2010 10 23

Aušra Gudavičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Gytis Padegimas: „Ne Teatras publikai, bet publika Teatrui“

Režisierius Gytis Padegimas. Igno Stanio nuotrauka

Lietuvos nacionalinio dramos teatro 70-ies metų ir Kauno valstybinio dramos teatro 90-ies metų jubiliejų proga kalbiname režisierių, pedagogą, įvairiais laikotarpiais vadovavusį keletui Lietuvos valstybinių teatrų, iškilų Lietuvos kultūros veikėją ir aktyvų pilietį GYTĮ PADEGIMĄ, šiuo metu besirengiantį kurti savo šimtąjį spektaklį Kauno valstybiniame dramos teatre.

Ar kūrybingų ir aistringų asmenybių, galinčių patikimai plukdyti teatro laivą, Lietuvoje yra daugiau nei valstybinių teatrų, ar…? Ir kodėl tos pačios asmenybės, vos keletą metų pabuvusios vieno ar kito valstybinio teatro kapitonais, yra priverčiamos arba pačios panūsta vėl leistis į lemtingas klajones?

Kadaise, praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį, Gytis Padegimas vadovavo Kauno dramos teatrui ir mėgino siekti savosios valstybinio teatro vizijos. Teatre buvo organizuojamos tarptautinės dirbtuvės, vyko tarptautinis bendradarbiavimas, spektaklius statė užsienio režisieriai, buvo rengiamos diskusijos su įvairiais menininkais, puoselėjamas gyvas ryšys su Kauno Vytauto Didžiojo universitetu ir jo studentais.

1996 metais Prahoje, konferencijoje „Theatre in transision“, nagrinėjusioje reformų klausimus Rytų Europos teatre, devintojo dešimtmečio Kauno dramos teatro patirtis buvo pripažinta sėkmingiausia visoje Rytų Europoje. Tačiau, pasak paties režisieriaus, savo pedagoginę veiklą grindžiančio M. Čechovo aktoriniu metodu ir turinčio auklėtinių įvairiose Europos šalyse, Kaunas ir Lietuva devintąjį dešimtmetį tokioms reformoms dar nebuvo pasirengę.

O ar valstybiniai teatrai kūrybinėms reformoms pasirengę dabar? Ar valstybės atstovai, politikai pasirengę leisti kūrybingoms asmenybėms užimti joms priklausančias vietas prie valstybinių teatrų vairo? Ar valstybė suinteresuota turėti gebantį atsinaujinanti, aiškių meninių uždavinių siekiantį, žiūrovą lavinantį ir jo orumą keliantį nacionalinį teatrą?

Gerbiamas Režisieriau, ką Jums kaip kultūros ir meno žmogui reiškia sąvoka „Nacionalinis dramos teatras“? Ar ši sąvoka išreiškia kokį nors taip besivadinančio teatro išskirtinumą, ypatingumą, ar tai tėra administracinė klišė, skambus titulas?

Rengdamasis seniausio profesionalaus Lietuvos teatro – Kauno dramos teatro – 90-mečiui perskaičiau labai daug teatro problemas nagrinėjančios tarpukario literatūros. Tai Balio Sruogos, Juozapo Albino Herbačiausko, Liudo Giros, Juozo Keliuočio tekstai. Anuomet vyko nenutrūkstanti įvairių kultūros sričių veikėjų diskusija apie tai, koks turėtų būti valstybės teatras: kokia jo misija, koks jo santykis su tautine kultūra, su pasauline kultūra, koks turėtų būti vadovavimo modelis, repertuaras, koks turėtų būti santykis su žiūrovais. Štai tas klausimas neišsprendžiamas jau devyniasdešimt metų. Niekas nesikeičia – tik tiek, kad ano meto diskusijų dalyviai vartojo žodį „tautinis“, buvo nagrinėjamas teatro tautiškumo klausimas.

Kai būnu Londone, visada stengiuosi apsilankyti tame didžiuliame „laive“ Temzės upės kairėje pusėje – Didžiosios Britanijos nacionaliniame teatre. Gal todėl, kad jis buvo įkurtas palyginti neseniai (1963 m.), o nacionalinės, arba tautinės kultūros klausimas britams nebuvo toks aštrus, tai šiame teatre aš visada randu daugiasluoksnį požiūrį į šios dienos teatrą. Pastate – daugybė salių, fojė, kavinių, knygynėlių, vyksta laboratorijos, spektaklių aptarimai, susitikimai su autoriais, pjesių skaitymai… Žodžiu, tiesiog gali pajusti teatro pulsą. Toks teatras yra teatrinės kultūros švyturys, gyva teatro procesų vyksmo vieta.

