Galerijų savaitgalis. Maratonas

A. Makštutis-Maksimilianas „Pirk Tikrą Meną” (2014). A. Mikuckytės nuotr.

Rugsėjo 9–10 dienomis vyko „Vilniaus galerijų savaitgalis“. Šis renginys suvienijo pirmąsias rudens sezono šiuolaikinio meno parodas ir tokiu formatu Lietuvoje vyko pirmą kartą.

Vilniaus galerijų savaitgalį organizavo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. Renginio programa siūlė aplankyti jau anksčiau atsidariusias parodas galerijose, kurios šia proga veikė ilgesnes darbo valandas. Vyko parodų atidarymai, performansai, atviros studijos, nemokamos ekskursijos, kūrybinės dirbtuvės, diskusija apie štai tokio renginio Lietuvoje poreikį ir ateities perspektyvas.

Aš pasirinkau aplankyti trijų parodų atidarymus rugsėjo 9 dieną: parodos „Šešėliai“ atidarymą Šv. Jono gatvės galerijoje, parodą-performansą „Parodyk man mano vakar“ galerijoje-bute „Studium P“ bei parodos „Laiško kūnas“ atidarymą „Sodų 4“. Tarp pirmųjų dviejų parodų atidarymų įsiterpė ir Nacionalinėje dailės galerijoje vykęs benamių kūrybos projekto ekspozicijos „Padainuok man labanakt“ pristatymas bei jį lydintis performansas, neįtraukti į renginio programą, tad kas valandą teko skuosti vis į naują galeriją.

Tokia soti meno porcija leidžia įvertinti kiekvieną parodą kitų ekspozicijų kontekste, tačiau, patekus į štai tokį maratoną, nei fiziškai, nei dvasiškai, nei mentaliai neįmanoma giliau išnagrinėti kiekvieno eksponato estetikos ir koncepcijos. Šiame tekste pateiksiu apžvalginę trijų parodų panoramą, paremtą bendru vaizdu ir atidarymų metu surankiota informacija. Sakoma, pirmas įspūdis būna teisingas…

Septyniolikta valanda

Parodoje „Šešėliai“ dalyvauja penkių menininkų kūriniai: grafiko Artūro Rožkovo, skulptorių Juozo Budzinausko, Artūro Makštučio, Mariaus Skudžinsko bei garso menininko Vadimo Korotajevo skulptūros, objektai, grafika, bei garso instaliacijos. Parodos kuratoriai Marius Skudžinskas ir Artūras Makštutis kviečia į eksponatus pažvelgti kaip į minčių šešėlius. Paprastai tariant, projekto iniciatoriai siūlo štai tokią grandininę schemą: pastebėtas objektas meta savo šešėlį kūrėjo smegenyse, kuris įgyja vaizdinio formą, tuomet vaizdinys tampa nauju, antros pakopos, objektu, o materiali idėjos išraiška, meno kūrinys, yra jau to vaizdinio šešėlis, trečios pakopos objektas. Tačiau parodos tematika plati ir atvira interpretacijoms. A. Makštutis atidarymo metu priminė, jog šešėlio sąvoka vartojama ir ekonomikoje, kalbant apie nelegalią rinką.

Šešėlio kosmogonija

A. Makštutis-Maksimilianas „Garsai galvoje” (2016). A. Mikuckytės nuotr.

Ši paroda filosofiška, daugiabriaunė, masyvi. Kūrinių autorius vienija sąsajos su underground‘u (pogrindžiu, alternatyva), ready-made raiškos būdas, tariamos ir gražios klaidos. Visi šie bendrieji vardikliai glūdi šešėlio aprėptyje: pogrindis asocijuojasi su rūsiais, kur mirksi pavargusios lemputės, knibžda bohema, verda diskusijos ir tįsta šešėliai; fabrikinės gamybos daiktai perdirbami, jiems suteikiamas meno kūrinių statusas ir jie tampa savo funkcionalumo šešėliais arba atvirkščiai – pirminė objektų paskirtis virsta tik šešėliškai reikšminga; klaidos gali likti nepastebėtos, gali sąmoningai būti paslėptos šešėlyje, klaidos gali atsirasti realistinio piešinio šešėlį vertinant pagal akademines taisykles, pati klaida yra šalutinis šešėlio, užribio, nukrypimo nuo normos sinonimas.

