Bazelyje atidaroma personalinė Ž. Kempino paroda

J. Tinguely muziejuje Bazelyje birželio 4 d. atidaroma personalinė Ž. Kempino paroda. Menininko kūryba eksponuojama 1500 kv. metrų muziejaus erdvėse kuria savitą dialogą su Jeano Tinguely darbais. Niujorke gyvenantis lietuvių menininkas Žilvinas Kempinas, naudodamas paprasčiausias priemones, kuria kinetinius minimalistinius darbus, atmosferines erdvines instaliacijas, kurios ne tik techniškai sudėtingos, bet ir įspūdingos vizualiai. Savo darbuose jis žaidžia oru, lengvumu, o kūrinių reljefus lemia laikas ir atsitiktinumas.

Žilvino Kempino kūrybą galima pavadinti „šviesiąja Mėnulio puse“. Gravitacija tarsi išnyksta kuomet įvairiausių tonų šviesa prasiskverbia pro instaliacijų medžiagas įkvėpdama joms gyvybę. Jo darbai – tai kelionė į Čia ir Dabar, į suvokimo mechanizmus, energijos klodus, erdvių formavimo eskizus. Menininko kūrinius sudaro optiškai ir tuo pačiu fiziškai svaiginantys estetiniai įvykiai. Ž. Kempinas naudoja paprastas, kasdieniškas, bet kartu netradicines priemones – vaizdo juostas, ventiliatorius, fluorescentinių lempų vamzdelius – ir derina jas su erdve, ritmu, oru bei šviesa. Taip išgaunamas itin sudėtingas efektas apimantis visus pojūčius, keičiantis vietos, laiko ir judėjimo suvokimą. Autoriaus kūriniai visada nukreipti į stebėtoją, kuris tampa teatralizuotos, dažnai minimalistinės aplinkos veikėju.

Biografija

Žilvinas Kempinas gimė 1969m. Lietuvoje. 1987 m. jis pradėjo studijuoti tapybą tuometiniame Valstybiniame dailės institute, o studijas baigė 1993 m., kai įstaiga jau vadinosi Vilniaus dailės akademija. 1994-aisiais Ž. Kempinas Šiuolaikinio meno centre Vilniuje surengė savo pirmąją personalinę parodą „Tapyba iš natūros“. Jam puikiai sekėsi kurti teatro dekoracijas: 1998 m. gavo apdovanojimą už geriausią metų sceninį apipavidalinimą. Pragyvenimui užsidirbdavo kurdamas ekspozicinių erdvių planus biuro baldų bendrovei.

1997 m. pabaigoje Ž. Kempinas išvyko į Niujorką, kur 1998–2002 m. Hunterio koledže studijavo tarpdisciplininį meną. 2003 m. Šiuolaikinio meno centre „P.S.1“ buvo surengta pirmoji menininko paroda Jungtinėse Amerikos Valstijose, po kurios sekė gausybė parodų, tarp jų personalinė paroda Vienos „Kunsthalle“ meno centre 2008 m. Tais pačiais metais, gavęs Calderio premiją, menininkas šešis mėnesius praleido Alexanderio Calderio dirbtuvėse Prancūzijoje, ten sukūrė savo darbą „Tūba“, su kuriuo atstovavo Lietuvą 2009 m. Venecijos bienalėje.

Paroda J. Tinguely muziejuje

1996 m. švęsdama savo šimto metų jubiliejų šveicarų skulptoriaus Jeano Tingley gimtajam miestui Bazeliui kompanija „Roche“ padovanojo jo kūrinių muziejų. Muziejus, kurį suprojektavo įžymus šveicarų architektas Mario Botta, yra įkurtas istoriniame Bazelio parke „Solitude“, greta „Roche“ centrinės būstinės pastato, žvelgiančio į Reino upę.

Taip pat skaitykite:

„Miegančios rožės“ – kaip teisingai pasirinkti ir prižiūrėti

„Lituanicos“ skrydžio minėjimui – meno ir pramogų puokštė lakūnų gimtinėse

Kvietimas į nuotolinių paskaitų ciklą „Kaip žmogus suvokia architektūrinę aplinką?“

Nuotaikingas 12-asis „Naujojo teatro“ gimtadienis lapkričio 13 d.

Thomo Manno festivalis išsaugojo tęstinumą: vyks jau po mėnesio

Šiuolaikinės poezijos vaikams pristatymas „Debesėlių pily“

Renginiai Knygų mugėje, kurių turėtų nepraleisti Vilniaus gerbėjai

Poetinis spektaklis pagal Maironio kūrybą „Beauštanti“ Naujajame teatre

J. Tinguely muziejus Ž. Kempinui suteikė šansą surengti iki šiol didžiausią menininko personalinę parodą. Maždaug 1500 kv. metrų paroda užima keturis ekspozicijų aukštus. Ją sudaro tiek nauji, tiek senesni darbai, kurie perkuriami juos pritaikant muziejaus erdvėms.

Lankytojas pateks į parodą pro „Šviesos stulpus“ (2013 m.) – du 8 metrų aukščio cilindrus. Kiekvieną jų sudaro kelios koncentrinės magnetinių vaizdo juostų eilės, virpančios pučiant ventiliatoriui ir pridengiančios iš cilindrų sklindančią ryškią šviesą. Šis ekstravertiškas, daug dėmesį patraukiantis dinamiškas darbas įrengtas erdvioje salėje tarp didžiulių mechaninių J. Tinguely skulptūrų. Tačiau Ž. Kempino kūriniams būdingas ir tylus mąslumas, kurį atrandame greta įrengtoje instaliacijoje „Paralelės“ (2007 m.). Į lygiagrečias vaizdo juostas, ištemptas per visą patalpos ilgį ir kuriančias vandens paviršiaus įspūdį, galima pažvelgti iš viršaus, užlipus į balkoną, ir iš apačios, stovint patalpoje.

Viename gražiausių muziejaus pasažų, vadinamajame „Barca“, atvirame koridoriuje, vedančiame iš pirmojo į antrąjį aukštą, su langais į Reiną, Ž. Kempinas įrengė „Laiko juostą“ (2013 m.): vertikaliai kabančios lygiagrečios juostos keičia vaizdą pro langus. Žvelgiant tiesiai, plonytės juostos tarsi išnyksta ir leidžia gėrėtis Reino gamtovaizdžiu, bet kreipiant žvilgsnį į šalį, instaliacija uždengia langus ir ant matinių bei blizgių juostos paviršių kuria lūžtančios šviesos ir atspindžių žaismą.

Viršutiniame aukšte, kurį sudaro keturios klasikinių proporcijų patalpos, apšviestos pro stoglangius krintančios šviesos, įrengtos dar dvi instaliacijos. „Pjūvį“, kaip ir „Paraleles“, sudaro arti viena kitos lygiagrečiai kabančios juostos, bet jų poveikis stulbinamai kitoks. Čia jos driekiasi įstrižai patalpos, todėl sunku suvokti erdvės perspektyvą, o erdvinės proporcijos tampa neaiškios. Paskutiniame kambaryje juostos tarsi kažkokiu stebuklingu būdu laikosi ore ir ant sienų. Tai lengvumo ir nesvarumo poezija, suteikianti sparnus mūsų asmeninėms svajonėms.

Rūsyje įrengtoje instaliacijoje „Pokylių salė“ (2010 m.) Ž. Kempinas kuria energijos apraišką: čia ventiliatoriai, spalvotos lemputės, vaizdo juostos ir veidrodinė folija sukasi sudėtingame stichijų šokyje. Tai tarsi šviesos ir erdvės moduliatorius, kuriame žiūrovai gali pasiklysti.

Ž. Kempinas yra stichijų burtininkas, derinantis natūralius ir dirbtinius reiškinius tarsi inžinierius, ar orfizmo atstovas. Faktūros ir efekto kontrastas įspūdingai atskleistas jo ankstyvajame darbe „Mėnulio eskizas“ (2005 m.). Iš pačių paprasčiausių medžiagų – kartoninio, iš vidaus juodai nudažyto vamzdžio, lipnios juostos ir 35 mm skaidrės rėmelio – sukurtas dangaus stebėjimo prietaisas, veikiantis kaip periskopas: pritvirtinus jį vos per kelis milimetrus nuo sienos blyškioje šviesoje tarsi išryškėja kraterių nusėtas Mėnulis juodame dangaus skliaute. Tačiau iš tiesų žvelgiame į maždaug 10 cm skersmens sienos lopinėlį: iliuziją kuria tekstūra, balti dažai ir specialus apšvietimas. Nors viskas akivaizdu ir niekas nepaslėpta, šis efektas verčia mus suabejoti savo suvokimo įpročiais.

Parodą, surengtą glaudžiai bendradarbiaujant su autorium, kuruoja J. Tinguely muziejaus direktorius Rolandas Wetzelis.

Žilviną Kempiną atstovauja galerija Vartai Vilniuje, Yvon Lambert Paryžiuje ir galeria Leme San Paule.

Knyga

Parodai bus parengtas gausiai iliustruotas leidinys „Žilvinas Kempinas. Slow Motion“, red. Christoph Merian Verlag. Leidinyje, kuris pasirodys rugpjūtį, bus išspausdinti Kęstučio Šapokos, Karine Tissot straipsniai, pratarmė ir Rolando Wetzelio interviu su menininku.