Savito, atsakingo ir prasmingo žodžio meistrė

Metai sulig jų skaičiaus didėjimu įgyja keistą jutiminio susitraukimo galią. Jie bėga vis greičiau ir greičiau… Per praėjusį penkmetį (nuo 2010 m.) Vytautė išleido romaną „Ne tas drugys“ (2013 m.). Tai buvo pirmas tokio žanro kūrinys tarp dešimčių jos apysakų ir pasakų vaikams, tarp satyrų, humoreskų, parodijų… Romanas apie rašytoją, kuris stebi spartų visuomenės (drauge ir literatūrinės) keitimąsi atūžus Atgimimo bangai ir Lietuvai atsikariavus Nepriklausomybę. Romanas šiek tiek kitoniškas nei gausūs ankstesni įvairaus žanro Vytautės Žilinskaitės kūriniai. Bet apie tai jau kalbėta mūsų spaudoje, nors ir retokai. Apie kurį nors jauną poetuką pas mus vis dar rašoma dažniau negu apie lietuvių literatūros klasikus. Deja…

Savito, atsakingo ir prasmingo šios rašytojos žodžio tyrinėtojams teks nelengvas ir atsakingas uždavinys pakilti į Žilinskaitės literatūrines aukštumas, iš kurių atsiveria mūsų visuomenės ir net rašytojų bendruomenės literatūrinės kalbos skurdumas. Gimtąją kalbą ypač skurdina ir susina Lietuvos televizinių „projektų“ vedėjai ir veikėjai, t. y. Seimo nariai ar šiaip atsakingi asmenys, gražuolės ir gražuoliai, susirūpinę savo grožiu, bet ne savo tėvų kalba. Taip pat įvairių įstaigų tarnautojai ir net… mokytojai, vis dar persunkti per kelis dešimtmečius įsigėrusių sovietinių stereotipų. Ypač šiurpina tekstų interneto portaluose komentatorių leksika: kiek daug ten išpilama banalumo, piktumo ir kvailumo… Nuskęsti galima tame pagiežos liūne. O komentarus godžiai skaito, kas netingi, juk įdomu, kaip plūstamas artimas tavo… Dabartinės visuomenės neraštingumas veda tam tikro gyvulėjimo link, bet, giliau pamąsčius, peršasi išvada: kuo čia dėti gyvuliai, – jeigu jie prabiltų, ko gero, mūsų šnekovus kaip reikiant sugėdintų.

Kaip kontrastas tokiai nususintos gražiosios lietuvių kalbos dykumai iškyla skaidrus kaip neužteršto upelio ar šaltinėlio vanduo Vytautės Žilinskaitės žodis. Viename interviu ji pasakoja pašnekovui, kad, rašydama straipsnį ar pradėdama naują literatūrinį kūrinį, apkrauna savo darbastalį krūva žodynų. „Atsiverčiu Dabartinį lietuvių kalbos žodyną, po to sisteminį, sinonimų, frazeologinį, tarptautinį ir t. t.“ Todėl jos stilius žaižaruoja sodriais netikėtų žodžių potėpiais, nelyg dailininko, turinčio turtingą paletę, paveikslas…

Šios rašytojos, kuri man nuo jaunystės dienų išliko kaip kandaus, rafinuoto sąmojo virtuozė (tolokai nuo jos buvo atsilikę ponai mūsų satyros ir humoro meistrai), įsidėmėtinos ir brangintinos savybės yra darbštumas, dvasios stiprumas, charakterio atkaklumas ir neregėta atsakomybė sau pačiai. Savo rašinius ji šlifuoja ilgai ir kantriai kaip juvelyras deimantą, kol sakiniai juose tampa elegantiški ir tikslūs, ir tikslingi. Ji dažnai man ir tikriausiai kitiems pasako: „Parašytą savo tekstą redaguok keliasdešimt kartų, kol jis bus tinkamas spaudai ar knygai.“ Ypač tai svarbu knygose, skirtose vaikams. Jiems rašyti reikia labai atsakingai, nes dar neužteršta triukšmingomis pasaulio naujienomis jų siela yra atvira gėriui ir grožiui. Vaikai kaip kempinė sugeria tai, ką vėliau į aplinką išspinduliuoja per savo idealus, pomėgius, veiklą…

