Dzeno istorijos”. Sudarytojas ir įvado autorius Domantas Razauskas. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2012.

Tai šmaikščių, liūdnų, o kartais ir žiaurių trumpučių, tačiau poetiškų dzenbudistinių istorijų rinkinys, papuoštas dailininkės Vidos Kabailienės piešiniais. Šios istorijos – nutikimai, kadaise nutikę dzeno vienuoliams, pokalbiai, pamąstymai. Kai kurie jų labai seni (VIII a.), kiti užrašyti Tolimuosiuose Rytuose praėjusio šimtmečio pradžioje.

Vienam jie gali atrodyti poetiškomis mįslėmis, kitam – filosofinėmis alegorijomis ar net meditacijos objektais. Trečias gali tiesiog žavėtis minimalistiniu, bet kartu prabangiu Jono Landsbergio maketu. Kiekvienas ras kažką savo, mat šios istorijos, nors ne visada patogios ir linksmos, tačiau kalba apie pačią žmogaus prigimtį, apie tiesioginį jos patyrimą.

Tai nėra dar vienas madingas kišeninis rytietiškos išminties leidinys. Knyga nekvies jūsų tapti budistu, nemokys meditacijos ir neaiškins apie nušvitimą. Dešimt metų budologinę literatūrą studijuojantis D. Razauskas įvade kaip tik kritiškai įvertina vakarietišką dzenbudizmo suvokimą, įsivaizdavimą, demaskuoja populiarius mitus:

Vakaruose tai, ką šiandien vadiname dzenu, dažnai tėra tik ištrauka iš konteksto, tam tikras savo reikmėms pritaikytas patogus psichoterapijos seansas, užsimerkiant ir atmetant tai, kas galėtų varginti racionalų, prie patogumų pripratusį vakarietį.“

Pabrėžiama, kad „Dzeno istorijos“ skaitytinos labiau kaip poetiniai tekstai, estetinė literatūra. Tačiau kam nors šie pasakojimai gali tapti puikia paskata plačiau pasidomėti budizmo istorija, filosofija. Tik reikia turėti galvoje, kad:

Šeši šimtai vienuolių mokėsi pas Penktąjį Patriarchą. Ir visi suprato budizmą. Tik Eno nesuprato budizmo. Ir tapo Šeštuoju Patriarchu.“