Ne vieną mėnesį Lietuvą krečia debatų apie lietuvių kalbos norminimą ir jo ribas karštligė. Nepaisydami kai kurių Vakarų magnatams parsidavusių kultūrininkų kenkėjiškų pastangų, gimtosios kalbos gynėjai patriotai nepraranda ryžto ir įkvėpimo.

Pastaruoju metu kultūrinėje žiniasklaidoje aštriu poleminiu žodžiu mums brangias vertybes ėmėsi ginti habilituotas daktaras, kalbotyros profesorius Skarutis Dalgė.

Bernardinai.lt“ uždavė keletą klausimų šiam garbingam Lietuvos žmogui.

Gerbiamas Skaruti, turbūt nesuklysiu pavadindamas jus kuklia, mažai kam žinoma, bet nepaprastai darbščia mūsų kultūros ir kalbos daržyno skruzde. Su kokiomis nuostatomis prieš kelis dešimtmečius stojote į šį barą?

Nenusigąsdamas pašaipių žvilgsnių, pasakysiu – savo gyvenimo preambule pasirinkau žodžius, prieš trisdešimt ketverius metus įrašytus į Lietuvos Konstituciją: rūpintis dvasinių vertybių apsauga, gausinimu ir plačiu naudojimu žmonių doroviniam ir estetiniam auklėjimui, jų kultūrinio lygio kėlimui (27 straipsnis). Tuometinės santvarkos sąlygomis ši valstybės mastu įgyvendinama nuostata telkė visuomenę, ugdė sąmoningumą, brandino didžiojo atgimimo grūdą. Žvelgdamas į nūdieną turiu pripažinti, kad daugelį dabarties negerovių lėmė tai, kad vos prasikalus 1990 metų laisvės daigui, naujojoje Konstitucijoje šiai pamatinei nuostatai nebeliko vietos. Tad argi verta stebėtis, kad visuomenė, spjovusi į pusę amžiaus sunkiu triūsu puoselėtą dorovinių ir estetinių vertybių sistemą, smunka iki Gariūnų ir tarpuvarčių pornografinės antikultūros lygio? Argi verta stebėtis, kad kadaise tautą vedę poetai, aktoriai ir kalbininkai tampa pagiežingų ad hominem pašaipų ir parodijų objektu, o jų vieton tautos priešakyje stoja sakinio nesurezgantys verteivos, puskalbės užkrato kamuojami populiariosios kultūros „dievaičiai“ ir šiaudadvasiai politikieriai, vienu balsu traukiantys: „O brangus žodi, koksai tu pigus!” Deja, tokia mūsų dienų tikrovė: beatodairiškai keliaklupsčiaudami prieš kiekvieną mikimauzą, hotdogą ar pampersą, šventą bendrinės kalbos žodį užmušame pigaus, todėl ir netaupomo gatvės greitmaisčio tvaiku.

Nejaugi vien Konstitucijos tėvų neapdairumas lėmė tokią tautos ir kalbos agoniją? Koks čia mūsų šviesuomenės – inteligentijos vaidmuo?

Užduodamas tokį klausimą jūs verčiate mane apibūdinti pagrindinius šios vertybinės diskusijos kaltininkus. Apsidairykime. Tai mokyti žmonės. Jie gyvena šalia mūsų, kalba taisyklinga lietuvių kalba. Jie baigė mūsų universitetus, galbūt net stovėjo šalia mūsų Baltijos kelyje. Šiandien jų užantyje akmuo. Jie stoja ne Lietuvos pusėn. Tai istorikai, kultūros filosofai, rašytojai emigrantai... Skaudu, bet pastaraisiais metais šią kliką papildė ir pora kalbininkų. Pirmieji, regis, spėjo viską paminti: Šapokos istoriją, Basanavičiaus dvasią, Nėries poetiką, Dainų švenčių versmę, Trakų pilies didybę... Šiandien po kojų krinta gimtoji kalba. Ne nuo svetimųjų – ne nuo vienuolio kryžeivio kardo, ne nuo lenkų pono botago ar maskolių žandaro bato. Išduoda savi. Bet ar jie tikrai savi? Atsiverskime bet kurio iš šių mokslo veikėjų biografiją. Stažuotės Skandinavijos, JAV, Lenkijos, Izraelio universitetuose skaičiuojamos dešimtimis. Dauguma jų – mokymo įstaigos, parsidavusios kosmopolitinei amerikonybei, išsižadėjusios dėstomosios gimtosios kalbos. Akivaizdu, kad apie tai svajoja ir šiuolaikinių „tapatybės“ projektų užsakovai Vakaruose. O kur dar parsidavėliškas bendradarbiavimas su dosniais „Lietuvą atveriančiais“ fondais? Paklauskime patys savęs: kokio gi dar masto gali įgauti tautos išdavystė? Kas turėjo įvykti tokių žmonių galvose, kad jie nesuvokia šimtmečius lietuvybę niokojusio lenkiškojo mesianizmo grėsmės, neatpažįsta jankių korporacijų išnaudotojiškų kėslų? Juk už kiekvieną dolerį, šekelį, zlotą ar kroną teks kruvinai atidirbti, brangūs ponai ir ponios. Parsidavėlių buvo ir bus. Mums lengviau, kai jie išsiduoda širdies vietoje spaudžiantys akmenį. Lietuva be jų nepražus, kol dar yra žmonių, gyvų tūkstančius metų tveriančia tautos dvasia.