Taip pat skaitykite:

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ruduo: sugrįžtantys šedevrai, nauji vardai ir netikėti meno pažinimo būdai

Kelionė į Žemės šerdį: nežmogiškojo laiko ir erdvės patyrimas L. Kulbytės parodoje

MO Jaunos kritikos stipendijos laureatė A. Jasiukaitytė: „Man svarbu, kad pats tekstas irgi būtų meno kūrinys, o ne tiesiog dokumentas“

G. Lukaitė apie savo autorinės technikos atradimą: pamačiau, kad išeina maži stebuklai

Caravaggio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazės“ interpretacijos: „Jos transformacija įvyko viduje“

Antropologė A. Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Atnaujinta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia švyti nauju stogu ir mūru

„Vizionierė, įtvirtinusi savitą pasaulį“: Kolumbijoje kūrusios menininkės N. Šivickas darbų panorama pasiekė Lietuvą

Giliausiai į šešėlio studijas pasinėręs pasirodė parodos kuratorius ir skulptorius A. Makštutis-Maksimilianas. Jo objektai lakoniški, metaforiški, sąmojingi. Dailininkas prapuldo horizontą už betoninės kalvos, išdygusios ant gulsčiuko. Pasukę iš žalvarinės medituojančios galvos kyšančią rankenėlę išgirstame garsus galvoje, kaip siūloma, interpretuotinus kaip objektų ar reiškinių, įvykių šešėlius, – muzikinės dėžutės melodiją. Šešėlių indas nesandarus, leidžiantis šešėliams laisvai cirkuliuoti. A. Makštučio-Maksimiliano darbams interpretuoti lyg paruoštukės kabo ir jo samprotavimai apie šešėlio kosmogoniją. Tad, turėdami omenyje, kad, šio skulptoriaus nuomone, nematomas daiktas gali turėti tik nematomą šešėlį, taip pat tai, kad šešėlis gali persikelti į kitą daiktą, galime daryti prielaidą, jog regime neregimų daiktų neregimų šešėlių indą.

Žmogaus tęsiniai

A. Makštutis-Maksimilianas „MKČ 1905 – 2015″ (2015). A. Mikuckytės nuotr.

„Prano“ burnoje įmontuotas ventiliatorius burzgia ir, rodos, beria žodžius, kedena plaukus naujų idėjų vėjo gūsiais. Smegenų formos muilinė siunčia akivaizdžią žinią, imituoja biologijos mokslo modelius ir neva anatomiškai pademonstruoja propagandos pažeistų, lobotomizuotų, smegenų vidų. Kitame objekte panaudotas inception‘o principas – žmogus-šešėlis žvelgia į M. K. Čiurlionio knygą, ant kurios viršelio – paveikslėlis, kuriame pavaizduota, kaip žmogus-šešėlis žvelgia į… Ši kompozicija taip pat perdirba sustabarėjusią knygos, kaip mokslo simbolio, ir šviesos paralelę, akims skirdama šviesos šaltinio vaidmenį. Šiam kūriniui būtų galima pritaikyti ir medijų teoriją, kurios vienas autorių Marshallas McLuhanas šviesą apibrėžė kaip vieną svarbiausių medijų, leidžiančių prabilti ir kitoms medijoms, kurias ji padaro matomas, bei, kas aktualu šio kūrinio atveju, medijas vadino žmogaus tęsiniais.

Metalinis asiliukas siūlo pirkti tikrą meną ir kviečia į pasvarstymus apie dviejų rūšių menininkus. Tuos, kurie apšviesti žiniasklaidos rampų šviesų, ir tuos, kurie kuria šešėlyje ir džiaugiasi savo darbo vaisiais. Šalia kaba išgarsėjusio, tačiau antrojo tipo menininko kūrinio šešėlis – Vytauto Kasiulio eskizo vitražui atspaudas. A. Makštučio-Maksimiliano klientas užprašė pakeisti paveikslo rėmą, o rėmelio pamušale buvo atsispaudę eskizo kontūrai. Skulptorius svarsto: „Jeigu Originalas kainuoja krūvą pinigų, tai jo šešėlis? Jis – neįkainojamas“ ir įrėmina šią meno kūrinio „rentgeno nuotrauką“ bei suteikia jai savarankiško meno kūrinio statusą. Skulptorius parodai taip pat parengė nuotraukų ciklą „Prapuolę“, kuriame užfiksuoti ant sienų sukabinti rakandai ir brangenybės bei sugretinti kadrai, kuriuose objektai pašalinti, tačiau murzinose sienose palikę savo siluetą, švaresnius, užkonservuotus plotus. Laikrodžių, kryželio, paveikslų vaiduokliai įsigeria į sienas ir pasilieka amžiams.

