Salezietis iš „tramvajaus“: Stanislovas Žukovskis

www.autrolis.lt

2009 m. balandžio 23 d. Osvencimo J. Bosko saleziečių vienuolyne mirė vienuolis – saleziečių vadinamas koadjutoriumi – Stanislovas Žukovskis, ilgą laiką tarnavęs vienuolyno durininku. Daugelį metų, iki pat praėjusio šimtmečio 90-ųjų pradžios, jis gyveno labai kukliomis sąlygomis: mažučiame kambarėlyje koridoriaus dalyje, atskirtoje nuo įėjimo į vienuolyną. Patalpos plotas buvo apie 9 kvadratiniai metrai, tad buvo sakoma, kad Stanislovas gyvena tramvajuje.

Vienuolį išduodavo rytų – Vilniaus – akcentas. Apie 22 val., jau uždarius duris, į vienuolyną sugrįžus auklėtiniui, išgirdęs skambutį durininkas Stanislovas prieidavo prie durų ir kaip įprastai klausdavo: „Kas ten?“ Išgirdęs atsakymą „auklėtinis“, Stanislovas sakydavo: „Prašau leidimą.“ Laukiantysis pro gana didelę skylę paduodavo leidimą; patvirtinus tapatybę, auklėtinis būdavo įleidžiamas į vienuolyną. Ne tik auklėtiniai, bet ir broliai saleziečiai juokais atkartodavo įleidimo į vienuolyną sceną. Labiausiai juokino ne tiek pati įleidimo procedūra, kiek melodingas vilnietiškas akcentas, išduodantis jo kilmę.

Čia aprašytas Stanislovo gyvenimas paremtas asmeniniu bendravimu ir jo paties pasakojimais.

Daugiavaikėje šeimoje

Stanislovas gimė 1913 m. sausio 19 d. Zadvorancųkaime (dab. Obelynė, buv. Užudvarionių k. – vert. past.), Vilniaus –Trakų apskrityje, Kalvarijų parapijoje, šalia Vilniaus. Kitą dieną buvo pakrikštytas gimtojoje parapijoje. Gimė daugiavaikėje Petro ir Zofijos šeimoje ir turėjo 7 brolius. Tiesa, brolis Antanas mirė vos kelių mėnesių, o kitas brolis, Petras, – 10-ies. Jauniausias iš Stanislovo brolių – Jonas – buvo labai gabus mokinys, gavo stipendiją Mokytojų seminarijoje, esančioje Vilniuje, netoli Aušros Vartų. Mirė 18-os metų, mokydamasis 4-oje klasėje.

Stanislovas pradėjo lankyti pradinę kaimo mokyklą Užubaliuose ir Bajoruose 1923 m., nuo 4-os klasės mokėsi Kalvarijoje, dar vadinamoje Jeruzale. 1929 m. pabaigė valstybinę Stanislovo Jachovičiaus vardo pradžios mokyklą.

1923 m. gimtojoje parapijoje Stanislovas atliko pirmąją išpažintį, o kitais metais priėmė Pirmąją Komuniją. Sutvirtinimo sakramentą 1926 m. Vilniaus Kalvarijų bažnyčioje jam suteikė Vilniaus metropolitas arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis. Baigęs pradinę mokyklą, Stanislovas įstojo į Lenkijos Jaunimo asociaciją. Kasmet savo globėjo Stanislovo Kostkos šventės (rugsėjo 18 d.) dieną asociacijos jaunimas su vėliavomis eidavo į bažnyčią švęsti šv. Mišių, priimdavo sakramentus. Panašiai ir lapkričio 11-ąją – Lenkijos nepriklausomybės dieną – iškilmės būdavo švenčiamos artimiausią sekmadienį. Taip pat iškilmingai minėjo Mergelės Marijos šventę, švenčiamą gruodžio 8 d. Šioje katalikiškoje organizacijoje pradėjo dirbti sekretoriumi. Nuo pat jaunystės Stanislovas siekė jaunimui skleisti religinį gyvenimą ir švietimą. Šito siekti nenustojo ir vėliau toje pačioje organizacijoje, pervadintoje Katalikiška jaunų vyrų asociacija, dirbdamas bibliotekininku. Darbą dėl bendraamžių šioje organizacijoje po daugelio metų Stanislovas įvertino kaip laimingiausius jaunystės metus.

Taip pat skaitykite:

Pasaulietė pranciškonė J. T. Ramonaitė apie Porciunkulės atlaidus: „Kad kuo daugiau žmonių galėtų patekti į Dangų“

Pasaulietė pranciškonė J. T. Ramonaitė OFS: „Šv. Pranciškus visus norėjo nuvesti į rojų“

Brolis pranciškonas E. Jurgutis apie jaunimo sielovadą: nereikia bijoti kalbėti atvirai ir su humoru

Porciunkulės atlaidai Kretingoje 2026: šv. Pranciškaus 800 metų jubiliejaus programa

Šv. Pranciškaus jubiliejus Kretingoje: nuo paslaptingų sausainių iki naktinių žiburių eisenos

J. Olekas apie valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimą: turėtume eiti bendrystės, solidarumo keliu

Penkiolikos kilogramų atsikratęs brolis pranciškonas E. Jurgutis: „Bėgimas yra mano karščiausia maldos forma“

Paaiškėjo iš pareigų atleisto kunigo G. Šarkos ateitis – nori tapti pranciškonu

Nuo vaikystės Stanislovas kartu su broliais dirbo savo šeimos 9 ha ūkelyje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą, po nacionalizacijos, žemės teliko 4 ha. Nuo vaikystės mėgo knygas, labai daug skaitė. Susipažinęs su Henriko Sienkievičiaus trilogija, svajojo apie daugybę didvyriškų žygdarbių dėl tėvynės. 1935 m. jam kilo mintis stoti į kariuomenę. Tarnybos metu teko dirbti su dokumentais, turėjo galimybę daug pamatyti, sužinoti ir perskaityti. Tuo metu sužinojo, kiek kariuomenės turi SSRS ir Vokietija, karius vis pasiekdavo žinios apie kariuomenės stiprinimą, buvo aišku, kad gresia karas.

Stanislovas tarnavo kariuomenėje dvejus metus (nuo 1935 m. rugsėjo iki 1937 m. rugsėjo) šalia Lentupio, šiaurės rytinėje Lenkijos dalyje, netoli tarybinės sienos (dab. Baltarusija – vert. past.). Tarnaudamas kariuomenėje 6 mėnesius mokėsi puskarininkių mokykloje. Gardine gavo karinių ryšių kapralo laipsnį. Puikiai išmoko navigaciją, orientuotis naktį pagal žvaigždes. 1937 m., baigęs karinę tarnybą, kuo skubiau patraukė namo.

Laikas buvo neramus, kildavo daug riaušių, nukreiptų prieš žydus. Stanislovo tėvas su broliu (Katalikų akcijos entuziastu) vieną dieną nuėjo į smuklę. Įgėrę pasakė smuklės savininkui žydui: „Duok degtinės, nes viską čia tau sugriausime.“ Tai išgirdusi savininko žmona nubėgo į policiją, pastaroji iškėlė bylą. Abu buvo kalinami, tad Stanislovas turėjo kuo skubiau grįžti iš kariuomenės namo, kur laukė daugybė ūkio darbų.

Karinė tarnyba, asmeninė patirtis, gyvenimo ir įvykių stebėjimas liudijo Stanislovui, kad Vokietija ir bolševikinė SSRS ruošiasi karui. O jei kils karas, jis tikrai bus mobilizuotas ir žus, tad reikia pasiruošti mirčiai. Taip mąstė Stanislovas. Nuo jaunystės jautė pašaukimą tarnauti Dievui vienuolyne, o šeimos religinis gyvenimas palaipsniui brandino vidinį nusiteikimą tokiam gyvenimo keliui. Sužinojęs, kad už Varšuvos esančiame Niepokolanove tėvas Maksimilijonas Kolbė įkūrė pranciškonų vienuolyną ir kviečia jaunuolius stoti į brolius, nusprendė parašyti į Niepokolanovą. Išvyko gavęs teigiamą atsakymą ir 1938 m. rugsėjo 14 d. buvo priimtas kandidatu į brolių pranciškonų vienuolyną1.

Vienuolyne broliai kalbėjo, kad tėvas Kolbė yra šventas žmogus. Stanislovas manė, kad šventieji yra danguje, o žemėje žmonės siekia šventumo. Jis stebėjo vienuolių gyvenimą, darbą ir maldą, klausė gvardijono t. Kolbės konferencijų ir nutarė, kad jis turi būti dar šventesnis nei t. Kolbė, kaip sako Šventasis Raštas: „[…] būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Po kelių mėnesių, 1939 m. gegužės 2 d., tėvo Maksimilijono Marijos Kolbės buvo įvilktas į vienuolio abitą. Gavo Leokadijaus vardą. Pradėjo vienuolyno postulanto laikotarpį (iki 1939 m. rugsėjo 5 d.), dirbo vienuolyne prie spaustuvės mašinų rinkėju ir spaustuvininku. Tuo tarpu artėjo karas.

Antrasis pasaulinis karas

Antrasis pasaulinis karas Stanislovą užklupo Niepokolanove. Jau 1939 m. liepos viduryje jis gavo mobilizacijos šaukimą prisistatyti į 1-ąjį Švoležerų pulką Varšuvoje. Žinią priėmė ramiai: jei tokia Dievo valia – pakeisti pranciškono abitą į kario uniformą – buvo pasiruošęs. Tačiau skaitydamas šaukimą pastebėjo klaidą. Tėvų skiltyje buvo įrašyta, kad yra Joachimo ir Onos sūnus, o iš tiesų buvo Petro ir Zofijos sūnus. Brolis, vienuolyne tvarkantis sąskaitas, nunešė jo šaukimą į mobilizacijos biurą, jame pareigūnas šaukimą atsiėmė ir pareiškė, kad Žukovskis turi likti Niepokolanove ir toliau dirbti spaustuvėje. Įstodamas į vienuolyną, Stanislovas paaukojo savo gyvenimą Nekaltai Pradėtajai Mergelei Marijai, o Dievo Motina į mobilizacijos kortelę sudėjo savo tėvų vardus: Joachimo ir Onos vietoje jo tėvų vardų. Dėl šios „klaidos“ jam nereikėjo kariauti. Taip, tvirtai tikėdamas, šį įvykį savo gyvenimo pabaigoje aiškino Stanislovas.Tačiau 1939 m. rugsėjo 5 d. turėjo trauktis iš Lenkijos. Po rugsėjo 1-osios į Niepokolanovą atėjo karinės valdžios (PKU) įsakymas, kad visi šaukiamo amžiaus vyrai atvyktų į rytus nuo Vyslos. Šioje situacijoje tėvas Kolbė patarė broliams, turintiems giminių rytuose, grįžti namo, ten savo gyvenimu liudyti tikėjimą ir vienuolio pašaukimą, o po karo visi vėl bus priimti į Niepokolanovo vienuolyną. 1939 m. rugsėjo 5 d. Stanislovas, kartu su kitais broliais paliko Niepokolanovą. Kadangi vienuoliams keliauti buvo nesaugu, persirengė civiliais rūbais. Tačiau tai jo neapsaugojo nuo suėmimo. Vokiečiai prasiveržė prie geležinkelio linijos, tačiau Stanislovas įsėdo į Liublino traukinį. Traukinys sustojo Mazovijos Minske. Ten stovėjo ilgiau, tad vienuolis nutarė bėgti toliau, laikydamasis šiaurės rytų krypties – į Vilnių. Ėjo daugiausiai naktį orientuodamasis pagal žvaigždes. Šio dalyko gerai išmoko kariuomenėje. Taip pasiekė Belovežo girią. Reikėjo pereiti Hainuvkos miestelį. Tuo metu Lenkijos armijos kariai, vadovaujami gen. Vladislovo Anderso, prie Plocko pralaimėję mūšį, traukdamiesi į vakarus taip pat atvyko į Hainovkos miestelį, kur juos užpuolė vokiečiai.

Prasidėjo kautynės. Lenkai pasidalino į kelias grupes, sunaikino 2 priešų tankus, nušovė keletą vokiečių ir pasitraukė į Belovežo girią. Tuo tarpu vokiečiai atkeršijo vietiniams gyventojams. Miestelyje ant šaligatvių pastatė ginkluotus kareivius. Kiekvienas civilis, įėjęs į miestą, galėjo eiti tik iki turgaus aikštės. Kai sulaikė apie 100 šaukiamojo amžiaus vyrų, kartu ir Stanislovą, išrikiavo juos po du ir nuvedė per lauką, nušauto vokiečių kareivio ir sudaužytų tankų link. Čia juos išrikiavo prie pakelės griovio, liepė laukti. Taip jie išstovėjo 3 valandas. Žmonės, matydami šią sceną, jų akivaizdoje nedrįso net verkti. Pabėgti buvo neįmanoma, nes saugojo ginkluoti kareiviai. Po kelių laukimo valandų motociklu atvažiavo juodu lietpalčiu vilkintis karininkas ir paskelbė vokiečiams žinią, kad Raudonoji armija kirto Lenkijos sieną ir karas pasibaigė, kariai grįš namo ir prasidės krašto atkūrimas. Po tokios žinios lenkams nebesinorėjo gyventi: nebėra Lenkijos. Klausydamas šių žodžių Stanislovas stovėjo prie griovio, netoli augaloto klevo, į kurį niekas nekreipė dėmesio. Vokiečių karininkas kalbą pabaigė žodžiais: „Iš džiaugsmo dovanojame jums gyvenimą, galite grįžti namo.“ Tuomet sujudo krūmai, kelios šakos nukrito ant žemės, iš krūmų išlindo kareivis, ginkluotas sunkiu kulkosvaidžiu su ilga šovinių juosta, skirta stovintiesiems prie griovio sušaudyti. Tuomet Stanislovas suvokė, koks jam grėsė pavojus, nes stovėjo per 30 metrų nuo kulkosvaidžio. „O gal geriau žūti? – mąstė. – Vokiečiai nuėjo taip toli, o čia, rytuose, tarybinis agresorius puola Lenkiją.“ Tai vyko 1939 m. rugsėjo 18 d. Kaip tik tą dieną liturgijoje minimas jaunimo globėjas šv. Stanislovas Kostka, o Stanislovas kasmet vardadienio proga prisimindavo šį nutikimą.

Stanislovas vėl patraukė į rytus. Gardine vyko mūšiai su tarybiniais kariais. Lenkų armija pasitraukė iš miesto, palikdama šautuvus. Tuomet vietiniai studentai subėgo į turgaus aikštę, susirinko ginklus ir tvirtai pareiškė, kad Gardino neatiduos. Kovingai nusiteikę studentai per tiltą ištempė spygliuotą vielą, sunaikino kelis tarybinius tankus, prasidėjo kova dėl miesto. Tuo metu į Gardiną atėjo Stanislovas. Pamatė čia kelis milžiniškus tankus, ėjo tarp jų. Po kurio laiko jį sulaikė sovietai. Nuvedė pas vadą ir pristatė kaip žvalgą, skaičiuojantį tarybinius tankus. Čia prasėdėjo kelias valandas. Nuodugniai iškratė jo „turtą“ – maišą. Pasiėmė viską, kas bent kiek buvo vertinga. Nuvedė į Gardino priemiestį ir uždarė pašiūrėje, kur Stanislovas prasėdėjo 3 dienas ir 2 naktis. Sulaikytųjų grupėje buvo du kunigai. Suimtiesiems duodavo tik geriamojo vandens. Net į tualetą lydėjo kareiviai. Kai kurie sulaikytieji akivaizdžiai stengėsi įtikti sovietams.

Po kelių dienų sovietai nutarė išleisti Stanislovą, nes jis ėjo iš Varšuvos į Vilnių. Prasėdėjo keliasdešimt valandų be maisto tvankume. Visiškai nusilpęs nutarė eiti pas Gardino brolius pranciškonus, įsikūrusius Zaniemensko rajone. Ten esančią Mergelės Marijos Angelų karalienės bažnyčiąrado jau uždarytą. Pasuko vienuolyno valgyklos link, kur pamatė šunį sumušta galva ir šalimais sudužusią lėkštę su sriuba. Nutarė kuo greičiau palikti vienuolyną, bet vėl pakliuvo į sovietų, įtarusių jį slepiantis vienuolyne, rankas. Išaiškino jiems, kad jau iškalėjo tris paras. Tuomet jį paleido ir net pastatė pirmąjį eilėje prie maisto davinio. Įgavęs jėgų per Rudnios girią 1939 m. rugsėjo 27 d. atvyko į Vilnių pas brolius pranciškonus, gyvenusius Trakų gatvėje.Taigi po trijų savaičių ėjimo pėsčiomis Stanislovas pasiekė gimtuosius namus. Čia ėmė dirbti ūkio darbus, kartu darbuodamasis ir Dievo garbei: rinko aukas kaliniams, pagalbos stokojantiems kunigams ir pažįstamiems, organizavo vakarines pamaldas gegužę ir rugsėjį pagerbiant Švč. Mergelę Mariją, o birželį – Švč. Jėzaus Širdį.

Paliekant Niepokolanovą kiekvienas brolis gavo po 25 zlotus. Bankas buvo uždarytas, tad negalėjo gautų pinigų iškeisti į smulkesnius. Iš Niepokolanovo Stanislovas iškeliavo kartu su broliu iš Poznanės, pastarasis kelyje jam padovanojo 50 grašių. Mainais Stanislovas atidavė 5 zlotus. Keliaudamas į rytus maisto prašė žmonių, o gavęs kaskart klausė, kiek turi sumokėti. Kaip prisimena, per šią kelionę nė karto neteko sumokėti už maistą. Apsisprendęs prašyti maisto pasirinkdavo vargingesnius namus, nes manė, kad „jie duos“. Kažkurią dieną paprašė maisto vienišos senutės. Ji atsakė, kad turi tik vieną kiaušinį ir jį atidavė. Pavalgęs sunegalavo, vėmė, nes paėmė paskutinį močiutės kąsnį.

Užėmę kraštą sovietai ėmė žmonėms dalyti žemę: atimdavo iš šeimininkų, turinčių didelius plotus (pvz., 70 ha) ir atiduodavo kitiems. Kai 1941 m. atėjo vokiečiai, atėmė sovietų paskirtą žemę. Kai vokiečiai ėjo toliau, Stalingrado link, Stanislovas slapstėsi nuo mobilizacijos. 1944 m. vėl sugrįžę sovietai vykdė kolektyvizaciją ir visokiais būdais, nevengdami prievartos, vertė ūkininkus stoti į kolūkius. Liepdavo rašyti prašymus priimti į kolūkį visą šeimą su nuosavu turtu ir inventoriumi. Gyventojams priešinantis NKVD-istas išsitraukdavo revolverį ir šaukdavo, kad tokius išveš į Sibirą, o tai, žinoma, sukeldavo baimę ir paniką. Sovietai įvykdžiusiems normą žadėjo mokėti vieną kilogramą grūdų už dienos darbą kolūkyje. Tie, kurie su jais gerdavo degtinę, dienos normą ir gaudavo. Prasidėjo vagystės. Sovietai vogė viską, ką galėjo, ir pragerdavo. Stanislovo gimtasis kaimas – Užudvarionys – į kolūkį įstojo paskutinis. Stanislovas ir jo brolis Pranciškus neįstojo, tad kaip savarankiški ūkininkai turėjo mokėti milžiniškus mokesčius.

1942 m. gegužės 26 d. Londone pasirašius sovietų ir britų bendradarbiavimo sutartį kare su vokiečiais, britų premjeras Čerčilis pasiūlė lenkų karinius dalinius perkelti iš SSRS į Artimuosius Rytus britams padėti. Tų metų rugsėjį 70 tūkst. asmenų (40 tūkst. karių ir karininkų, 4,5 tūkst. drąsuolių ir moterų iš pagalbinių tarnybų bei 25,5 tūkst. civilių) pervežta į Iraną. Vis dėlto išvykimo į Iraną išvengė grupė karininkų su papulkininkiu Zygmuntu Berlingu priešaky; ją Stalinas paruošė tam atvejui, jei atsinaujintų lenkų verbavimas. Kai Raudonosios armijos kelias į Berlyną ėjo per Lenkijos teritoriją, visi jaunuoliai stojo į generolo Zygmunto Berlingo armiją. 1944 m. Lenkijos žemėse buvo organizuotas visuotinis šaukimas į kariuomenę. Stanislovas nusprendė, kad neis į „tarybinę kariuomenę“ – generolo Berlingo Lenkijos kariuomenės Pirmąją armiją. Apsisprendė karo metu slapstytis, taip gyveno iki 1958 m.

Dalyvavimas parapijos gyvenime. Religijos mokytojas

Iki 1948 m. Lietuvos TSR nebuvo valdžios nutarimų, reguliuojančių tikybos klausimus, išskyrus 1940 m. Konstitucijos pataisymus, sakančius apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Stiprinant represijas dėl tikėjimo, buvo išleisti atitinkami teisės aktai, įvesti drastiški religinio gyvenimo apribojimai. Taip 1948 m. birželio 19 d. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas išleido įsaką „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“. Įsakas leido nacionalizuoti bažnyčias, vienuolynus kartu su pastatais, nepriklausomai nuo jų dydžio, ir apibrėžė neatlygintiną jų perdavimą neribotam laikui religinėms bendruomenėms, registruotoms Religinių kultų reikalų taryboje2. Šis įsakas daugiausia buvo taikytas Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, kuri iki 1948 m. vidurio faktiškai ignoravo įsaką registruoti parapijas, kuriant vadinamuosius „dvidešimtukus“ (tikintieji, norintys naudotis bažnyčia, turėdavo sudaryti religines bendruomenes iš dvidešimties asmenų – dvidešimtukus, kuriuos valdžia savo sprendimu įregistruodavo arba ne, – vert. past.). Lietuvoje katalikų parapijų registracija prasidėjo po Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1948 m. rugsėjo 13 d. įsako „Dėl religinių bendrijų registravimo ir draudimo kolektyviai vaikus mokyti religijos“3.

Sovietų teritorijoje, taip pat ir Vilniuje, nuo 1948 metų kunigai negalėjo vaikų mokyti religijos, šį darbą parapijose dirbo vietinės Gyvojo Rožinio grupelių narės. Vilniaus Kalvarijose vaikus mokė Stanislovo motina Zofija. Motinai susirgus, jos pareigas perėmė sūnus Stanislovas, neturėjęs jokio specialaus pasiruošimo. Tiesa, jis Vilniuje priklausė katalikų religinei organizacijai – Lenkijos jaunimo sąjungai, vėliau – ir vyrų katalikiško jaunimo sąjungai. Dalyvavimas šių organizacijų veikloje padėjo ir vaikų religijos mokytojo darbui. Su šia intencija Stanislovas pėsčiomis patraukė į Aušros Vartus, kur Dievo Motinos prašė, kad jam suteiktų tinkamo įkvėpimo ir reikiamų malonių, o mokiniams – meilės Jėzui. Jis sakė sau, jog pirmiausia pats turi pamilti Viešpatį Jėzų, kad vėliau galėtų „perduoti“ Jį besimokantiems vaikams. Į katechezes ateidavo daugybė berniukų ir mergaičių. Taip Stanislovas dirbo 10 metų, kol išvyko į Lenkiją. Nors įstatymas draudė kunigams mokyti vaikus, kiekvienoje parapijoje ir net kiekviename kaime atsirasdavo pasauliečių, vedusių katechezę.

Saleziečio pašaukimas

Nors nuolat troško gyvenimą paaukoti Dievui, Stanislovas šios svajonės negalėjo įgyvendinti. Į Niepokalanovo vienuolyną negalėjo sugrįžti dėl sienos prie Bugo. Vilniaus kraštas priklausė Lietuvos TSR, valdomai komunistų. Tai buvo nepajudinama kliūtis. Be to, 1950 m. mirė jo brolis Vladislovas. Stanislovas rūpinosi sergančia motina, kuri paskutinius trejus metus nepakilo iš patalo. Reikėjo prižiūrėti ūkį ir rūpintis ligone, tuo labiau kad nieko iš giminių negalėjo prašyti pagalbos, nes motina sirgo tuberkulioze. Kai 1956 m. sovietų gydytojai atsisakė ją gydyti ligoninėje sakydami: „Ko jūs norite, ji sena, jai laikas mirti.“ Stanislovas, negailėdamas pinigų ir pasišventimo, ją gydė privačiai. 1958 m. mirus motinai jis liko ūkyje vienas.

Tik po motinos mirties Stanislovas pasiryžo vykti į Lenkiją kaip vadinamasis repatriantas tikėdamasis vėl įstoti į pranciškonų vienuolyną. Pirmiausia reikėjo įsigyti asmens dokumentą, kurio iki šiol neturėjo. Tam buvo reikalingas gimimo liudijimas ir gyvenamosios vietos deklaravimo dokumentas. Gimimo liudijimą turėjo dar prieš karą. Valsčiaus („selsovieto“) sekretoriumi buvo paskirtas naujas valdininkas. Nesuvokdamas komplikuotos procedūros, išdavė Stanislovui dokumentą, patvirtinantį jo gyvenimą Zadvorancuose su prierašu, kad neturi mokestinės nepriemokos. Dokumentas buvo išverstas į rusų kalbą.

Stanislovas tęsė pastangas gauti dokumentą iš ypatingojo milicijos poskyrio – tuometinio NKVD. Sutiko ten dirbantį jaunuolį, kurį 1949 m. mokė religijos, ir šis jam labai padėjo. Ten Stanislovas paliko rusų kalba surašytą prašymą gauti asmens dokumentą. Atsakymas turėjo būti po kelių mėnesių. Praėjus skirtam laikui planavo eiti atsiimti dokumento. Po „Dievo globos“ pamaldų Aušros Vartuose, Vilniuje, tikėjosi suspėti į Trakų gatvėje esantį poskyrį. Tačiau įsėdo į visai kitą autobusą, kuris vyko į Vielkiej Lapy – penkis kilometrus visiškai į kitą pusę nei Trakų gatvė. Susivokė tik po kurio laiko, atvyko į milicijos poskyrį labai vėluodamas, tuo metu darbuotojai jau skirstėsi namo. NKVD viršininko nebuvo. Vis dėlto paprašė jam išduoti asmens dokumentą. Sekretorė liepė pasirašyti dokumentus, susimokėti mokestį ir dokumentą išdavė nesigilindama į Stanislovo asmenybę. Jei būtų buvęs viršininkas, greičiausiai dokumento nebūtų išdavęs, o jį būtų išsiuntęs į Sibirą.

Toliau Stanislovas stengėsi gauti leidimą išvykti iš Lietuvos TSR į Lenkijos Liaudies Respubliką kaip repatriantas. Deja, dėl Stanislovo nerūpestingumo iškilo naujas nesklandumas – jis neturėjo karinės knygelės. Jam buvo mestas kaltinimas: visi tarnavo kariuomenėje, o tu netarnavai, vadinasi, buvai šnipas, o tokie turi savo dienas baigti Sibire. Po daugelio vargų 1959 m. vis dėlto pavyko gauti galutinį MVD leidimą išvykti į Lenkiją. Teisiškai buvo pasiruošęs išvykti, tačiau kelionę turėjo atidėti dėl žarnyno operacijos. Dėl ilgo gydymo išvykimas buvo atidėtas iki rugpjūčio. Prieš išvykdamas Stanislovas turėjo likviduoti savo ūkį. Už pinigus, gautus pardavus karvę ir kiaulę, įsigijo kraitelį ir po kelių dienų buvo pasiruošęs kelionei.

Kartu su išvykimo dokumentais ėmė rūpintis, kad iš naujo būtų priimtas į Šv. Pranciškaus broliją novicijumi. Kadangi jau buvo vyresnis nei 35-erių metų, nebuvo priimtas. Nenusivildamas pateikė prašymus į kitus vienuolynus. Broliai paulinai, kapucinai, bernardinai ir karmelitai atsakė neigiamai. Dominikonai ir kamalduliai į prašymą neatsakė. Galiausiai, 1958 m. rugsėjo 26 d., parašė saleziečių kunigams Krokuvoje, gavo atsakymą ir kvietimą atvykti į Lenkiją.

Noviciato pradžios laukė metus. Vyresnieji paliko Stanislovą Krokuvoje, kur jis atliko naujokyną. Buvo priimtas į 8-ą pradinės mokyklos klasę, kartu dirbo saleziečių ūkyje prie Tynieckos. Naujokyną nuo 1960 m. tęsė ir dirbo ūkyje bei darže saleziečių vienuolyne Kopce, netoli Čenstachavos, kur buvo įsikūręs saleziečių noviciatas. Prašydamas vyresniojo priimti į noviciatą, Stanislovas parašė: „[…] Karštai trokštu noviciate išmokti teisingo pamaldumo, kad vėliau kaip paprastas vienuolis Šv. Pranciškaus Salezo bendruomenėje, globojamas Nekaltai Pradėtosios, visiškai pasišvęsčiau Viešpaties Dievo tarnystei, savo sielos šventėjimui bei savo darbu padėčiau tiems, kas pašventė savo gyvenimą jaunimo švietimui.“ Tik į noviciato pabaigą broliai sužinojo, kad Stanislovas prieš karą buvo pranciškonų novicijus Niepokolanove.

Prieš duodamas pirmuosius trejų metų vienuolio įžadus, prašyme Kopco novicijų namų viršininkui kun. Zbignevui Bančkovskiui rašė: „Viską, ką išgirdau Magistro konferencijose ir pamoksluose, stengiausi įgyvendinti kasdienybėje,nuolat trokšdamas tobulumo pasilieku iki gyvenimo pabaigos broliu vienuoliu Šv. Pranciškaus Salezo bendruomenėje.“

Pirmuosius laikinus trejų metų saleziečių įžadus Stanislovas davė 1961 m. liepos 16 d. Kopce tuometiniam Šv. Jaco provincijos inspektoriui kun. Juozapui Nenckai. Amžinus įžadus davė 1967 m. rugpjūčio 2 d., tuometiniam Krokuvos provincijos vyresniajam kun. Juozapui Krolui.

Davęs pirmuosius įžadus, Stanislovas buvo paskirtas Liubline dirbti sode. Kitais metais paskirtas į Krokuvą, kur perėmė šv. Stanislovo Kostkos parapijos zakristijono pareigas. Čia dirbo ketverius metus. Nuo 1967 m. rugpjūčio 21 d. perkeltas į Maršalkus, kur dvejus metus dirbo zakristijonu, ūkvedžiu, o žiemą ir krosniakuriu. 1969 m. pradėjo dirbti kun. Bosko vienuolijoje, Osvencime. Pirmiausia tapo zakristijonu, vėliau – vienuolyno durininku.

1963 m. Stanislovas neišvyko į savo brolio Pranciškaus laidotuves Lietuvoje. Tuometinis Šv. Stanislovo Kostkos parapijos klebonas ir Debnikų Krokuvoje vyresnysis Stanislovo neišleido. Po trijų dienų sugrįžus inspektoriui, keliauti jau buvo per vėlu. Tai buvo Apvaizdos numatyta: Stanislovas buvo įtrauktas į Lietuvos TSR valdžios juoduosius sąrašus, tad atvykęs į respublikos teritoriją greičiausiai būtų buvęs suimtas.

Gyvendamas vienuolyne pasirodė kaip žmogus, kupinas salezietiško džiaugsmo ir optimizmo. Noviciate amžiumi buvo vyresnis už kitus novicijus, kurie jį gerbė, nuolaidžiavo kaip vyresniam ir elgėsi su derama pagarba. Jaunesnieji jį ragino tapti kunigu ir broliu, nes jis nuolat buvo šviesaus veido ir visus apdovanodavo nuoširdžia šypsena. Neperdedant galima sakyti, kad visuomet kitus įkvėpdavo savo pamaldumu. Dieną laisvomis akimirkomis eidavo aplankyti Švenčiausiojo Sakramento Šv. Jaco koplyčioje, vienuolyno kieme, Osvencime, arba vidinėje vienuolyno koplyčioje, kur praleisdavo daug laiko melsdamasis, daugiausia kalbėdamas rožinio maldą.

Kai leisdavo fizinė sveikata, dirbo. Patikėtas užduotis ir darbus atlikdavo sąžiningai. Iki paskutinių gyvenimo mėnesių dalyvavo vienuolyno globotinių gyvenime, noriai su jais leido laisvą ir rekreacijos laiką. Su auklėtiniais žaidė šachmatais, paprastai laimėdamas.

Jo dvasinis gyvenimas augo per maldą, dažną išpažintį ir Eucharistijos meilę. Dalyvaudavo kasmėnesinėje susikaupimo dienoje („gerosios mirties pratybose“) ir metinėse rekolekcijose. Kaip ir kiekvienam saleziečiui tai buvo dvasinio atgimimo akimirkos, kurias kun. Boskas laikė visų maldingumo praktikų pagrindu: „Jos bendruomenei ir kiekvienam atskirai suteikia ypatingą Dievo Žodžio klausymo galimybę, Dievo valios pažinimą ir apvalo širdį. Šis laikas grąžina mūsų sieloms gilią vienybę su Jėzumi Kristumi ir atgaivina jo antrojo atėjimo laukimą.“

Viename laiške Stanislovas su humoru aprašė kelis savo vienuolinio gyvenimo aspektus, palygindamas juos su buvusiu gyvenimu: „Didžiai gerbiamas kunige! Siunčiu didelį ‘Viešpatie atlygink’ už tai, kad atsimenate ir sveikinate vardo dienoje, o labiausiai – už maldas, kad išgelbėčiau savo sielą.

Prieš kelias dienas, lapkričio 13 d. atvyko pas mane ir linkėjimų atnešė ‘ponas gripas’, apdovanojęs piliulėmis, termometru bei privalomu poilsiu. Dėkui Dievui, kad praėjo sėkmingai ir vėl grįžau prie darbų. Kasdien keliuosi 4.30, 5.15 atrakinu bažnyčią, 6.00 dalyvauju šv. Mišiose, paskui einu į koplyčią [sukalbėti] rytmetinės [maldos] ir pamąstyti, 7.15 – į valgyklą ir į paštą. Prieš karą nė karto nebuvau matęs tūkstančio zlotų – dabar kasdien vartau milijonus.

Mano seneliai laukus arė plūgais, gyveno trobose; mano tėvas pastatė namą su krosnimi ir kaminu, nupirko pirmą geležinį plūgą – didelę naujieną kaime! Dabar aš gyvenu puikiame kambaryje su parketinėmis grindimis, sekcijomis, asmeniniu tualetu ir dušu. Prieš karą klausiausi savo rankomis surinkto radijo su ausinėmis. Dabar galiu klausytis radijo iš viso pasaulio įvairiomis bangomis.

Pas gydytoją vykdavome tik labai rimtais atvejais, o į ligoninę – tik mirtinu atveju. Dažniausiai kaime žmonės mirdavo sava mirtimi, be gydytojų pagalbos, nes tiesiog ‘atėjo laikas mirti’. Čia turiu gydytojus, kuriuos galiu iškviesti bet kuriuo paros metu, turiu garantuotą vietą geriausiose šalies ligoninėse. Juk išsipildė Evangelijos žodžiai: ‘Kas viską paliks ir seks paskui mane – gaus šimteriopai’ ir paveldės amžinąjį gyvenimą. Pirmąjį atlygį jau gavau čia žemėje, labai prašau maldos už mane, kad būčiau vertas Kristaus pažadų.“

Stanislovas buvo kuklios laikysenos ir silpnos sveikatos. Paliko pavyzdingo saleziečio įspūdį – nuoširdžiai pamaldaus, kasdienybėje kuklaus, atviro jaunimui, su kuriuo laisvai atrasdavo bendrą kalbą, kupiną giedros dvasios ir humoro jausmo. Vienas iš brolių apie jį rašė: „Gilios maldos ir dvasingumo žmogus, labai darbštus, pareigingas ir atsidavęs vienuolijai. Kuklus ir asketiškas. Pamilo vienuoliją, jaunimą ir vyresniuosius. Niekada negirdėjau, kad apie kitus kalbėtų neigiamai. Jo gyvenimo pagrindas – malda, darbas, pasišventimas ir neturtas. Jis padarė labai didelę įtaką mano gyvenimo kelio ir salezietiško pašaukimo pasirinkimui. Esu įsitikinęs jo šventumu šiame gyvenime. Visi prisimename, kaip ilgą laiką jis gyveno Osvencimo saleziečių vienuolyne prie durų, patalpoje, vadinamoje ‘tramvajumi’.“

Kitas brolis kun. Henrikas Skorskis taip apibūdina Stanislovą: „Mus, jaunus, jis stebino šypsena kiekvieną dieną, darbštumu, stropiu noviciato mokymusi, sveiku ir tikru pamaldumu. Draugiškuose pokalbiuose išsiskirdavo ne tik gyvenimo patirtimi, bet ir visuomet sveika nuovoka. Labai džiaugėsi gerais santykiais su kunigu magistru, vyresniaisiais ir broliais. Tylus, darbštus, pamaldus, dalykiškas, džiaugsmingas ir subrendęs. Noviciato pabaigoje bandėme klausinėti apie jo gimtuosius namus, tėviškę ar ryšius su broliais pranciškonais. Atsakydavo trumpai, su šypsena, jautėme, kad saleziečių namuose tikrai atrado savo vietą, tai patvirtino jo vėlesnis gyvenimas“.

Iš savo gyvenimo Stanislovas liūdniausiai prisiminė Antrąjį pasaulinį karą, kai buvo nesaugu, nė vilties apie laisvę, širdies gilumoje mąstė: ar ne geriau būtų žūti? Po daugelio metų, gyvenimo pabaigoje, peržvelgdamas savo gyvenimą, pusmetį prieš mirtį parašė provincijos vyriausiajam į Krokuvą, kad žūti būtų buvusi lengviausia išeitis: „Tačiau reikėjo grįžti į šeimą, dirbti ūkyje, kad šeima galėtų atiduoti grūdų, mėsos, sviesto, miltų kvotas, valdžiai – mokesčius. Atėjo tremčių į Sibirą, išbuožinimo, kolektyvizacijos laikai, ir tuo metu reikėjo prisiminti, kad esu vienuolis, lenkas ir reikia plaukti prieš srovę, neiti į kolūkį, nebendradarbiauti su komunistais, reikėjo vesti ūkį, rūpintis sunkiai sergančia motina ir aplinkinių kaimų vaikus mokyti katekizmo. Šiandien, prisimindamas tuos laikus, sakau, kad verta buvo gyventi, o ne žūti. Per gimtadienį [man] dainuoja ‘ilgiausių metų’ (lenk. „šimto metų“ – vert. past.), tai man jau nedaug liko: jau esu 96-erių, liko ketveri, per juos turėsiu iškeliauti“.

2008 m. rugsėjį, Šv. Jaco provincijos Krokuvoje vyresniajam kun. Markui Chžanovui dėkodamas už vardadienio sveikinimus, Stanislovas rašė: „Vakarinėje maldoje dėkoju Viešpačiui Dievui, kad leido nugyventi dar vieną dieną.“ Po 7 mėnesių mirė Osvencime, užėmė savo vietą danguje, pažadėtą saleziečių įkūrėjo šv. kunigo Jono Bosko.

Iš lenkų kalbos vertė Jolanta Klietkutė

1. Stanislovo pranciškoniškojo pašaukimo kelias turėjo nemažai išbandymų. Skaitydamas laikraštį „Rycerz Niepokalanej“, pamąstydavo apie vienuolystę. Kreipėsi į pranciškonų gvardijoną Grodne prie Trakų gatvės, bet jam buvo atsakyta, kad kandidatai nepriimami. Nusiuntė prašymą į Niepokolanovą ir gavo neigiamą atsakymą. 1937 m., po tarnybos kariuomenėje, vėl parašė laišką pranciškonams. Vienuolyno atsakymą kažkas (iš šeimos?) paėmė, betjam neperdavė. Stanislovas parašė dar kartą ir tik tuomet gavo teigiamą atsakymą.

2. Prie SSRS Liaudies komisarų tarybos 1944 m. įkurta Religinių kultų reikalų taryba, savo priežiūroje turėjusi nestačiatikių tikėjimus, taip pat ir Katalikų Bažnyčią.

3. Neregistruotos religinės bendruomenės turėjo būti išformuotos, o jų bažnyčios – uždarytos. Kunigai negalėjo organizuoti vaikų, jaunimo, moterų susirinkimų, taip pat buvo draudžiami susirinkimai, kuriuose apmąstomas Šventasis Raštas.