„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta paroda „Nijolė Šivickas de Mockus. Visata iš spiralės“. Ši paroda – pirmoji išsami menininkės kūrybos apžvalga Lietuvoje.

2026 m. N. Šivickas šeima Lietuvai dovanojo dalį jos kūrybinio palikimo, kurį sudaro 209 meno objektai – skulptūros, tapybos, grafikos darbai ir įvairių laikotarpių piešiniai.

Apie Kolumbijoje kūrusią lietuvių menininkę N. Šivickas – pokalbis su parodos koordinatore, menotyrininke, V. Kasiulio dailės muziejaus direktore dr. ILONA MAŽEIKIENE.

209 kūriniai iš Kolumbijos

Parodos pavadinimą – „Visata iš spiralės“ – pasiūlė parodos kuratorė ir menininkės kūrybos tyrėja Laura Moreno Barbosa. Anot I. Mažeikienės, jis nurodo menininkės polinkį nuolat grįžti prie jai rūpimų temų, tarsi jos niekada nebūtų galutinai užbaigtos.

„Galima sakyti, kad Šivickas kūryba panaši į nesibaigiančią Möbijaus juostą, neturinčią nei pradžios, nei pabaigos. Jos kūrybinis medis – spirališkas, vis sugrįžtantis“, – menininkės kūrybą apibūdina I. Mažeikienė.

Ji prisimena ir šios parodos priešistorę. 2019 m. į Lietuvą atvyko Sandro Bozzolo filmo „Nijolė“ kūrybinė komanda ir N. Šivickas sūnus – politikas, matematikas ir filosofas Antanas Mockus.

„Susitikome pakalbėti apie Nijolės kūrybą ir galimą jos parodą Vilniuje. Antanui Mockui pristatėme muziejaus darbą su išeivijos menininkais. Pasitarusi šeima nusprendė, kad tikrai verta čia pristatyti jos kūrinius. Taigi šis 2019 metais užsimezgęs kontaktas šiemet davė vaisių – sausį menininkės kolekcija buvo atplukdyta į Klaipėdos jūrų uostą“, – pasakoja menotyrininkė.

Taip pat skaitykite:

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

Sakralizuoti „sekretai“ ne po stiklo šuke, o dvaro rūsyje

Tam tikromis aplinkybėmis daiktai gali tapti meno kūriniais: Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės kūrybos retrospektyva

Originalas ar kartotė? Caravaggio „Kristaus suėmimo“ autorystės mįslė

Ekspresyvi ir maištinga dvasia

Nijolė Paulė Šivickas (1925–2018) gimė Kėdainiuose. Jos vaikystę ir paauglystę temdė Antrasis pasaulinis karas bei Trečiojo reicho ir Sovietų Sąjungos okupacijos. 1944 m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, ji su seserimi Aldona pasitraukė į Vokietiją.

Vokietijoje N. Šivickas gyveno pabėgėlių stovyklose, dirbo metalo apdirbimo gamykloje, vėliau įstojo į Štutgarto valstybinę dailės akademiją. Studijų metais, paveikta pokario Europos meno idėjų ir bauhauzo tradicijos atgimimo, ji kūrė piešinius, portretus, peizažus ir pirmuosius abstraktesnius darbus.

Gyvendama Vokietijoje Nijolė sutiko lietuvį Alfonsą Mockų ir susituokė. 1950 m. pora emigravo į Kolumbiją ir apsigyveno Bogotoje. „Ten menininkė pradėjo savo karjerą kaip iliustratorė. Dirbo garsiuose to meto laikraščiuose, tokiuose kaip „El Tiempo“ ir „La República“, piešė iliustracijas įvairiems straipsniams, kultūros priedams, bendradarbiavo su rašytojais, poetais. Taip pat kūrė proginius atvirukus – jų yra sukūrusi nemažą pluoštą“, – pasakoja I. Mažeikienė.

Šio laikotarpio N. Šivickas kūryba išsiskiria didele temų įvairove. Jos piešiniuose ir grafikoje jungiasi religiniai motyvai, mirties ir pažeidžiamumo temos, greiti miestiečių bei Andų valstiečių portretai. Ypač dažnai ji vaizdavo motinas su vaikais ir kasdienius kaimo žmonių darbus.

1955-aisiais N. Šivickas surengė pirmąją personalinę parodą Nacionalinėje bibliotekoje Bogotoje. To meto kritikai išskyrė stiprią jos kūrinių ekspresiją ir akademiniams kanonams nepaklūstančią meninę laikyseną. Ji teikė pirmenybę piešiniui, ne tapybai ir jungė abi meninės raiškos kalbas.

