Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

1670-ųjų rugpjūčio 21 dieną Jacques'as Bossuet, Mo srities vyskupas ir oficialus Liudviko XIV dvaro pamokslininkas, Condé princo akivaizdoje perskaitė princesės Henrietės iš Anglijos nekrologą. Orleano kunigaikštienė mirė 26-erių, išgėrusi stiklinę cikorijos, kuri galbūt buvo užnuodyta. Būdama prie mirties slenksčio, jaunoji moteris pasikvietė kunigus, o ne gydytojus, apsikabino kryžių, paprašė šventųjų sakramentų ir meldėsi Dievui. Mirties stebuklas, gėrėjosi Bossuet, cituodamas šv. Antaną, yra tai, kad „krikščioniui ji reiškia ne gyvenimo, o gyvenimui grasančių nuodėmių ir pavojų pabaigą. Kartu su mūsų dienomis Dievas sutrumpina ir mūsų pagundas; taip jis apriboja akimirkas, galinčias kainuoti tikrą, amžiną gyvenimą; mat šis pasaulis yra ne kas kita, kaip mūsų bendra tremtis.“ Gera mirtis reiškė atdaras duris į amžinybę, perėjimą į tą „tikrą, amžiną gyvenimą“. Tuo tarpu šiame gyvenime buvo laukiama kančios.

Ar galima įsivaizduoti mums svetimesnį požiūrį į laimę ir gyvenimą?

Nepaisant sparnuotos jakobinų lyderio Saint-Justo frazės, laimė niekada nebuvo „nauja idėja Europoje“. Tiesą sakant, tai kuo seniausia idėja, kurią gynė dar antikos mąstytojai ir svarstė didžiosios filosofinės mokyklos. Bet krikščionybė, paveldėjusi šią koncepciją iš graikų ir romėnų, papildė ją žvilgsniu į transcendenciją: žmogaus tikslas čia, apačioje, turįs būti ne džiaugsmas, bet išsigelbėjimas. Tik Kristus atperka mūsų prigimtinę nuodėmę ir atveria kelią į dieviškąją tiesą. Pasak krikščionių mąstytojų, visi žemiškieji malonumai, žvelgiant iš dangiškosios palaimos perspektyvos, tėra pamėklės. Trokšti žemiškosios laimės reikštų nusidėti Dvasiai; praeinantys mirtingųjų malonumai yra niekas, palyginti su pragaru, kurio sulauks tų malonumų vaikęsi nusidėjėliai.

Ši griežta koncepcija laiku bėgant užleido vietą nuolaidesniam požiūriui į gyvenimą. XVIII amžiuje atsirado naujų technologijų, patobulinusių žemės ūkio produkciją; taip pat naujų vaistų, svarbiausia – alkaloidų ir salicilo rūgšties – aspirino pirmtakės, kurios gydomosios bei skausmą mažinančios savybės darė stebuklus. Staiga šis pasaulis nustojo buvęs ašarų pakalne; žmogus tapo pajėgus sumažinti badą, gydyti ligas bei tiksliau prognozuoti ateitį. Žmonės nustojo klausyti tų, kurie kančią teisindavo kaip Dievo valią. Jei žmogus gali sumažinti skausmą prarydamas tabletę, jam nebėra reikalo melstis, kad pagerėtų sveikata

Naują laimės sampratą 1736 m. išsakė Voltaire'as: „Žemiškasis rojus yra čia, kur esu aš.“ Voltaire'as buvo persekiojamas Bažnyčios ir karaliaus; jam grasinta mirtimi, jo raštai deginami. Bet jo teiginys nusipelno dėmesio. Jei rojus yra čia, kur esu aš, tuomet laimė yra čia ir dabar, ne vakar, amžiuje, kuriam galbūt jaučiu nostalgiją, ir juo labiau ne hipotetinėje ateityje. Augant pasaulietinių perspektyvų įtakai, skurdas ir vargas praranda bet kokį legitimumą, ir apsišvietusių tautų užduotis pasidaro eliminuoti šias blogybes per švietimą ir protą, galiausiai per mokslą ir pramonę. Žmonių sielvartas liksiąs tik senovės nuosėdose.

