XII Baltijos trienalė – meno ir mokslo sintezė

Šiuolaikinio meno centro fasadas. Baltijos trienalė. Džojos Barysaitės nuotrauka

Rugsėjo 4–spalio 18 dienomis Šiuolaikinio meno cente (ŠMC) vyksta XII Baltijos trienalė. Parodos kuratorė Virginija Januškevičiūtė ir atstovė žiniasklaidai bei ekskursijų kuratorė Renata Dubinskaitė vedė turą po trienalės ekspoziciją.

Andreas Angelidakis. Juodasis kalnas. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Dar net neužėjus į Šiuolaikinio meno centrą, mus pasitinka graikų menininko ir architekto Andreas Angelidakis kurta instaliacija pastato fasadui – plastikinės užuolaidos. Anot R. Dubinskaitės, tai parodos architektūros dalis, kuri savo ruožtu yra ir vienas iš parodoje rodomų kūrinių. Ruošdamasis parodai, Angelidakis nagrinėjo parodų ir ŠMC pastato istoriją. A. Angelidakis panaudojo seniau vykusių parodų paliktas medžiagas bei atsargas, kurias meno centras kaupė būsimoms ekspozicijoms. „Jo tikslas buvo transformuoti erdves“, – teigia atstovė žiniasklaidai. Vienas išskirtinių ŠMC pastato bruožų – antro aukšto kiemelis. A. Angelidakis norėjo sutrikdyti įprastą kiemelio struktūrą: padaryti jį neapeinamą ratu, dalį kiemelio paversti tamsia erdve – dirbtiniu „kalnu“, į kurio vidų galima užeiti, padaryti labiau komplikuotą, rituališką įėjimą į parodos erdvę.

Projektai gyvenimui

Andreas Angelidakis. „Juodasis kalnas“. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

A. Angelidakis gilinosi, kaip jo kuriamos struktūros santykiaus su meno kūriniais. Juodajame „kalne“ vietą sau surado dūmų instaliacija – Nicko Bastis ir Dariaus Mikšio projekto dalis. Pagrindinis jų projektas yra pristatomas kickstarter.com platformoje, kur žmonės pateikia idėjas ir renka lėšas joms įgyvendinti. Šių menininkų vizija – sukurti programinę garso įrangą, skirtą judančioms transporto priemonėms, jų pavadintą „Augmented Sound“. Menininkai pastebėjo, kad, važiuojant automobiliu, nepaisant mašinos judesių ir keleivių kūnų reakcijos į juos, garsas, sklindantis iš kolonėlių, visuomet skamba subalansuotai. „Šių menininkų tikslas – sukurti automobilinę garso sistemą, kuri būtų veikiama fizikinių jėgų ir tokiu būdu būtų glaudesniame santykyje su klausiančiojo kūnu“, – pasakoja R. Dubinskaitė.

Parodoje idėja pažymima tarsi iš automobilio išmetamojo vamzdžio sklindančiais dūmais, kurie kiek erzina nosį lyg ir organinės kilmės kvapu, o A. Angelidakio „kalnas“ pavirsta rūkstančiu ugnikalniu. „D. Mikšio meno projektams būdinga peraugti į kasdienybę ir virsti gyvenimo projektais“, – pažymi ekskursijų kuratorė. Ir tai yra vienas iš būdų, kaip galima suprasti šių metų trienalės šūkį: „Tai, kas šiandien meno kūrinys, rytoj jau gali būti kažkas kita.“ Anot R. Dubinskaitės, tai, kas gimė kaip meninė idėja, vėliau šiuo atveju gali virsti programine įranga, kuri galbūt taps plačiai naudojama kasdienybėje.  