Britams taip „savaime“ išeina?

Mums taip „savaime“ išėjo su Nacionaline dailės galerija! Šitiek dešimtmečių verkėme, kad jos nėra, o štai pernai ji buvo atidaryta, ir džiugu konstatuoti, kad kiekviena tenykštė paroda „apauga“ įvairiausiais edukaciniais projektais, susitikimais. Arba, sakykim, Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune – jis veikia lyg koks mūsų senosios ir moderniosios literatūros nacionalinis centras, savo veiklą grįsdamas kone repertuarinio teatro principu! Kiekvieną dieną – renginiai, susitikimai, inscenizacijos, parodos, aptarimai. Tas muziejus vykdo didžiulę misiją, o jo veikla – drauge ir atraktyvi, ir tiriamoji, ir edukacinė, ir reprezentacinė.

Taigi nacionalinė įstaiga yra ta, kuri užsiima ne vien rutiniška savo veikla – eksponatų rodymu ar spektaklių statymu, bet kuri savo srityje atlieka esminį ir giluminį darbą tradiciją jungdama su inovatyvumu, laboratoriškai ieškodama naujų formų, naujų savo meno srities kelių.

Štai tas pats Didžiosios Britanijos nacionalinis teatras, kai atvėrė duris, ilgai nelaukęs pasikvietė Peterį Brooką ir skyrė jam bei pradedantiems jo aktoriams (tarp jų ir paskui labai išgarsėjusiai Glendai Jackson) vieną sceną, kad jie dirbdami atrastų, kas gi ta žiaurumo teatro estetika, nes tuo metu visi kliedėjo Antoninu Artaud, bet niekas neišmanė, kaip tai įgyvendinti scenoje. Didžiosios Britanijos nacionalinis teatras nuo pat pradžių užsibrėžė vykdyti tiriamąsias programas, pats kurdamas tam tikras kryptis ir formuodamas požiūrius.

Nuo ko turėtų priklausyti tokie kilnūs ir dideli teatro užmojai ir, svarbiausia, tokių užmojų įgyvendinimas? Ar mūsų Nacionaliniam dramos teatrui galėtume kaip nors patikėti teatro pirmeivio pareigą?

Teko spaudoje skaityti, koks gražus mūsų Nacionalinio dramos teatro pastatas, kokia tinkama ten erdvė… kad, vienam aktoriui įėjus per vienas duris, o jo kolegai – per kitas, jiedu gali ir nesusitikti… Kiek ten visokiausių erdvių, vietų – prie fontano, už fontano, po palme…

Gal išties labai jau klaidus tas pastatas… Pasiklysta ten žmonės.

[Cituoja] „Svajojant apie mūsų Teatro Renesansą, pirmoje eilėje reikia pasirūpinti kas nors padaryti, kad jisai pajustų, ko jis nori kaip kūrybinis organizmas. Reikia, kad jis bent apgraibomis apsibrėžtų tuos meniškus uždavinius, kurių jis nori siekti, kad jis rūpintųsi meniškais keliais, vedančiais į pasistatytųjų uždavinių sprendimą. Ir tiktai žiūrint teatro meno uždavinių turėtų būti sudarinėjamas repertuaras. Jeigu teatro menišką tikslą atitiks svarbi, rimta, literatūriškai vertinga pjesė, juo geriau. Jeigu tokiai pjesei nepakeliui su teatro meniškais uždaviniais, tenka jos atsisakyti.“ Sruoga visoje knygoje „Apie tiesą ir sceną“ kalba apie tai, kad valstybės teatras negali būti komercinis. Komercinis teatras – tai privatus teatras.

