G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje iki rugsėjo 13 dienos veikia vizualiųjų menų kūrėjos GODOS LUKAITĖS paroda „Amžinesnis miškas“, pristatoma kaip galerijos ciklo „Jaunųjų platforma“ dalis. Šioje parodoje kartu su šviesos ir peizažo instaliacija tyrinėjami miško atmintis, virsmas ir trapus gamtos cikliškumo ir žmogaus paliekamų pėdsakų santykis.

Autorės darbuose miškas suvokiamas ne kaip sustabdytas vaizdinys, o kaip gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas. Kūriniai kuriami ant plastiko sluoksnių, sujungiant tapybos, raižymo ir šviesos technologijas – keičiantis apšvietimui vieni sluoksniai išnyra, kiti pasislepia, sukurdami nuolatinio miško kvėpavimo ir laiko tėkmės įspūdį.

„Miškas be žmonių yra švariausias – daugiau jokios kitos energijos“, – sako G. Lukaitė. Kūrėja pasakoja, kaip patiria gamtą ir konkrečiai mišką, kaip atrado savo techniką ir kokius pokyčius pastebi savo kūryboje.

Kaip ir kada atradai savo techniką, kurioje jungi tapybą, grafiką ir šviesos instaliaciją? Kokių galimybių ji suteikia?

Tapyba nedingo, bet atsirado daugiau kūrybos sluoksnių. 2020 metais su Margiriu (gyvenimo ir kūrybos partneris Margiris Buržinskas, šiuolaikinės skulptūros kūrėjas – aut. past.) ištapėme traukinį Vilniaus geležinkelio stotyje. Vėliau įgyvendinau projektą „Portalas“, kuris vyko tarp dviejų stočių, jas sujungiant per meną. Marcinkonyse vyko tapybos paroda, ištapyto traukinio viduje norėjau erdvinės instaliacijos. Tai buvo tapyba ant organinio stiklo – eksperimentavau su technika.

Paskui dalyvavau mikrotiūrų parodoje GODÒ galerijoje. Iš jos buvo likę organinio stiklo atraižų. Sudėjau kelis sluoksnius, panaudojau šviesą ir pamačiau, kad išeina maži stebuklai. Pirmą kartą šviečiančius paveikslus išsamiau pristačiau šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius 2024“.

Ši atrasta technika suteikia galimybes sluoksniuoti vaizdą. Tapyboje, žinoma, gali sluoksniuoti vaizdus ir prasmes, bet čia yra kitas būdas. Čia keli vaizdai telpa viename paveiksle, sukuriamas animacijos judėjimo, keleto laiko sluoksnių jausmas. Tai gali būti rytas ir vakaras, atsiminimai, iškirstas ir vėl užaugęs miškas. Man svarbus ir žaidimo elementas. Pasiruoši panašaus dydžio sluoksnius ir dedi vieną ant kito, eksperimentuoji, keiti sluoksnius su kitu darbu. Iš nepanaudotų lakštų gimsta dar vienas darbas.

Taip pat skaitykite:

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Tam tikromis aplinkybėmis daiktai gali tapti meno kūriniais: Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės kūrybos retrospektyva

Originalas ar kartotė? Caravaggio „Kristaus suėmimo“ autorystės mįslė

Tapyba, raižymas, sluoksniai ir šviesa. Tai yra autorinė technika. Šviesos instaliacijos sprendimui ištobulinti prireikė nemažai pastangų ir profesionalo, dirbančio su apšvietimu teatre, patarimų. Kiekvieną kartą eksponuoti kūrinius yra didelis darbas.

Šie sluoksniai – tarsi kelionė laiku? Iki pokalbio mąsčiau apie kelionę metų ar paros laikais, bet darbuose kalbama ir apie ilgesnius laiko atstumus. Ir kas yra amžinesnis miškas?

Trukmė, laiko tėkmė darbuose – įvairi. Tam tikruose darbuose kalbama apie tą amžinesnį mišką. Ant ilgai yrančio plastiko sukurtas darbas vaizduoja trapų gamtos elementą, kuris keičiasi – tarsi kontrastas. Plastikas liks šių laikų žmogaus fosilija ateities kartoms.