Architektūrinės patirtys

Andreas Angelidakis. „Juodasis kalnas“. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Šiaurinėje salėje A. Angelidakis sukūrė didžiulę laiptų struktūrą. Pati laiptų struktūra sukurpta iš skirtingų plokščių, likusių iš skirtingų projektų. Ši platforma tarnauja įvairiems tikslams. Pirmiausia ji yra fizinių, architektūrinių patirčių dalis – iš viršaus parodos vaizdas kardinaliai pakinta, ir nuo jų lyg prieš apžvalgos aikštelę atsiveria 15 metų buvusi paslėpta originali pastato architektūra.

Taip pat skaitykite:

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ruduo: sugrįžtantys šedevrai, nauji vardai ir netikėti meno pažinimo būdai

Kelionė į Žemės šerdį: nežmogiškojo laiko ir erdvės patyrimas L. Kulbytės parodoje

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

„Šiaurinėje salėje įvyko milžiniškas pakitimas – A. Angelidakis nusprendė atverti sieną, skiriančią šiaurinę salę nuo didžiosios salės“, – informuoja R. Dubinskaitė. Toks buvo pirminis šio pastato architekto Vytauto Edmundo Čekanausko sumanymas. Siena tarp šiaurinės ir didžiosios salės atsirado dėl praktinių priežasčių, pavyzdžiui, vienai parodai reikalinga dienos šviesa, o kitai – visiška tamsa.

Zofia Rydet „Sociologiniai duomenys (Menininkų butai)“ 1978–1990. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Po naujaisiais laiptais susidarė atskira galerijos erdvė, kurioje pristatoma iki 1997 metų gyvenusios lenkų menininkės Zofios Rydet fotografijų paroda. Tai – mažutis fragmentas iš milžiniškos 12 metų kurtos fotografijų serijos, pavadintos „Sociologiniais duomenimis“. R. Dubinskaitė pasakoja, jog ši menininkė, važinėdama po Lenkijos miestus ir miestelius, dokumentavo menininkus – tautodailininkus, tapytojus, skulptorius, konceptualistus – kuriančius savo studijose. Autorės nuomone, menininkas, dirbantis užsidaręs savo studijoje, pasmerktas išnykti. Net praėjus keliems dešimtmečiams nuo šios serijos sudarymo, į klausimą, ar šiam menininko „tipui“ lemta išnykti be pėdsakų, atsakymas nėra rastas: fotografės įžvalga tapo pretekstu unikaliai portretų serijai, tačiau tai nėra mokslinė kūryba – galbūt nėra svarbu, ar jos prognozės pasitvirtins.

Tikrojo balso paieškos

ŠMC Šiaurinė salė – balso archyvas. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Laiptų platforma yra naudojama prancūzų dainininkės Perrine Bailleux vedamoms vokalo ir kvėpavimo pratyboms „Tavo balsui tavęs nereikia“. Pati menininkė ilgai ieškojo mokytojo, kuris padėtų jai surasti tikrąjį jos balsą. Ji sutiko prancūzų dainininkę Marie-Jeanne Rodière, kuri labai stipriai reformavo įprastą vakarietišką dainavimo mokyklą, papildė ją daugybe elementų. Pasak R. Dubinskaitės, pagrindinis pratybų principas – sugebėti atsikratyti noro gražiai dainuoti ir išgirsti, kaip skamba mūsų balsas, kai į jį nekreipiame dėmesio.

Ant laiptų platformos taip pat eksponuojamas Margaridos Mendes ir Jennifer Teets projekto –„Pasaulis, kuriame randamės“ balso archyvas. Įrašytus telefono pokalbius vienija ekologijos tema. Kiekviena iš pokalbių sesijų, vykusių ŠMC kino salėje, turi savo atskirą potemę, pavyzdžiui, rugsėjo 9 dieną vykusi sesija buvo skirta gedulo ir sielvarto, susijusių su klimato kaita, temai. Anot ekskursijų kuratorės, pokalbyje buvo koncentruojamasi į tai, kaip mes tai išgyvename psichologiškai, nes dažniausiai ekologijos temą nagrinėjame grynai moksliniu aspektu. Projekto autorės kiekvienos sesijos metu skambino trims mokslininkams ar menininkams iš įvairių žemynų. ŠMC lankytojai gali pasiklausyti pokalbių įrašų.