Labai aštriai ir prasmingai yra pasakęs ir Juozapas Albinas Herbačiauskas straipsnyje „Mūsų teatro opiausiu klausimu“ („Naujoji Romuva“, 1932 m., Nr. 17 (69)): „Blogai, jeigu arklys „diriguoja“ vežiką. Dar blogiau, kada neišauklėtos publikos „skonis“, „nuotaika“ veikia teatro vadovybę, nustato jam kryptį…

Ne publika Teatrą, bet Teatras publiką lavina, veda, moko… Taip buvo ir taip bus! Pataikavimas ištvirkaujančiai publikai jau daug Teatrų pražudė. Visos pasaulio publikos mėgsta labiau vulgarines scenos šlykštybes, negu gryno meno meniškai inscenizuotus kūrinius! Nejau visi pasaulio Teatrai turi būti „publikos meilužiai“? Jeigu taip, tai uždarykim mūsų Teatro „kromą“. Jeigu mūsų Teatrą mūsų publika ves, diriguos, tai jis – turės virsti Versalio restorano kabaretu… Meno kūryba buvo ir bus – diktatoriška! Taip! Ne Teatras publikai, bet publika Teatrui! Jeigu kitaip bus, Teatras, kilnia to žodžio prasme, mirs!..“

Keitėsi teatro kryptys, režisieriai, teatro kalba, bet visada buvo suvokiama, kad mūsų geografinėse platumose teatras nėra vien pramoga, šou verslas, jeigu turime tam tikras vertybines sistemas ir hierarchijas. Sakot, nebeliko tų sistemų ir hierarchijų? Bet štai rusai nori visą Stanislavskio sukurtą repertuarinio teatro modelį paskelbti UNESCO saugomu kultūros paveldu. O pas mus per visus dvidešimt Nepriklausomybės metų nebuvo netgi prasmingų diskusijų apie Nacionalinį dramos teatrą. Visi tie uždaviniai, kuriuos reikėjo surašyti norint gauti lėšas pagal specialią biudžeto eilutę, buvo surašyti „iš kepurės“, nelabai tikint…

Rimas Tuminas, anuomet iškėlęs „nacionalinio teatro kaip skėčio“, priimančio po savo stogu ir pristatančius iškiliausius savo šalies scenos meno darbus (tokiu principu veikia ir minėtasis britų nacionalinis teatras), gaila, paliko šią idėją ir kuria ne mūsų kultūrai priklausantį nacionalinį teatrą… Ką gi, tai jo pasirinkimas. Kai buvo renkamas pastarosios kadencijos teatro vadovas, man teko būti komisijos nariu. Tenka konstatuoti, kad tai, ką tada deklaravo kandidatas į teatro vadovus Adolfas Večerskis, ir ką dabar matome, skiriasi kaip diena nuo nakties…

Dabar Kultūros ministerija vėl paskelbė konkursą eiti Nacionalinio dramos teatro vadovo pareigas, bet tarp teatralų sklinda negeri gandai, kad konkurso rezultatai jau žinomi. Savo kailiu esu patyręs Kultūros ministerijos skelbiamų konkursų neskaidrumą. Kai dabartinis kandidatas į Vilniaus mero postą Žibartas Jackūnas buvo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, esu nusiuntęs jam „memorandumą“ apie tai, kaip organizuojami Kultūros ministerijos konkursai, bet į tai nesulaukiau nė menkiausios reakcijos. Jeigu įvairiausios institucijos yra tikrinamos, siekiant garantuoti jų organizuojamos veiklos, konkursų, pirkimų skaidrumą ir viešumą, tai vieną kartą reikia pasidomėti ir teatro vadovų rinkimo konkursais. Bent jau kandidatai į Nacionalinio dramos teatro vadovo postą turėtų būti pristatomi visuomenei. Teatro bendruomenei turėtų būti sudaryta galimybė susipažinti su kandidatų siūlomomis nacionalinio dramos teatro veiklos programomis.

Dabar šis konkursas – itin slaptas…

Taip, labai slaptas. Pavyzdžiui, aš esu teatralas, ir niekaip nesuvokiu, kas šiuo metu vyksta Panevėžio teatre. Ar jūs suvokiat? Mes tik girdime apie tai, kad politikai į tai vis kišasi, vyksta kažkokios manipuliacijos, kažkokia tragikomedija, kuri visiškai neverta demokratinės valstybės scenos – nei politinės, nei teatro. Bus labai nejauku, jeigu taip atsitiks ir su Nacionalinio dramos teatro vadovo rinkimais.