Suaugusieji yra linkę vaiką saugoti nuo paties gyvenimo, kuris verda aplinkui, manydami, kad dar per anksti žengti į jį, dažnai kupiną tragizmo, skatinančio liūdesį ir gėlą… Be abejo, džiaugsmas vaiko gyvenime yra brangenybė. Bet ir liūdesio bei skausmo potyriai grūdina ir kilnina, jeigu šalia būna patikimas ir tvirtas vedlys. Šiuo atveju – knyga. V. Žilinskaitės knygos yra unikalios: jose mainosi neslepiamo vaikiško džiaugsmo ir paslėpto arba nujaučiamo suaugusiųjų pasaulio liūdesio ir skausmo akimirkos. Tų knygų vertę ir populiarumą paliudija, kad kai kurios Vytautės Žilinskaitės knygos vaikams yra leidžiamos po keletą kartų. Tarkim, „Robotas ir peteliškė“ (1978,1985) arba „Kelionė į Tadandriką“ (1984, 2003, 2013). Būtent šios knygos yra nuspalvintos nevaikišku liūdesiu, tragizmo nuojauta. Per džiaugsmo ir liūdesio sandūrą mažas žmogus ruošiamas turiningam gyvenimui. Tai yra V. Žilinskaitės knygų, tiksliau – jos talento, vertybė. Tokios knygos ruošia vaiką ne lengvam pasivaikščiojimui po gyvenimą, o moraliniam apsisprendimui: ką rinktis – gėrį ar blogį, egoizmą ar kilnumą… Ir nereikia bijoti, kad, skaitydamas knygą, jos siužete susidūręs su moralinėmis problemomis vaikas patirs emocinį šoką. Atvirkščiai: per knygą jis mokomas tų vertybių, kurios yra amžinos ir kurių galbūt nepajėgia jam įdiegti kai kurie lengvabūdiškai nusiteikę arba vaikų auklėjimui laiko neturintys tėvai.

O apie satyrines Vytautės Žilinskaitės knygas niekas nepasakė taikliau už iškilųjį literatūros kritiką ir tyrinėtoją Vytautą Kubilių. „V. Žilinskaitės knygos – dažniausiai ne istorijas pasakoja, o svarsto kokią nors problemą, ji „filosofuoja“ pasirinkta tema, naudodamasi stulbinančiomis hiperbolėmis, fantastiškais įsivaizdavimais, kurdama absurdiškas situacijas. Jos humoreskos nėra lėkštas šmaikštavimas, jose niekados nėra nė šešėlio vulgarumo ir nešvankumo, bet jos geliantis sąmojis, stebinantis groteskas ir išradingumas taiko į pačią išjuokiamo reiškinio esmę. Vytautė Žilinskaitė gana esmingai pakeitė lietuviškojo sąmojo pobūdį, intelektualizuodamajo ištakas ir išraišką dabartinės prozos ir poezijos dvasia.“

Turiningas literatūrinis Vytautės Žilinskaitės gyvenimas užfiksuotas prieš keletą metų išleistoje jos Bibliografinėje rodyklėje, kurią parengė Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centras. 130-tyje Rodyklės puslapių suregistruotas rašytojos kūrybinio gyvenimo kraitis: knygos ir jų vertimai į pasaulio kalbas, tekstai rinkiniuose ir periodikoje. Iš Rodyklėje surinktų Vytautės knygų vertimų galima susidaryti vaizdą apie neregėtą šios rašytojos kūrinių paplitimą pasaulyje. Jie skaitomi keliasdešimčia pasaulio kalbų. Jei skaičiuotume abėcėlės tvarka, pamatytume, kad Vardynas prasideda anglų, armėnų, azerbaidžaniečių, baltarusių, bulgarų, čekų, eina per rusų, ispanų, kroatų, kirgizų, latvių, lenkų, portugalų ir t. t., o baigiamas ukrainiečių, vengrų, vokiečių, turkmėnų, uzbekų kalbomis…). „Bibliografijos rodyklėje“ rasime puslapius, kur ieškoti knygų rinkiniuose ir periodikoje spausdintų humoreskų ir satyros perliukų, pasakų vaikams ir suaugusiems, apsakymų, eilėraščių, apybraižų, straipsnių, atsiminimų, pokalbių, pasisakymų, recenzijų… Kruopštūs bibliografai (sudarytoja Rima Navickaitė) čia surinko daugiau kaip du tūkstančius pozicijų. Linkiu, kad Lietuvos rašytojai deramai pagerbtų savo kolegę su jubiliejumi, o jos knygas pamėgę skaitytojai – vaikai ir suaugusieji – bent mintyse nusiųstų po rožę.