Gyvosios gamtos aidas

A. Rožkovas „Paskutinė giesmelė” (2016). A. Mikuckytės nuotr.

M. Skudžinskas galerijoje įtaisė antikvarinį laikrodį su gyvomis kukuojančiomis gegutėmis ir kūrinį pavadino „Gimę nelaisvėje“. Paukštukai, supratę diskriminacinę savo padėtį visuomenėje, prieš parodos atidarymą išskrido į sąlyginę laisvę ir nutūpė galerijos sietynuose. Gegučių kukavimas laikrodžiuose iš tiesų primena gyvosios gamtos aidą, jos šešėlį. Kitas M. Skudžinsko darbas – instaliacija „Išsigandęs pavėsyje“, yra šiuolaikinės kultūrinės mišrainės atspindys. Senovinio skonio užuolaidos, sunertos iš medinių ritinėlių, pamaldžiai suglaustos rankos ir internetinių memų veidas. Tad šiuolaikinė kultūra koreguojama praeities kultūrų šešėlių ir atvirkščiai – ant praeities reliktų šiandienė sąmonė meta šešėlį ir interpretuoja tuos artefaktus jau per turimos patirties akinius, neišvengiamai suteikiant šiems papildomų poteksčių, kurių galbūt pačiame objekte ir nėra. Kurios yra tik mūsų mintyse kaip objektų šešėliai, bet negalėjo būti objekto žmogiškųjų amžininkų šešėliais.

Artūro Rožkovo kūrinių salėje patenkame į profesionaliojo meno šešėlį, kuriame slapstosi industrinis dizainas. A. Rožkovas paprastai kuria plakatus, muzikinių albumų, knygų viršelius, drabužius, alaus etiketes, interjerus. Jį įkvepia liaudies menas, vaikiškos knygutės, fantastika, komiksai, plakatai, gatvės menas, sapnai, muzika. Tad nieko keisto, kad šio autoriaus kūriniai popartiški, psichodeliški, beje, primenantys groteskiškus Jurgos Ivanauskaitės paveikslus. Jo gaublys nukrenta, pasaulis susipurto ir veidai ima pintis tarpusavyje, akys atsiranda ant liežuvio, iškyla ilIuminati piramidė su akimi, leidžiasi skraidančios lėkštės, pažyra kaukolės, praskrenda drakonas. Paukštelis čiulba paskutinę giesmę, prasiveria pragaras, atsisuka tamsiosios mėnulio ir saulės pusės, krenta žvaigždės.

Mitinė sąmonė

J. Budzinauskas „Skaldyk ir valdyk” (2014). A. Mikuckytės nuotr.

Visko, kas vyksta šių kūrinių siužetuose, ir nenupasakosi, ir neįvardinsi. Nepaisant ryškių spalvų ir siužeto nekonkretumo, iš drobių sklinda juodoji pasaulio pusė, nesaugus šešėlis, nežinia, žadinanti baimę ir dirginanti vaizduotę. A. Rožkovas savo kūriniuose tarsi kuria ir pasakoja XXI amžiaus legendas ir mitus. Na, o šie niekada nebūna su laimingomis pabaigomis, tiesmukai juos traktuojant, kupini žiaurumo ir destrukcijos. Bet viskas tik simbolika ir žmogaus noras žinoti ir paaiškinti. Ir šiuolaikinis žmogus negali apie visus sau iškylančius klausimus pasigoogle‘inti, ir jam kaip antikos laikų piliečiui reikia mitologijos. Kita vertus, kadangi taip daug jau išrasta, ištirta, įrodyta ir aprašyta, dažniausiai kuriama mitologija apie ateitį. O ateities mitologija ir vadinama moksline fantastika, astrologija, sapnininkais ir t. t.