Kodai ateities kartoms

Ola Vasiljeva „The Oceans Academy of Arts“. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Latvių menininkė Ola Vasiljeva yra įsteigusi pusiau fiktyvią instituciją „The Oceans Academy of Arts“. Šią menininkę labiausiai domina ugdymo sistemų veikimas. Ji remiasi psichiatro, egzistencialisto Ronaldo Davido Laingo idėjomis apie tai, kad mūsų gyvenimas yra labai kanonizuotas. Menininkė savo piešiniais ant mokyklinės lentos, ant apdulkėjusio lango pateikė sumanymą, kokia galėtų būti reformuota mokykla, kurioje būtų žymiai daugiau erdvės laisvei ir kūrybai. „Galbūt ateities valdžia ar dabar dirbantys mokytojai šiuos kodus imsis šifruoti“, – viliasi R. Dubinskaitė.  

Erki Kasemets „Structor-5“. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Estų menininkas Erki Kasemetsas parodoje pristato piešinių seriją „Structor-5“. Tai nedidelis fragmentas iš jo daugelį metų kaupiamo archyvo. Dailininkas susitinka su įvairiais žmonėmis ir prašo jų per penketą minučių iš paprastais geometriniais motyvais išmargintų kvadratėlių sudėlioti piešinį. Tuomet autorius perpiešia sudėliotą figūrą. R. Dubinskaitė svarsto, kad psichologai galbūt atrastų reikšmių, ką sudėliota figūra pasako apie jos autorių. O galbūt šiuos „duomenis“ kažkada bus galima panaudoti ir visai kitokiam tyrimui, apie kurio metodiką kol kas dar nežinome?

Ateities ilgesys

Bianka Rolando „Vakcinos“. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

V. Januškevičiūtė pasakoja, jog lenkų menininkės Biankos Rolando piešiniai „Vakcinos“ yra motyvų, piešimo technikų ir medžiagų, kuriomis kuriama, mikstūros. Naudojamas ir rašalas, ir akvarelė, ir arbatos nuovirai, kurie piešiniuose yra neatpažįstami, o galbūt ir kūno skysčiai. Šiuos 2010 metais sukurtus piešinius rodant pirmą kartą buvo rašoma, kad šios mikstūros yra tarsi skiepai, vaistai, skirti žiūrovų įsivaizduojamoms ligoms gydyti.

Antano Gerliko ekspozicija „Solo paroda ŠMC virtuvėje“ yra prieš pusantrų metų vykusios parodos rekonstrukcija. Į kūrinių rinkinį įeina A.

Antanas Gerlikas. „Solo paroda ŠMC virtuvėje“. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Gerliko piešiniai, sukurti, kai autoriui buvo 16 metų ir jis mokėsi Žemės ūkio mokykloje, Rietave. Taip pat matome taures, kurias A. Gerlikas pagamino pernai stiklo fabrike, bei neseniai sukurtą abstraktų piešinį apie štrichą.

V. Januškevičiūtė paaiškina, jog bronzinė figūrėlė yra „Muzikos instrumentas“, kurį A. Gerlikas atkūrė pagal savo sapną. Sapne dailininkas grojo šiuo instrumentu, o juo grojant sklido nuostabus garsas, kuris stipriai veikė emociškai ir kėlė ilgesį dalykams, kurie dar neegzistuoja.

Seilių fontanai

Jay Tan seilių kolonėlės ir Gizelos Mickiewicz skulptūra. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Britų menininkė Jay Tan pristato du savo kūrinius. Amsterdame gyvenanti menininkė rugsėjo pabaigoje lankysis Vilniuje ir čia ves judesio studiją vaikams ir paaugliams nuo 11 iki 16 metų. Pasak V. Januškevičiūtės, tai bus daugiau nei šokių studija. Užsiėmimuose bus jungiami teatro elementai, daug dėmesio bus skiriama pokalbiams, kūno kalbai, saviraiškai.