Kai pradėjau naudoti šią techniką, buvau sugalvojusi distopinę idėją. Kūriau tarsi socialine tema – jei nesirūpinsime gamta, ji ilgiau gyvuos plastike kaip atvaizdas nei realybėje. Vis dėlto kuo ilgiau plėtoju temą ir techniką, tuo labiau tolstu nuo to ir einu asmeniškesnio ryšio link.

Tai tikri ar išgalvoti peizažai? Jei tai konkrečios vietovės, kokios jos?

Kaip ir tapyboje ant drobės, atsiranda daug Dzūkijos miškų motyvų. Man jie tokie minkšti, stebuklingi ir vizualiai nuostabūs – jie skleidžia ramybę. Daug stebiu, kaip medžiai išsidėstę, kaip pinasi šakos. Didžiulis mano įkvėpimas – ir Bedugnio ežeras. Šiam ežerui ir Margiris kuria šiuolaikines skulptūras.

Kai atidarėme parodą Kaune, norėjau ramiau pabūti, tad kitą dieną nuvažiavome prie Kauno marių. Ten yra architektūrinis elementas – metalinis molbertas, kuris įrėmina dabartinį gamtovaizdį, o šalia – stendas, atskleidžiantis, kaip atrodė ta vietovė, kol nebuvo užlieta. Žvelgi į peizažą ir matai skirtumą. Vanduo – gražu, bet žmonės buvo iškraustyti, patirta skausmo. Čia matau jau paruoštą paveikslo motyvą: slėnis ir vanduo. Tai bus kito mano kūrinio motyvas.

Ar turi sau artimiausią darbą? Kodėl būtent jis?

Paroda eksponuota tarsi dviem blokais. Vienas ilgas – naujesnių darbų serija, kurioje norėjau išlaikyti vientisą aukštį ir sujungti juos į horizontą. Artėjantys ir tolstantys peizažai, daugiau grafiškumo, raižymo. Toks raižymas buvo meditatyvus darbas, čia dominavo aiškus pasikartojantis veiksmas. Kitame bloke – ankstesni darbai. Juose daugiau spalvų ir tapybos.

Studijoje gali žiūrėti, kiek nori, bet tik parodoje gali pasidaryti išvadas. Pamačiau, ką iš ankstesnių kūrinių vėl norėčiau panaudoti kurdama, ir supratau, ką atradau naujame etape. Man brangus darbas, kuriame Bedugnio ežerą uždengia rūkas. Vis dėlto nenorėčiau išskirti favoritų, paroda veikia kaip visuma. Net kiekvienas darbas yra be pavadinimo, juos vadinu šviečiančiais peizažais ir numeruoju. Tai yra patyriminė visuma.

Domiesi ekologine tema. Nors minėjai, kad tolsti nuo pradinio impulso, kaip tavo darbai atspindi ekologinę temą?

Ką išjaučiu, tą užrašau ir pateikiu anotacijose. Apimu ir ekologinį aspektą, bet noriu nerti gilyn. Pats kūrybos procesas yra ekologiškas. Organinio stiklo aš neperku, iš pradžių važinėjome su vyru į parduotuves, kur pjausto organinį stiklą, dabar jau apie mus žino, pažįstami atveža nereikalingų atraižų. Tai būtų buvusios kaip šiukšlės, o čia iš jų gimsta meno kūrinys. Man tai svarbu, bet noriu eiti giliau, tas gylis atsiranda kuriant. Tai yra augimas.

Tavo miškas – pasakiškas, paslaptingas. Taip patiri gamtą?

Patiriu, tikrai. Būna, klausia, kur matau Šiaurės pašvaistę Lietuvoje. Bet juk žiūrėdamas į saulėlydį matai ir žalią šviesą, ir auksinę, kitas spalvas. Išeinu į mišką Merkinėje, ir man taip gražu: šviesa, atspindžiai. Gamtoje vyksta įdomūs reiškiniai. Gal ne kiekvienas pastebi, pavyzdžiui, kaip rūkas slenka vandens paviršiumi. Aš tokius vaizdus fiksuoju, nuoširdžiai jais džiaugiuosi, perteikiu savo tapybos maniera. Viskas – iš stebėjimo, suteikiant šiek tiek atmosferos, bet ir tą atmosferą jaučiu.

Gamta tavo kūryboje dažniausiai yra miškas. Kodėl būtent šis motyvas? Kaip jis tampa tavo paveikslais?