Po štai tokio pirmapradžio chaoso patenkame į minimalistinę J. Budzinausko šešėlių tylą. Iš vandens čiaupų sukurta žvaigždė, sudegusi medinė, o pasak pavadinimo, dar ir pavogta žvaigždė. Penkiakampės žvaigždės geometrinė forma autorių domina kaip aukso pjūvio taisyklės įsikūnijimas. Ant šių dieviškųjų proporcijų istorinių šaltinių dėka kritęs komunizmo šešėlis. Gal J. Budzinausko kūryboje ir kalbama apie tai, jog sovietai pavogė antikinę žvaigždę. Aktualus ir kitas – pačios žvaigždės ant sterilių baltų sienų metamas šešėlis. „Skaldyk ir valdyk“ – politikuoja kitas kūrinys ir suskaldytus akmenis paverčia marionetinėmis. Penki stiklainiai konservuotų žaislų anūkams ir ateities kartoms, penki stiklainiai vaikystės ir prisiminimų. Kažkodėl prisiminiau Ray Bradbury‘io „Pienių vyną“. „Ištrinti rėmai“ – ne Malevičiaus juodas kvadratas, dailės istorijos, XX a. II dešimtmečio šedevro šešėlis. Ši šešėlių kupina paroda vyks iki rugsėjo 30 dienos ir kvies atrasti dar įvairesnių šio fizikinio reiškinio interpretacijų.

Devyniolikta valanda

Antroji paroda vyko šešių kambarių bute, kuriame gyvena menininkai, telpa knygynas „Juodas šuo“ ir studija-galerija „Studium P“. Ši ekspozicija, palyginti su pirmąja, kameriškesnė, jauna, eksperimentinė, postmodernistinė, tad, nepaisydama proporcingumo reikalavimo, aprašysiu ją taip, kaip to reikalauja pati medžiaga. Renginių erdvės „Studium P“ įkūrėjas, videomenininkas Simonas Nekrošius yra tvirtinęs, jog šioje erdvėje parodos bei kūrybiniai projektai dažniausiai veikia tik vieną vakarą, tad, jei parodos išvysti nebepavyks, kviečiu pasižvalgyti virtualiai.

Geltonas kupolas

S. Nekrošius „Prie geltono kupolo. Falsifikacija” (instaliacija). A. Mikuckytės nuotr.

Autoriai ir jų kūrinių pavadinimai sukabinti ant durų, o juos susieti su eksponatais palikta jau pačių žiūrovų valiai ir jų kultūrinio pasaulio aktualijų išmanymui. Parodoje sukinėjosi bent trys autoriai, neformaliai pasakojo apie savo kūrinius ir kvietė klausti. S. Nekrošius parodoje pristatė savo meninio-socialinio eksperimento „Prie geltono kupolo. Falsifikacija“ eksperimento dokumentaciją. Menininkas pusantro mėnesio rinko depozitą iš konteinerių ir kišo į taromatus. Autorius norėjo savo kailiu patirti, kaip jaučiasi atskirtį patiriantis visuomenės sluoksnis, patyrinėti aplinkinių reakcijas.

S. Nekrošius pastebėjo, jog, įvedus taromatus, padaugėjo tvarkingai atrodančių piliečių, užsiimančių šia veikla, bei tai, kad užkietėję taros rinkėjai, kuriems tai yra pragyvenimo šaltinis, pluša kiaurą dieną ir yra pasiskirstę teritorijas. S. Nekrošius pradžioje kiek gėdijosi praeivių žvilgsnių, tad tarą rinko tik vakarais, vėliau ėmė ieškoti grobio ir dienomis. Žinojimas, jog tai tėra vaidmuo, projektas, leido menininkui išvengti didelio diskomforto, bet taip pat užtrenkė duris tikrų benamių situacijos potyriui. Butelių rinkėju tapdamas tik laisvu laiku, S. Nekrošius sugebėjo per pusantro mėnesio taip užsidirbti apie 200 eurų. Taigi, žinojimas, jog minimali mėnesinė alga yra 380 eurų, kelia dviprasmiškų minčių.

Pelenų dienoraštis

Pavel Pavel „Metai ir viena savaitė. Atminties teritorijos” (instaliacija). A. Mikuckytės nuotr.

Bet, nesiveldami į ekonominius svarstymus, išgirdome įdomių istorijų apie padirbtus brūkšninius kodus, klijuojamus ant rankų ir kišamus į taromatus. Parodoje eksponuojamos nuotraukos, kuriuose užfiksuota butelių medžioklė, grobio bokštai, vaizdai iš kelionių dviračiu konteinerių maršrutu, taip pat kačerga, skirta buteliams ištraukti iš kupolinių plastiko perdirbimo konteinerių, skirtingos taros rūšys su padirbtais brūkšniniais kodais, išdidinti uždarbio čekiai. Tad S. Nekrošius, greičiausiai įkvėptas NDG vykstančios benamių kūrybos parodos, kurios atidarymo metu kartu su likimo nuskriaustaisiais atliko muzikinį performansą, tyrinėjo socialinius paribius, kartu elgėsi ekologiškai.

