus nugrimzdusi ir juose snūduriuojanti, susmulkėjusi tauta atsibustų, pradėtų ieškoti didelių idėjų, tokių, kaip 1989 metų Baltijos kelias, kad atliktų didelius žygius, kokie buvo atlikti 1991 metų sausio dienomis. Tačiau tai jau ekskursas nuo Broniaus Krivicko biografijos į šias dienas...

Grįžtant į 1939–1943 metus, kai Bronius Krivickas studijavo, jo įvairių žanrų kūrybos buvo pilna, kaip minėjau, ano meto kultūros leidiniuose, jo kaip literatūros kritiko ir mokslininko gabumus pastebėjo V. Mykolaitis-Putinas, ruošdamas sau pamainą... Antrasis pasaulinis karas  pakoregavo daugelio jaunų žmonių – studentų arba tik baigusiųjų aukštąsias mokyklas – gyvenimus. Pirmoji sovietų, po to nacių, antroji sovietų okupacijos vertė apsispręsti, kokį gyvenimą rinktis. Nuo 1944 metų rudens Bronius Krivickas pradėjo dirbti lietuvių kalbos mokytoju Biržų gimnazijoje.

1944 m. rudenį iš buvusių dviejų berniukų klasių susirinko tik šešiolika septintokų. Prieš pamokas seniūnas kalbėdavo maldą. Jos metu ir įžengė klasėn naujas lietuvių kalbos mokytojas Bronius Krivickas. Stabtelėjo. Paskui sėdosi prie stalo ir ramiai ėmė skaityti paskaitą apie Maironio lyriką, tarytum Vilniaus ar Kauno universiteto studentų auditorijai, iš kurios pats buvo ką tik išėjęs. Neatsimenu, kad nors kartą būtų ko nors paklausęs. Jam, regis, rūpėjo tik pati dėstomo klausimo esmė, o ne mes, geltonsnapiai klausytojai. Neturėjo jokių mokytojo profesionalo manierų – ramus balsas be įsakančių priegaidžių, geraširdiškas ir naivus žvelgimas į mokinį kaip į jaunesnįjį kolegą, visiškai jaunas veidas ir jau pliktelėjęs ties kakta“, – prisimena savo buvusį mokytoją profesorius literatūrologas Vytautas Kubilius.

Neilgai Bronius Krivickas dirbo mokytoju, iki 1945 metų kovo. Juo pradėjo domėtis sovietinis saugumas. Teko palikti mokyklą ir trauktis į mišką, paskui du savo brolius, kurie jau partizanavo Nemunėlio Radviliškio ir Skaistkalnės miškuose. 1948–1949 m. Krivickas buvo partizanų būrio vado pavaduotojas. Porą žiemų praleido bunkeryje, įsiruoštame žmonos tėvų sodyboje Tylinavos kaime, netoli Suosto. 1951 m. paskirtas Šiaurės rytų srities štabo Visuomeninės dalies viršininku, jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. Ėmė redaguoti „Prie rymančio Rūpintojėlio“, iš kurio šiandieninis elitinis žurnalas „Valstybė“ ir perspausdino mano straipsnio pradžioje cituotą Broniaus Krivicko esė „Apie laisvės kovą ir didvyriškumą“ iškarpą.

Tame trumpame laiko tarpsnyje – 1945–1952 – daugiausia reiškėsi kaip ryšininkas ir spaudos darbuotojas (redagavo laikraštį „Laisvės kova“ ir daug jam rašė, spausdino savo eilėraščius, straipsnius, pranešimus, užsienio informaciją, kaip ir laikraštyje „Aukštaitis“), žiemomis slapstėsi daugiausia pas žmones, o vasaromis ateidavo į miškų bunkerius, pas partizanus. Jo ginklas buvo žodis. 1945 m. ėmė intensyviai  rašyti eilėraščius. Matyt, pati aplinka ir ribinė situacija, kai ant briaunos atsiduria žmogaus gyvenimas, vertė jį koncentruoti mintį, prabilti eiliuota forma. Eilėraščiai – rūstūs, konkretūs ir kartu kupini metaforų, nostalgiškų gamtovaizdžių žavesio ir... vyriško rūsčio. Eilėraščio herojus – partizanas, kuris yra vientisas, savęs nesigailintis, į mirtį žvelgiantis kaip į tautos likimo neišvengiamybę. Kūrybos žanrų apimtys – nuo lyriškų meilės sonetų iki piktos satyros, skirtos okupantams ir kolaborantams. Dar prieš karą, reikšdamasis kaip literatūros kritikas, B.Krivickas eilėraščiui kėlė didelius reikalavimus: „Eilėraščio vertė dabar matuojama tuo, kiek jame yra tikrojo kūrybiškumo, rodančio, kad autorius turėjo vertų pasakyti dalykų ir mokėjo juos originalia ir meniška forma išreikšti.“ Šitą matą jis taikė ir sau.  

Straipsniai – informacijos, atsišaukimai, publicistika – buvo duoklė pogrindžio laikraščiams, eilėraščiai, jo, kaip daug žadančio literato mąstytojo, filosofinė-meninė raiška. Rašymas sau. Savo publicistikoje jis tampa tiksliu laiko diktuojamos padėties metraštininku ir oratorium, partizanų guodėju ir drąsintoju, su viltimi žvelgiančiu į ateitį, kurioje regėjo laisvą savo tėvynę. Kitaip ir būti negalėjo, jie visi, kurie kovojo miškuose, tie miško broliai, kovojo ne dėl abstrakčios laisvės, o dėl konkretaus savo tėvų ir tėvynainių likimo. Jie brėžė būsimos laisvos Lietuvos kontūrus.

Štai viena iš jo vizijų-apmąstymų, gimusi gal tamsiame ir drėgname bunkeryje, o gal kurio nors aplinkinių kaimų ūkininko troboje: „Pirmiausia čia turėtų kilti klausimas, kokioje padėtyje bus LLKS  (Lietuvos laisvės kovų sąjūdis –  A.Ž.) pačioj oku­pacijos pabaigoj. Galimas dalykas, kad jis dėl priešo naikinimo bus organizaci­niu atžvilgiu visiškai sugriautas. Tačiau ir tokiu atveju tai neturėtų sustabdyti jo veikimo. Sąjūdžio idėja, jo didieji kovos principai už tautos vienybę, už tikėji­mą ir teisingumą bei kitas tautos vertybes, – visa tai krašte per daug gyva, kad būtų galima veikiai sunaikinti. Jei kas ir bus apgriauta, tai ateityje beveik savai­me susiburs ir, atsiradus menkiausiai iniciatyvai, susiras sau organizacinę iš­raišką. Be abejo, po okupacijos sąjūdis, norėdamas veikti tautoje kaip organizacinis vienetas, turės persiorganizuoti ir prisitaikyti prie laisvojo gyvenimo sąlygų. Todėl klausimas: kokias organizacines formas jis turės įgyti? Man rodos, pir­miausia sąjūdis, kad ir ką darydamas, visuose savo veiksmuose turėtų išlikti ištikimas savo didžiajam tautos vienybės principui. Į tai atsižvelgdamas, jis turė­tų, viena vertus, padėti darniai bendrauti bei susilieti pabėgėliams ir jų organiza­ciniams vienetams iš Vakarų su visa tautos mase, o antra vertus, jis turėtų išlaikyti jungtį bei ryšį ir darnų bendravimą bei rimtį tarp įvairių politinių parti­jų, kurių pradmenis čia vėl išryškins iš Vakarų grįžusieji.“

Amžininkai prisimena, kad B. Krivickas savo straipsnius, eilėraščius, poezijos vertimus kaligrafišku, tvarkingu braižu rašė į pailgus popieriaus  lapus ir paskui juos susiūdavo į atskirus sąsiuvinius. Tų sąsiuvinių-knygų, perrašytų keliais egzemplioriais ir išslapstytų pas skirtingus žmones, pagailėjo laikas, ir atėjus metui juos surankiojo muziejininkai, kraštotyrininkai, bibliotekininkai, pradėję domėtis partizanų literatūra. Pilniausias mašinėle spausdintos kūrybos rinkinys buvo atsidūręs Vilniuje, LKP istorijos institute. Tai tikriausiai kagėbistų radybos bunkeryje po partizano žūties 1952 m. rugsėjyje.

1948–1949 metai Broniui Krivickui buvo kūrybingiausi. Miške ar slapstydamasis pas ūkininkus jis išvertė 70 J.W. Goethes sonetų (jis ir pats mėgo soneto formą), studijavo kalbas – rusų, latvių, prancūzų. Žinomas jo satyrinių eilėraščių rinkinys „po Stalino saule“, o ypač vertingas rankraštinis rinkinys yra „Žiaurusis Dievas“, kuriame sudėta 1945–1949 metų kūryba: 34 eilėraščių pluoštas, 38 sonetų ciklas, 53 eiliuoti margumynai Poilsio valandai, 63 satyriniai kūriniai, J.W. Goethės (71 eilėraštis), Ch. Baudelaire'o, A. Miegel lyrikos vertimai.

Renkas puoton alkani vilkai

Ir iš džiaugsmo staugia jų pulkai.

Suka ratą krankdami varnai.

Miega kritę broliai milžinai.

Jau nėra laimėjimo vilties,

Tiktai geismas kautis lig mirties.

 

Saulė leidžias. Pluoštai jos liepsnos

Plazda dar ant žemės kruvinos.

Bet kai šaltos žvaigždės sužėrės,

Jau mūs rankose ginklai tylės. (Pralaimėjimas, 1946)

Bronius Krivickas žuvo, nugyvenęs trisdešimt trejus metus, – 1952 m. rugsėjo 21 d. Raguvos miške, kai jo bunkerį išdavė į saugumiečių rankas patekęs apygardos partizanų vadas Kimštas. Visada buvo ir bus tų, kurie išduoda, parduoda, sunaikina. Bet buvo ir bus tų, kurie išsaugo paslaptį, žmogų, jo atminimą, jo daiktus, rankraščius ir t.t.

„Ateitis“ 2009 m., Nr.9