J. Kubilius apie S. Spurgos romaną: istorija – savimonės pamatas

Saulius Spurga „Iliuzijos – irgi gėlės“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. Dailininkas – Linas Spurga.

Įsidėmėtina: vis agresyviau mūsų patriotinę, kultūrinę ir, žinoma, literatūrinę savimonę puolant kičui, pasirodė tikrai geras Sauliaus Spurgos istorinis romanas „Iliuzijos – irgi gėlės“ apie paskutinį Abiejų Tautų Respublikos karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį. Šis kūrinys atitinka žanro kanoną – puikus epochos idėjų, mąstysenos, papročių, buities, net to meto drabužių ar kalbėsenos stiliaus pažinimas, perteikimas, įsijautimas į veikėjų emocines būsenas.

Tačiau net ne tai šiame romane yra vertingiausia. Kai lygiomis teisėmis kūrinyje susitinka istorija, filosofija ir psichologija, o visą šį derinį dar pagilina subtilios mitologinės užuominos, realybę koreguoja iliuzijos, kai tikrovės ribas plečia meno pasaulis, galima tikėtis daugiasluoksnio, gyvo kūrinio. Taip šįkart ir nutiko.

Negana to, romano visuma ima byloti istoriosofine išmintimi – Abiejų Tautų Respublikos likimas, klastingi jos padalijimai ir valstybingumo tragedija jau suvokiama ne kaip vienkartinis nutikimas, o kaip žmonių (kartu ir jų valdovo, šiuo atveju karaliaus Stanislovo Augusto) valios, atsakomybės, moralės, istorinės nuojautos fenomenas, beje, ir kaip istorinės logikos kerštas.

Kadangi romane viskas yra persmelkta minėtos kone hegeliškos vienybės, itin spalvingi, įtikinami ir gyvi tampa veikėjų charakteriai, o ką jau kalbėti apie kunigaikštį Gimbutą, reprezentuojantį lyg iš istorijos ūkų kylančią lietuvių tautinę savimonę su visa jos mitologine gelme, prietarais, garbės supratimu, baisiomis žmogiškosiomis ydomis, dvasiniu grožiu ir žiaurumu.

Saulius Spurga. Evgenios Levin nuotrauka

Tad nieko keista, kad ir kompoziciniuose „Iliuzijos – irgi gėlės“ principuose galime įžvelgti prasminių aspektų: istorijos vyksmas yra daugybės sąmonių išvestinė, trajektorija. Ar ne todėl kiekvienas skyrius iš esmės apie tą patį pasakojamas vis kito veikėjo vardu (karaliaus virėjo, to paties kunigaikščio Gimbuto, jo žmonos Izabelės, Rusijos ambasadoriaus Jakobo Zyverso [dienoraštis], karaliaus dailininko Marčelo)?

Taip atskleidžiamas vis kitas to paties aspektas, galiausiai sukuriamas visuminis karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio paveikslas. Tikrovė, pasaulis iškyla kaip nevienprasmis, daugialypis darinys, kankinantis save, „analizuojantis“, kovojantis pats su savimi, taigi laikiškas, istoriškas, meniškai gyvas.

Taip pat skaitykite:

Tyrėja L. Citavičiūtė: Biblija yra svarbiausias L. Rėzos darbas Prūsijos lietuviams

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Be abejo, romano autorius nėra koks naivuolis, manantis, kad galima prikelti, sugrąžinti ar net pakeisti tai, kas jau buvo. Vis dėlto pagarba istorijai, jos žmonėms, jos faktams kuria artefaktus ir archetipus, o prisijaukinti istoriniai kontekstai virsta mūsų dienų tekstais, saugančiais ir istoriją, ir mus.