Paroda buvo sėkminga, tačiau menininkė jautė stiprų nepasitenkinimą: manė, kad jos žinia nepasiekė tikrųjų adresatų, ir šią patirtį net apibūdino kaip tam tikrą melą. Po šios parodos ji nenorėjo viešai eksponuoti savo kūrinių – turėjo praeiti dešimtmečiai, kol vėl ryžosi parodyti savo paveikslus.

Nuo paveikslų iki skulptūrų

Šeštajame dešimtmetyje N. Šivickas pradėjo kurti iš molio. Keramikos technikos ji mokėsi iš lietuvių menininko Juozo Bagdono, kurio dirbtuvėje dirbo asistente. Iš pradžių kūrė utilitarinės paskirties keramiką. Po tragiškos vyro žūties 1966 m. lėktuvo katastrofoje jai teko prisiimti atsakomybę už šeimos išlaikymą, savo namų kieme ji įkūrė dirbtuves „AkmuO“.

„Tuo metu vietoj utilitarinių darbų menininkė daugiau susitelkė į skulptūrų kūrimą. Didžioji dalis mūsų pristatytų skulptūrų yra abstrakčios skulptūros, objektai ir instaliacijos“, – pasakoja I. Mažeikienė.

Menotyrininkė teigia, kad tuo metu N. Šivickas pradėjo jungti skirtingas medžiagas – kūrė ne tik iš molio, bet ir metalo, akmens. Be to, rūpinosi ir skulptūrų instaliavimu: „Tai Nijolei buvo labai svarbu. Ji nemėgo tradiciškai rodyti savo kūrinių, norėjo juos pakylėti virš kasdienybės – tiesiogine žodžio prasme pakabinti lubose, kad jie tarsi skraidytų, judėtų.“

Tuometės Kolumbijos panorama buvo niūri: pilietinis konfliktas, partizaninių ir kitų ginkluotų grupuočių veikla, o vėliau – ir narkotikų kartelių iškilimas. Tai paliko žymę ir N. Šivickas kūryboje. Aštuntojo dešimtmečio jos figūrinėse skulptūrose atsispindi socialinė neteisybė, smurtas, vienatvė, motinystė ir vaikų pažeidžiamumas. Didelėmis akimis vaizduojamos žmonių ir gyvūnų figūros kūriniams suteikia nerimastingumo.

„Parodoje eksponuojamas menininkės kūrinys „Vėliavos pagerbimas“ – į juodą plytą įlydyti metaliniai fragmentai, naudoti sprogmenyse. Joje matoma ir nedidelė Kolumbijos vėliava – tarsi sunkių šalies politinių laikų atminimas“, – aiškina menotyrininkė.

Kai moterys menininkės gyveno šešėlyje

Pasak I. Mažeikienės, viena priežasčių, kodėl Kolumbijoje žinoma N. Šivickas Lietuvos kultūros atmintyje atsirado palyginti neseniai, galėjo būti ir tuometė moterų menininkių padėtis: „Kolumbijoje moterys menininkės buvo šešėlyje – žinoma, dominavo vyrai. Skulptūros srityje – ypač.“

Į moters kūrėjos padėtį N. Šivickas reagavo ir projektu „Mujer“. Pakviesta dalyvauti Kolumbijos moterų kūrėjų parodoje, ji pasigamino metalinį įdagą su ispanišku žodžiu „Mujer“ („Moteris“). Prie galerijos durų menininkė vyrams siūlė odos gabalėlius su šiuo išdegintu žodžiu ir ragino juos prisirišti prie kūno. Tokiu provokuojamu gestu ji kvestionavo meno skirstymą pagal kūrėjo lytį.

„Taip menininkė norėjo atkreipti dėmesį į moters kūrėjos padėtį, jos pripažinimą ir tikrai nelengvą dalią Pietų Amerikoje“, – pasakoja I. Mažeikienė.

Pastaraisiais metais N. Šivickas kūryba sulaukia vis daugiau dėmesio ir Kolumbijoje, ir Lietuvoje. Prieš jos kolekcijai iškeliaujant į Lietuvą, Kolumbijoje surengtoje parodoje buvo pristatyta menininkės dirbtuvė ir kūrybinė aplinka. Dabar pirmą kartą išsami jos darbų panorama pristatoma ir Lietuvoje.

„Nijolė Šivickas pasiūlė labai įdomią savo pasaulio versiją. Ji – tikra menininkė vizionierė, įtvirtinusi savitą kūrybinį pasaulį. Džiugu, kad galime kalbėti apie jos kūrybos visatą“, – šypsosi menotyrininkė.