Pasak parodos kuratorės, J. Tan kaip kūrėją labiausiai domina amžius, kai vaikai žengia į suaugusiųjų pasaulį, ieško savo santykio su aplinka. Trienalėje eksponuojama jauno žmogaus spinta, už kurios įkurta slaptavietė. Antrasis J. Tan darbas yra kolonėlės, kurios įsijungia kas valandą ir ima kriokti, ūžti, pykšėti. Parodos lankytojai yra kviečiami spjaudyti ant jų, nes nuo dažnių vibracijos seilių lašai ima šokinėti, sudarydami seilių fontanus.

Kasparas Groševas ir Ieva Kraulė. „Arkadija“. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Latvių menininkai Kasparas Groševas ir Ieva Kraulė pristato iliustracijas Ievos Kraulės knygai „Arkadija“. Šio apsakymų rinkinio iliustracijos pateikiamos ne knygoje, o kaip atskiri eksponatai keraminių skulptūrų ir piešinių pavidalu.

Sinestetiniai namukai

Amerikiečių menininkas Marcos Lutyensas įgyvendina savo naują projektą „Alfabeto namukai“. Šis menininkas domisi, kaip veikia žmogaus sąmonė, bendravimas, suvokimas, kalba, pojūčiai. Sinestezija – tai reiškinys, kai, dirginant vieno iš pojūčių jutimo centrą, atsiranda du ar daugiau pojūčių. Pavyzdžiui, kai kuriems žmonėms raidė „a“ gali asocijuotis su mėlyna spalva arba tam tikras kvapas gali turėti spalvą, o tam tikros tekstūros pojūtis gali turėti garsą.

Menininko sumanymas įgyvendintas trimis pavidalais. „M. Lutyensas teigia, jog būdamas alfabeto namuke ir patirdamas raidę su visais jos pojūčiais, kvapais, spalvomis ir garsu, turėtum aiškiau įsiminti tą raidę, todėl tavo kalba taptų turtingesnė, o mintys taptų aiškesnės“, – perpasakoja V. Januškevičiūtė. Pasak jos, raidžių formos pastatai nėra naujiena – juk, pavyzdžiui, mokyklos dažnai yra statomos „L“, „T“, „H“ ar „U“ raidės formos. Pirmajame „alfabeto namuke“ menininko balsas, lydimas spengiančių muzikos garsų, pasakoja apie šį projektą, o juodajame „kalne“ per rūką, tamsą, garsus ir šviesos atspindžius žiūrovas vedamas „C“ raidės formos taku. Skaitmuo „5“ įsikūrė veidrodyje ir taip veikia aplinkui esančias erdves.

Atsargiai, slidu

Lenkų skulptorė Gizela Miciewicz pristato du darbus iš savo naujos serijos. Pati dailininkė taip aiškina savo idėją: „Akmens amžius taip vadinamas dėl pradėto naudoti akmens, o dabar mokslininkai išranda vis naujų medžiagų, kurios yra unikalios ir ateityje gali tapti mūsų kultūros dalimi.“ Menininkė siunčiasi medžiagas iš mokslo laboratorijų, bando įsigilinti į šių naujovių savybes ir kaip tos savybės gali pakeisti mūsų kultūrą.

Kipras Dubauskas „Liūnas“. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Skulptūra „Savitumo įjungimas“ sukurta iš betono drobės. Pasak V. Januškevičiūtės, iki šiol betono naudojimas mažai kito daug šimtmečių. Tuo tarpu betono drobė yra lengvai formuojama kaip drobė ir tvirta kaip betonas, tad atsiranda žymiai daugiau panaudojimo galimybių. Kūrinys „Ateities prisiminimai“ yra skirtas aerogeliui, retesnei už orą medžiagai, kuri puikiai izoliuoja šilumą.