Pavel Pavel instaliacija „Metai ir viena savaitė. Atminties teritorijos“ taip pat susijusi su dokumentavimu. 2014 metais surūkytų cigarečių pelenai, kiekvieną mėnesį pilti į atskirą maišelį. Pavel kūriniai vėlgi šiek tiek asocijuojasi su perdirbimu bei su ready-made strategija. Vesti pelenų dienoraštį jį paskatino rastas išmestas štampas su prasukamomis dienomis. Šis kūrinys galėtų kalbėti apie rūkymo žalą sau, aplinkiniams, atmosferai, bet tokių intencijų užuominų autorius nepateikė. Didaktika ir sentimentai postmodernizmui svetimi. Šalia – nuotraukos iš Pavel rasto, kažkieno pamesto albumo.

Tarakonų simfonija

M. Smulskis „Įsiklausymai” (instaliacija). A. Mikuckytės nuotr.

Mikalojaus Smulskio kūrinys „Įsiklausymai“, kaip pats autorius pripažino, jam nepavyko, tačiau autorius mielai papasakojo koncepciją – tarakonai, laipiojantys stiklainiuose, ir prie jų priklijuotas mechanizmas, daugybę kartų paaštrinantis garsą. Žodžiu, turėjome girdėti tarakonų kojų simfoniją, tačiau ne prasčiau per ausines skambėjo ir natūralus parodos grindų mindžiojimo ir lankytojų murmesio koncertas. Per koridoriuje kabančias ausines galėjome pasiklausyti dainos apie plauką pyragėlyje, o vonioje buvo Lauros Marijos Balčiūnaitės instaliacija „Fontano mergaitė“. Menininkė sąmoningai nusprendė pagąsdinti bent šiek tiek skonio turinčius parodos lankytojus: auksinės pirštinės, dirbtinės gėlės, rožinis aksomas.

Laikas nešti muilą į lauką, kur vyksta Andrejaus Polukordo performansas „Žmogus laiptuose“. Mediniai laipteliai pritaisyti ant medžio kamieno, o ant jų – vaikinas su juodais akiniais ir sidabrine kepure su snapeliu gliaudo saulėgrąžas ir selfinasi. Štai tokia žaisminga ir neįpareigojančia socialine kritika užbaigiame apsilankymą bute-klounų mašinytėje (nevadinu menininkų klounais, tiesiog stebiuosi, kaip bute gali tiek visko sutilpti?) ir keliaujame toliau.

Dvidešimta valanda

Projektų erdvėje „Sodų 4“ atidaryta paroda „Laiško kūnas“, kurioje pristatomi menininkų Arno Anskaičio, Žygimanto Augustino, Andrew Gryf Patersono, Francisco Janes, Geistės Kinčinaitytės, Aurelijos Maknytės, Vitalijaus Strigunkovo kūriniai. Parodos pavadinimą padiktavo anglų kalbos žodis body, reiškiantis pagrindinę laiško dalį. Pačią parodos koncepciją inspiravo menininkas Vitalijus Strigunkovas, prieš keletą metų pasisiūlęs nutapyti šv. Fabiolos portretą ir taip papildyti belgų menininko Francio Alÿs renkamą šios šventosios atvaizdų kolekciją. S. Strigunkovas sukūrė videofilmą, kuriame regimas susirašinėjimas su F. Alÿs asistentu.

Beveidžiai laiškai

Iš parodos. A. Mikuckytės nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šiuolaikinės technologijos išnaikino laiškų kūniškumą – pavertė juos skaitmeniniais, nepačiupinėjamais, nematerialiais, sugrūdo juos į ekranus. Tačiau parodos kuratoriai Jogintė Bučinskaitė ir Jurijus Dobriakovas laiško apčiuopiamumą traktavo platesne prasme ir įžvelgė kūniškumo nekintamumą. Jų nuomone, laiško kūniškumas – ne medžiagiškumas, bet pats procesas. Rašydami laiškus, mes savo žodžius ir mintis įbrukame virtualiam ar tikram popieriui, kuris tarpininkauja, atstovauja mums, reprezentuoja mus. Kitaip tariant, skaitydami laiškus, gavėjai įsivaizduoja priešais save jo autorių, jo kūną ir sielą. Ir atvirkščiai, rašydami laiškus, galvoje regime adresato vaizdinį.

