MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

Trečią kartą Meno kritikos apdovanojimuose teikiama MO muziejaus įsteigta Jaunos kritikos stipendija iš sostinės iškeliavo į Kauną – ją šiemet pelnė Vytauto Didžiojo universiteto meno istorijos, kritikos ir medijų programos studentė AKVILĖ JASIUKAITYTĖ.

„Mūsų visuomenei reikia sulėtėti – o būtent meno kritikos tekstai dažnai nėra stimuliuojantys, jie atveda į apmąstymus“, – sako jaunosios kartos meno kritikė, savo tekstais siekianti sužadinti žmonių smalsumą.

Akvile, kas buvo pirmasis postūmis, paskatinęs pasukti meno kritikos profesiniu keliu?

Visą laiką buvau kūrybinga asmenybė, bet aplinkybės, kuriomis užaugau, neformavo manęs šia kryptimi – gyvenime neturėjau daug sąlyčio su meno patirtimis, nelankiau menų mokyklos. Iki meno istorijos ir kritikos studijų ėjau labai skirtingais gyvenimo keliais.

Tiesą sakant, į šias studijas atvedė santykiai su menininku – pradėjusi juos kurti supratau, kad labai daug ko nežinau apie šį pasaulį. Nutariau iš esmės pasigilinti į šią sritį, kad meno parodose nebesilankyčiau aklai, kad iš tokių meno patirčių pasisemčiau daugiau. Be to, mane nuolat lydi rašymas – galvoje kyla daug minčių, kurias jaučiu poreikį kažkur sudėti. Džiaugiuosi, kai meno kūriniai pašaukia mane rašyti ne tik sąmonės srautą ir išsivalyti mintis, bet ir savo žodžiais nupiešti vaizdą kitiems.

Kaip nusprendi, kad apie pamatytą parodą ar tam tikrus meno kūrinius yra verta parašyti?

Pirmiausia norą rašyti paskatina pati erdvės atmosfera. Man labai svarbūs architektūriniai parodų sprendimai – jei kūriniams yra suteikta pakankamai tylos kalbėti ir jei ateiname į erdvę su tikslu įsiklausyti, galime išgirsti, koks dialogas kuriasi tarp mūsų ir kūrinių.

Taip pat skaitykite:

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Tam tikromis aplinkybėmis daiktai gali tapti meno kūriniais: Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės kūrybos retrospektyva

Originalas ar kartotė? Caravaggio „Kristaus suėmimo“ autorystės mįslė

Manau, kad mano darbas – savo tekstais skleisti tą ramybę, kurią pajaučiu leisdama sau pabūti parodos erdvėje ilgesnį laiką. Pirmas aplink parodą apsuktas ratas yra tik susipažinimas – kaip ir su kiekvienu dalyku gyvenime, svarbu savo greitą šiuolaikinį judėjimą truputį sustabdyti, kad mumyse įvyktų kažkas gilesnio.

Žinoma, neįsivaizduoju, kiek žmonių kol kas skaito mano parašytus tekstus, bet jei vieną dieną jų turinys kažkam atlieps arba kažkas galės įsivaizduoti, kaip atrodė ir kokią emociją perteikė aprašyti kūriniai, aš būsiu labai laiminga.

Keičiantis tam, kaip ir kiek kasdien vartojame informaciją, prie pokyčių adaptuotis tenka ir autoriams. Kaip šiandienos medijų pasaulyje matai meno kritikos vaidmenį?

Manau, mūsų visuomenei reikia sulėtėti – o būtent meno kritikos tekstai dažnai nėra stimuliuojantys, jie atveda į apmąstymus. Žinoma, vien erdvės refleksijai neužtenka, nes daugelis turime lūkestį informacijos sraute kažką itin greitai išmokti ar sužinoti. Dėl to svarbu tekstuose palikti vadinamųjų velykinių kiaušinių – su šiuolaikiniu meno lauku sąveikaujančių praeities faktų ar istorijų, kitų nuorodų, kurios praplečia akiratį.

Manau, kad visų pirma meno kritikai turi būti atviri. Nors, viena vertus, kritika yra būdas megzti savotišką dialogą su menininkais, pagrindinė kritikų užduotis visgi yra skleisti žinią. Noriu sužadinti norą ir smalsumą ateiti į parodą – kuo daugiau žmonių dalinsis savo patirtimis, tuo didesnė tikimybė, kad tai įvyks.

Ar pati dažniau skaitai kritiką, recenzijas prieš apsilankydama parodoje ar renginyje, ar pirmiausia nori pažvelgti savo akimis? Galbūt yra buvę tekstų, kurie privertė iš naujo permąstyti savo pačios žvilgsnį?

