Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Radvilų rūmų dailės muziejuje eksponuojamas vasaros pradžioje iš Italijos į Lietuvą atvežtas šedevras – Michelangelo Merisi da Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“.

Paveiksle vaizduojama paskutinė Marijos Magdalietės gyvenimo diena po trisdešimties atsiskyrėliškų metų, praleistų oloje. Šis pasakojimas davė pradžią dviem garsiausiems šventosios vaizdavimo tipams Vakarų dailėje – atgailaujančiai Magdalietei ir Magdalietės ekstazei. Pastarajam priklauso ir Caravaggio kūrinys.

Apie paveikslą ekskursijoje pasakojo ekskursijų vadovas ERIKAS SILIUKAS.

„Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“ – religinio siužeto Caravaggio kūrinys. Iš pradžių tik persikėlęs į Romą menininkas tapė natiurmortus ir kasdienius miesto gyventojus.

„Caravaggio natiurmortai – realistiški: juose matome šiek tiek netobulus vaisius, o ant jų – įvairius vabalus. Jis visuomet įtraukia kasdienybę. Vėliau pradeda kurti kūrinių seriją, kuri jam suteikė žinomumą – kasdienių miesto gyventojų portretus. Čia vaizduojami kortų lošėjai, apgavikai, žiedų vagys – trumpai tariant, realistinės žemiausio sluoksnio gyvenimo scenos“, – apie dailininko kūrybos pradžią kalba E. Siliukas.

Kasdieniškumas menininko kūryboje matomas ir tapant šventuosius. Išskirtinį Caravaggio religinių siužetų vaizdavimą E. Siliukas iliustruoja Prancūzų bažnyčios Šv. Mato koplyčios pavyzdžiu – pirmuoju menininko autorinės altorinės kūrybos užsakymu: „Šv. Matas iki tapdamas Kristaus mokiniu buvo mokesčių rinkėjas. Caravaggio jį vaizduoja tokiu mokesčių rinkėju, kokį tuo metu būtume sutikę gatvėje: vilkintį darbo drabužiais, šiek tiek apšepusį, pavargusį nuo darbo – jis neidealizuojamas, pavaizduotas kaip kasdienis žmogus. Šitoks vaizdavimas Caravaggio suteikė ir labai daug pagyrų, ir daug kontroversijos.“

Tokiu pat principu vaizduojama ir Marija Magdalietė. Jos drabužiai – paprasti balti apatiniai marškiniai ir raudona suknelė – rodo ekonominį statusą. „Tai buvo ne pats žemiausias socialinis sluoksnis – veikiau žemesnioji vidurinio sluoksnio dalis“, – aiškina gidas.

Taip pat skaitykite:

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Tam tikromis aplinkybėmis daiktai gali tapti meno kūriniais: Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės kūrybos retrospektyva

Originalas ar kartotė? Caravaggio „Kristaus suėmimo“ autorystės mįslė

Caravaggio interpretacija – mirusio žmogaus vaizdinys

Evangelijose Marija Magdalietė minima kaip viena artimiausių Kristaus sekėjų. Pasakojama, kad Jėzus ją išgydė nuo septynių demonų, vėliau moteris lydėjo Jį iki pat mirties ir tapo viena pirmųjų Prisikėlimo liudytojų.

Krikščionybei vystantis, Evangelijų pasakojimus papildė įvairios vietinės legendos, iš kurių formavosi šventųjų gyvenimo istorijos.

„Anot vienos legendos, po Kristaus mirties ir Prisikėlimo Marija Magdalietė pasitraukia gyventi kaip atsiskyrėlė. Taip ji praleidžia trisdešimt metų – nieko nevalgo, negeria, gyvena tik iš dangiškos malonės. Gyvenimo pabaigoje ją aplanko vienas iš šventųjų ir suteikia jai Eucharistiją. Teigiama, kad Marija Magdalietė miršta didelėje palaimoje“, – pasakoja gidas.

„Tad buvo gana įprastas dalykas vaizduoti šį motyvą – Marija Magdalietė su angelais ant debesų keliauja į dangų“, – priduria jis.

Tačiau Caravaggio šį motyvą interpretuoja kitaip. Užuot vaizdavęs pakylėtą pamaldumą, dailininkas nusprendžia parodyti priešmirtinę šventosios būseną. Dešiniajame apatiniame kampe matoma kaukolė – barokinis memento mori, primenantis, kad kūnas yra laikinas, o viršuje, kairėje, subtiliai įkomponuotas kryžius su erškėčių vainiku nurodo į amžinybę ir amžinąjį gyvenimą.

„Marijos Magdalietės kūnas jau suglebęs: pakritusi galva, praverta burna, sunertos rankos, kurių pirštai, atrodo, jau svyra. Be to, jos oda – labai išbalusi. Fiziologiškai žmonės išbąla dėl to, kad veido kraujagyslėmis nustoja tekėti kraujas. O apatinė lūpa – visiškai pamėlusi. Caravaggio interpretacija – mirusio žmogaus vaizdinys. Jos transformacija įvyko viduje“, – aiškina E. Siliukas.

„Tai – įprasta Caravaggio interpretacija. Jis visuomet daug dėmesio skyrė fiziologijai – jo šventieji išlieka žemiški, be perdėto pakylėtumo“, – papildo gidas.

Kintantis šventosios vaizdinys

Bėgant amžiams, keitėsi ir Marijos Magdalietės vaizdinys. E. Siliukas pasakoja, kad Evangelijose nėra informacijos apie nuodėmingą Marijos Magdalietės gyvenimą.

Tačiau viduramžiais jos vaizdinys pradėjo kisti. „Tai netgi asocijuojama su konkrečia data – 591 metais, kai popiežius Grigalius I kalbėjo apie Mariją Magdalietę kaip apie nusidėjėlę, atgailavusią už savo nuodėmes“, – pasakoja gidas.

Ilgainiui ji pradėta tapatinti su kitomis Evangelijose minimomis moterimis – pavyzdžiui, su Mortos seserimi Marija ar neįvardyta atgailautoja, šluosčiusia Jėzui kojas.

E. Siliukas atkreipia dėmesį ir į šalia kabantį vėlesnio laikotarpio Francisco Jiménezo Mazos paveikslą: „Simboline prasme čia yra tas pats kūrinys: ta pati kaukolė, tas pats kryžius, tos pačios sunertos rankos. Jis kalba apie pamaldumą, mirtį, laikinumą, amžinybę. Tačiau šventoji jau rodoma nuoga: jau akcentuojamas jos kūniškumas, fizinis patrauklumas. Kalbama apie neva nuodėmingą gyvenimą, kurio ji išsižada, suprasdama, kad kūnas yra laikinas, o dvasia – amžina.“

Ši interpretacija gyvavo iki XX amžiaus, kai Marijos Magdalietės ikonografija buvo pradėta vertinti iš naujo.

„Suprasta, kad originaliuose šaltiniuose nėra visų asociacijų, susijusių su šventąja“, – reziumuoja ekskursijų vadovas.

Caravaggio paveikslą „Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“ Radvilų rūmų dailės muziejuje galima pamatyti iki rugpjūčio 23 dienos.