Kipro Dubausko kūrinį „Liūnas“ sudaro du elementai. Pirmoji kūrinio dalis – vanduo, kuris atsiranda ir išnyksta įvairiose pastato vietose: kartais užpila rūsį, kartais – salę, kartais varva pro stogą. Antrasis elementas – ženklai „Atsargiai, slidu“, kurie gali būti tiek ten, kur iš tiesų slidu, tiek ten, kur sausa. Anot V. Januškevičiūtės, tokiu būdu parodos lankytojas niekada tiksliai nežino, ar vanduo yra avarijos padarinys, valytojų paliktas pėdsakas, ar kūrinio dalis.

Ritualai

Mikko Kuorinki, Carl Palm „Meniu“. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Mikko Kuorinki kartu su Carlu Palmu pristato kūrinį „Meniu“. Tai – eilėraštis, parašytas užkandžių kiosko valgiaraščio forma. Antanas Gerlikas pernai sukūrė filmą apie kunigo Tėvo Stanislovo liturginių rūbų kolekciją. Filme „Vientisas rūbas“ iš arti rodomi ornamentai ir perteikiamas Žemaitijoje išeksponuotos kolekcijos savitumas – apdarų gausa sudaro įspūdį, jog audiniai neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Bianka Rolando, sukūrusi jau anksčiau apžiūrėtas „Vakcinas“, pristato ir švieslenčių seriją „Juodoji dėžė“. Juodąja dėže vadinamas įrašų įrenginys, skirtas fiksuoti techniniams skrydžio parametrams. Po katastrofos šis įrenginys leidžia tyrinėtojams išsiaiškinti nelaimės priežastis. Švieslentėse nuotraukos neryškios, neaiškios, kartais blausiai apšviečiamos, aptrupėjusios ir apipieštos. B. Rolando yra ir poetė, tad šią kūrėją domina, kokia galėtų būti kalba po katastrofos. Parodos gide pateikiama pora eilėraščių, skirtų vietovei šalia Poznanės, kuriai, pasak kuratorės, istoriškai „baisiai nesiseka“. Šiuo metu toje vietovėje – apleistas stadionas, seniau ten buvo žydų koncentracijos stovyklos, vyko kalinių egzekucijos, įvyksta nemažai savižudybių.

„Autorės eilėraščiai yra tarsi gydymo ritualai, skirti išvalyti, išvaryti blogį iš tos vietovės“, – interpretuoja V. Januškevičiūtė. Taip pat autorė ieško būdų kalbėti apie tokias vietas ar būsenas, kurioms apibūdinti tarsi trūksta žodžių.

FANTAzija

Markas Raidpere iš Estijos pristato du filmus. Parodos kuratorė pasakoja vieno iš jų atsiradimo istoriją: filmo autorius su draugu važiavo traukiniu Rusijoje ir vienoje iš stočių, miestelyje Vekovka, išėjo parūkyti tarp vagonų, kur sutiko rusą ir užsimezgė pokalbis. „Vaizdo įraše girdime tokį pokalbį, koks paprastai panašiose situacijose ir įvyksta“, – vertina V. Januškevičiūtė. Tuo metu kadre matome žmones, kurie palei traukinį nešioja pačius netikėčiausius objektus. Tai – mums neįprasta turgaus forma. Parodos kuratorės nuomone, šis informatyvus ir poetiškas filmas pasakoja apie tai, kas įprasta, kas tam tikroje kultūrinėje aplinkoje vyksta tarsi automatiškai, „natūraliai“, nors žvelgiant iš šono gali atrodyti visiškai neįtikėtina.

Robertas Narkus „Komforto paieškos“. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Šalia tyso Roberto Narkaus instaliacija „Komforto paieškos“. Tai pripučiamas čiužinys, kuris tai išsileidžia, tai prisipučia – triukšmingai kvėpuoja ir snaudžia salės kampe. Autorius taip pat pristato „Verdančią Fantą“. Šis kūrinys – verdančių R. Narkaus kūrinių serijos dalis. Menininkas, save vadinantis „aplinkybių vadybininku“, parodos kuratorei pasakojo istoriją, kaip atsirado „Fantos“ pavadinimas.