Po Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų (pirmoji laimės siekį įrašė į savo steigiamąjį dokumentą), teisė į gerą gyvenimą bei privilegijuotas malonumo statusas virto vyraujančiais to meto Europos pažangių judėjimų principais. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje bolševikai keistai prikėlė krikščioniškąjį pasiaukojimo idealą, ragindami proletariatą kovoti ir dirbti tol, kol ateis didžioji revoliucija; ironiška, kad asketizmas grįžo pavidalu doktrinos, pasmerkusios religiją kaip opiumą liaudžiai ir įkvėpusios kunigų, dvasininkų bei tikinčiųjų persekiojimus visur, kur tik pavykdavo paimti valdžią. Bet iš esmės XX amžiuje hedonizmo pretenzijos vis smarkiau augo; ypač prie to prisidėjo froidizmas, feminizmas ir avangardo judėjimas mene bei politikoje.

1960-aisiais du milžiniški poslinkiai teisę į laimę pakeitė pareiga būti laimingam.

1960-aisiais du milžiniški poslinkiai teisę į laimę pakeitė pareiga būti laimingam. Pirmasis poslinkis įvyko prasidėjus kapitalizmui. Ilgą laiką šis buvo pagrįstas gamyba ir malonumo atidėliojimu, bet dabar užsimojo paversti mus gerais vartotojais. Vien darbo nebepakako; pirkimas tapo toks pat būtinas, kad gerai veiktų industrinė mašina. Šį poslinkį įgalino sumanus išradimas, pirma įdiegtas 4-ajame dešimtmetyje Amerikoje, vėliau, 6-ajame dešimtmetyje, Europoje: paskola. Ligi tol žmogus, norėdavęs nusipirkti automobilį, naujų baldų ar namą, vadovaudavosi principu, kuris šiandien praktiškai nebežinomas: jis laukdavo, taupydamas kiekvieną monetą. Bet paskola viską pakeitė; laukimas tapo nepakenčiamas, o pasitenkinimas – įprastas; apsieiti be kokio nors daikto atrodė absurdiška. Įsigalėjo požiūris: gyvensime gerai šiandien, o atsimokėsime vėliau. Šiandien mes visi puikiai žinome  tokios sistemos ekscesus: ekonominis nuosmukis Jungtinėse Valstijose buvo tiesioginė pasekmė to, kad per daug žmonių gyveno iš paskolų, skolindamiesi šimtus kartų didesnes sumas nei jų turimo turto vertė.

Antrasis poslinkis buvo individualizmo įsitvirtinimas. Kadangi daugiau niekas – nei Bažnyčia, nei partija, nei socialinė klasė – nebesipriešino mūsų pasitenkinimui, mes tapome asmeniškai atsakingi už tai, kas mums tik nutiktų. Šis posūkis individui užkrovė didžiulę naštą: jeigu jaučiuosi nelaimingas, negaliu kaltinti nieko kito, vien tik save. Tad nenuostabu, jog iškilo galinga pasitenkinimo industrija, pradedant kosmetinėmis operacijomis ir liekninamosiomis tabletėmis, baigiant nesuskaitomais terapijos metodais – visa tai žadėjo padėti susitaikyti su savimi ir iki galo realizuoti savo galimybes. „Tapk savo paties geriausiu draugu, išmok pasitikėti savimi, mąstyk pozityviai, išdrįsk gyventi harmoningai“, – šitaip mus mokė nesuskaičiuojama galybė saviugdos knygų, nors kaip tik jų kiekis rodė, kad tai ne tokios jau paprastos užduotys. Pasitenkinimo idėja, nors ir buvo reiklesnės etikos įpėdinė, pati tapo reikalavimu. Dominuojanti tvarka nebekreipia mūsų į asketizmą; ji beveik motiniškai, rūpestingai siūlo įvairių savirealizacijos būdų.

