(Ne)nuobodi senutė su skarele

Aldona Ruseckaitė. Žemaitės paslaptis: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 232 p.

Kad ir kaip liūdnai bei pesimistiškai tai nuskambėtų, tačiau manau, kad lietuvių literatūros mokymas mokyklose dažnai atbaido jaunus žmones nuo meilės lietuvių rašytojams. Jie dažniausiai pateikiami kaip kanoniški, vienapusiški ir… nuobodūs. Jokių įdomių biografijos faktų, jokių kūrybinių „nukrypimų“.Todėl nenuostabu, kad nuo mokyklos laikų dažnam sąmonėje yra išlikęs Žemaitės vaizdinys – tai rimta, santūri senučiukė su jos „prekiniu ženklu“ tapusia skarele. Todėl Aldonos Ruseckaitės pasirinktas knygos pavadinimas – Žemaitės paslaptis – itin intriguojantis. Nors, kaip gerai žinome, negalima spręsti apie knygą iš viršelio (kuriame, kaip bebūtų keista, toji pati visiems gerai žinoma Žemaitė su savaja skarele). Pažiūrėkime, ką gi mums atskleis iš pirmo žvilgsnio intriguojančios knygos puslapiai.

Aldona Ruseckaitė – gerai Lietuvos kultūriniame ir literatūriniame gyvenime žinoma asmenybė. Poetė, prozininkė, muziejininkė jau ne pirmą kartą savo kūrybos objektu pasirenka lietuvių literatūros klasiką – 2012 metais rašytoja išleido knygą Šešėlis JMM, paremtą poeto Maironio biografijos faktais. Dabar Ruseckaitė grįžta į jai jau pažįstamą literatūros žanrą su Žemaitės paslaptimi.

Pati autorė teigė, kad „Žemaitė gyvybinga, spalvinga, įdomi, o dabar mūsų dienomis vertinama kaip nuobodi bobutė su skarele. Todėl ir norėjau parodyti jos gyvybę.“ (kamane.lt, 2015-11-05) Taigi rašytojos tikslas aiškus – atskleisti nežinomą, paslaptingąją Žemaitės pusę. Romanas (prie šios knygos žanro apibrėžties dar grįšime) – iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, kaip kad ir Žemaitės su skarele portretas. Tačiau įsigilinus – painus kaip pačios Žemaitės gyvenimas. Visgi tas painumas ne visada atrodo pateisintas. Romanas pradedamas kone įdomiausiu jo vaizdu – Žemaitė rašo ir bendrauja su savo kuriamais personažais. Tokia kuriama fikcija – pirmasis impulsas atskirti Žemaitę nuo jos kūrinių ir personažų ir pažvelgtį į ją kaip į asmenybę. Toks fikcijos ir realybės supynimas nesujungia, bet kaip tik atskiria dvi plotmes: rašytojos gyvenimo ir jos veikėjų gyvenimo. Kitaip sakant, tai, kad Žemaitė rašė apie kaimą, nereiškia, kad ir jos gyvenimas apsiribojo kaimo žmogaus kasdienybe. Tuo pačiu Ruseckaitė atskleidžia ir kūrėjo problemą – „nesutarimą“ su savo kūriniais ar jų personažais. Taigi iš pirmo žvilgsnio iš romano konteksto tarsi iškrentančio epizodo funkcija atsiskleidžia skaitant toliau – tai atskirtis tarp Žemaitės asmenybės ir jos kūrinių.

Nors vis dėlto, ne kartą knygoje pabrėžiama, kaip Žemaitė mylėjusi kaimą. Viena iš priežasčių – jai išvykus į Vilnių kaime lieka Konstantinas Petrauskas. Žemaitės ir Petrausko meilės linija tampa pagrindiniu knygos akcentu. Turbūt labiausiai šioje knygoje žavintis dalykas – lyg skaitytum tai, ko neturėtum skaityti. Mat pateikdama fragmentus iš Žemaitės laiškų ir jais remdama Petrausko ir Julijos meilės istoriją, Ruseckaitė nepamiršta paminėti, kad Žemaitė prašė jos laiškus deginti, nenorėjo, kad kas kitas juos pamatytų. Todėl skaitytojui suteikiama galimybė tarsi pažvelgti „pro rakto skylutę“. Juk smalsumas – ne nuodėmė? Tarsi kokių nors tabu nepaisymas sustiprina skaitymo patirtį, ir kartais netgi visai neintriguojantys laiškai tampa įdomesni.

Iš tiesų, kalbant apie veiksmo intrigą ar taip ryškiai iškeliamą „paslaptį“ – tenka šiek tiek nusivilti. Skaitant romaną neapleidžia įspūdis, kad štai šitą laiško fragmentą jau skaičiau. Rodos, tokia intriguojanti meilės linija turėtų vystytis, keistis, tačiau deja skaitytojas taip ir lieka su tais slaptais meilės laiškais rankose, be taip laukto atsakymo – tai kokia gi ta tikroji Žemaitė, kokia jos paslaptis? Ar tai jau viskas?..