Gal šioje parodoje miško daugiausia, bet kūriniuose yra ir pievos, rūkas. Tai mane labai ramina.

Dažniausiai vaizdus fotografuoju, kad išlaikyčiau atmintyje, tai patogi šiuolaikinė galimybė. Grįžusi peržiūriu, atrenku – tai tarsi vaizdų tyrimas, paieškos. Šviesos taip staigiai nenupieši, tad taip fiksuoju momentą.

Kuo ši paroda išskirtinė tavo kūrybinėje biografijoje?

Buvo atviras kvietimas į projektą „Jaunųjų platforma“. Man tai labai svarbi paroda, nes patinka ši parodinė erdvė. Smagu, kad mane išrinko, trise gavome po erdvę. Ievos Butkutės paroda „Keružis sąvartoje“, Laimos Kulbytės „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ ir mano paroda turi bendrų taškų – visos turi ekologinę gyslelę. Mano yra daug rankų darbo, Laimos kūriniai užpildo erdvę, Ievos – daugiau meninio tyrimo darbai.

Ar pavyksta laikantis savo technikos atrasti naujų estetinių netikėtumų?

Bandau eksperimentuoti, panaudoti senų lapų likučius, įvairias medžiagas, ką nors iškarpyti, įdėti, panaudoju statybinius įrankius raižyti, išbandau skirtingus dažus. Gerai veikia švitrinis popierius. Taip vyksta atradimai, ir tuomet jau žinai, kas gali pasiteisinti norimam efektui išgauti. Statybinės priemonės gerai dera su dailės reikmenimis.

Galbūt per šios parodos atidarymą išgirdai pastabų, komentarų, kurie buvo naudingi, vertingi refleksijai?

Pristatant šviečiančius peizažus, džiugu būti tarp žmonių, nes šie kūriniai juos įtraukia. Kartais žiūrovai nežino, kaip dailininkas atrodo, drąsiai kalba šalia, ir taip galima išgirsti nuoširdžius komentarus. Pastebiu, kad žmonės prie kūrinių užsimedituoja. Draugė nugirdo, kaip vienas lankytojų pripažino, kad seniai menas jį taip pradžiugino. Galbūt tai kažkas nematyta. Dalyvaudama „ArtVilniuje“, turėjau visą erdvę sau, čia daug žmonių likdavo ilgiau, kalbindavo. Tai labai džiugina, duoda paskatą kurti toliau.

Ką kuri šiuo metu?

Kai atidarai parodą, išsikrauni, apsitvarkai namus, nes ruošiantis parodai nebūna kada. Planuoju minėtą Kauno marių darbą. Vakar ir užvakar dirbau studijoje, ruošiuosi „Aritmijos“ menų festivaliui Merkinėje. Bus irgi plastiko mene. Bus vaizdo ir šešėlio darbas: tapyba ant organinio stiklo ir jo šešėlis ant sienų – dar didesnis išėjimas į erdvę. Norėjau dar labiau išeiti į erdvę, eiti ne tik į gylį, bet ir į plotį.

Kaip koreliuoja tavo tapybos ir šių instaliacijų kūryba? Ar motyvai migruoja iš vienos sferos į kitą?

Tapyba ir ši linija eina šalia. Tapyboje taip pat mėgstu naudoti įvairias priemones ir metodus. Mėgstu kurti foną, naudodama nuvalymą, nubraukymą, purškimą, aliejiniais dažais išryškinu detales. Tai irgi sluoksniai – pirminis, kuriame nutapau visumą, tuomet kiti jau smulkesniais teptukais.

Tavo kūriniuose nėra žmogaus arba jis numanomas. Kodėl?

Nenoriu literatūriškumo, patinka žmogų palikti kaip stebėtoją. Nėra nei vabaliukų, nei drugelių – tik augalai. Čia veikia ir kiekvieno menininko asmeniniai psichologiniai aspektai. Man atrodo, miškas be žmonių yra švariausias – daugiau jokios kitos energijos. Ateinantis ir žiūrintis į kūrinį atneša savo energiją. Man svarbu, kad žiūrovas pats susikurtų jausmą, kad jam nebūtų diktuojama. Ir apskritai mane peizažas domina labiau nei figūratyvas.