Pasirodo, prasidėjus Antrajam pasauliam karui, Vokietijoje Coca-Colą gaminusių fabrikų nebepasiekė šiam gėrimui reikalingos žaliavos, tad jų savininkai ėmėsi kurti naują gėrimą iš to, ką turėjo. Tačiau niekaip negalėjo sukurti jam pavadinimo. Tuomet projekto iniciatorius liepė darbuotojams pasinaudoti fantazija. Taip atsirado pavadinimas „Fanta“. Pritrūkus prieskonių ir saldiklių per karą naujasis gėrimas neretai atsirasdavo ir virėjų puoduose.

Laukimo vinjetės

Viename iš juodų, lubas siekiančių bokštų didžiojoje salėje televizoriaus ekrane sukasi žinių laidos gaublys. Kas porą valandų, lyg per televiziją transliuojamos naujienos, čia rodomas Vitalijaus Strigunkovo filmas „Laukimas“, parengtas panaudojant ištrauką iš pernai metų žinių reportažo, sukurto Lietuvos televizijos.

Vitalijaus Strigunkovo filmas „Laukimas“ kadras. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Ruošiantis JAV viceprezidento Joe Bideno vizitui Lietuvoje, Nacionalinė Lietuvos televizija parengė tiesioginę jo sutikimo Vilniaus oro uoste transliaciją. Tačiau, lėktuvui nusileidus, viceprezidentas kažkodėl iš jo neišlipo – teko laukti. Kameroms sekant tuščias lėktuvo duris, pamažu išseko žurnalistų paruoštas scenarijus, baigėsi trumpų iškilmingų epizodų ir pokalbių įrašų atsargos, ir studijoje nejaukiai lūkuriuojantiems žinių vedėjams galiausiai teko užpildyti eterį skaitant naujausias žinias – iš tuo metu neramumų draskomos Ukrainos. Toks realistiškas, galbūt net tragikomiškas reportažas vizito svarbą pabrėžė net geriau nei tas, kurį iš anksto buvo parengę žurnalistai.

Kitame ekrane, kurį, pasak kuratorės, didžiąją dalį laiko tarsi „hipnotizuoja“ vietoj „Laukimo“ besisukantis Žemės gaublys, kartkartėmis šmėkšteli atkarpėlė iš praėjusį pavasarį Nacionalinėje dailės galerijoje vykusio renginio. Pasibaigus parodai, ekspoziciją išmontuojanti komanda šį procesą pavertė viešu renginiu – daugelio valandų trukmės koncertu „Rave Matinee“ – „Reivo popietė“. Buvo pakviesti kone visi žymiausi Lietuvos DJ’ai, grojantys ar groję nuo pat 1990 metų.

Baltijos šalių bendrystė

Baltijos paviljonas. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Baltijos paviljono β versija įsikūrusi dalyje, kur paprastai parodų lankytojai neįleidžiami. Šis projektas bus pristatytas architektūros bienalėje Venecijoje. ŠMC matome projekto tarpinę nedidelę prezentaciją, susidedančią iš penkių dalių, vadinamų penkiais vaizdais.

Kroviniame lifte matome Starvos Papavassiliou „Skaitmeninį aukštingumo modelį“. Tai Rytų Europos reljefas, kurį galime stebėti per trijų dimensijų akinius. Šiame žemėlapyje nepažymėti miestai, valstybių sienos, tad Baltijos paviljono komanda kviečia į Baltijos šalis žiūrėti kaip į bendrą darinį.