Ar ta protėvių dvasia Jums ir teikia stiprybės ugdyti jaunąją kartą, sklaidyti moksline pseudoargumentacija pridengtus ideologinius mitus?

Nederamai suprasta žodžio laisvė, demokratijos kultas, aklas vakarietiškų švietimo, mokslo ir kultūros modelių kopijavimas itin sunkiai žaloja mūsų jaunąją kartą. Ką daryti, kai dar nesusiformavusią jauno žmogaus asmenybę ima ir pakeri blizgūs vakarietiškų teorijų pavadinimai? Tokiu atveju jo domę patraukti gali tik pati kalbos dvasia. Įsiklausykime: sermėgą velkamės, kepurę maukšlinamės, skara gobiamės, pirštines maunamės, sijoną segamės, juostą užsijuosiame, batus aunamės, į šliures įsispiriame, ženklelį įsisegame, akiniais nosį pasibalnojame. Tuo tarpu anglų kalbos vartotojams visais šiais atvejais tenka verstis su vieninteliu „dedamės“ (nors mes šį žodį vartojame tik tuomet, kai dedamės tuo, kuo nesame). Džiaugiuosi, kad šis paprastas, bet akivaizdus lietuvių kalbos archajiškumo kitų kalbų atžvilgiu įrodymas, supratimas apie kalboje išlikusią ilgaamžę baltų ir visų indoeuropiečių dvasinę patirtį jau įžiebė siūlymus įtraukti mūsų kalbą į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą, kaip itin saugotiną nuo bet kokių kitas kalbas jau senokai nuskurdinusių kitimų.

Tam tikru mito sklaidymu pavadinčiau ir bene prieš metus mane apėmusį rūpestį įtikinti visuomenę, o ypač nacionalinio diktanto rengėjus, raštingumą sieti ne vien su gebėjimu taisyklingai rašyti. Juk atsivertę žodyną aiškiai matome: raštingas – „mokantis skaityti ir rašyti“. Bet ar kas nors girdėjo šių kalbos varžytuvių finalininkus balsu skaitant diktanto tekstą? Ar jie tikrai moka tinkamai ištarti dvę̃sta, gąslùs, pū̃zras, véikiai, rẽškiant. Tarsi nebūtų žmonių, galinčių tiksliai įvertinti skaitovo tarties trūkumus: ilgųjų ir trumpųjų balsių, priegaidžių skyrimą, kirčiuočių išmanymą, fizinį kalbos padargų pasirengimą sąlyčiui su protėvių kalba. Žinoma, gimtosios kalbos tartis ne kiekvienam įgimta. Reikia ryžto, pastangų, pasiaukojimo.

Teko girdėti, kad esate parengęs metodiką tarties ir kirčiavimo ydoms šalinti.

Eksperimentinės logopedijos sritį esu tik šiek tiek krapštinėjęs. Prieš dešimtį metų teko dalyvauti kuriant unikalų, dar ir šiandien specializuotose kalbos praktikos parduotuvėse prieinamą tarties ir kirčiavimo treniruoklį „BEEBRAS-2000“. Nesileisdamas į technologines subtilybes, pristatysiu tik patį treniruoklio penkių pakopų veikimo principą. Pirmoji: tarties normų pažeidėjas sodinamas į treniruoklio kėdę, kalbos padargai prijungiami prie išmaniojo kalbos korektoriaus (roboto). Antroji: į išmanųjį kalbos korektorių suvedamas pagrindinio (kiekvieno pažeidėjo atveju vis kito) tarties sutrikimo kodas (pvz., LT1000 – greblavimas). Trečioji: korektoriaus ekrane pasirodo žodžiai, kuriuos pažeidėjas privalo taisyklingai ištarti (pvz., raketa, rublis, Rumunija, traktorininkas, tarpukišky). Ketvirtoji: kas kartą, kai pažeidėjas garsą „r“ ištaria vos vienu liežuvio galelio dūžiu, į kalbos padargus išmaniuoju būdu paleidžiamas elektros srovės impulsas (220 V). Ir paskutinioji: impulsai kartojami, kol pažeidėjas garsą „r“ ima tarti dviem trim liežuvio galelio dūžiais. Šiandien galime pasidžiaugti, kad „BEEBRAS-2000“ per dešimtį metų pakeitė gyvenimą ne vienam savo kalbėseną sutvarkyti norėjusiam viešajam kalbėtojui. Didžiuojuosi, kad gabiausieji, visą treniruočių ciklą įveikę televizijos ir radijo laidų vedėjai garsą „r“ kasdieninėje vartosenoje ėmė tarti pasitelkdami net 20–30 liežuvio galelio dūžių... Patys matot, tobulumui ribų nėra. Laukiu nesulaukiu dienos, kai prie tokių treniruoklių žmones galėsime siųsti ir privaloma tvarka.