Kai ruošiuosi apsilankyti parodoje, filme ar spektaklyje, pirmą sykį ten einu be jokios informacijos. Yra buvę, kad žiūrėdama spektaklį supratau – būtinai turiu sugrįžti, pasikalbėti su pačiais kūrėjais, kapstytis kuo giliau, nes jame slypi tiek daug sluoksnių.

Jei ruošiuosi rašyti apie parodą, įprastai ieškau informacijos iš menininko ar menininkės praeities, skaitau interviu, stengiuosi geriau suprasti kontekstą. Jau egzistuojanti istorija padeda teksto konstrukcijai, ji leidžia plačiau suprasti esmę, pamatyti naujus sluoksnius.

Kokius autorius, leidinius skaitai su didžiausiu smalsumu, kokios įtakos ir įkvėpimai formuoja tavo mąstymą?

Dažnai griebiuosi žurnalų, pavyzdžiui, „Frieze“ – tai vienas mano mėgstamiausių leidinių apie šiuolaikinį meną; taip pat atsiverčiu „7 meno dienas“ ir „Artnews“. Šiuo metu esu apsistojusi Italijoje, kur kas mėnesį pasirodo žurnalai apie šalies meno lauką – tokie kaip „Art e Dossier“.

Visgi kartais įdomiausios diskusijos įvyksta ne pačiame meno lauko viduje, o su žmonėmis, kurie yra tik šio lauko stebėtojai. Pavyzdžiui, daugybė žmonių Italijoje savo licėjuose yra pabaigę ir meno studijas, o po to karjeros kelius tęsia visai kitose srityse. Kiekvienas jų turi savo nuomonę apie meno procesus!

Kokios tendencijos lietuviškoje meno kritikoje tave labiausiai džiugina, o ko galbūt pasigendi ar viliesi į šią sritį atnešti pati?

Žaviuosi žmonėmis, kurie savo mintis geba dėstyti aiškiai ir konstruktyviai, bet pati mėgstu sluoksniuoti savo tekstus, mintis, palikti atvirus interpretacijoms sakinius. Noriu palikti savo tekstus truputį fantasmagorinius, siurrealistinius, įterpti kažką, kas sukeltų emociją, jaučiamą stovint priešais abstraktų paveikslą. Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas. Galbūt tai bus mano indėlis.

Šiemet – pirmas kartas, kai MO Jaunos kritikos stipendija keliauja į Kauną. Tai neišvengiamai diktuoja klausimą, kaip Vilniaus ir Kauno meno ekosistemos sąveikauja tarpusavyje, kuo skiriasi, kuo viena kitą papildo?

Manau, kad Kauno meno scena tikrai papildo Vilniaus sceną. Nesu tikra, ar yra ir atvirkščiai – galbūt per mažai esu susipažinusi su Vilniaus meno lauku, tačiau kartą pasisiūliusi parašyti kritikos straipsnį apie vieną Kaune vykusią fotografijos parodą išgirdau komentarą – „Pagaliau nereikės kviesti Vilniaus į Kauną, kad parašytų apie parodą“. Aš užaugau Kaune, turiu ryšį su šia aplinka, ir ji turi ryšį su manimi – man atrodo, tai leidžia rašyti labiau iš vidaus, suprantant, kaip būtent čia viskas veikia.

Gali būti, kad atvykusi į Vilnių jausčiausi šiek tiek užspausta, nes Vilniuje meno kritikų koncentracija – tikrai didesnė, o Kaune mes daugiau esame nedidelė bendruomenė. Visi, kurie joje aktyvūs, tikrai vieni kitus pažįstame. Pavyzdžiui, labai džiaugiuosi Kauno menininkų namų veikla, manau, kad ji labai prasminga kiekvienam, kuris bent šiek tiek domisi menu. Turime ir kitų nuostabių erdvių, atsiveria vis daugiau naujų, mažų galerijų. Žinoma, smalsu ir daugiau sužinoti, kaip veikia Vilniaus meno laukas – tikiuosi, kad jame konkurencija, nors ir nemaža, yra sveika bei palaikanti, motyvuojanti, o ne skaudinanti ar bandanti įgelti.

Labai džiaugiuosi, kad MO stipendija atkeliavo į Kauną ir į Vytauto Didžiojo universiteto Menų katedrą. Tikiuosi, tai įkvėps rašyti, reflektuoti, dalintis ir jaunesnę kartą. Manau, kad norą tai daryti labiausiai sužadina aplinka – kuo joje daugiau meno, kuo daugiau save apsupi meno kūriniais ir renginiais, tuo aiškiau gali išgirsti savo pašaukimą, jei jis slypi kažkur viduje.