Autorę galima pagirti už puikiai pasirinktą kalbėjimo būdą – Žemaitei būdingas stilius, leksika, leidžia įsijausti būtent į tą laikotarpį ir asmenybę. Ironija, atvirumas, kartais netgi stačiokiškumas verčia ir šyptelėti, ir (jei dar iki šiol nejutome) pajusti simpatiją tiek autorei, tiek pačiai Žemaitei: „ kaip jau įkrenta meilė – tai aršiau trydos, joks rašalas negali įveikti “. Rodos, kad pati Žemaitė pasakoja savo istoriją. Kalba pasižymi vitališkumu, ekspresija.

Taip pat skaitykite:

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Paaiškėjo, kada vyks atsisveikinimas su poete Violeta Palčinskaite

Mirė rašytoja Violeta Palčinskaitė

„MO lauke“ poezijos skaitymų rengėjas Z. Pakštaitis: „Galbūt kai kam tai yra vienintelis sąlytis su šiuolaikine poezija“

Klausimas vasarai

Visgi šis rašymo būdas kartu ir klaidina. Tai kelia klausimų (kaip jau anksčiau minėta) ir dėl knygos žanro. Rodos, kad lyg ir klausome pačios Žemaitės pasakojimo, kartais galime netgi stebėti jos dialogą su savimi: „ Kas bus toliau, nė išgalvosim, nė atspėsim, gyvenkim dabartiniu laiku “ (p. 23). Visgi dažniausiai pasakojama trečiu asmeniu: „Vilnius Juliją ryja lyg godi gyvulio koserė.“ (p. 21) Tuomet atsiranda dar ir teksto dalys, kuriose kalba balsas. Kyla painiava – kur čia fikcija, o kur dokumentika? Toliau gilinantis (ir čia jau tikrai reikia ne tik skaityti) kyla įspūdis, kad balsas – tai pačios Ruseckaitės, autorės balsas. Tarsi savisauga – štai čia mano balsas, čia fikcija, galiu kurti savo Žemaitę. Bet… nesukuria. Nes iš esmės balsas ir pagrindinis romano tekstas – beveik niekuo nesiskiria. Skirtis galėjo būti pasviruoju šriftu paryškinti Žemaitės laiškų fragmentai, visgi jų galime rasti tiek balso, tiek pasakotojo tekste. Tuomet ir kyla klausimas – kam taip komplikuoti tai, kas visai nėra sudėtinga? Taip suskirstytos teksto dalys, lyg turėję atskirti fikciją nuo dokumentikos, tik trikdo teksto vienovę. Negana to, galime rasti ir trečią struktūros vienetą, pavadintą intarpu – tai dokumentiniai intarpai, kuriuose pateikiami faktai – pavyzdžiui, Žemaitės susitikimas su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu (p. 20), kurie visiškai neįsipina į istoriją ir tik blaško skaitytoją. Įdomu, žinoma, Žemaitės bendravimas su kitais to meto kultūros veikėjais ar jos nuopelnai literatūrai, tačiau kam tai „įmesti“ į romano kontekstą, jeigu šie faktai neišplečiami, ar, galų gale, į juos neįpinama nė kiek fikcijos. Kiek įdomesnis sprendimas – kalbantys Žemaitės daiktai – tarp jų ir žymioji skarelė – kurie kuria daiktiškąjį Julijos pasaulį.

Visuomenė, literatūros kritikai, istorikai dažnai yra linkę idealizuoti lietuvių literatūros klasikus, todėl nesusimąstome, kad jie buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes. Visgi, rasti ką nors labai šokiruojančio šiame romane besitikintys skaitytojai tikrai nusivils. Neatskleidžia ši knyga Žemaitės kaip maištininkės, greičiau parodo, koks ji buvo žmogus – su savais jausmais, klaidomis. Kitokia, išskirtinė savo kūrybiniais gebėjimais, požiūriu, tvirtumu, tačiau kartu tokia pat savo abejonėmis, emocijomis, tikėjimu. Taip, ji rašė meilės laiškus jau būdama brandaus amžiaus. Taip, ji sėdėjo kalėjime. Bet kad Žemaitės paslaptis būtų pavadinta intriguojančiu romanu, pagaliau atskleidžiančiu kitokią, mums nežinomą Žemaitę, be tos visiems gerai pažįstamos skarelės – kažko pritrūksta. Autorė teigė: „Kokį įsivaizduoju skaitytoją? Pirmiausia, žinoma, vidutinio ir vyresnio amžiaus moteris, nes ta meilė gali patraukti… Bet jau dabar, per knygos sutiktuves, teko rašyti autografus ir trejų metų panelei, ir devyniasdešimt penkerių metų senjorai. Tikiuosi, jog gal koks vienas kitas vyras irgi perskaitys…“ (kamane.lt, 2015-11-05) Manau, kad A. Ruseckaitė labai teisingai apibrėžė šio romano skaitytojų auditoriją. Visgi pačios autorės užsibrėžtas tikslas parodyti kitokią Žemaitę ir šios recenzijos autorės viltis, kad tokia knyga galėtų sudominti moksleivius, kuriems Žemaitė yra įtraukta į privalomų perskaityti autorių sąrašą, taip ir liko neišpildyta.