Toks dosnumas jokiu būdu neišlaisvina. Iš tiesų ši švelni prievarta kelia nerimą, iš kurio vėliau pati stengiasi mus išvaduoti. Statistiniai duomenys, kuriuos ji skelbia, ir modeliai, kuriuos demonstruoja, kuria naują kaltųjų padermę – ne sibaritus ir ne laisvamanius, o žmones, kitiems gadinančius džiaugsmą. Visuomenėje, kurioje gerovė yra privaloma ir kuri baudžia gerovės nepasiekiančiuosius, liūdesys yra liga. Laimė nebėra galimybė ar dangiška dovana, nuostabi malonė, nušviečianti mūsų monotoniškas dienas. Dabar mes privalome būti laimingi ir savo laimę demonstruoti į visas puses.

Taip laimė tampa ne tik didžiausia mūsų amžiaus industrija, bet ir naująja moraline tvarka. Šiandien jau jaučiamės kalti dėl to, jog nesijaučiame gerai, o už šią nesėkmę manome turį atsiskaityti prieš kitus ir prieš savo sąžinę.

Taip laimė tampa ne tik didžiausia mūsų amžiaus industrija, bet ir naująja moraline tvarka. Šiandien jau jaučiamės kalti dėl to, jog nesijaučiame gerai, o už šią nesėkmę manome turį atsiskaityti prieš kitus ir prieš savo sąžinę. Pažvelkime į Prancūzijos dienraščio atliktą apklausą,  skelbiančią, jog 90% apklaustųjų jaučiasi esą laimingi. Kas gi išdrįstų prisipažinti, jog kartais jaučiasi visai nelaimingas, ir taip apnuogintų save viešam sugėdinimui? Laimės doktrinoje pastebime keistą prieštaravimą: ji tampa karinga ir įgauna senovinių tabu galią, tik priešingos krypties. Kadaise džiaugtis buvo uždrausta; nuo šiol džiaugtis yra privaloma. Nesvarbu, koks metodas pasirenkamas – vaistinis, somatinis, cheminis, dvasinis ar kompiuterinis – visur slypi ta pati prielaida: palaima yra ranka pasiekiama, tau tereikia pasinaudoti „pozityviu poveikiu“ (Dalai Lamos žodžiais), kad ją pasiektum. Mes ėmėme tikėti, jog valia gali nesunkiai valdyti mūsų dvasines būsenas, reguliuoti nuotaikas, ir paversti malonumą asmeniškai pasirenkamu.

Įsitikinimas, kad galima save padaryti laimingą, slypi šiuolaikiniame pamišime dėl sveikatos. Kaip reikėtų teisingai suprasti sveikatą, jei ne kaip tam tikrą leidimą gyventi santarvėje su savo kūnu ir be rūpesčių? Šiandien mes verčiami kiek įmanoma atitolinti savo mirtį. Medicina gviešiasi užimti viską, kas kadaise priklausė gero gyvenimo menui. Pavyzdžiui, maistas skiriamas nebe į gerą ir blogą, bet į sveiką ir nesveiką. Tinkamas dominuoja prieš skanų, kruopščiai apskaičiuotas – prieš nenormalų. Valgomasis stalas tampa medicininiu matuokliu, skaičiuojančiu riebalus ir kalorijas, prie kurio sėdintis žmogus sąžiningai kramsnoja maistą, kuris yra ne kas kita kaip paprasčiausi vaistai. Pagal šį režimą, vynas turi būti geriamas ne dėl savo skonio, bet tam, kad sustiprintų arterijas; rupių miltų duona – kad palengvintų virškinimą; nuo česnako dėl įvairiausių sveikatos priežasčių reikia nuimti žalumą.