Jeigu norime teatro, kuris būtų lyg ledlaužis, žvalgantis tendencijas…

Dabar tokie ledlaužiai yra visai kitos, net ne valstybinės įstaigos…

Taip – Nacionalinio teatro funkcijas atlieka „Menų spaustuvė“, „Naujosios dramos akcija“. Pačiame Nacionaliniame dramos teatre egzistuoja labai šauni „Versmės“ programa – ją galima kritikuoti, bet apskritai toks festivalis, ugdantis dramaturgus, labai reikalingas. Bet tai tik vienas nedidelis takelis. Nacionalinei institucijai, į kurią mes nukreipiame didžiausius savo teatro srities lūkesčius, to tikrai per mažai. Kol kas šis teatras yra išskirtinis tik „ant popieriaus“.

Visokių būta idėjų – kad Nacionalinio teatro vardas kas tam tikrą laikotarpį būtų perduodamas vis kitam teatrui, kad visus valstybinius teatrus būtų galima paskelbti nacionaliniu teatrų tinklu… Bet kuriuo atveju Nacionalinis dramos teatras negali būti vieno žmogaus, kad ir kas jis būtų, skonio reikalas ir raiškos priemonė.

Kaip tarpusavyje turėtų bendradarbiauti Valstybinio nacionalinio teatro vyriausiasis administratorius (direktorius) ir meno vadovas? Ar gali vienas žmogus apimti šias dvi veiklos sferas?

Geriausią modelį siūlo „Menų spaustuvė“, „Meno fortas“, Oskaro Koršunovo teatras, kur vadyba yra gerokai pažengusi. Šiaip jau lietuvių teatre vadyba visada buvo silpnoji grandis. Labai stebiuosi, kurgi dingsta Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijas baigę kultūros vadybininkai?

Vis dėlto reikia, kad teatro vadovybę sudarytų tam tikras „kabinetas“. Teatro meninę kryptį turėtų formuoti ir už ją atsakomybę prisiimti režisierius – meno vadovas. Administratoriumi turėtų dirbti kitas žmogus, kuris būtų pakviestas vykdyti būtent šio teatro meno vadovo užsibrėžtą programą. Takoskyra turėtų būti labai aiški. Vokietijoje, pavyzdžiui, skiriamas teatro intendantas, kuris paskelbia programą, turi teisę surinkti trupę, sudaryti sutartis su aktoriais tam tiktam laikotarpiui. O kiti žmonės tą programą padeda įgyvendinti, administruoja.

Mūsų teatruose matau dvi tendencijas: arba „amžinieji vadovai“, arba atsitiktiniai žmonės. Tie atsitiktiniai ateina, pabūna kartais vos pusę sezono, o apie juos nei prieš tai, nei po to kas nors žino. Jie ateina, beje, irgi per konkursus. Kita vertus, štai rengiamas naujas įstatymas, kuriuo ketinama apriboti ligoninių vyriausiųjų gydytojų kadencijos laiką. Teatro vadovų kadencijos tiesiog privalo būti apribotos dėl įvairiausių priežasčių – tiek dėl ekonominių politinių, kad nebūtų įpainiojami privatūs interesai, tiek dėl meninių – kad teatras nebūtų paverstas vienos asmenybės stiliaus (ar stagnacijos?) simboliu.

O kaip turėtų būti renkama, atnaujinama Nacionalinio dramos teatro trupė? Ar galėtume bent pasvajoti apie tam tikrą Nacionalinio dramos teatro aktorių mokyklą, kokią turi prancūzų „Comedie Française“?

Išties labai apmaudu, kad pas mus vis nesutampa tie vektoriai – meniniai, edukaciniai, organizaciniai. Atrodo, teatras mūsų toks talpus, visur pilna aktorių, režisierių… bet apibrėžti nacionalinės teatro mokyklos savitumus būtų labai sunku! Turime ryškių režisierių – buvo, sakykim, Miltinis. Bet kas iš to? „Po manęs nors ir tvanas“, anot priežodžio. „Miltinio teatras“ egzistavo tik tol, kol buvo Miltinis, jokios savitos mokyklos jis nepaliko. Nebuvo sukurta jokios metodologijos, nebuvo padėta jokio teorinio pagrindo. Gal Dalia Tamulevičiūtė labiausiai mėgino kurti savitą mokyklą, tik per trumpai gyveno, nespėjo visko užbaigti, o gal ir neturėjo tokio uždavinio. Mūsų teatrui vis dėlto labai trūksta apibendrinančios teorinės minties, teatro refleksijos, neužtenka vien empirinių paliudijimų, kritikos straipsnių. Dėl to tęstinumo, tradicijų nebuvimo kartais linkstama dviratį išradinėti.