Antrasis eksponatas – chronologinės lentelės, apimančios 160 metų, fragmentas. Joje sužymėti įvairūs procesai, faktai, kurie susieja visas tris Baltijos šalis. Daugiausia dėmesio skiriama geografinei aplinkai, urbanistikai, energetikos ir kitų išteklių srautams. „Baltijos šalių terminas gali atrodyti iš sovietinių laikų užsilikusi, pasenusi samprata, tačiau šis projektas įrodo glaudų ryšį tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos bei sąvokos pagrįstumą“, – tvirtina V. Januškevičiūtė.

Istoriniai dokumentai

Trienalės ekspozicijos fragmentas Baltijos paviljone. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Baltijos paviljono ekspozicijos tęsinį aptinkame laiptinėje – tai „Ignalinos atominės elektrinės turbinų salės diagrama“. Tai pirmojo bloko, kuris uždarytas stojant į Europos Sąjungą, 2004 metais, schema. Parodos kuratorė pažymi, jog funkcionali schema po bloko uždarymo tapo istoriniu dokumentu.

ŠMC sandėlyje eksponuojami objektai, pasiskolinti iš Geologijos informacijos centro. Po stiklu sudėlioti pavyzdžiai iš įvairių geologinių gręžinių. Mokslininkai, norėdami sužinoti, kas slypi konkrečios vietovės požeminiuose sluoksniuose, remiasi šiomis surūšiuotomis ir aprašytomis uolienomis – kernais.

Paskutinė Baltijos paviljono ekspozicijos dalis – nuotraukų serija, įamžinusi pramoninius ir industrinius objektus bei vietoves. Kadruose: fosfogipso kalnų fone dirbami laukai, molis, iš kurio gaminamos plytos, elektrinės. Tai vaizdai, pritaikyti kiekvieno žmogaus akiai, nebe 3D akiniams ar geologo žinių turinčiam mokslininkui.

Kolekcininkės mitas

Gediminas ir Nomeda Urbonai „Zooetikos paviljonas“. Džojos Barysaitės nuotrauka

Antrame aukšte, pietinėje salėje, įsikūręs Gedimino ir Nomedos Urbonų „Zooetikos paviljonas“, dar kitaip vadinamas „Psichotropiniu namu“. Tai laboratorija, kurioje bandoma išgauti medžiagą, kuri yra panaši į plastiką ir vadinasi mikomorfu. „Miko“ nurodo, jog ši medžiaga susijusi su grybais: ir iš tiesų didžiąją dalį sudaro kuo tikriausia grybiena. Ši medžiaga ne sintetinama, o auginama. Tam naudojama organinė medžiaga, kuria minta grybas, o trečias komponentas turėtų suteikti junginiui formą. „Šioje laboratorijoje ir yra ieškoma to trečiojo komponento“, – atskleidžia V. Januškevičiūtė. Tokia medžiaga gali būti ne tik itin ekologiška, bet ir labai tvirta.

Gerdos Paliušytės „Kelio filmo“ kadras. Nuotraukos autorius – Andrej Vasilenko

Kino salėje rodomas Gerdos Paliušytės sukurtas „Kelio filmas“. Tai lietuvės kolekcininkės Genovaitės Budreikaitės-Kazokienės XX a. ekspedicijų po Naująją Gvinėją ir Australiją rekonstrukcija XXI a. Vilniuje. Artefaktus rinkusią keliautoją filme keičia JAV hip-hopo grupės „ONYX“ nariai, kurių kurta muzika, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo tapusi garso takeliu Vilniaus gatvių karams. Muzikantai keliauja po Vilnių, šį tą atpažįsta, o kartais patys būna atpažinti. Nuomotas automobilis atkuria atokiomis upėmis laiveliu vingiavusios kolekcininkės mitą. Šis filmas – tai kritiška filmo režisierės replika, skirta Radvilų rūmuose 2014 m. pavasarį atidarytai, pasak kuratorės, itin senamadiškai, pasenusiomis kolonistinėmis nuostatomis vadovaujantis sudarytai muziejinei ekspozicijai, kurioje panaudota daug būtent Budreikaitės-Kazokienės surinktų eksponatų.