Sutinku, jog šiuo aspektu laiško kūniškumas yra neatšaukiamas, nepanaikinamas, amžinas. Tačiau naujosios technologijos pakeitė tekstų kultūrą. Nežinau, ar esame atviresni, nes galime pasiskųsti ar pasidžiaugti kiekvieną sekundę ir akimirksniu gauti atsakymą, ar, priešingai, rašome tik visokias nereikšmingas banalybes, ar tvarkome reikalus, nes sentimentams metalo gabalai atrodo nepatikima ir netinkama vieta. Nežinau, ar tai, jog vietoje keleto sakinių, nupasakojančių, kokie esame, pavyzdžiui, laimingi, tiksliau išreiškia jausmus nei keletas eilučių šypsenėlių. Bet tikriausiai individualumas blunka ir laiškai, nors ir netampa vaiduokliais, tampa anonimais. O tai irgi bekūniškumo forma.

Laiko mašinos

Iš parodos. A. Mikuckytės nuotr.

Kuratoriams taip pat buvo įdomu panagrinėti, kaip tarpusavyje „susirašinėja“ menininkai, jų temos, kuratoriai, galerija, žiūrovai, skirtingi laikai ir erdvės. Parodoje regime ir kaligrafijos meno pavyzdžių – dailiai perrašyta Barboros Radvilaitės laiško ištrauka Žygimantui Augustui. Šis kūrinys turi ir istorinės, antropologinės vertės. Šios ištraukos pakanka, kad pamatytume milžinišką bendravimo etiketo skirtumą, šuolį. XVI a. viduryje B. Radvilaitė savo vyrą vadino savo maloninguoju ponu, Karališkąja Malonybe, o save – mažiausiąja tarnaite.

Stikliniame ekrane vyniojasi popieriaus lapai, ant kurių – šių gamybinė žaliava – medžiai. Taškeliai ant sienos primena vaikiškas knygutes, kuriose, sujungus taškus, išnyra paveiksliukas. Taškai taip pat primena brailio raštą, aklųjų susirašinėjimą. Kituose kūriniuose įstiklinti perspausdinti ar ranka perrašyti pažinčių laiškai. Vyriškis ieško moterų, kurios žino vienatvės skonį. Kitas, gyvenantis ir dirbantis kolūkyje, nenori savo dienelių leisti kaip vienišas medis plyname lauke. Šalia patefonas be garso suka vinilinę plokštelę, mirksi stalinė lempa. Iš tiesų laiškai, kaip ir nuotraukos yra laiko mašinos. Ekrane Sigitas Parulskis tyliai skaito laiškus – nenori pertraukti kitų laiškų murmesio.

Konservuoti prisiminimai

Iš parodos. A. Mikuckytės nuotr.

Rūsyje girdime lapų pūtiko gausmą ir regime besiknaisiojančias beždžiones, komunikuojančias be laiškų, tai – žmogaus privilegija. Kitame ekrane mergina, rodos, laukia laiško ir neramiai bindzinėja po kambarį pirmyn atgal. Per dykumą slenka kupranugaris, ir jo pėdsakus tuoj pat užpusto vėjas. Laiškų tema kiek siejasi su praeitos parodos – atminties tema. Laiškai padeda užkonservuoti nuolat kasdienybės ir laiko nupustomus prisiminimus. Parodos kuratorė teigė, jog parodoje pranašiškai daug lapų. Netrukus lapai užguls ir gatves bei pievas.

Galerijų savaitgalio tikslas buvo suvienyti šiuolaikinio meno projektus pristatančias erdves ir pritraukti į renginius platesnę nei įprastai lankytojų auditoriją. Iš tiesų žaidybinis elementas į parodų atidarymus pritraukė daugiau ir įvairesnių žiūrovų. Bet juk svarbiausia ne kiekybė, o kokybė. Iš aplankytų parodų atidarymų matyti, jog šis renginys į savo programą įsileidžia ir tokius institucinius milžinus kaip Šiuolaikinis meno centras, ir tokias alternatyvos nišas kaip „Studium P“ ar „Sodų 4“. Ir tai yra pagirtina praktika. Žinant, jog tokio tipo renginys Lietuvoje vyko pirmą kartą, telieka paspausti organizatoriams ranką.