Trukmė – išsilaikyti kiek įmanoma ilgiau – tampa svarbiausia vertybe, net jei jos tektų siekti didžiulių apribojimų kaina, atsisakant kai kurių maloniausių dalykų, kuriuos gali pasiūlyti gyvenimas. Pagal šį požiūrį, rūkančiųjų persekiojimas (dabar jie išstumti praktiškai iš visų viešų vietų) atrodo kaip koks kolektyvinis egzorcizmas, tarytum visa visuomenė norėtų išsiteisinti už tai, kad kadaise pamėgo rūkyti. Prancūzijoje Jeano-Paulio Sartre‘o ir jauno Jacques‘o Chiraco nuotraukos, kuriose jie laiko cigaretes, buvo retušuotos, pašalinant nemaloniąsias lazdeles – panašiai sovietų imperija elgėsi su nušalintais lyderiais.

Vis dėlto, stengdamiesi pašalinti bet kokią anomaliją, bet kokią nesėkmę, galiausiai paneigiame svarbiausią sveikatos teikiama naudą: abejingumą sau, ką vienas didis chirurgas kadaise pavadino „organų tyla“. Šiandien kiekvienas privalo būti nuo ko nors išgelbėtas – nuo padidėjusio kraujospūdžio, nuo sutrikusio virškinimo, nuo pavojaus priaugti svorio. Žmonės nepakankamai liekni, nepakankamai sveiki, nepakankamai stiprūs. Sveikata turi savo kankinius, savo pionierius, savo herojus ir šventuosius. Vis sunkiau atskirti ligą nuo sveikatos, o šitaip mes rizikuojame sukurti hipochondrikų visuomenę.

Kadangi dabar ji virto mūsų demokratijų horizontu, kurį vejamės nepaliaujamai dirbdami ir stengdamiesi, paskui laimę atsekė nerimas. Mes nuolatos jaučiamės verčiami saugotis to, kas esame, nuodydami savo būtį įvairiausiais neįmanomais priesakais. Mūsų hedonizmas yra nesveikas, persekiojamas nesėkmės vaiduoklio. Kad ir kaip gerai besielgtume, mūsų kūnai vis mus išduoda. Amžius palieka savo įspaudą, liga vienaip ar kitaip mus paveja, malonumai taip pat mus susiranda, sukdamiesi ritmu, neturinčiu nieko bendra su mūsų budrumu ir ryžtu.

Taip, mes pajėgiame išvengti tam tikrų blogybių ar jas išsigydyti, bet negalime užsisakyti laimės tarsi patiekalo restorane.

Mums reikia iš naujo atrasti nuolankumą. Mes nesame laimės šaltinių valdovai; jie niekada nepasirodo, kai su jais būname sutarę, bet iššoka, kai mažiausiai jų tikimės, ir išnyksta, kai drįstame juos apglėbti. Perdėtas pasiryžimas ištrinti visa, kas silpna ar sugedę kūne ar sieloje, kontroliuoti nuotaikas ir sielos būsenas, liūdesį, graužatį, tuštumos akimirkas – visa tai prieštarauja mūsų baigtinumui, žmogaus nepaslankumui, kurio negalime minkyti lyg kokios žaliavos. Taip, mes pajėgiame išvengti tam tikrų blogybių ar jas išsigydyti, bet negalime užsisakyti laimės tarsi patiekalo restorane.

Vakarietiškas laimės kultas yra išties keistas nuotykis, panašus į kolektyvinį kvaitulį. Apsigobęs emancipacijos skraiste, kilnų idealą jis pakeičia jo priešybe. Pasmerkti džiaugsmui, mes privalome būti laimingi, kitaip prarasime savo padėtį visuomenėje. Šiuo atveju nesvarbu žinoti, ar mes laimingesni už savo pirmtakus, ar ne; pakito pati laimės koncepcija, ir mes veikiausiai esame pirma visuomenė istorijoje, kurioje žmonės yra nelaimingi dėl to, kad nesijaučia laimingi.

Autorius yra žinomas prancūzų rašytojas ir filosofas

Iš anglų kalbos vertė Simas Čelutka

www.city-journal.org