Iš esmės svarbu suvokti, kad jeigu Nacionaliniam dramos teatrui vis dėlto skiriama nemažai valstybės pinigų, tai visiems mums, teatralams – teoretikams, praktikams, vadybininkams, – taip pat Kultūros ministerijos, Finansų ministerijos atstovams reikėtų vieną kartą ryžtis ir pasirūpinti, kad Nacionalinis dramos teatras nebūtų nei pompastiškai reprezentacinė vieta, kokia buvo Smetonos laikų Operos vaidykla, nei komercinis teatras, koks yra tapęs dabar. Reikia paieškoti tokio modelio, kad nacionalinis teatras iš tikrųjų galėtų ne tik pristatyti mūsų dramaturgų, režisierių, aktorių iškiliausius darbus, bet taip pat kurtų tam tikras tendencijas, savitą teatrinę kalbą, eksperimentuotų. Štai daugybė žmonių manęs klausia: kodėl niekas nebestato mūsų literatūros klasikų kūrinių: B. Sruogos, V. Krėvės-Mickevičiaus, J. Grušo? Tai kodėl tas pats Nacionalinis dramos teatras vieną sezoną negalėtų pakviesti pačių įdomiausių mūsų šalies režisierių ir pasiūlyti postmoderniomis priemonėmis pastatyti, pavyzdžiui, V. Krėvės-Mickevičiaus dramų? Galima būtų pasikviesti ir literatūros kritikų, vėliau išleisti specialų leidinį su literatūrologų ir teatrologų komentarais. Taip būtų labai įdomiai įprasmintas ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, apmąstytos bendrosios lietuvių kultūros temos ir problemos.

Mane labai domina ir jaudina mūsų, lietuvių, teatro situacija. Dar prieš keletą dešimtmečių viena danų teatro delegacija, atvykusi į nacionalinės dramaturgijos festivalį „Atgaiva“ Šiauliuose, sakė: „Tik neišardykite esamos teatrų struktūros“. Žinoma, pačiuose teatruose reikia naujovių, eksperimentų, bet valstybinių teatrų struktūrą reikia išlaikyti. Danai sakė, kad jų šalyje ta struktūra buvo sugriauta, ir dabar tenka gailėtis. Aišku, valstybės diktatas teatrui, priklausomybė nuo partijų – taip pat labai blogai, bet kita vertus, jeigu valstybė skiria teatrui pinigų, tai turėtų ir pareikalauti – tik ne minėjimų ir spektaklių iškilmingoms progoms, bet rimtų, fundamentalių darbų, teatro tyrimų: kas šiandien yra žmogus? Visuomenė? Kokios šiandien vertybės? Jaunimo problemos? Klimato kaita? Štai tokias problemas turi nagrinėti Nacionalinis dramos teatras, o visas „fintikliuškas“ palikim „Domino“ ir panašiems teatrams, kurių visada buvo ir bus.

Jubiliejų proga aš būčiau linkęs apmąstyti mūsų teatro paveldą, prisiminti mūsų teatro pradininkus, iš naujo perskaityti tai, ką yra parašę pirmieji mūsų teatro teoretikai, ir aiškintis, ką pavyko pasiekti, kas nepavyko per visus tuos metus nuo pat teatro įsikūrimo, o ne rengti pompastiškus koncertus, minėjimus, paradus. J. Chiracas, baigęs prezidento kadenciją, yra pareiškęs, kad kultūros, kaip ir religijos, negalima matuoti laisvosios rinkos matais. Kultūra – pernelyg rimtas mūsų dvasinio saugumo veiksnys, kad ją būtų galima atiduoti rinkai, komercializacijai, neatsakingiems žaidimams. O ypač teatras, kuris Lietuvoje visais laikais buvo visuomenę telkiantis veiksnys. Štai tokia kryptimi aš ir pats mėginu dirbti, ir savo studentus šitaip ugdyti. Nors dabar taip madinga individualizmas… Bet kaip kartais naudinga pagalvoti, jog daug kas jau iki mūsų yra pasakyta ar padaryta, ir sustojus apie tai pamąstyti. Juk turime tik pagarbiai perimti tai, ką esame gavę, ir kiek įmanoma apvalę, pagerinę, praturtinę perduoti kitai kartai. Kitaip būsim ne bendruomenė, ne visuomenė, ne valstybė, o niekas, tuštuma.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien