Palmira Rudalevičienė. Materialinis bei dvasinis skurdas ir aborto pasirinkimas

Autorė yra Vilniaus m. Psichikos sveikatos centro psichiatrė, Mykolo  Romerio universiteto docentė.

„Šiemet sukanka 55 metai, kai Lietuvoje (1955- LTSR) buvo legalizuoti abortai, dėl to nužudyti 2 milijonai gimti galėjusių žmonių (Higienos instituto Sveikatos informacijos centras).

 Mūsų kultūroje abortas yra ir socialinis reiškinys, susijęs su materialiniu bei dvasiniu skurdu, nestabiliomis šeimomis bei nesibaigiančiais konfliktais šeimose, dvasinio saugumo stoka, atsitiktiniaias lytiniais santykiais, seksualinio gyvenimo tamsa. Abortas yra neatsakingo elgesio padarinys. Skaudžiausia, kad už tai kainą  sumokėti turi moteris.

Klaidinga būtų teigti, kad abortas yra moters pasirinkimo laisvė. Mano pacientės sako, kad jos pasirenka priešingai, negu norėtų rinktis, pasijunta įspraustos į kampą, o laisvę rinktis būtų teisingiau performuluoti į pasirinkimą to, kas „lieka iš bėdos“. Psichiatrijoje motinystė yra siejama su psichikos norma, galimybe subrandinti savo jausmus, juos išreikšti, dalyti bei gauti atgalinį ryšį. Pagaliau dar yra ir motiniškas instinktas. Ar jis yra, galimybė sužinoti atsiranda tik pagimdžius. Motiniškas instinktas neleidžia žudyti, bet kviečia piestu stoti už savo vaiką. Žinome atvejų, kai motinos gyvybę už vaikus atiduoda. Tai savime suprantamos gyvenimiškos situacijos.

Dauguma mano gydytų moterų rinkosi abortą, nes artumieji nepritarė gimdymui, o iš vyro jausdavo spaudimą darytis abortą. Yra tekę konsultuoti ir gydyti ne vieną jauną moterį, kurios darėsi abortus paauglystėje, tėvams nė nežinant, pasitaikė ir kuriozinių situacijų, kada motina buvo įsitikinusi, jog jos dukra yra dar „nekalta”, atvedė gydytis dėl suicidinių minčių, teigė, kad dukra „turi gyvenime viską, ko neturi kitos”. Panašios situacijos rodo, kaip mes toli nuo brangių žmonių.

Dirbdama svetimoje šalyje, Jungtinėje Karalystėje, konsultavau 59 metų moterį, kuri sutrinka, kai reikia kalbėti su 39-40 metų vyru. Ji prieš tiek metų pasidarė abortą, nes bijojo užgauti savo mamą. Jos sūnus būtų „šiandien toks”. Vyko labai sunkus pokalbis. Po aborto ją mylimasis paliko, ji buvo ištekėjusi, bet mylėjo ir tebemyli tik jį, vaikų neturi, jai pašalino gimdą. Skaudžios gyvenimo istorijos. Tuo metu elgiesi, kaip atrodo geriausia, o po kiek laiko suvoki, kad gal buvo galima pasielgti kitaip. Tada ir prasideda vertybių perkainavimas, o tai labai skausminga.

Šiomis dienomis, kai gyvename „krizės” laikotarpiu, mano viena pacientė, apraudanti savo prieš tris mėnesius nužudytą kūdikį, kalba ne apie pinigų trūkumą, bet apie tai, kaip ją „nuskriaudė likimas ir jos vyras“, neleidęs gimdyti antro vaikučio. Kabinete ji verkia: „Aš esu dvasios luošė. Esu tarsi kilimėlis pasitiesti ar kojas nusivalyti.” Graži, jauna moteris, auginati mažą dukrytę, bet jau ne pagal amžių susenusi ir suvytusi. Psichoterapija sunku gydyti dvasiškai suluošintą moterį. Ji nori dirbti, bendrauti, patikti, užauginti vaikus ir t.t. Suluošintos dvasinės būsenos moteris yra tik pasigailėjimo verta, jai daroma didžiule žala, sveikimas nelengvas.

Kad abortas traumuoja moters psichiką, tapo vadovėliniais teigniais, Vakarų Europos bei Š. Amerikos psichiatrijos vadovėliuose (Golder, Kaplan, kt.) tam yra skirti ištisi skyriai. Vienos medicinos universiteto (Austrija) Kultūrinės psichiatrijos laboratorijoje abortas nagrinėjamas kaip suicido rizikos veiksnys.

Trauma psichikai itin būna skaudi, jei moteris jau būna pamilusi nešiojamą kūdikį, su juo bendrauja. Nutraukus nėštumą, galimi įvairaus stiprumo išgyvenimai.Trumpalaikė depresinė nuotaika greit praeina, ir tai, ko gero, yra adekvatu. Tačiau gali susiformuoti ir poabortinis sindromas, kada išsivysto kompleksas įvairių psichiką nualinančių simptomų, kurie neapsiriboja tik privačiu išsiverkimu niekam nematant. Tokias būkles diagnozuoja ir gydo psichiatrai. Poabortinis sindromas išsivysto, kai moteris su savo išgyvenimais pati nebepajėgia susitvarkyti ir jų kontroliuoti.

Tokių išgyvenimų amplitudė plati, stiprumu jie prilyginami iš karo grįžusių karių išgyvenimams, stichinėms nelaimėms, lėktuvo katastrofoms ir pan. Šalia daugelio simptomų, sunkiausia būna įveikti kaltės jausmą. Tokios mintys būna varginančios, sunkesniais atvejais gali siekti kliedesių lygį. Sunkai išgyvenamas ir naujasis suvokimas, kad meilės nebuvo, kad tave paliko, apgavo.

Nuryti karčią išdavystės  taurę moteriai būna labai skausminga. Sunyksta savivertė, atsiranda nepasitikėjimas savimi, nepasitikėjimas savo moteriškumu, atsiranda suicidinių minčių, nerimas dėl ateities, pavydas turinčioms vaikų. Šios mintys būna dažniausios, ir su jomis tvarkomasi nelengvai. Dauguma moterų išgyvena dėl nužudyto kūdikio, bet daugėja tokių, kurios suserga iš apmaudo, neapykantos sau ir bet kam, ir didžiulio noro keršyti.

Ypač skaudu būna toms moterims, kurių vyras, privertęs pasidaryti abortą, vėliau ima prikaišioti moteriai „nužudymą“, motyvuodamas, kad ji galėjusi ir nepaklausyti jo, „galėjusi rinktis“, iš moters imama šaipytis, emociškai šantažuoti, manipuliuoti šeimyninės dramos elementais ir tokiu būdu dar labiau traumuoti moterį, labai sėkmingai vyrui pasiteisinant, kad jis niekuo dėtas. Apie tai pasakodamos mano pacientės kalba nebenorinčios gyventi, ir dažnai jau būna turėjusios suicidinių bandymų dėl tokių apkaltinimų bei pažeminimo. Dažnai išyra šeima.

Dėl nutraukto moters nėštumo konsultuoti vyrai taip pat išgyvena, jeigu moterį myli. Vyrus dažniau tenka konsultuoti tais atvejais, kai mylima moteris persileidžia. Tačiau, dirbdama Jungtinėje Karalystėje, susidūriau su psichoterapijos grupėmis, kurios buvo skirtos tik vyrams, kurie vertė moteris darytis abortus.

Mano kolegė psichiatrė Švedijoje yra apgynusi daktaro disertaciją poabortinio sindromo tema, tame mokslo darbe yra atskira dalis, nagrinėjanti įvairius vyrų išgyvenimus jų moterų aborto atveju. Yra tekę konsultuoti vyrus, kada jų išgyvenimai būna ir asmeniniai, vyras mano, kad moteris jo nemyli, kad yra neištikima, kad ankstesni vaikai yra ne jo ir pan. Mylinčio vyro vyriškumui suduodamas smūgis, kai mylima moteris nenori gimdyti, ir jų bendro meilės vaisiaus atsikrato. Na, o tipiniu atveju vyrai bėga nuo atsakomybės, sprunka kuo toliau nuo pastojusios moters, palieka likimo valiai arba pareikalauja daryti abortą, o paskui palieka. Ar jie išgyvena dvasinių sunkumų, galime tik spėlioti.Tai situacijos, kada buvęs mylimasis tampa nepžįstamuoju.

Priežastys abortui nurodomos įvairiausios: finansinės, ekonominės, socialinės, meilės problemos, nesklandūs santykiai.Tačiau, apibendrindama savo klinikinę praktiką, vis dėlto įvardinčiau, kad pagrindinės priežastys yra asmeninės: nepakankama asmenybės branda, savigarbos stoka, nemokėjimas bendrauti su vyru ir naivus pasitikėjimas juo iki galo nepažinus, vergavimas vyrui ir jo užgaidoms, nesusiformavęs (ar tėvų nesuformuotas) atsakomybės jausmas, asocialus elgesys, psichikos ligos.

Tenka nėštumą nutraukti sergant įvairiomis somatinėmis ligomis, kai būna grėsmė moters gyvybei. Didelę įtaką daro socialinė ir kultūrinė aplinka, kai aborto problema įspraudžiama tik į siaurus laisvių bei teisių rėmus, spartus mirties kultūros formavimas aplinkui, skatinamas ir liaupsinamas asmenybės egoizmas, gyvenimas dėl savęs, infantilumo puoselėjimas. Na, ir turbūt visuomenės šaltumas, abejingumas žmogui, labai akivaizdi meilės stoka.

Tai ypač išryškėja pasirenkant moteriai abortą: moteris turi motiną, tėvą, artimųjų ir, kaip jai atrodė, brangių žmonių, mylimąjį, su kuriuo alpo meilės guolyje, tačiau kai ji prašo pagalbos, klausia jų patarimo, visi atsuka nugarą, ir niekas nenori nei jos, nei jos nešiojamo vaiko. Moteriai tai tampa nuosprendžiu, tai ir nulemia pasirinkimą. Taigi mylimųjų nemeilė ir būna ta pagrindinė kaina, kurią tenka sumokėti, ir pagrindinis kriterijus, nulemiantis pasirinkimą.