Kaip vertinate viešumoje nuolat skambančius tvirtinimus, esą kalbos tvarkybai terūpi viešoji vartosena, o ne kaip žmonės kalba troleibuse, virtuvėje, paplūdimyje?

Nesuprantu, iš kur randasi tas noras vis siaurinti ir siaurinti bendrinės kalbos vartosenos sritis? Juk teisėsauga baudžia smurtautoją nepriklausomai nuo to, ar nusikalstama veika įvykdyta viešumoje, ar namų aplinkoje. Tad kodėl imame teisinti kalbos prievartautojus tuo, kad jie kalbėję privačiai? Regis dar vakar kalbos specialistai ragino nuo mažumės puoselėti kalbą, stebėti, kaip bendraujame buityje. Iš kur gi vaikas išmoks taisyklingos kalbos, jei nesulauks raštingesnių tėvų pastabų? Kalbinis sąmoningumas ugdomas ir tais atvejais, kai vaikas, mokykloje pramokęs gimtosios kalbos, atitinkamoms tarnyboms praneša apie apsileidusių tėvų daromas didžiąsias klaidas. Neištiesdami vienas kitam rankos kasdienėje, buitinėje aplinkoje, neturėtume stebėtis ir dėl itin prastos viešosios kalbos būklės. Nieko naujo nepasakysiu. Tikrai nesame prarastoji karta. Neturime teisės išsižadėti pokario dešimtmečiais puoselėtų dvasinių vertybių. Kažkada uoliai rūpindamiesi jų gausinimu, naudojimu doroviniam ir estetiniam liaudies auklėjimui nesileidome įtraukiami į rusifikacijos liūną. O šiandien tik sutelkę jėgas vertybinei tautos ginčiai atsispirsime anglakalbės globalizacijos vilionių nuodams, išsaugosime trapią viltį, kad Lietuva „gyvuos per amžius, bus laiminga“.

Pakeliui į leidyklą yra pirmoji Jūsų poezijos rinktinė „Rugio kelias“. Manau, skaitytojai jau gali nuspėti, kad ryškiausi Jūsų lyrikos motyvai yra nuolatinės kalbos slaugos viltis, persipynusi su skausmu dėl žodžių prarasties.

Programiniu rinktinės eilėraščiu laikyčiau „Žodžių kapuos“:

Ties sąrėmiu kalbos užkimęs žodis,

Ties bulvės žiedu verkiantis dangus,

Ties volungės lizdu pamišęs brolis,

Žeme iš sodžiaus lankantis gimtus kapus.

 

Žmoguj – kalbos gimtosios įsčių vaisiuj,

Svetimžodžių raupsų išėstas krešulys.

Slaugytojų vis gelbsti drobės tvarstis:

Švari kalba – švari galva ir žiotimis tautos sugrįžtantis rugys.

Esate bene vienintelis iš kalbos tyrėjų, pasiūlęs švęsti jubiliejines taisytinų žodžių, vengtinų svetimybių sukaktis. Kaip pavyko nustatyti, kad 2014 m. minėsime trusikų, maikės ir tašės penkiasdešimtmetį?

Turime gražų paprotį mūsų miestų ir miestelių įkūrimo data laikyti pirmąjį paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose. Šiuo principu remiamasi ir kalbant apie senųjų lietuviškų žodžių įsiliejimą į gimtosios kalbos upę. Čia svarbu pastebėti, kad kalbėdami apie svetimkilmius nelauktus mūsų kalbos svečius visų pirma turėtume atsižvelgti į jų taisymų tradiciją, t. y. pirmąjį paminėjimą kalbos kultūros baro darbuose. Šiandien tokio plauko žodžių turime ir žilagalvių šimtamečių ir pliktelėjusių penkiasdešimtmečių. Tik ar visus juos spėjame tinkamai įprasminti? Būtent 2014 metais garbingą sukaktį švęs trusikai, maikė ir tašė (drauge bene pirmą kartą paminėti 1964 m. viename kalbos praktikos leidinyje). Šie žodžiai užima garbingą vietą greta J. Jablonskio didžiųjų kalbos klaidų taisymų, kuriuos nenuilstančia dvasia ravime ir šių dienų kalbos piktžolyne. Artėjančio jubiliejaus proga siūlau deramai pasirūpinti, kad ir ateities kartos galėtų bent kartą tokius žodžius ištaisyti.